Sveiki,
Rytis
Zemkauskas apie šį filmą sako, kad jis apie italų kino nusiritimą į bedugnę. Man,
nelabai išmanančiam italų kino raidą, filmas „Magiškos naktys“ (ital. Notti
Magiche) (2018) buvo tarsi testas, kuris patvirtino, kad iš tikrųjų beveik
nieko nežinau apie italų kiną. Be kelių garsių kino klasikų pavardžių, kažin,
ar galėčiau ką gero apie jį papasakoti. O ir laiko klasikai nelabai ir belieka,
kai gerų filmų srautas šiais laikais irgi gana didelis, tik spėk viską sužiūrėti...
„Magiškos
naktys“ – tai komedija, pagrįsta tam tikromis italų kino klišėmis. Ypač kalbant
apie veikėjus, jie perdėtai nenatūralūs, kone karikatūros. Bet iš kitos pusės
visai tinka tokiam perversijų ir komedijos žanrui. Gali būti, kad kai kurios
scenos pertransformuotos ir jos turi atitikmenis su italų kino klasika, tačiau
didžioji dalis žiūrovų, neišmanydami, tikriausiai to (kaip ir aš) nepastebės,
todėl tokiu atveju reikia mėgautis tuo, kas pateikta be transformacijų. Tai visgi
yra komedija, tam tikras kino kūrėjų kartų kivirčas, tylus ir saikingas
pamokslavimas, apie tai, kaip naujoji italų kino kūrėjų karta prarado savastį. Kitą
vertus, jeigu kinas neevoliucionuotų, jis tiesiog imtų kartotis ir būtų dar
baisiau...
Trys
draugai – kuklus akiniuočius, narkotikus ryjanti naivuolė ir atviras sangvinikas
mergišius. Visų tipažai kominiai, dirbtiniai, hiperbolizuoti. Žinoma, tada
belieka gėrėtis apsukriais juokeliais, Romos architektūra, futbolo
rungtynėmis-legendomis, aršiu senojo kino kūrėjų kietakaktiškumu. Žiūrėdamas šią
juostą nesikankinau, ji pakankamai dinamiška, sodri, linksma, turinti probleminį
tašką ir režisieriaus sumanymą lengvai su humoru tą pateikti. Tai toli gražu
nėra festivalio šlageris, tačiau iš kino salės išėjau lengvutėlis ir tikrai
nesikankinau.
Mano įvertinimas: 7.5/10
IMDb: 6.2
Nuoroda
į „Kino pavasarį“ ČIA.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą