Filmas: "Pieniniai dantys" / "Babyteeth"

 Sveiki,

Jau labai seniai norėjau pamatyti režisierės Shannon Murphy režisuotą draminę komediją „Pieniniai dantys“ (angl. Babyteeth) (2019), tačiau pabijojau, kad filmas apie komplikuotus jaunuolių meilės santykius bus kol kas ne man, todėl ilgai atidėliodavau, kol vieną vėsesnę vasaros dieną sumąsčiau, kad laikas vėl prisiminti mokyklinius laikus, paauglystę ir pieninius dantis. Visgi filmas nuo pat pradžių smogė gerąja prasme ir nė iš tolo nepriminė tų infantilių ir kiek nuvalkiotų „Įsimintinas kelias“, „Užrašų knygutė“, „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ bei ištisa serija meilės istorijų apie tai, kaip vienas iš jaunuolių miršta, o kitam belieka kurti laimę iš naujo... Šis filmas, tiesą sakant, ne apie tai.

Istorija pasakoja apie maištingą 16 metų merginą Milą, kuri vieną dieną geležinkelio stotelyje susipažįsta su valkataujančiu ir iš pažiūros agresyviai atrodančiu vyresniu vyruku Moze. Mozė netrunka prisijaukinti Milą, nes jis narkomanas, moka sakyti komplimentus ir priešingai nei Milos bendraamžiai, neskaičiuoja nei kilogramų, nei laikosi kokių nors paaugliams būdingų stereotipų. Netrukus Mila supažindina tėvus su Moze, kuris jiems absoliučiai nepatinka, tačiau nenorėdami įžeisti dukters jausmų, todėl kurį laiką dirbtinai toleruoja dukters išsišokimą. Galiausiai filme labiausiai stebina ne tiek Milos ir Mozės santykių peripetijos, jos, tiesą sakant, primena išrašytas situacijas iš paauglių meilės literatūros, bet kur kas labiau stebina pačių Milos tėvų santykiai, kurie, bent jau man, filme labiausiai kėlė įdomumą.

Milos motina infantili ir nuobodžiaujanti pianistė, kuri saujomis geria slopinančius vaistus, todėl kartais elgiasi neadekvačiai (filme apstu tokių scenų). Ne ką „šaunesnis“ ir psichoterapeutas tėvelis, kuris leidžiasi į veną morfiną bei simpatizuoja jaunai nėščiai kaimynei, nes nebejaučia savo žmonai aistros... Įspūdis toks, jog žiūrėčiau šiuolaikinę Adamsų šeimynėlę ar kokį „Amerikietiškų grožybių“ versiją, nes šioji turtinga šeima turi viską, ko reikia geram gyvenimui, tačiau kiekvienas iš jų gyvena keistame priklausomybių, nusivylimų ir vienatvės vakuume. Kadangi abu tėvai išsilavinę, jie leidžia dukrai klysti, tačiau kur yra toji tikroji riba, kur pasibaigia eksperimentinė laisvė ir prasideda tėvų atsakomybę? Galiausiai sužinome, jog Mila ne šiaip sau nusiskuto plaukus, ji serga nepagydoma liga ir tik laiko klausimas, kada išeis iš šio pasaulio. Narkomanų tėvų įtakos karas su narkomanu Moze, kuris įsitaiso jų pačių namuose, tampa interesų kova: kiek jie gali kaip tėvai leisti Milai gyventi su tuo juo apkerėjusiu valkata, kai jie patys toli gražu nėra tobuli tėvai?

Filmas įdomus tuo, kad čia mažai tirštų kontrastiškų „gerai ir blogai“ spalvų, nėra amžino tokio žanro ir pobūdžio kine kliedėjimo apie amžinus santykius, apie kelionę Anapilin ir laidotuves... Visgi filmas apie netobulą šeimą, sugedusius tėvus ir aikštingą dukrą, kurie visi daro geriausiai, ką gali ir kaip moka, kad tas jų bent iš dalies idilinis gyvenimas būtų saugus, prasmingas ir laimingas. Deja, žiūrint filmą, apima toks jausmas, jog filmas puikus būtent tuo, kad dažniausiai tai frankenšteinų šeimynėlei nepavyksta ir nuolat juos ištinka liapsusai. Filmas keliantis dviprasmiškus jausmus ir pamąstymus apie medicinos pasaulį, šeimos instituciją, apie vaikų ir paauglių auklėjimą, bet gražiausia šiame „Pieniškų dantų“ filme yra tai, kad gyvenimui nėra jokio kito recepto ar šablono už patį gyvenimą, su visais jo dvokiančiais šūdais ir tviskančiais briliantais.  

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Babadukas" / "The Babadook"

Sveiki, kino žiūrovai,

Taigi, vis burnoju, kad paskutiniu metu siaubo filmų fronte nieko gero ir tenka žiūrėti klasiką, tai šįkart noriu pasidžiaugti režisierės Jennifer Kent filmu „Babadukas“ (angl. The Babadook) (2014). Kino kritikai, recenzijos ėmė tiesiog žerti puikiausius įvertimus tikriausiai išsiilgę to paties – bandymo nors kiek pramušti iki kraujo užciklintą, nusibodusį, įsiėdusį siaubo kino žanrą, kuris paskutiniu metu tapo toks neoriginalus ir nuobodus, kad daugelį jų praleidžiu, savęs nebekankindamas.

Jau radosi ir tokių, kurie iš Lietuvos, prisivalgę šabloniškojo „siaubeko“, ėmė pulti šį filmą, kaip itin nepatikusį, nuobodų. Neįpratę, dėl to nepykim, bet aš noriu pasakyti, kad „Babadukas“ gal pernelyg savo raiška nenutolsta nuo dabartinių siaubo filmų ir nesukurta tokios tirštos atmosferos kaip filme „Kiti“, bet atmosferos turi, energetikos irgi. Filmas stiprus dėl savo scenarijaus, kažkoks kitoks dvelksmas, kitoniškas – aprėpiama motinystės ir netekties temos, ne šiaip sau sausai, bet su emocijų evoliucija, kurią ištransliavo efektingai aktorė Essie Davis. Ji atrodė iš tikrųjų gerai – nuo bejėgės, pervargusios motinos iki Babaduko užvaldytos beprotės.

Gerai šįkart atrodė ir mažylis, nes neretai vaikų vaidmenys atrodo šalti, netikroviški, lyg jaustųsi režisieriaus maldavimai anapus kameros „pabūk ramiai“, šįkart to nejutau. Mistiniai subtilūs elementai, kaip antai knygos grąžinimas prie durų, vaiko psichologinis elgesys, motinos nervų pakrikimai ir, žinoma, Babaduko pasirodymas, kurį galėtume traktuoti netgi visiškai simboliškai, kaip motinos nervų krizės sutramdymo išraišką, uždarymą į rūsį savo piktąją asmenybės, motinystės vargų pusę, kurios šitaip bijojo vaikas, bet instinktyviai jautė, kad vieną dieną motina pratrūks. Aišku, galima interpretuoti ir savaip, kaip tikrąjį Babaduką, nors nemanau, kad režisierė norėjo viską suspausti ir pateikti kaip ant lėkštutės.

Patiko scenarijus, emocija. Iš esmės buvo tikrai įdomu žiūrėti, nereikėjo stebėti laikrodžio ir laukti, kada filmas pasibaigs. Na, gal tik finalinės kovos scena truputį užsitęsė, bet visgi buvo efektinga ir įdomu. Rekomenduoju ne tik siaubo kino mėgėjams, bet ir kino gurmanams, kurie gal siaubo kino nelabai temėgsta. Turiu įtarimo, kad patiks.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Degantis žmogus" / "Burning Man"

Sveiki, kino mylėtojai,

Tęsiu aktoriaus Matthew Goode retrospektyvą, o kuo tolyn į mišką, tuo daugiau grybų – „Degantis žmogus“ (Burning Man) (2011) – tai australų režisieriaus Jonathan Tepiltzky darbas, kurio nereiktų maišyti su „Degančiu žmogumi“ (Man on Fire) (2004), tai labai skirtingi filmai, nors į lietuvių kalbą verčiami tokiu pačiu pavadinimu. Taigi australų kinas mums pateikia dar vieną gražią staigmeną, o šiaip galiu nuo savęs pridėti, kad australų kinas nėra jau toks nuspėjamas, jie tikrai moka kurti pakankamai stiprias dramas, o „Degantis žmogus“ yra vienas iš tokių darbų. Jeigu jums patinka sudėtingos, išdarkytos ir savaip suklijuotos pasakojimo fabulos, kaip antai filmas „Memento“ (2000) arba „Ponas Niekas“ (2009), tai turite daug šansų, kad šis filmas taip pat tiks ir patiks.

Įdomi jaunos šeimos drama, kurioje pagrindinį vaidmenį atlieka Matthew Goode, keliaudamas po savo dabartį ir praeitį, kuria asimetrišką pasakojimo eigą, lipdo juos po gabalėlį, po truputį atskleisdamas mums vis daugiau ir daugiau. Manau, pats filmo išdėstymas taip pat nėra sumestas bet kaip, daugelis kadrų tyčia atsikartoja dar ir dar kartą, sukeldamas keistus deja vu pojūčius, o tai kinas šiais laikais išties moka daryti ir pateikti. Jeigu filmas būtų ėjęs įprasta eiga, kažin, ar jis savo pasakojimu būtų prasimušęs iš vidutinybių lygmens, nes scenarijus primena eilinę šeimos nario praradimo istorijėlę. Žinoma, juosta realistiška, čia nėra mokslinės fantastikos dvelksmo, todėl nemėgstantys fantastikos gali kol kas neatsisakyti šios juostos, kuri, mano galva, ne tik gražiai „sulipdyta“, bet ir dar neblogai bei skoningai nufilmuotą, netgi priminė šiek tiek prancūzų dramas.

Manau, kad filmas tikrai daugeliui ne tik patiks, bet ir bus šioks toks atradimas. O atsargesnieji, kurie nori pajusti kaifą nuo antros minutės, turės išlaukti gan ilgai, kol iš viso chaoso ims ryškėti gražus vitražas. Man filmas išties patiko. Paskutiniu metu ateina iki mano akių gana stiprios ir mano skonio juostos, - tuk, tuk, tuk, - kad tik taip ir toliau.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela