Knyga: Myrto Azina Chronidi "Išbandymas"

Myrto Azina Chronidi. „Išbandymas“ – Vilnius: Alma littera, 2017.

Sveiki,

Dalia Staponkutė, išvertusi Kipro rašytojos Myrto Azina Chronidi romaną Išbandymas, iš esmės pratęsia savo pačios literatūra pradėtą Kipro kultūros sklaidą Lietuvoje. Žymi Viduržemio jūros salos rašytoja pelnė Europos Sąjungos literatūrinę premiją, kas padėjo šiam kūriniui suskambėti kitomis ES kalbomis. Romanas, netelpantis į jokius žanro rėmus, pristatymuose akcentuojamas dėl savo formos unikalumo, o jeigu unikalumo, vadinasi, žanrų samplaika, jeigu žanrų samplaika, vadinasi, tekstas bus apsunkintas, tačiau kas baidosi žanrų difuzijų, tas niekada literatūros atradimų fronte negeria pasitenkinimo dėl naujo atradimo šampano.

To šampano troškulio vedamas, perskaitęs prekybos centre per išmanųjį keletą paskubomis rastų internetinių komentarų, griebiau įtartinai ploną knygą ir įsimečiau į pirkinių krepšį. Spontaniški pirkiniai, paskaičius vien atgalinę knygos viršelį, man iš esmės nebūdingi, tačiau knygos apimtis nebaugino, o ir eksperimentuoti, kaip ir pati knygos autorė, galiu sau retkarčiais leisti, tiesa?

Tiesą sakant, pažintis su egzotiško krašto literatūra (pagaliau tai ne Homeras, ne Sofoklis ir ne Dantė!), o kažkas išties šiuolaikiško ir įmantraus. Šįkart nepabijosiu vartoti žodžio įmantraus, nes romanas dvelkia eksperimentine literatūra – tokios neturime daug nei verstinės, nei lietuvių literatūros aruode. Eksperimentinis tekstas tarytum terapinio rašymo nuotrupos, kiek priminė sudėtingą Lenos Eltang romaną Akmeniniai klevai, kada skirtingų pasakojimų fragmentus jungia asociatyvus skaitymas, persipynę simboliai, pasikartojantys veiksmai, tačiau priešingai nei L. Eltang romane, kipriečių rašytoja nesistengia išvystyti sukarpyto naratyvo kruopščiai ir palieka daugybę pasakojime žiojančių skylių ir netgi vilkduobių, nuo kurių skubresnis skaitytojas ne visada gali pasijusti užtikrintas, jog tikslingai suvokia teksto prasmes.

Kitą vertus, galbūt eksperimentinės literatūros tikslas ir yra išmaišyti malkoje kortas taip, kad skaitytojas ir nesudurstytų visų naratyvinių prasmių arba kiekvienas juos sudurstytų kaip geba, todėl Išbandymą kur kas lengviau perskaitys kiprietis arba graikas nei statistinis lietuvis. Ar tai kerta per šios knygos pasirikimą skaityti ar neskaityti? Kerta. Nestabilumas Išbandyme epasireiškia kaip žaismingas kortų dėliojimas, daug keistų poetizuotų meilės pasakojimų, kuriuose išryškėja pietietiškos kultūros niuansai, aidi ir turkų 1974 metais okupuoto šiaurinės Kipro dalies istorinės aimanos bei aliuzijos į pietiečių rašytojus klasikus bei į tai, kas suponuoja pačiai autorei. 

 Myrto Azina Chronidi.

Gausybė tekstų pradžiose pateiktų epigrafų, citatų, kurios kaip niekada neerzina, bet papildo tekstą, rodo, kad tekstų konjunkcijas dar geriau pajus apsišvietę literatūrologai, pvz., vienas skyrius skirtas amerikiečių poezijos novatorei Sylvia Plath ir jos santykiams su vyru. Išimti iš jos eilėraščio frazių fragmentai naudojami M. A. Chronidi tekste, kurie persipina, papildo vienas kitą ir kuria savotišką tekstinę interpretaciją, grožinę eseistiką, vėliau S. Plath simboliai (mėnulis, veidrodis ir t. t.) nukeliami ir į kitus kiprietės tekstus ir galiausiai visi fragmentai tampa eksperimentiškai „šokantys“, tik iš pirmo žvilgsnio nebevaldomi, bet intuityviai „suvesti“ į reikiamas „vietas“. Tiesą sakant, toks eksperimentas nėra jokia novacija, nes autorės inovacija – tik pasirinkti įvaizdžiai ir temos šiam eksperimentui, bet net skaitant neteikia atpažinimo džiaugsmo, taigi kur tarp tų vilkduobių yra geroji šio romano pusė?

Sakyčiau, kad kalba yra viena stipriausių šio romano dalių. Žinoma, reiktų laurų vainiką dėti ir Daliai Staponkutei, kuri vertė, tačiau būtent Myrto Azina Chronidi, pasirinkusi ypač poetišką kalbą, nesibodi senų ir pigių meilės romanams būdingų klišių, kurios stebina savo nuvalkiotais įvaizdžiais, pvz. „Norėjau, kad jo siela paglostytų man veidą, dar kartą paliesdama mano lūpas, glostydama man plaukus, nuplaudama baimę, gėdą ir sąžinės graužatį (p. 32)“. Esama ir visai netikėtų, originalių palyginimų, pvz. „Saulė, kylanti virš kalnų ir panaši į apvalų bulvės traškutį, traukiamą iš maišelio... (p. 11). Tarp netikėtumo ir nuvalkiotumo atsiranda ir tai, kas iš esmės geba patraukti skaitytoją – tai egzotiškumo dvelksmas, sumišęs su religijų, Kipro krašto kultūrinėmis priemaišomis. Daug kur gelbsti autorės ir vertėjos išnašos, tačiau netgi man jų būta kai kur per mažai, ypač, kai imta naudoti mitologinius ir tautosakinius įvaizdžius, nusakant sunkiai suprantamoms pasakojimo transformacijoms, kurios kai kada atrodo bereikšmės ir manieringos, norint sukelti poetišką sakralumo įspūdį.

Tiesą sakant, man šis literatūrinis eksperimentas Išbandymas nepriimtinas – pažaidžiau ir gana. Jeigu jums, kaip ir man, labiau patinka stabili literatūra, siūlanti ne žaismę, ne laisvas asociacijas, juslių literatūrą ir nepažintų kraštų kontekstus, kurių istorija aiškinama išnašose, bet priešingai – geidaujate stipraus naratyvo ir epinio pasakojimo stabilumą turinčią literatūrą, tada Išbandymo nesirinkite, nes tikriausiai jį pralaimėsite taip, kaip aš pralaimėjau, užvertęs paskutinį šios knygos puslapį, pasakęs gėdingus žodžius: „Ačiū Dievui, kad tokia trumpa knyga!“

Jūsų Maištinga Siela