Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 99: paskutinė žiemos diena ir planetų paradas

 

Sveiki, žiemos pabaigtuvininkai!

 

Kol sukasi ši Žemės planeta, kol gyvename po vienu kupolu ir esame nemirę, patiriame šį laiką ir virsmą. Kasmet vis tą patį, kasmet vis kitokį. Šiandien, vasario 28 dieną, naktį prasidėjo jaunatis, visa ko naujo auginimo pradžia. Važiuodamas į darbą perskaičiau, kad ši diena dar ypatinga ir tuo, kad vyksta planetų paradas, t. y., kada išsirikiuoja per žvaigždynus matomos planetos, kurios panašią kompoziciją padarys tik 2040 metais, kai dalies iš mūsų nebebus (Šiandien vienu metu danguje matysis net septynios Saulės sistemos planetos: Saturnas, Merkurijus, Neptūnas, Venera, Uranas, Jupiteris ir Marsas). Bet nėra dėl ko liūdėti, nes gyvenimas gražus dėl to, kad jis baigtinis ir mes įgauname naujas patirtis ir būties formas. Rytoj – pavasaris, mano sielos laikmečio pradžia. Aišku, dar reikės palaukti tikrojo atšilimo, bet ar pastebėjote, kaip pailgėjo dienos?!! Kiek jau daug šviesos ir kaip nenumaldomai artėjame prie lygiadienio, kada šviesa mūsų platumose persvers tamsą ir suksime laikrodžius atgal. Kažkur danguje vyksta planetų paradai, o aš jau svajoju apie saulėtą savaitgalinį pasivaikščiojimą, geriant vis ryškesnės Saulės spindulius. Viskas yra, buvo ir bus gerai!

Vasario 28 dienos planetų paradas.

Maištinga Siela

Paveikslas "Oidipas ir Antigonė" / "Tėbų maras", dailininkas Charles Jalabert (1842) The Plague of Thebes

 

Sveiki,

 

Charleso Jalaberto paveikslas „The Plague of Thebes“ (1842 m.) yra žymus kūrinys, vaizduojantis dramatišką Senovės Graikijos mitologijos sceną. Lietuviškai paveikslo pavadinimas būtų „Tėbų maras“, jame vaizduojama Antigonė ir jos vyresnysis brolis bei tuo pačiu, kad ir kaip keistai beskambėtų, ir jos tėvas, kuris buvo vedęs Jokastę, savo motiną, nežinodamas. Tai prakeiksmas visiems Tėbams.

 

Paveikslas vaizduoja Tėbų maro siaubą, kuris, pasak mitų, užklupo miestą dėl karaliaus Edipo nusikaltimų. Ši tema leidžia dailininkui tyrinėti tokias universalias temas kaip kaltė, bausmė ir žmonių kančios.

 

Jalabertas buvo akademinis dailininkas, todėl jo paveikslas pasižymi detaliu realizmu, dramatišku apšvietimu ir idealizuotomis figūromis. Paveikslas atspindi XIX a. akademizmo tradicijas, kuriose didelis dėmesys skiriamas techniniam meistriškumui ir klasikiniams siužetams.

 

Paveikslo kompozicija yra kruopščiai apgalvota, kad sustiprintų dramatišką efektą. Dailininkas naudoja įstrižas linijas ir tamsius šešėlius, kad sukurtų judesio ir nerimo jausmą. Centre pavaizduotos kenčiančios figūros, o fone matyti grėsmingas kraštovaizdis, pabrėžiantis maro siaubą.

 

Paveikslas perteikia stiprias emocijas – baimę, neviltį ir kančią. Jalabertas sugeba perteikti maro aukų fizinę ir psichologinę kančią, sukeldamas žiūrovui empatiją ir susidomėjimą. Šis paveikslas yra svarbus XIX a. prancūzų akademizmo pavyzdys, atspindintis to meto menines tendencijas ir vertybes.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Paukštis" / "Bird"

 

Sveiki, skaitytojai ir praeiviai,

 

Pirmosios pavasario uogos pas mane – vasarį. Tuoj ant nosies „Kino pavasario“ startas ir aš jau sąmoningai žiūriu filmus iš jų repertuaro, o pirmoji „Kino pavasario“ braške tapo britų režisierės Andrea Arnold filmas „Paukštis“ (angl. Bird) (2024). Su šia režisiere susipažinau pirmąkart pažiūrėjęs jos filmą „Akvariumas“ (2009), kuriame nusifilmavo profesionalus aktorius Michael Fassbender, vėliau teko pamatyti šį bei tą iš autorės įdomesnio ir galbūt ne tokio britiško „Amerikos mylimoji“ (2016) – pastarasis man labai patiko, labai įsijaučiau, susitapatinau su pagrindine veikėja, išgyvenau jos ilgą kelionę. Naujausias filmas „Paukštis“ puikiai įvertintas kino kritikų, neblogai, sakyčiau, ir pačių žiūrovų, tačiau jis, deja, netaps mano šio „Kino pavasario“ sezono mėgstamiausiu filmu, nors jis dar tik pirmasis, bet jau galiu įvardyti kelias svarias priežastis kodėl.

 

Filmas visumoje tikrai nėra prastas, netgi, sakyčiau, sudėtingas, ne toks aiškus ir empatiškai žiūrovą priartinantis kaip „Amerikos mylimoji“, sakyčiau, filmas labiau panašus į „Akvariumą“, rodytą 2009 metais. Istorija pasakoja apie Didžiosios Britanijos didmiesčio skurdžių kvartalą, kuriame tiek visko baisaus, kad tos baisumos net nebereikia pabrėžti, ji vaikų žvilgsniuose, kai jie tarpduryje alkani žiūri, kaip jų prisigėrę tėvai šniokščia narkotikus, šoka, keikiasi ir jų niūrios dienos slenka, nes netrukus jie taip pat seks jų pėdomis. Tuose socialinio dugno kvartaluose pernelyg daug jaunų tėvų, dar visai paaugliai susilaukia savų vaikų ir tęsia tas pačias tėvų klaidas.

 

Pagrindinė veikėja – dvylikametė ir jau pagal metus pernelyg brandi Beilė, kuri bėga nuo savo varlę mylinčią ir narkotikus šniokščiančio tėvo, bando suprasti, kas pati yra. Nors kontekste ryškėja jos tariamas homoseksualumas ar biseksualumas, tačiau ne lytinė tapatybė čia svarbiausia, o tai, kad režisierė visoje toje stigmatizuotoje priešiškoje erdvėje išryškina instinktyvų Beilės gerumą. Ar ji herojiška? Tik tiek, kiek ji jaučia, kad turi apsaugoti savo mažesniuosius brolius ir seseris, ginti silpnesniuosius ir jų orumą joks heoizmas, Beitei tai atrodo savigynos forma, būtinybė išgyventi, išsaugoti silpnesniuosius. Beilei šioji vasara dar ir ypatinga, ji patiria pirmąsias mėnesines, gina girtuokliaujančią motiną nuo sugyventinio ir ruošiasi kituose namuose tėvo vestuvėms, tad jaučia, kad įžengusi į atsakomybės pasaulį ji nebetampa svarbi nei vienam, nei kitam, todėl netrukus ji susipažįsta su žmogumi Paukščiu, savo naujuoju draugu, kuris palaiko tikrovės svertus sudėtingame amžiuje, atsisveikinant su vaikyste ir žengiant į atsakomybės amžių.

 

Istorija išties puiki. Paukštis, kurį suvaizdino Franz Rogowskis irgi puikus, bet labiausiai man įstrigo ir patiko airių aktoriaus Barry Keoghan, kuris suvaidino Bagą, Beilės infantilų ir nebrandų, matomai turintį šiokių tokių autizmo spektro bruožų, tėvą. Atrodo, kad visi tame sudėtingame pasaulyje grumiasi ir gyvena taip kaip išmano, tad klausimas: ar Beilė irgi tokia taps? Šiuo atveju į sudėtingą ir tikrai juslingai bei tikroviškai perteiktą britiško socialinio pakraščio tikrovę režisierė įtraukia Paukščio metaforą, išgalvotą Beilės palydovą, teisybės ir kitoniškumo sergėtoją, kuris iš vienos pusės kaip ir Beilė ieško savo tapatybės, tikrųjų tėvų, o iš kitos – įkūnija apsaugą, viltį. Nesu tikras, ar man šioji vizija patiko, manding, ji itin mistiška, nors ir nuspėjama beveik nuo pat pradžių.

 

Beilės vidinio pasaulio virsmas įgauna tikrovės simbolinius kontūrus. Atrodo, filme nieko neįvyksta, bet ir įvyksta labai daug. Tiesą sakant, nėra lengva stebėti tą hiperrealistinį socialinio gyvenimo sankirtą su mistinio pasaulio formomis, režisierė tą sankirtą sulydo, bet ji veikia savaip slogiai, daug ką išsprendžia. Žinote, prieš kelerius metus „Kino pavasaryje“ mačiau kažką panašaus: filmas vadinosi „Karo ponis“ (2022), kurį režisavo Gina Gammell ir Riley Keough, bet anas filmas mane kažkaip sugebėjo paveikti, nors taip pat filmo pabaigoje pasirodo mitinis jakas/buivolas, kuris tampa pagrindiniam berniukui apreiškimu. Sunku man įvardyti, kodėl „Karo ponis“ paveikė, o „Paukštis“ man liko įdomus tik analizės lygmenyje, bet manau, kad labiausiai dėl to, jog niekaip nepavyko susitapatinti su Beile. Bet kokiu atveju, „Paukštis“ nebanaliai pasakoja apie mikroskopinius Beilės suvokimo atsivėrimus permainų vasarą, kada iš tikrųjų mergaitei (jau paauglei) atsiveria kiek kitokio gėrio ir blogio samprata. Iš pradžių nekentusi tėvo rengiamų vestuvių, istorijos pabaigoje ji visgi patenkinta šoka pagal country muzikos šlagerį ir džiaugiasi tėvo laime. Ji užauga žiūrovų akivaizdoje, nes tik nesavanaudiška asmenybė pradeda džiaugtis kitų laime – tai jau ūgtelėjusios ir apie gyvenimą šį bei tą supratusios sąmonės rodiklis.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.0

 

Maištinga Siela

Filmas: "Nosferatu" / "Nosferatu"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Man, kaip dideliam siaubo kino žanro entuziastui, buvo lauktas Roberto Eggerso filmas „Nosferatu“ (angl. Nosferatu) (2024), kuris vėlei atgaivina ir prikelia klasikinius Bremo Stokerio ekranizacijas apie Rumunijos Transilvanijoje kadaise gyvenusį vampyrą Vladą Drakulą (šią vasarą jau tikiuosi aplankyti šią pilį ir apylinkes). Mačiusiems įspūdingus plakatus ir šešėlinius anonsus su aktore Lily-Rose Depp, tikriausiai, neabejojo, kad Eggersas dėjo nemažai pastangų vėl naujai kartai papasakoti kraupią klasikinę istoriją apie prakeiktą Rumunijos grafą.

 

Filmas siužetiškai gana tikslus ir sukaltas pagal Stokerio romano programą, daugmaž tokį, kokį galėjome matyti kraupaus nebyliojo kino versijoje ar kiek suromantizuotoje 1992 metų Francio Fordo Coppolo versijoje „Bremo Stokerio „Drakula“ – pastarasis dar iš vaikystės man labai patiko ir įtiko. Ką siūlo Eggersas? Ogi beveik nieko naujo, nes istorijos režisierius nesistengia kaip nors kitaip eksperimentuoti ar kaip nors pateikti netikėtą interpretacijos versiją. Kūrėjas, matyt, laikosi senųjų filmų stiliaus ir dvasios, tad ir mėgaujasi žaisdamas estetiniais ir vizualiniais sprendimais, juos, beje, puikiai išnaudoja. Kai advokatas Tomas, kurį suvaidino aktorius Nicholas Hoult, apsilanko Rumunijoje ir grafo pilyje, išties labai įsijautus gali pasišiaušti oda. Režisierius, sakyčiau, puikiai žaidžia paslaptimis ir šešėliais, nors visi žino istorijos eigą, tačiau tos paslaptys ir tikslingas kameros darbas veikia labai paveikiai – tą Eggersas puikiai išmoko kurdamas ankstesnius siaubo ir mistinius filmus.

 

Visgi nuo filmo vidurio darosi šiek tiek nuobodoka. Daug tokių pauzuojančių ir teatralizuotai „išpustų“ dėl efekto scenų, pvz., advokatas stovi vidury kelio ir mato, kaip į jį lekia didžiulė karieta su juodais arkliais. Normalus žmogus pasitrauktų į kelkraštį, nes tam ir laiko yra ir refleksai suveiktų, bet ne mūsų advokatui Tomui, kuris tik ir laukia, kol jį karietaitė tiesiog pervažiuos... Tokių nelabai logiškų mizanscenų režisieriui nepavyko išvengti, tad nelabai žinau, ką jis laimėjo palikdamas jas: ar kad XIX amžiaus, Viktorijos laikų žmonės, buvo abejotinos elgsenos žmonės, kurie nemokėjo tinkamai reaguoti pavojaus akimirką? Nežinau. Aišku, autorius žaidžia racionalumo ir iracionalumo idėjomis, ypač, kai vampyras atkeliauja į Vakarų civilizaciją ir žmonės pradeda mirti – tai kraupu ir veikia, bet labiausiai, sakyčiau, manęs neįtikino Elenos ir vampyro Orloko keista erotinė užvalymo istorija, kurią režisierius bandė ryškinti kaip individualią moters kovą su „sveikomis“ Viktorijos laikotarpio socialinio gyvenimo įdiegtomis vertybėmis bei religiją prieš laukinį ir nevaržomą prigimtinį geismą. Pabaiga išties labai nuvilianti, nes besimaitindamas savo naujosios meilužės krauju vampyras pamiršta, kad jau aušta rytas ir saulės spinduliai jį sunaikins (?!), tad miršta tiesiog ant nuogosios Elenos, o šalia dar gražiai išdėliotos alyvų šakelės ir nuoga Lily-Rose Depp su pabaisos pasmurgusiu maketu, kuris priminė sukriošusį Demi Moore personažą iš „Substancijos“ – visas nepavykusio maitinimosi ir sekso ritualas priešaušryje įgauna makabriško estetinio vaizdinio parodiją, kuri tikriausiai suprojektuota masinio kino žiūrovui ir iš esmės atėmė bet kokį viltį pamatyti išties vientisai išlaikytą unikalų gotikinio siaubo reginį.

 

Visgi filmo stiprioji pusė išlieka vizualumas ir mokėjimas kurti Viktorijos laikų tamsią gotikinę atmosferą, kurioje vis dar moterys „žino savo vietą“, vaikšto papūstomis sukniomis ir atsiprašinėja pritūpčiodamos, o vyrai atstovauja tik mokslo proto paremtai tikrovei, kitaip sakant, kur visi veikėjai elgiasi schematiškai ir dėl to atrodo dekoratyviai naivūs. Vienąkart pamatyti dėl filmo estetikos gal ir verta, tačiau nesitikint užbaigto ir hermetiškai unikalaus siaubo, nes pastarasis pasiduoda Holivudo suprimityvintiems sprendimams, tad filmas visgi pasuoja ir renkasi pataikauti, nei būti tikru meninio siaubo kino pavyzdžiu.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.3

Maištinga Siela

Knyga: Benjamin Labatut "MANIAC'as"

 

Benjamin Labatut. „MANIAC‘as“ – Vilnius: Rara, 2024. – p. 344.

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Nemenką literatūrinį praplėtimą prieš kelerius metus paliko Čilės rašytojo Benjamin Labatut (g. 1980) kūrinys Kai liaujamės suprasti pasaulį (Rara, 2022, vert. Alma Naujokaitienė), tad labai apsidžiaugiau sužinojęs, kad toji pati leidykla išleis ir naujausią autoriaus kūrinį MANIAC‘as (angl. The MANIAC), kurį į lietuvių kalbą išvertė Rasa Drazdauskienė ir kurį su malonumu perskaičiau, tad šiandien trumpai apžvelgsiu, kaip šioji knyga mane paveikė, į ką verta atkreipti dėmesį.

 

2023 metų vasarą kino pasaulį sudrebino Christopherio Nolano filmas Openheimeris, kurį tikriausiai ėjo pasižiūrėti net ir tie, kurie šiaip kino teatre labai retai lankosi. Apie atominės bombos išradėją Robertą Openheimerį, kurį kai kas vadina apokalipsės velnio kūrėju, matyt, tik vėliau suprato, kokį baisų ginklą jis kartu su Manheteno projekto mokslininkais sukūrė. Skaitydamas B. Labatuto naujausią romaną MANIAC‘ą tarsi vėlei iš dalies sugrįžau prie ano filmo, nes romanas vaizduoja vengrų kilmės žydo mokslininko Johno von Neumanno gyvenimą, pastarasis taip pat nemažai prisidėjo prie Manheteno projekto. Didžioji knygos dalis pasakoja apie jį. Šiaip romanas triptikas sudarytas iš trijų mokslininkų paveikslų ir toji trinarė romano struktūra pasiteisina, nes autorius dar labiau ir beprotiškiau plėtoja įprastines žmogaus protines ribas plečiančių XX amžiaus mokslininkų gyvenimus. Lakoniškiausias pasakojimas – pirmasis apie Einšteino draugą fiziką Paulį Ehrenfestą, kuris pajutęs vokiečių nacių agresiją ir baimindamasis ką gali jo nesveikam vaikui ir jam pačiam padaryti nacių veiksmai, vieną dieną pasiima pistoletą, nušauna sūnų ir pats nusižudo, suvokęs, kad pasaulio tvarka nebeatitinka logiškos priežasčių ir pasekmių eigos, vis labiau jį valdo sunkiai nesuvokiama iracionalumo jėga. Antrasis, kaip jau minėjau, svarbiausias pasakojimas skirtas von Neumannui, o trečiasis – Pietų Korėjos žaidimo go vunderkindui Lee Sedolo kovai su dirbtinio intelektu, kai šis priėmė iššūkį įveikti kompiuterinį algoritmą 2016-aisiais.

 

Man regis, kuo lakoniškiau pasakoja Benjamin Labatut, tuo jam labiau sekasi atskleisti paradoksus ir istorijas, kurios kelia nuostabą savo istoriniais sutapimais. Sunku knygą įvardyti romanu, jo stilius, sakyčiau, nors ir priklausytų grožinės literatūros kanonams, tačiau tai be jokios abejonės primena faktografinę eseistiką, kuri, kaip būdinga autoriaus stiliui, daug į visų vaizduojamų įvykių virtinę pridedama emocingos refleksijos, neretai įvykius ir pačias asmenybes misfitikuojant, suteikiant jiems nežabotos demoniškos arba dieviškosios galios, pabrėžiant jų antžmogiškumą. Labai panašiai autorius kuria ir vengro Johno von Neumanno paveikslą, šįkart išbandydamas polifoninę pasakojimo būdą, kuris tik sustiprina asmenybės kulto ir mito kūrimo idėją. Nuo pat jaunų dienų vunderkindas von Neumannas vaizduojamas kaip antžmogis, kuris neatitinka įprasto vaiko elgsenos, kai kas jį vadina velniu, kai kas ateiviu, tačiau tuo pačiu kai kurie pabrėžia jo primityvumą, bėgančias seiles ir nepaprastą protą matematikai ir jos abstrakcijai. Po Antrojo pasaulinio karo J. von Neumannas su šeima pabėga į JAV, kur jis prisideda prie Manheteno projekto, sukuria žaidimų matematinę aksiomą/teoriją bei pirmąjį kompiuterį, pavadinimu MANIAC. Pastarasis žymi technologijų lūžį ir pakloja pamatus iš esmės dirbtiniam intelektui.

 

„Vengrija buvo Austrijos-Vengrijos imperijos aruodas, dėl karo metų nepritekliaus kviečių kainos taip pakilo, kad turtuoliai tik dar labiau paturtėjo. Todėl daugelis mūsų pakilo, kad turtuoliai tik dar labiau praturtėjo. Todėl daugelis mūsų elgėsi taip, tarsi nieko ypatingo nevyktų. Žinau, tai gali nuskambėti kraupiai, bet užtat aš labai anksti sužinojau vieną paprastą žmogišką tiesą: galima šokti net tuo metu, kai velnias beldžiasi į duris. Aš juk taip ir dariau, daugelis mūsų taip darė. Ar mus galima dėl to kaltinti? Vengrija, kurioje gimiau, buvo belle epoque laikų plutokratija. Budapeštas – sparčiai augantis Europos miestas. Čia buvo šeši šimtai kavinių, pirmasis žemyne požeminis traukinys ir operos rūmai, galintys varžytis su Vienos (p. 71),“ – sako B. Labatuto sukurtu balsu pasakojanti Mariette Kovesi. Tos laikmečio stulbinančios detalės, kurių neperskaitysi jokiame istoriniame vadovėlyje labai veikia knygos intelektualųjį lygmenį, romanas MANIAC‘as staiga tampa ir glausta XX amžiaus Europos paradoksų istorija.

 

Vienas svarbiausių visos knygos idėjinių svertų yra racionalumo ir iracionalumo mąstymo ir pasaulio patyrimo ašis. Kas iš tikrųjų buvo toks von Neumannas? Apsėstas idėjų beprotis genijus ar tik žmogiškąsias ribas peržengiantis apreikštasis? Mokslininkas tikėjo, kad viską galima skaitmenizuoti, suvesti ir mąstyti matematine kalba, nors tuo pačiu kai kurie kolegos, kaip antai Oskaras Morgensternas, sako: „O žmonės nėra mūsų įsivaizduoti tobuli pokerio lošėjai. Jie kartais elgiasi visiškai neracionaliai, pasiduoda veikiami emocijų, jie pilni prietaringumų. Ir nors dėl to kyla nesuvaldomas chaosas, kurį regime aplink save, bet kartu tai ir malonė, tarsi keistas angelas, saugantis mus nuo pamišusių racionalumo sparnų (p. 146).“

 

Skaitydamas vis mąsčiau, ar anuomet tie mokslininkai, išradinėję vandenilio bombas ir išmėginę atomines ant Nagasakio ir Hirosimos iš tikrųjų jautęsi naujaisiais Prometėjais, ar šis suvokimas jau atėjo tik tada, kai Vyriausybė pasinaudojo mokslininkų protais ir išmetė juos į konteinerį? „Tad tai nebuvo tik karštligiškos skubos rungtynės, stengiantis aplenkti nacius (o paskui rusus, paskui kinus, ir taip toliau, ir panašiai iki pat pasaulio pabaigos), tai buvo džiaugsmas gebėti mąstyti apie tai, kas nesuvokiama, ir kurti neįmanomus dalykus, išsiveržti už visų žmogui nustatytų ribų, iki baltumo deginant Prometėjo dovaną (p. 148)“, – mąsto Eugene‘as Wigneris. Ar ne keista, kad mokslininkams teikė malonumą atrasti ir suvokti bombos galią, kuri iš esmės yra demoniška ir pražūtinga visai planetai?

 

Įdomu ir tai, kad autorius taip ir nesuteikia pačiam von Neumannui balso prabilti, apie jo prieštaringą asmenybę ir beprotiškas idėjas byloja kiti mokslininkai iš savo perspektyvos, taigi autoriui nemažai teko apie kiekvieną iš jų domėtis, suprasti jų pasakojimo toną, didybę, politines ir mokslines pažiūras. Taip pat apie von Neumanną byloja ir jo neurotikė antroji žmona Klara Dan: „Kalbant apie Johnnį niekad negalima tvirtai žinoti. Galų gale kai dievybė nusileidžia į Žemę, įvyksta ne džiugus dviejų priešybių susitikimas, palaiminga materijos ir dvasios sąjunga. Įvyksta išprievartavimas. Gyvybė pradedama smurtiniu būdu. Staigus įsiveržimas, smurtas, kurį vėliau privalu nuplauti aukomis, Johnniui susidomėjus biologija aš pradėjau ne juokais nerimauti ar fizika, dar tebebuvo nepaliesta logikos, valdoma keistų atsitiktinumo ir chaoso jėgų, kurių iki šiol nesugebame sutramdyti ir išnaudoti (p. 201).“

Benjamin Labatut

 

Nemažai minčių man paliko von Neumanno sukurtas literatūrinis ir istorinis portretas, apie jį, tiesą sakant, nebuvau beveik nieko girdėjęs, tačiau jo paskutinės gyvenimo dienos (miršta nuo vėžio 53 metų, Vyriausybės pareigūnų kratomas paskutines gyvenimo akimirkas elektra), tarsi bandant jo protą perkelti į kokią nors mašiną – jo mirtis taip pat tampa žento Fordo akimis tokia pat paslaptimi, kaip ir jo asmeninis gyvenimas.

 

Visiškai netikėtu tapo paskutinis triptikas apie Lee Sedolo, paslaptingo ir man beveik nežinomo žaidimo go pasaulio čempiono gyvenimą. Netgi tie, kurie nežino šio žaidimo, manau, nesudėtingai supras B. Labatuto perteikiamą žaidimo meninę sampratą. Lee iš tikrųjų metė iššūkį „AlphaGo“ dirbtinio intelekto mašinai ir prieš ją netikėtai vieną žaidimo etapą laimėjo ir tapo didvyriu. Šios varžybos buvo transliuojamos YouTube visame pasaulyje ir manau, kad tikrai panaršius galima rasti to čempionato įrašus ir pasižiūrėti, kaip visa tai atrodė. Žmogus prieš mašiną, kuri per kelias sekundes gali perskaičiuoti tūkstančius įvairiausių šio žaidimo variacijų pralošia žmogui, kuriam žaidimas yra ne vien tik matematika, logika ir strategija, bet ir menas, peržengiantis racionalumo ribas.

 

Rašytojas išmoningai perteikia žmogaus ir mašinos varžybas, brėžia daug pamąstymų keliančių klausimų apie protinių galių beribiškumą, žmonijos ateities viziją, kurioje tikriausiai racionalumas ir apskaičiavimai taps kur kas vertingesni už malonumą, kūrybą ir meną, nes toks apskaičiuotas tikrovės variantas bus saugumo garantas, bet ar tai mūsų pačių kaip laisvos valios žmonių neįkalina ir neįrėmina? Lee Sedolo iš go žaidimo profesionalų pasitraukė 2019 metais, sakydamas, kad nebegalime varžytis su mašinomis, kitaip sakant, su antžmogiais, nauja gyvybės protaujančia forma, kuri pranoksta mūsų galias, o menu ir intuicija grįstas go žaidimas su mašinomis tampa ne kas kita, o tikru mūšiu ir karu, kurį žmonės anksčiau ar vėliau visiškai pralaimės. Bet kas gi tas mašinas sukūrė, jeigu ne patys žmones? Paleidę algoritmus jie pratęsė von Neumanno viziją ir iš esmės skaičius privertė daugintis kaip kokias biologine būtybes. Šiandien, kai naudoju DI (dirbtinį intelektą), kol kas man parašo, kad negali manęs jis nei suprasti, nei užjausti, nes ši programa tėra tik algoritmų funkcija. Bet tai KOL KAS, kol kas nors nesistemins mano rašytinės kalbos į suvokimo algoritmą ir mano jausmais nepradės kas nors aiškesnis ir bedieviško manipuliuoti.

 

MANIAC‘as yra baugi ir pranašiška knyga, o Benjaminui Labatutui ir vėl pavyko pratęsti savomis literatūrinėmis atrastomis formomis apie mokslo pasaulio betarpišką pakvaišimą, kai tėra tik vienas žingsnis nuo genialumo iki visiškos tamsios beprotybės. Kai kas sako, kad mes su visais savo jausmais ir biologinėmis funkcijomis iš tikrųjų gyvename iliuzijoje, kitaip sakant, kompiuterio simuliakre ir neturime žalio supratimo apie savo tikrovę (panašiai kaip filme Matrica, 1999), gali būti, kad Labatutas irgi teisus, ir mes esame tik kokio MANIAC‘o sudėtingi pikseliai šioje tikrovėje, kuriems suteikta galimybė jausti skausmą ir euforiją, meilę ir baimę... Knyga, kuri palieka nuostabaus ir sudėtingo pasaulio vaizdinį, visai kaip anuomet Kai liaujamės suprasti pasaulį, taip ir šiame kūrinyje rašytojas mus priartina prie naujo tikrovės koncepto. Sunku patikėti, kiek grožinė literatūra geba dekonstruoti ir naujai sukonstruoti idėjas, peržengiančias šiaip jau buitišką, primityvios politikos ir karo nesąmonių apgaubtą mūsų lėkštą tikrovę. Taip, Benjamin Labatut įsirašo į mano mėgstamiausių šiuolaikinių rašytojų Olimpą.

 

Maištinga Siela

Graikijos 1 ir 2 euro monetų simbolika: Atėnės pelėda ir Europos pagrobimas

Sveiki,

 

Graikų 1 euro moneta atspindi vieną žymiausių senovinių monetų – Atenų tetradachmą. Ši sidabrinė moneta, kaldinta maždaug 400 – 425 m. pr. Kr. (siekia ir 500 m. pr. Kr.), buvo plačiai naudojama visame Viduržemio jūros regione ir vaidino svarbų vaidmenį Periklio auksinio amžiaus metu. Vienoje monetos pusėje buvo vaizduojama deivė Atėnė, o kitoje – pelėda, Atėnės simbolis, kuris buvo laikomas šventu ir simbolizavo išmintį bei žinias.

 

„Europos pagrobimas“ – tai vienas iš graikų mitologijos siužetų, vaizduojantis Europos, finikiečių karaliaus Agenoro dukters, pagrobimą. Šis mitas yra vienas iš populiariausių ir dažniausiai vaizduojamų graikų meno kūriniuose, o jo motyvas taip pat panaudotas ant graikiškos 2 eurų monetos.

 

Maištinga Siela

M. K. Čriulionis: paveikslai Zodiako ženklai (ciklas): avinas, jautis, dvyniai, vėžys, liūtas, mergelė, svarstyklės, šaulys, skorpionas, ožiaragis, vandenis, žuvys

SVARSTYKLĖS

LIŪTAS

JAUTIS

DVYNIAI

AVINAS

OŽIARAGIS

MERGELĖ

SKORPIONAS

ŠAULYS

VANDENIS

VĖŽYS

ŽUVYS

Sveiki,

 

M. K. Čiurlionio „Zodiako“ ciklas yra vienas iš reikšmingiausių ir originaliausių jo kūrinių, išsiskiriantis savo simbolizmu, filosofine gelme ir menine įvairove. Štai kuo jis ypatingas:

 

Kosminė vizija.

 

Ciklas ne tik atspindi 12 zodiako ženklų, bet ir perteikia visatos harmoniją, kosminius ritmus bei žmogaus vietą joje. Kiekvienas paveikslas yra tarsi langas į mistinį kosmosą.

Čiurlionis vaizduoja ne tik pačius ženklus, bet ir Saulės kelionę per zodiaką, taip sukuriant dinamišką ir gyvą visatos vaizdą.

 

Simbolizmas ir filosofija.

 

Kiekvienas ciklo paveikslas yra kupinas simbolių ir metaforų, atspindinčių Čiurlionio filosofines įžvalgas apie žmogaus būties prasmę, laiko tėkmę ir kosminę tvarką.

Čiurlionis derina mitologinius, astrologinius ir religinius simbolius, taip sukuriant savitą ir daugiasluoksnį meninį pasaulį.

 

Meninė įvairovė.

 

Cikle atsiskleidžia Čiurlionio gebėjimas varijuoti menine išraiška, naudojant skirtingas tapybos technikas, spalvas ir kompozicijas.

Kiekvienas paveikslas turi savo unikalią atmosferą ir nuotaiką, atspindinčią skirtingų zodiako ženklų charakteristikas.

 

Muzikalumas.

 

Čiurlionio tapyba yra glaudžiai susijusi su muzika, o „Zodiako“ ciklas – ne išimtis. Paveiksluose galima įžvelgti ritmą, harmoniją ir polifoniją, būdingą muzikos kūriniams.

 

Unikalumas.

 

Čiurlionis sukūrė savitą ir originalų zodiako ženklų interpretacijos būdą, kuris skiriasi nuo tradicinių vaizdavimo kanonų.

Jo ciklas yra unikalus reiškinys ne tik lietuvių, bet ir pasaulio dailės istorijoje.

 

Visumos idėja.

 

Čiurlionio „Zodiakas“ yra ne tik atskirų paveikslų rinkinys, bet ir vientisas ciklas, turintis savo vidinę logiką ir struktūrą. Ciklas atspindi Čiurlionio siekį sukurti sintezinį meno kūrinį, kuriame susijungtų tapyba, muzika ir filosofija. „Zodiako“ ciklas yra ne tik meno kūrinys, bet ir savotiška kosminė meditacija, kviečianti žiūrovą įsigilinti į visatos paslaptis ir žmogaus vietą joje.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Alfonsas Nyka-Niliūnas apie cinikus ir cinizmą (dienoraščiai)

 Sveiki, skaitytojai,

 

„Mane visuomet žavėjo ir dabar tebežavi bevardžiai cinikai. Savo kūrybiniu entuziazmu, išradingumu bei subtilia paradokso logika jie tiesiog nepralenkiami. Tas, kurs pirmas pasakė: „nieko nėra tobula nei šiame, nei aname pasaulyje: rojuje geresnis oras, pragare geresnė draugija“, be abejo, buvo genialus humoristas. Nemenkesni savo srities specialistai turėjo būti ir šių žydų liaudies tradicijos linkėjimų: „kad tu sulauktum šimto metų, bet tuoj pat“ arba „kad tau Dievas padėtų įsigyti nuosavą pajūrį su smėliu inkstuose ir vandeniu kojose“ autoriai.“ Alfonsas Nyka-Niliūnas

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Martynas Arlauskas apie lietuvių gestų kalbą ir vizualiuosius menus

 

Sveiki,

 

„Mane, atėjusį iš vizualiųjų menų, gestai labiau domina kaip vizuali kalba. Gestų kalba tikrai turi ir scenos raiškos formų, turi netgi poeziją. Tai gali skambėti pakankamai keistai, bet praeitų metų „Poezijos pavasaryje“ net buvo skaitomi kūriniai gestų kalba.“ Martynas Arlauskas

 

Visą straipsnį skaityti čia: Menininkas Arlauskas: jaunam menininkui išgyventi sudėtinga, gal net neįmanoma

 

Maištinga Siela

Aurora's Online Language Lessons / Kaip išmokti tikrojo britiško anglų kalbos akcento?

 

Sveiki,

 

Ar jūsų anglų britų kalba, pagal kurią daugmaž parašytos visos mūsų lietuvių programos, yra visiems puikiai suprantama? Kol esame mokykloje, galbūt, tačiau britai savo šnekamojoje kalboje vartoja neįtikėtinų santrumpų ir „suvelia“ taip greitai, kad gali likti nustebęs.

 

Jau kuris laikas pastebiu kanalo Aurora's Online Language Lessons vaizdo įrašus. Galbūt ir jums teko pamatyti? Žodžiu, Aurora – italė ir anglų kalbos mokytoja Didžiojoje Britanijoje, kurioje ji gyvena maždaug nuo 2011 metų ir yra baigusi anglų kalbos ir teatro dramos bakalaurą. Šiuo metu ji dirba anglų kalbos mokytoja, bet taip pat kuria internetinį turinį (pati režisuoja ir vaidina sukurtose gyvenimiškose situacijose, kur jai kažkada pačiai teko kaip italei susidurti su šnekamąja britų kalba ir pasijausti nevykėlei).

 

Aurora yra anglų kalbos fonetikos ekspertė, ypač daug dėmesio skiria italų kalbos tarimo gerinimui per vaidybą. Ji sukūrė online mokyklą „Aurora's Online Language Lessons“, kurioje teikia online anglų kalbos pamokas. Jos mokymo metodai yra nukreipti į suaugusius, ypač italus, turinčius A2, B1 ir B2 anglų kalbos lygį. Jos vaizdo klipai nėra ilgi, pritaikyti greitam ir efektingam vartojimui, tačiau vaizdai juokingi, šmaikštūs, teatrališki, leidžia labiau susipažinti su britiška tarsena, o jos leksika tikrai nėra sudėtinga tiems, kurie turi nors šiokių tokių anglų kalbos pradmenų. Gale vaizdo klipo pateikiamas žodynas su paaiškinimais italams, bet, manau, laisvai tinka ir lietuviams.

 

Kaip rasti Auroros pamokas? Ji turi savo Facebook puslapį: Aurora's Online Language Lessons ir YouTube kanalą.

 

Maištinga Siela