Mano knygos: Booker, Man Booker, Man Booker International premijų gavusios knygos lietuviškai

Knygos, gavusios (Man) Booker literatūros premiją ir išverstos į lietuvių kalbą, mano lentynoje.

Sveiki,

Jau kuris laikas norėjau padaryti įrašą apie Booker, Man Booker ir Man Booker International knygas, išverstas lietuviškai. Maniau, kad tai lengvas darbas – perbėgsiu per savo knygų lentynas ir „išravėsiu“ tas knygas, kurios pelnė šiuos apdovanojimus arba bent buvo nominuotos, įtrauktos į ilguosius ir trumpuosius sąrašus, tačiau prasidėjo tikra velniava ir painiava.

Booker, Man Booker ar The Booker Prize?

Visų pirma ne visada aišku, kas tai per apdovanojimas, todėl teko nemažai pasidomėti internete ir apsišviesti. Gal pradėsiu nuo Booker sąvokos. Iš tikrųjų pirminis šių apdovanojimų pagrindas prasidėjo 1969 metais, kai Booker buvo paskirtas prestižinis literatūrinis apdovanojimas geriausiai išleistai grožinės literatūros knygai anglų kalba. Vadinasi, galėjai būti ir kinas ar arabas, bet jeigu tu išleidai savo knygą anglų kalba – valio, tu gali būti prastebėtas kritikų ir patekti į nominuotų knygų srautą. Ir tai tęsėsi iki 2001 metų, todėl šis apdovanojimas dar vadinamas Booker-McConnell Prize (1969-2001).

Nuo 2001 metų ėmė kisti šios premijos taisyklės ir šiek tiek pavadinimas, kuris išliko iki pat 2019 metų – Man Booker. Pagrindinė nuostata teikiant šią premiją buvo lyg ir ta pati – knyga anglų kalba, tačiau ji būtinai turi būti išleista Didžiojoje Britanijoje. Šis sprendimas buvo tarptautiniu mastu gana kritikuojamas, nes daug kas iki tol nominuotų rašytojų buvo savo angliškas knygas išsileidę Airijoje, Pietų Afrikoje ir t. t., todėl kaip atsakas šiam sprendimui buvo sukurtas alternatyvūs apdovanojimai – International Man Booker, tačiau tai įvyko ne iškart.

Iki pat šių 2019 metų pagrindinis apdovanojimas vadinęsis Man Booker (2001-2019) vėl keičia savo kryptį. Taip nutiko dėl to, kad senieji mentoriai, kurie finansiškai rėmė šiuos apdovanojimus, paskelbė, kad 2018 metais airių rašytoja Anna Burns su romanu „Milkman“ (liet. Pienininkas) taps paskutiniąja šios premijos laureate, tačiau netrukus atsirado turtuoliai Michael Moritz ir Harriet Heyman, kurie perėmė šį rėmimą artimiesiems penkeriems metams ir jų dėka nuo šių metų apdovanojimas vadinsis The Booker Prize, beje, netrukus turėtų pasirodyti ir ilgasis šių apdovanojimų sąrašas.

Man Booker International ar The International Booker Prize?

Dar kur kas painiau nutiko, kai pradėjau gilintis į Man Booker International Prize apdovanojimus, skirtus neizoliuoti tarptautinės rinkos – čia pokyčių pasirodo dažesnių nei pagrindiniuose apdovanojimuose. Pirmąkart jis surengtas 2004 metais kaip priedas prie atsiradusio Man Booker. Iki pat 2015 metų šis apdovanojimas buvo teikiamas tik kas antrus metus, bet gyvam esančiam ir bet kokios tautybės žmogui, kuris publikavo savo knygą anglų kalba bet kurioje pasaulio vietoje, žinoma, išlaikant kūrinio vertę.

Nuo 2015 metų šis apdovanojimas išlaikė savo pavadinimą su žodelyčiu „Man“, kadangi būtent ši grupė „Man group“ finansiškai rėmė šiuos apdovanojimus. Taigi nutarta steigti tarptautinį apdovanojimą kasmet ir teikti 50 tūkstančių svarų apdovanojimą, kurį per pusę pasidalija knygos autorius ir vertėjas į anglų kalbą. Maždaug tuo metu apie šias premijas ima domėtis lietuvių spauda, intensyviau versti ne tik laimėtojus, bet ir nominuotuosius, kadangi įvedama dar viena naujovė – skelbiami ilgieji ir trumpieji sąrašai, norint pritraukti komercinį azartą ir, žinoma, skatinti skaityti įdomią ir kokybišką literatūrą. Pirmąją pasikeitusių taisyklių laimėtoja buvo rašytoja H. Kang iš Pietų Korėjos su romanu „Vegetarė“. Tuo tarpu toji tradicija (ilgieji ir trumpieji sąrašai) skelbiami ir Man Booker kategorijoje. Nuo 2019 metų, „Man Group“ atsisakius toliau finansuoti šiuos apdovanojimus, pavadinimas vėl keičiasi, tiesa, nežymiai – The International Booker Prize.

Iš tikrųjų pavadinimuose daug painiavos, bet esmė kokia? Booker yra Booker, kas jį remia, tikriausiai mums nelabai ir rūpi, tik tebūna šis apdovanojimas.

Kas gero išversta iš Bookerio laimėtojų?

Na, o aš ištraukiau galybę knygų iš lentynų ir net nustebau, kiek turiu kūrinių, kurie vienaip ar kitaip susiję būtent su šiais apdovanojimais. Tad gal pradėsiu nuo pagrindinio Booker premijos sąrašo. Tiesa, dar kai kur turiu senus leidimus, tačiau knygų pas save vienoje vietoje nelaikau (ypač senų, dar sovietinių leidimų), kaip antai Bookerį laimėjusi airių rašytoja Iris Murdoch su „Jūra, jūra...“ (nurodomos laimėjimų datos, 1978) ar nuostabaus Pietų Afrikos rašytojo Andrė Brinko su tik nominuotu šiems apdovanojimams romanu „Gandai apie lietų“, kurį kažkada dar paauglystėje išsižiojęs skaičiau kaime, išleistą sovietiniais laikais, visą pageltusią ir susiraukšlėjusią nuo drėgmės verandoje.

 Tikriausiai iš sąrašo mano vienas favoritų būtų dukart Bookerį pelnęs J. M. Coetzee su romanais „Maiklo K gyvenimas ir laikai“ (1983) ir „Nešlovė“ (1999). Šis rašytojas daug kartų nominuotas šiai premijai ir labai smagu, kad leidykla „Sofoklis“ rimtai pasižiūrėjo į šį nesenstantį autorių ir verčia kitus jo kūrinius. Būtina išversti viską! Tai vienas iš tų retų autorių, prieš kuriuos ne tik kepurę nesiimti... Taip pat Bookerį dukart yra pelniusi rašytoja Hilary Mental su „Vilko dvaras“ (2009) ir „Įneškite kūnus“ (2012). Čia vėl darbuojasi leidykla „Sofoklis“, kuris jau net dukart perleido „Vilko dvarą“ ir, kiek žinau, nori išleisti ir antrąją trilogijos dalį. Dukart Bookerį pelnė ir Peter Carey, „Oskaras ir Liusinda“ autorius.

Negaliu nepaminėti britų autoriaus Ian McEwan, kurio naujas knygas paskutiniu metu verčia ir leidžia Jotema, tačiau manęs nebepajėgia sudominti. Autorius gerokai paskutiniuoju metu banalus, nors jo Bookeriui nominuotas „Šeštadienis“ buvo tikras perlas, netgi geresnis už „Tyto Albos“ išleistą ir Bookeriu įvertintą „Amsterdamą“ (1998). Tiesa, nežinau, kaip su jo romanu „Atpirkimas“, nes po matytos itin geros ekranizacijos, sunku prisiversti perskaityti, bet įtariu, kad viena geriausių autoriaus knygų. Žvelgiant iš to, ką dar turiu lentynoje – indų rašytoja Arundhati Roy verta paminėti, nes jo romanas „Mažmožių dievas“ (1997) paauglystėje mane šokiravo – juvelyrinis šedevras, to paties buvo galima tikėtis po beveik 20 metų, kai autorė išleido antrą romaną „Didžiausios laimės ministerija“ – jis pateko į trumpąjį Man Booker nominuotų knygų sąrašą.

Salman Rushdie ir jo „Vidurnakčio vaikai“ (1981) buvo tikras literatūrinis proveržis. Tai ta knyga, kuri leido suprasti tikrą literatūros vertę ir galią. Po jos ilgą laiką jo negalėjau skaityti – bijojau. Netgi „Šėtoniškas eiles“ numečiau, bet visgi perskaičiau „Paskutinio mauro atodūsį“ – gera knyga, tačiau tokio efekto jau nebepaliko. Lentynoje dar turiu ne vieną jo romaną, neprisiverčiu perskaityti.

Štai John Banville romanas „Jūra“ (2005), kurią išleido Jotema, tiek neįsiminė – nors gurmaniška, subtili, tačiau tik tol, kol skaitai. Panašiai kaip su I. McEwan „Amsterdamu“. O štai rašytoja iš Naujosios Zelandijos Eleanor Catton su kūriniu „Šviesuliai“, kuriuos prieš metus išleido „Baltos lankos“, stebina savo sudėtingumu, matematiniais skaičiavimais, romano kompozicija – verta dėmesio, tik bijau, kad daugeliui ji gal per „stora“. Richard Flanagan romanas „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ tik epizodiškai įdomus dėl kankynių Azijoje, tačiau esama tokių holivudiškai netikusių ir nusaldintų intarpų, kurie išmuša iš vėžių.

Štai 2016 metų laureato Paul Beautty „The Sellout“ išsivertę neturime, bet turime sudėtingos kompozicijos ir raiškos 2017 metų laureato George Saunders „Linkolnas bardo“ – čia vėl pirmauja „Sofoklio“ leidykla, kuri ketina išleisti ir kol kas paskutiniosios laureatės Annos Burns romaną „Pienininkas“.  

Ką tik „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“ išleido dar nė kartą lietuviškai neišverstą Penelope Lively romaną „Mėnulio tigras“, kuris Bookerį autorei atnešė 1987 m. Neįmanoma nepaminėti „Tarnaitės pasakojimo“ autorės kanadiečių rašytojos Margaret Atwood neįtikėtinai hipnotizuojančio romano „Aklasis žudikas“ (2000), pastarajai buvo kurį laiką prognozuojamas ir Nobelis, o pati ne kartą nominuota Bookeriui ir su kitais kūriniais.  

Žvelgiant į 1969-2018 metų Booker laimėtojus, akivaizdu, kad šia premija susidomėta labiau paskutinį dešimtmetį, nes iki tol tik pavienės lietuvių leidyklos išleisdavo vos vieną kitą laureatą, neskubėdamos, tačiau šiandien tą puikiai daro „Sofoklio“ ir „Baltų lankų“ leidyklos. Nominuotus iš ilgųjų sąrašų leidžia daugiau ar mažiau paskutiniu metu daugelis stambiųjų leidyklų. Pavyzdžiui, „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“ išleido daug kam patikusį Ali Smith romaną „Ruduo“ arba „Almos litteros“ išleistas kanadiečių rašytojos Emmos Dogherty „Kambarys“ ir sąrašą būtų galima tęsti.

Ko trūksta mano lentynoje, nors turime lietuviškai iš laimėtojų? Žinoma, Michael Ondaatje „Anglas ligonis“ (1992), kuris perleistas lietuviškai ne kartą, tačiau po ekranizacijos vėlgi sunku man pačiam patikėti, kad galiu su visišku naivumu tikėtis netikėto literatūrinio katarsio. Neturiu ir seniau leistų lietuviškai kūrinių, pavyzdžiui, Aravind Adija „Baltasis tigras“ (2008), Howard Jacobson „Finklerio klausimas“ (2010), Yann Martel „Pi gyvenimas“ (2002), kurį puikiai visi žino dėl ekranizacijos.

Labiausiai iš neišverstų autorių šiuo metu tikriausiai norėčiau matyti britų rašytojo Graham Swift romaną „Last Orders“ (1996). „Motinų sekmadienis“ ir „Vandenų žemė“ netikėtai tapo mano šių metų literatūriniu atradimu!

Tarptautinį Booker pelniusios knygos lietuviškai.

Knygos, pelniusios Man Booker International nominaciją.

Kas gero išversta iš Man Booker International Prize?

Tiesą sakant, šia premija pradėjau domėtis nuo 2015, iki tol maniau, kad tai vienas ir tas pat Man Booker. Turime lietuviškai nemažą dalį pelniusiųjų šią premiją. Pradėkime nuo mano dar niekaip neskaitytos kanadiečių rašytojos Alice Munro „Brangus gyvenime“, kurį turime lietuviškai. Šią premiją ji pelnė 2009 metais, o 2013 pelnė ir literatūros Nobelio premiją. Keista, kad dar neskaičiau jos apsakymų. Reikia jau susimąstyti. Iki pat 2015 į šią premiją kas antrus metus pretenduodavo daugelis tų pačių Booker rašytojų, pavyzdžiui, M. Atwood, todėl, mano galva, kur kas geresnės užsieniečiams rašytojams sąlygos sudarytos po 2015 metų.

Pirmoji tapo Pietų Korėjos rašytoja Han Kang su romanu „Vegetarė“. Skaičiau, tiesa, neįprastas romanas, įdomi pati idėja, bet ne toks geras, koks 2017 metų laimėtojo Izraelio rašytojo David Grossmano „Užeina kartą arklys į barą“ – emociškai įtemptas, įdomi pati perteikimo idėja, išties vertas dėmesio skaitymas, tačiau net ir jis turėtų, mano galva, šiek tiek nusileisti lenkų rašytojos Olgos Tokarzcuk romanui „Bėgūnai“, kuris autorei (ir kartu Lenkijai pirmąkart) 2018 atnešė Man Booker International.

Nemažai pastaruoju metu verčiama ir iš trumpųjų ir ilgųjų sąrašų International nominuoti autoriai, pavyzdžiui, visai netikėtai benagrinėjant sąrašus čia sutikau „Kitos knygos“ leidyklos išleistą Fiston Mwanza Mujila „Klubas Tram 83“. Kai kada, mano akimis, nominuotos knygos netgi pranoko laimėtojus, pavyzdžiui, prancūzų rašytojo Mathias Enard „Kompasas“, kuris pasižymėjo nepaprastu gilumu ir pasakojimo technika, Phillipe Claudel „Brodekas“ ar tas pats norvegų rašytojas, svečiavęsis ir Lietuvoje, Roy Jacobsen „Neregimieji“.

Kai kurių knygų nė neminėsiu, nes apie jas esu parašęs atskiras recenzijas, tačiau pasakysiu, kad šios premijos dažniausiai tampa pačiomis geriausiomis verstinėmis metų knygomis. Pirmiausia, ko visada ieškau prieš Vilniaus knygų mugę – tai Booker nominuotų kūrinių, kuriuos visada įtraukiu į privalomų nusipirkti knygų sąrašą. Taigi. Čia signalas leidykloms.  

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: George Saunders "Linkolnas bardo"

George Saunders. „Linkolnas bardo“ – Vilnius: Sofoklis, 2018 – 384 p.

Sveiki,

Kadangi paskutiniu metu itin kruopščiai skaitau Man Booker ir Man Booker International laureatus, negalėjau praleisti pernykščio laimėtojo amerikiečių rašytojo George Saunders romano Linkolnas bardo (angl. Lincoln in the bardo). Smagu, kad šį ir pernykštį international David Grossman Užeina kartą arklys į barą turime jau lietuviškai.

Linkolnas bardo (pradžioje verstas kaip Linkolnas bardo būsenoje) pasakoja apie XIX amžiuje realiai egzistavusį JAV prezidentą Abraomą Linkolną, kuris į istoriją įėjo kaip prezidentas, pasisakęs už vergijos panaikinimą. Tačiau G. Saunders‘as nepolitikuoja ir nesistengia pavaizduoti Pilietinio karo baisumų, jis pasitelkia budistų doktrinoje vartojamą kliedėjimo tarp gyvųjų ir mirusiųjų būseną, vadinamą bardo. Toje būsenoje atsiduria mažasis Linkolno sūnus Vilis, kuris viena koja klajoja po mirusiųjų pasaulį, kita koja laikosi materialaus pasaulio. Netrukus jis iš tikrųjų miršta, tačiau istorija ir atsisveikinimas dar nesibaigia.

Beskaitant nesunku suprasti, kodėl George Saunders gavo Man Booker premiją. Galima diskutuoti, kiek knygos turinys pajėgus jaudinti skaitytoją, tačiau abejonių nekyla dėl knygos struktūros originalumo ir įtaigumo. Sukurta unikali dviejų (gyvųjų ir mirusiųjų) pasaulių terpė – šių pasaulių plonytė bardo būsena kaip perėjimas, atsiskyrimas nuo žemiškųjų geidulių ir, žinoma, nuo savęs kaip asmenybės ir ego struktūrų. Manding, kažkodėl tai koreliuoja ir su krikščionių skaistyklos sąvoka.

Visgi Linkolnas bardo man priminė klasikinį Dantės kūrinio Žmogiškosios komedijos Pragaro epizodą, kada poetas vedžiojamas po Pragaro ratus ir jam rodomi kankiniai, kenčiantys už žemiškojo gyvenimo nuodėmes. Linkolno barde visgi tokios apskaičiuotos architektonikos nėra, tačiau dvasių pasaulyje kančios ir prisirišimo tikrai ne ką mažiau.

Autorius pasitelkia fantasmagorinius vaizdinius, kūrybiškai pertransformuodamas dvasias, suteikdamas kraupius įvaizdžius, kaip antai didžiulę erekciją kenčiantis vyrukas, į raganas ir į degančius traukinius pavirstančias merginas, daugybę akių ir rankų turinčius pavidalus... Pavidalai neatsitiktiniai, jie siejasi su buvusių asmenybių gyvenimais, jų silpnybėmis ir nuodėmėmis. „Ar aš prašiau gimti su geismu sanguliauti su vaikais? Neprisimenu, kad būčiau to prašęs motinos įsčiose. Ar grūmiausi su tokiais geiduliais? Iš visų jėgų. Na, nebent šiek tiek. Kiek galėjau, tiek grūmiausi. Grūmiausi tiek, kiek gali žmogus, gimęs su tokia negalia ir būtent tokio stiprumo (p. 298)“.

George Saunders

Taip pat man šis romanas priminė XX a. pradžios amerikiečių poeto Edgars Lee Masters poezijos rinkinį Spūn Riverio antologija, kada iš savo kapo prabyla ištisas išmiręs kaimelis ir pasakoja savo gyvenimo geidulius, nuodėmes ir džiaugsmus. Galgi viskas ir būtų kiek panašu ir G. Saunders romane, tačiau jis apjungia dar ir dokumentinės prozos elementus, cituoja realiai gyvenusių ir spaudoje publikuotų straipsnių nuotrupas, iš citatų kurpia įvairiapusį Prezidento vaizdinį tuo sunkiuoju krizės laikotarpiu, kai vyksta Pilietinis karas ir miršta jo sūnus. Esama ir tokių pozicijų, kurios ne visada palankios Linkolnui, kurie nekęsdami Pilietinio karo, nukreipia savo tūžmastį į jį. „Jei tokia nevykusi administracija dar vienai ketverių metų kadencijai išrinks Abe Lincoln, tikimės, kad atsiras narsi ranka, dėl visuotinės gerovės įbesiąs durklą tironui į širdį (p. 260)“.

Visgi visumoje atrodo, kad autorius stato dviejų pasaulio katedrą Linkolno sielvartui. Žinoma, toks laidojimo ir gedulo sutelktas laikotarpis, kartu ir visos JAV nepavydėtinos padėties, tačiau kartais atrodo, kad tuo sielvartu kažin kaip mėgaujamasi, jis sutaurinamas daugiabalsių veikėjų pasakojimuose, todėl Linkolnas tampa prakaulus dėl savo sielvarto ir jį tarsi išteisina Pilietinio karto kontekste dėl daugybės mirčių. Kartu tai mito apie Linkolno charakterį ir artimiausius ryšius su šeima kūrimas iš nuogirdų, paskalų, dokumentų ir paties autoriaus refleksyvaus impulso.

Šios istorijos pagrindiniais pasakotojais tampa į Rojų niekaip nenorintys patekti trys vyrai – kunigas Ervelis Tomas, Hansas Volmanas ir Rodžeris Bevinsas iii. Jie tampa kaip Trys karaliai, pasitikę anapusiniame pasaulyje Vilį, ir kurie atskleidžia esminius bardo būsenos dėsnius. Gotikinė kapinių tamsi atmosfera, misterijos elementais perteikiama šioje būsenoje įkalintomis dvasiomis, kurios neištaria žodžio „mirtis“, todėl vertėjai Gabrielei Gailiūtei-Bernotienei teko paplušėti su vertimu, atrandant tokius žodžius kaip sirgadėžė, pasitelkiant dialektines lietuvių kalbos ypatybes ir jų pagalba kuriant daugiabalsių veikėjų charakteringą kalbėjimą.

Vis galvojau, kokie esminiai įvykiai, kurie gali būti įdomūs ir patrauklūs masiniam skaitytojui, tačiau tokių neradau. Knygos siužetas fokusuotas į Prezidento Linkolno sielvartingą atsisveikinimą su sūnumi, o visa kita – formas keičiantis pomirtinio pasaulio šokis su daug mažų asmeninių laikmetį nušviečiančių istorijų. Vienos įdomesnės, kitos praplaukiančios kaip vaiduokliai ir nepaliekančios peno apmąstymui, todėl priimamos kaip bendro kūrinio sąrangos kontekstinės detalės.

Linkolnas bardo – originalios struktūros literatūros pavyzdys, kiek primenantis išsiliejusią eksperimentinę postmodernistinę prozą. Lygindamas su gretutiniu Man Booker International nugalėtoju D. Grossman romanu, visgi darau prielaidą, kad 2017 metų bookeristai laimi ne tiek dėl turinio, kiek dėl dėkingos romano formos, kuri sukelia nevienadienį gilaus ir svaraus pasakojimo įspūdį. Linkolnas bardo nėra siužetinis pasakojimas, tai vibruojantis būsenų (bardo) literatūros pavyzdys, leidžiantis panardyti po įsivaizduojamą pomirtinį pasaulį, kuris gali būti toks pat dėsningai realus kaip mūsiškis.

Jūsų Maištinga Siela