Filmas: "Paukštis" / "Bird"

 

Sveiki, skaitytojai ir praeiviai,

 

Pirmosios pavasario uogos pas mane – vasarį. Tuoj ant nosies „Kino pavasario“ startas ir aš jau sąmoningai žiūriu filmus iš jų repertuaro, o pirmoji „Kino pavasario“ braške tapo britų režisierės Andrea Arnold filmas „Paukštis“ (angl. Bird) (2024). Su šia režisiere susipažinau pirmąkart pažiūrėjęs jos filmą „Akvariumas“ (2009), kuriame nusifilmavo profesionalus aktorius Michael Fassbender, vėliau teko pamatyti šį bei tą iš autorės įdomesnio ir galbūt ne tokio britiško „Amerikos mylimoji“ (2016) – pastarasis man labai patiko, labai įsijaučiau, susitapatinau su pagrindine veikėja, išgyvenau jos ilgą kelionę. Naujausias filmas „Paukštis“ puikiai įvertintas kino kritikų, neblogai, sakyčiau, ir pačių žiūrovų, tačiau jis, deja, netaps mano šio „Kino pavasario“ sezono mėgstamiausiu filmu, nors jis dar tik pirmasis, bet jau galiu įvardyti kelias svarias priežastis kodėl.

 

Filmas visumoje tikrai nėra prastas, netgi, sakyčiau, sudėtingas, ne toks aiškus ir empatiškai žiūrovą priartinantis kaip „Amerikos mylimoji“, sakyčiau, filmas labiau panašus į „Akvariumą“, rodytą 2009 metais. Istorija pasakoja apie Didžiosios Britanijos didmiesčio skurdžių kvartalą, kuriame tiek visko baisaus, kad tos baisumos net nebereikia pabrėžti, ji vaikų žvilgsniuose, kai jie tarpduryje alkani žiūri, kaip jų prisigėrę tėvai šniokščia narkotikus, šoka, keikiasi ir jų niūrios dienos slenka, nes netrukus jie taip pat seks jų pėdomis. Tuose socialinio dugno kvartaluose pernelyg daug jaunų tėvų, dar visai paaugliai susilaukia savų vaikų ir tęsia tas pačias tėvų klaidas.

 

Pagrindinė veikėja – dvylikametė ir jau pagal metus pernelyg brandi Beilė, kuri bėga nuo savo varlę mylinčią ir narkotikus šniokščiančio tėvo, bando suprasti, kas pati yra. Nors kontekste ryškėja jos tariamas homoseksualumas ar biseksualumas, tačiau ne lytinė tapatybė čia svarbiausia, o tai, kad režisierė visoje toje stigmatizuotoje priešiškoje erdvėje išryškina instinktyvų Beilės gerumą. Ar ji herojiška? Tik tiek, kiek ji jaučia, kad turi apsaugoti savo mažesniuosius brolius ir seseris, ginti silpnesniuosius ir jų orumą joks heoizmas, Beitei tai atrodo savigynos forma, būtinybė išgyventi, išsaugoti silpnesniuosius. Beilei šioji vasara dar ir ypatinga, ji patiria pirmąsias mėnesines, gina girtuokliaujančią motiną nuo sugyventinio ir ruošiasi kituose namuose tėvo vestuvėms, tad jaučia, kad įžengusi į atsakomybės pasaulį ji nebetampa svarbi nei vienam, nei kitam, todėl netrukus ji susipažįsta su žmogumi Paukščiu, savo naujuoju draugu, kuris palaiko tikrovės svertus sudėtingame amžiuje, atsisveikinant su vaikyste ir žengiant į atsakomybės amžių.

 

Istorija išties puiki. Paukštis, kurį suvaizdino Franz Rogowskis irgi puikus, bet labiausiai man įstrigo ir patiko airių aktoriaus Barry Keoghan, kuris suvaidino Bagą, Beilės infantilų ir nebrandų, matomai turintį šiokių tokių autizmo spektro bruožų, tėvą. Atrodo, kad visi tame sudėtingame pasaulyje grumiasi ir gyvena taip kaip išmano, tad klausimas: ar Beilė irgi tokia taps? Šiuo atveju į sudėtingą ir tikrai juslingai bei tikroviškai perteiktą britiško socialinio pakraščio tikrovę režisierė įtraukia Paukščio metaforą, išgalvotą Beilės palydovą, teisybės ir kitoniškumo sergėtoją, kuris iš vienos pusės kaip ir Beilė ieško savo tapatybės, tikrųjų tėvų, o iš kitos – įkūnija apsaugą, viltį. Nesu tikras, ar man šioji vizija patiko, manding, ji itin mistiška, nors ir nuspėjama beveik nuo pat pradžių.

 

Beilės vidinio pasaulio virsmas įgauna tikrovės simbolinius kontūrus. Atrodo, filme nieko neįvyksta, bet ir įvyksta labai daug. Tiesą sakant, nėra lengva stebėti tą hiperrealistinį socialinio gyvenimo sankirtą su mistinio pasaulio formomis, režisierė tą sankirtą sulydo, bet ji veikia savaip slogiai, daug ką išsprendžia. Žinote, prieš kelerius metus „Kino pavasaryje“ mačiau kažką panašaus: filmas vadinosi „Karo ponis“ (2022), kurį režisavo Gina Gammell ir Riley Keough, bet anas filmas mane kažkaip sugebėjo paveikti, nors taip pat filmo pabaigoje pasirodo mitinis jakas/buivolas, kuris tampa pagrindiniam berniukui apreiškimu. Sunku man įvardyti, kodėl „Karo ponis“ paveikė, o „Paukštis“ man liko įdomus tik analizės lygmenyje, bet manau, kad labiausiai dėl to, jog niekaip nepavyko susitapatinti su Beile. Bet kokiu atveju, „Paukštis“ nebanaliai pasakoja apie mikroskopinius Beilės suvokimo atsivėrimus permainų vasarą, kada iš tikrųjų mergaitei (jau paauglei) atsiveria kiek kitokio gėrio ir blogio samprata. Iš pradžių nekentusi tėvo rengiamų vestuvių, istorijos pabaigoje ji visgi patenkinta šoka pagal country muzikos šlagerį ir džiaugiasi tėvo laime. Ji užauga žiūrovų akivaizdoje, nes tik nesavanaudiška asmenybė pradeda džiaugtis kitų laime – tai jau ūgtelėjusios ir apie gyvenimą šį bei tą supratusios sąmonės rodiklis.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.0

 

Maištinga Siela

Filmas: "Amerikos mylimoji" / "American Honey"

Sveiki,

Kažkada taip nepamatytas Kino pavasaryje filmas „Amerikos mylimoji“ (angl. American Honey) (2016) vakar tapo smagiu kino atradimu. Britų režisierės Andrea Arnold filmą „Akvariumas“ (2009) teko jau matyti ir jis tikrai buvo sukėlęs nevienareikšmiškų emocijų, tad to maždaug tikėjausi ir iš „Amerikos mylimosios“.

Istorija pasakoja apie šiuolaikinės amerikiečių jaunuolių, atsidūrusių socialiniame skurde, istorija. Laisvai samdoma bohemiška chunta keliauja iš miesto į miestą ir pardavinėja žurnalus. Įsivedę savas taisykles šioji kompanija labiau panaši į keliaujančią komuną, savotišką hipių ir bitninkų kartos pratęsimą ir jos centre atsiduria namus palikusi aštuoniolikmetį Star. Beveik trijų valandų juostoje nuo pat pradžių užkabina pirmieji kadrai – iš konteinerio traukiamas pašvinkęs maistas ir iki pat pabaigos, kai Star pasineria į savotiškus apsivalymo vandenis. Atrodo, kad socialinė aplinka būtų toji istorijos dalis, kuri atrodytų įdomiausia, tačiau ne ką prasčiau režisierė papasakojo ir meilės istoriją, kuri kiek naivi kaip ir patys aštuoniolikmečiai, papasakota ir bandančio ir mėginančio savo laimę patirti jauno žmogaus brendimo istorija.

Iš tikrųjų filmas pilnas apgaulingos laisvės. Atsidūrusi po Kristel padu, jaunoji klajūnė turi įvykdyti dienos normatyvą, tačiau ji pasirengusi daug ką iškęsti, kad liktų šalia mylimojo. Visgi žiūrint filmą smagiausia yra tai, kad laukinukei Star amžinai sekasi, nes atrodo, kad ji tuoj nusiris, atsitiks kažkas blogo, tuoj ja pasinaudos, išprievartaus ir režisierė parodys eilinę dramą su eiliniu pamokslu: štai kas nutinka mergaitei, kuri negavo tėvų meilės ir pabėgo iš namų. Tačiau Star visada sekasi tarsi jos vardas pateisintų jos likimą. Balansavimas ties pavojingomis socialinėmis briaunomis Star paverčia augančia ir nuolat stiprėjančia, daug apie gyvenimą suprantančia mergina.

Išties puiki režisūra ir gal man patiko kur kas labiau nei „Akvariumas“, didžiulės pagyros debiutuojančiai jaunai aktorei Sasha Lane, kuri jautriai ir jusliai perteikė Star vaidmenį, smagu matyti ir kitą priklydusį ir jau iškilusį aktorių Shia LeBeouf, kuris gal ir nežibėjo taip kaip Star vaidmens atlikėja, ir visai suprantama, nes filmas juk sufokusuotas į Star kelionę ne tik fiziniame pasaulyje, bet ir jos vidiniame pasaulyje. Išties dėmesio verta juosta.

Mano vertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Akvariumas" / "Fish tank"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Akvariumas“ (Fish Tank) (2009 m.). Na, britų režisierė Andrea Arnold yra tikriausiai viena labiausiai laukiamų nuolatinių viešnių Kanų kino festivalyje, pastaroji dėl to, kad yra retas reiškinys – REŽISIERĖ MOTERIS. Moterų režisierių gretos gan menkos, o juo labiau tokios, kurios būtų ne tik pripažintos, bet ir atitinkamai apdovanotos. Filmas „Akvariumas“ šiame festivalyje gavo žiūri prizą ir nepraėjo pro šalį, tad nutariau ir aš pasidomėti ir pažiūrėti šios režisierės darbą.

Ir iš tikrųjų, filmas pakankamai įtaigiai įdomus. Pavadinčiau ja socialine šeimos drama, kurioje 15 metų mergina, svajojanti šokti, namuose yra lygiavertė su pasileidėle motina. Kur nusirita vaikai, kai šiems motinos nėra pavyzdys? Kaip išgyventi, kai nuolat tave engia kvartalo paaugliai ir tavimi visi šlykštisi, tačiau turi svajonę? O kai į tave atkreipia kur kas vyresnis motinos naujas žaisliukas, gali ir iš vis apsalti nuo laimės... Įdomu tai, kad Mią suvaidinusi aktorė Katie Jarvis pati yra augusi panašioje socialinėje aplinkoje ir 16 metų pagimdžiusi vaiką, o vaidina tikrai įtikinamai, žinoma, stipri režisūra visa tai išryškina.

Filme švysteli jau iškili britų žvaigždė – Michael Fassbender, kurį lengvai jau atpažįstame iš filmų „Gėda“ bei „Alkis“. Jam šis vaidmuo, sakyčiau, labai jau tiko, o ir pats jau baisiai žavus, merginoms vilioti ir gundyti tinka. Tenka pripažinti, kad personažas Mia, kuri svajoja apie šokius – šoka siaubingai, bet negi niekas iš aplinkinių jai to nepasakė? Siaubas. Šiaip, galiu pasakyti, kad filmui paimti socialinę terpę ir pavaizduoti ją mažų mažiausiai netobulą jau yra neblogo filmo garantas. Nepasakyčiau, kad filmas yra stulbinamas, tačiau pažiūrėjau su šiokiu tokiu jauduliu ir susidomėjimu. Aišku, kai kurie dalykai buvo nei šis, nei tas, pvz. kam ta mirštanti kumelė? Ar tai simbolis? Ji turėjo kažką pasakyti apie jaunos merginos jausmus? Nežinau... Filmas, manau, daugeliui patiks kino gurmanų, paprastiems žiūrovams jis gali pasirodyti truputį „lėtokas“, bet žiūrėti ir jie gali, nes socialinės temos ir gyvenimas tose terpėse visada jaudins žiūrovą ir mels iš jo graudulį ir gailestingumą.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com