Knyga: Marion Poschmann "Pušų salos"

Marion Poschmann. „Pušų salos“ – Vilnius: Gelmės, 2020. – 176 p.

Sveiki, skaitytojai,

„Juk pušis laikoma dieviškojo apsireiškimo vieta. Sakoma, kad pušis – pasaulio vieta, kur nulipa dievai, kaip kad žaibas, tekantis žaibolaidžiu (p. 152).“

Į trumpąjį Booker International Prize 2019 sąrašus patekusi vokiečių rašytojos Marion Poschmann (g. 1969) knyga Pušų salos (vok. Die Kieferninseln) buvo gana greitai išversta į lietuvių kalbą ir pristatyta kaip itin poetiška ir lengva istorija. Autorė puikiai žinoma vokiečių skaitytojams ir kaip prozininkė, ir kaip poetė, tačiau į lietuvių kalbą jos kūryba išversta pirmą kartą. Romaną iš originalo kalbos išvertė Živilė Gapšienė.

Tai pirmoji leidyklos Gelmės skaityta knyga, kuri leidžia seriją Kitoks romanas plonais lanksčiais viršeliais. Ko galima tikėtis iš romano, kuris pateko į Booker International sąrašą? Ogi pačios aukščiausios literatūros, tačiau šįkart lengvai skaitomas romanas ėmė ir pasibaigė vos tik prasidėjęs be aiškesnių nuskaidrinančių literatūrinių horizontų, naujų teksto atradimų.

Romaną Pušų salos galima priskirti meditatyviai literatūrai, kurioje svarbus keliaujančio veikėjo po kokią nors šalį, apmąstančio savo gyvenimo atsinaujinimo galimybes, lyginant asmenines vidines būsenas su tos šalies kultūra ir istorija. Šiuokart turime pagrindinį veikėją vokiečių profesorių Gilbertą, barzdų tyrinėtoją, kuris, susapnavęs, kad jo žmona Matilda jį apgaudinėja, išskrenda apmąstančiai kelionei į Japoniją. Skrisdamas virš Rusijos ir Kinijos jis galvoja apie arbatos tradicijas, nors pats nemėgsta arbatos. Apskritai šioji jo geografinė kelionė pilna lūkesčius žlugdančių įspūdžių virtinė.

Paskatintas netobulų santykių su žmona, jis bėga nuo rūškanos akademinės aplinkos ir remdamasis klasikiniu japonų poeto Bašio, haiku rašytojo, knyga ir kelionių vadovu, rengiasi keliauti per Japoniją, aplankydamas kažkada prieš 500 metų pėsčiomis ėjusio poeto kelius. Poetas savo piligrimine kelione siekęs dvasios transformacijos ir naujų eilėraščių atsinaujinimo galimybių. Po daug metų Gilbertas, trokšdamas atsinaujinimo, kartoja Bašio kelionę, tačiau visur, kur tik jis atsiduria – o atsiduria pačiose žymiausiose Japonijos vietose – nusivilia, kad tikėtasis pokytis, kraštovaizdžio įspūdis neturi galios pakeisti jo vidinės būsenos.

Gilbertas kelionėje sutinka savižudį studentą Josą Tamagočį, kurį didžiąją dalį kelionės stengiasi globoti, tačiau knygos pabaigoje Josa įgauna Haruki Murakami kūrybai būdingo misticizmo prasmę. Transformacijos kelionė romane atvaizduota pačiais įvairiausiais pasakojimo rakursais. Vienoje realybės plokštumoje Gilbertas keliauja pagal turistinį žemėlapį, kitoje – prisiminimų apie Matildą labirintuose, dar kitoje – sapnų erdvėje. Visos plokštumos strategiškai susilieja, papildo viena kitą ir perteikia Gilberto asmenybės ir dvasios būklės rezonavimą.

Autorė labai įdomiai barzdos nagrinėjimo teoriją pertransformuoja į Japonijos gamtos tyrinėjimo perspektyvą, ypač aiškindama dviejų rūšių pušis Japonijos geografinėje zonoje. Gilbertas, ilgai svarstęs apie barzdas, savo galvosenos modelį pamažu ima taikyti Japonijos kultūros apmąstymams, kas suponuoja, kad keliaudami po pasaulį ir bėgdami nuo savo tapatybės, rutinos, vis tiek naujoves priimsime jau įgytais stereotipais, nes žmogus kaip ir gamta transformuojasi labai lėtai. „Taigi miškas, kuriame gausybė moteriškų raudonųjų pušų. Miškas tarytum sukurtas žmonėms, turintiems motinos kompleksą, tamsus, praryjantis. Idealus miškas savižudžiui, paslapčia trokštančiam darsyk ištirpti visagaliame, žalojančiame, atstumiančiame ankstyviausios vaikystės objekte (p. 66).“

Marion Poschmann

Gilbertas bando paaiškinti Rytų kultūros reiškinius pagal archetipinius Vakarų civilizacijos modelius ir tai dar vienas romanas, kuris bando paaiškinti, suprasti jau labai seniai sprendžiamą Rytų ir Vakarų kultūrų skirtumus ir panašumus. Tačiau romane tai nėra pati svarbiausia problema, veikiau, tai lėtas ceremonijomis įrėmintas potyrio ir transformacijos laukimas, kurį turėtų lyg ir paskatinti vakariečio atvykimas į Japoniją, bet galiausiai lūkesčiai tampa tik protagonisto fizinio būvio pakeitimu. Rytų filosofija byloja, kad išorė negali pakeisti vidinių žmogaus nuostatų, nes viskas vis tiek vyksta žmogaus prote.

Gilberto kelionės tikslas – pušų salos, kurias išvydęs jis turėtų patirti nušvitimą, tačiau aplinkinių vaizdinių nusivylimas skaitytojui sufleruoja, kad, jeigu Gilbertas ir pasieks tas salas, jis vis tiek nusivils. Galiausiai istorija pasiekia absoliučiai filosofinį, akademinį aiškinimo lygį, kada bandoma sujungti nušvitimo, suvokėjo sąmonę su regimu vaizdu. Gilbertas kuria haiku, dedikuoja juos sau ir dingusiam Josa, poetizuoja šio pasaulio reginius, bandydamas užpildyti egzistencinį nusivylimą naujais potyriais, dirbtiniais kiek šabloniniais mąstymo modelio sukurtais vaizdinių paaiškinimais. „Ar jis gebėjo jas matyti? Pušis, jų grožį, kontūrus, atskiras detales, bendrą paveikslą? Nežinojo, kur nukreipti dėmesį – į spygliuočių medieną priešais, keistas, iš vandens kyšančių uolų formas, į pušies šaką, nukarusią jo regėjimo lauke, kuri, viena vertus, trikdė, kita vertus, kėlė tipišką susižavėjimą savo tapybiškumu, jau pažįstamu iš daugybės paveikslų. Kontempliacija jį vargino. (p. 167-168).“

Gilberto transformacijos idėja veda skaitytoją prie naujų atridinimų, atsinaujinimo galimybių. Vakarietiškais akademiniais apmąstymo modeliais bandoma apžvelgti Rytų poveikį vakarietiškam mąstymui. Iš esmės tai kultūrų asimiliacijos procesą vaizduojanti literatūra, subtiliai intelektuali, tačiau yra erzinančių, kiek banalių raiškos elementų. Pavyzdžiui, romano grynumą ir vientisumą trikdo gausybė turistinio pobūdžio aprašymų, kaip Gilbertas keliauja iš miesto į miestą, kokiais būdais jis tai daro, kaip sėdi, kaip keičiasi miestai, architektūra, stotys. Daug teksto skirta tarsi gidų vedžiojamiems turistams, šiuolaikinei japonų kelionės žemėlapiams, kurie dvelkia paviršutiniškais turistiniais niuansais, kurie, bent man, skaitytojui, nieko nepasakė apie Gilbertą ar pačią Japoniją. Daug erzinančios ceremonijos, kuri iš vienos pusės imituoja pačią japonų kultūros ceremonijos kultą, o iš kitos – bando paaiškinti poveikį Gilberto vakarietiškam mąstysenos modeliui, todėl kruopštus kelionės ceremonijų aprašymas struktūriškai ir teksto pobūdžiu yra romane pateisinamas.

Kitą vertus, skaitytojai, kurie nori aštrių pojūčių, aiškesnių konflikto vaizdavimų, narpliojimo ir atskleidimo būdų, Pušų salos gali pasirodyti pernelyg subtili, pernelyg liūliuojanti savo apgaulinga poetika, kuri imituoja ir dalinai pertransformuoja Bašio gyvenimo filosofiją ir jo kūrybą. Pušų salos itin specifinė literatūra, kaip trapus sakuros žiedas, manau, kiek ne mano skonio literatūra, bet parašyta ji išmoningai, jautriai ir pagrįstai.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Amos Oz "Judas"

Amos Oz. „Judas“ – Vilnius: Sofoklis, 2019 – 320 p.

Sveiki,

Vienas žymiausių šiuolaikinių Izraelio rašytojų Amos Oz (1939-2018) lietuvių skaitytojams žinomas iš tokių romanų kaip Mano Michaelis ir Pasakojimas apie meilę ir tamsą; abu kūriniai jau laikomi klasikos literatūra, o Mano Michaelis įtrauktas į žydų mokyklinę programą, – būtent šią Amos Oz knygą ir esu skaitęs prieš dešimtį metų.

Šiuo metu leidykla Sofoklis intensyviau pradėjo leisti Izraelio literatūrą ir vienas naujausių šios vasaros vertimų tapo paskutinis rašytojo romanas, tėvynėje pasirodęs 2014 metais, po kelerių metų net pateko į trumpąjį Man Booker International sąrašą, tačiau tuokart pagrindinį prizą visgi pelnė jo kraštietis David Grossman už romaną Užeina kartą arklys į barą, pastarąjį taip pat išleido leidykla Sofoklis.

Ko galima tikėtis iš knygos pavadinimu Judas (hebr. Jehuda), kurį parašė žydas? Taip, ogi Judo išteisinimo, nes puikiai suprantame, apie ką knygoje eis kalba: žydai krikščionių akimis yra išdavikų tauta, nes jie užmušė jų Dievą ir už tai turi kentėti, kadangi jei ne išdavikas Judas, tai jų Dievas būtų prikaltas romėnų... (čia palikime vietos fantazijai, kas būtų, jeigu būtų). Bet kodėl niekas nekaltina Poncijaus Pilto, kuris jį nuteisė, o vargšą vieną žydėlį Judą? Nes romėnai vėliau tapo krikščionys, o žydai ne! Visgi knyga mane labiau domina savo rašymo technika, kadangi Mano Michaelis buvo išties elegiškai poetiška knyga apie toli gražu (ne)tobulus vyro ir moters santykius. Dar iki šiol menu tą Jeruzalės gatvių aprašymo spalvą, kvapą ir skonį, tad tikėjausi tam tikro poetinio ritmo ir šioje autoriaus prozoje, tačiau akivaizdu, kad Amos Oz Judo knygoje rūpi visiškai kiti dalykai.

Pagrindinis veikėjas Šmuelis Ašas – negrakštus, bet talentingas ir iškalbingas studentas, kurio tėvai bankrutuoja, todėl jis meta mokslus ir ieškosi kaip pragyventi Jeruzalėje. Lėtame pasakojime, kuris veikiau pasižymi rašytojo J. M. Coetzee būdingu stiliumi, atsiskleidžiama pirmiausia pagrindinio veikėjo ypatybės – greitai nusiviliantis, nuolat skubantis, nemokantis išklausyti kitų, tačiau jo charakteris, kad ir koks atrodytų nenuolankus, pasakojimo tėkmėje atrodo vienos žiemos lūžio akimirkoje; Šmuelis tampa mąslus, tylus, uždaras. Apsigyvena jis pas keistą senuką ir jo marčią Ataliją, o jo pagrindinis darbas yra visą pavakarę būti su senuku ir klausytis jo istorijų. Galima pagalvoti, kad tai tik kūrinio užuomazgos ir bus daug paslapčių ir veiksmo, tačiau knyga išlaiko Tūkstančio ir vienos nakties principą – studentas būna tuose namuose tol, kol gali, tačiau kartu beprotiškai įsimyli perpus vyresnę Ataliją, bando atskleisti jos giminės istoriją ir kaip nors padėti tiriamuosius pamatus apie žydų požiūrį į Jėzų ir galbūt grįžti mokslo pasaulin...

Knygos viršelyje ne veltui pavaizduotas figmedis ir už jo tamsoje besislepiantis ir nematomas Judas. Kristus prakeikė figmedį, ant kurio pasikars išdavikas, tai nesunokusio, trumpalaikio gyvenimo simbolis. Būtų labai tiesmuka vien šio kūrinio pavadinimą sieti tik su Biblijos veikėju, autorius beletristikos nišoje tik iš pirmo žvilgsnio bando pateisinti žydų nuodėmingumą krikščionybės akivaizdoje, bet ne pateisinimas šioje knyge svarbiausias, bet kelių perspektyvų, žiūros ir vertinimo prasmių atskleidimo spektras, galimybė per pasakotoją svarstyti, diskutuoti ir įvertinti netiesmukai, todėl knyga retsykiais dvelkia analitiškumu, tačiau tai neužgožia grožinio teksto ypatybių: aliuzijų, metaforų, simbolių, fikcinio pasakojimo lygmens, paradoksų ir kt.

Niekam jau nekeistas kitas apaštalo Judo paaiškinimas, interpretavimas, kad jis buvęs ištikimiausias ir mylimiausias Jėzaus mokinys (tą sufleruoja ir kai kurios kine esančios ekranizacijos), tačiau per ilgą amžių įsigalėjo žydus dėl Judo kaltės laikyti išdavikų tauta, net ir Dantė Dieviškoje komedijoje devintą pragaro ratą paskyrė labiausiai „nusipelniusiam“ Judui. Kitą vertus: „Keista ir tai, kad nė viename iš šių veikalų nėsyk neminimas Judas Iskarijotas, o juk aišku kaip dieną, kad, jei ne jis, Jėzus nebūtų nukryžiuotas, o be nukryžiavimo, nebūtų ir pačios krikščionybės (p. 93).“

Religinis matmuo šiame romane tėra tik vienas iš sluoksnių, kuris neatsiejamas nuo Izraelio valstybės įkūrimo istorijos XX amžiuje. Atalijos tėvas, žymus politikas ir svarbus besikuriančios valstybės ideologas teigė, kad žydai turi gyventi Izraelio žemėje, bet taikiai su arabais, tačiau jo konkurentas pasisako už visišką Izraelio nepriklausomybę. „Buvo pramintas išdaviku, nes keturiasdešimt septintaisiais, netgi keturiasdešimt aštuntaisiais, įsiplieskus Nepriklausomybės karui, jis niekada nesiliovė tvirtinęs, kad žydų valstybė – sumanymas, kuris neišvengiamai baigsis didžiule tragedija (p. 234)“. Vienoje plotmėje mes turime išdaviką Judą, kur šioje nesantaikų žemėje atsiranda religija, o kitoje laiko ir erdvės plokštumoje mes turime išdaviką Atalijos tėvą, kuris nepritarė karo kraujui, todėl buvo laikomas arabų draugu, kitaip sakant, tautos išdaviku atsirandančios žydų valstybės priešaušryje. Karai ir religija – tai esminiai neatsiejami žydų tapatumą pasaulyje formuojantys įvykiai, kurie knygoje leidžia į išdavystę pasižiūrėti kaip į to laikmečio visuomenės reakciją, taip dažnai neteisingą pačiai žydų tautai, tačiau tos neadekvačios paskalomis ir euforijomis bei agresijos reakcijomis vedama prie brutalių karo veiksmų, mirties ir valdžios galios veiksmų. Skaitytojai puikiai žino, ką naciai darė su žydais per Antrąjį pasaulinį karą ir net tada buvo dar galingas Judo paaiškinimo dėsnis apie išdavystę, nešvarų kraują ir t. t.

Amos Oz

Trečiasis išdavimo faktorius yra dabarties pasakojime, 1959 metų momente, kada pats Šmuelis išduoda savo šeimą, į jį dėtus lūkesčius dėl mokslų ir savo (bent jau tokią, kokią mato jo šeima) ateities, tačiau pagrindinis veikėjas nesijaučia išdaviku, nes tiek Judas, tiek Atalijos tėvas, tiek pats Šmuelis yra valdomi likimo t. y. širdies balso, gal todėl Šmuelis, kaip Judas, nešdamasi virvę pasikarti, randa sunykusį figmedį. Judo likimą mes žinome, o štai Šmueliui, ištrūkusiam iš tų senų mirties namų, neadekvačios aistros, politinių įsitikinimų be polemikos – jam važiuojant autobusu į naujai statomą miestą veriasi visiškai kiti horizontai ir vieną akimirką atrodo, kad autorius padarys banalų dalyką – pakartos Judo likimą, padarys Šmuelį arba savižudžiu, arba palūžusiu ir atgailaujančiu nevykėliu, tačiau jis veda Šmuelį per buitiškus psichofizinius veiksmus (veikėjas perka beigelį, geria gazuotą vandenį, išlipa ir vėl įlipą į autobusą, regi plačius horizontus...) Ir jis Judo nebepakartoja, o skaitytojas vis tikisi tos paskutinės „aukštos natos“ pasakojime, to nuskaidrėjimo, bet nuskaidrėjimas yra išsilaisvinimas – nebežinojimas, kur tavasis tikrasis kelias, todėl atsiveria begalinis pasirinkimas. Ar Judas galėjo rinktis? Ar galėjo rinktis Atalijos tėvas?

Knygoje nemažai kalbama apie Šmuelio nusivylimą moterimis, ypač kai jo buvusi mergina išteka už kur kas stabilesnio ir vyriškesnio konkurento. Jo beribė aistra 45 metų Atalijai tikriausiai atskiros froidistinės analizės vertas pasakojimas, tačiau šioje knygoje tai „suskamba“ labai sąlygotai ir mistiškai. Griežtos namų taisyklės, keistas Atalijos elgesys, anonimiškumas ir nuolat iš puslapio į puslapį pranašaujamas greitas Šmuelio išvykimas, nes neva ankstesniems partneriams taip nutiko, tačiau po visu tuo mistiniu pasakojimu dvelkia šeimos ir netekties traumuota istorija ir tiek senukas, ir tiek Atalija yra priveikti netekties skausmo, tad išoriškai sveiki, bet psichiškai neadekvatūs. Akivaizdu jau nuo pirmųjų meilės istorijos užuomazgų, kad šita meilė visai ne meilė, o liguista mistinė palėpių istorija, terapija, kuri iš esmės įsiterpia į istorinius ir religinius pasakojimo sluoksnius ir sudaro trimatį išdavystės istorijos perspektyvą – meilės romanas, istorinis romanas ir skolastinis-religinis (pa)aiškinimas.

Iš esmės romane Judas autorius nagrinėja antisemitizmo atsiradimo priežastis, kurios apčiuopiamos dar nuo vergovės Egipte laikų, tačiau pasaulinėje arenoje – nuo krikščionybės atsiradimo. Tenka vis dar ir Lietuvoje išgirsti visiškai nepagrįstus kaltimus, kad dėl visų nelaimių žemėje kalti žydai. O kodėl? Patys antisemitai negali paaiškinti, nes „taip sako kiti“ arba prisimena brangųjį Judą, nors patys kažin, kada bažnyčioje paskutinįkart ėjo išpažinties ir laikėsi katalikų priedermės. Šioji knyga keliais esminiais skerspjūviais paaiškina žydų tautos tragediją moksliškai, religiškai ir tai, kas slypi Šmuelio, pagrindinio veikėjo, dvasioje. Nors knyga parašyta grožinės literatūros rėmuose, akivaizdu, kad ji yra politiška ir kur kas labiau nei D. Grossman Užeina kartą arklys į barą, tačiau juk menas ir yra sujungti visa tai į jautrų pasakojimą ir iškviesti skaitytojus bendrai polemikai, kas mes visi esame ir kodėl tam tikros aplinkybės taip lengvai mus pakeičia, prislopindamos tikrąją žmogiškumo prigimtį, apie kurį kalbėjo Kristus.

Jūsų Maištinga Siela

Mano knygos: Booker, Man Booker, Man Booker International premijų gavusios knygos lietuviškai

Knygos, gavusios (Man) Booker literatūros premiją ir išverstos į lietuvių kalbą, mano lentynoje.

Sveiki,

Jau kuris laikas norėjau padaryti įrašą apie Booker, Man Booker ir Man Booker International knygas, išverstas lietuviškai. Maniau, kad tai lengvas darbas – perbėgsiu per savo knygų lentynas ir „išravėsiu“ tas knygas, kurios pelnė šiuos apdovanojimus arba bent buvo nominuotos, įtrauktos į ilguosius ir trumpuosius sąrašus, tačiau prasidėjo tikra velniava ir painiava.

Booker, Man Booker ar The Booker Prize?

Visų pirma ne visada aišku, kas tai per apdovanojimas, todėl teko nemažai pasidomėti internete ir apsišviesti. Gal pradėsiu nuo Booker sąvokos. Iš tikrųjų pirminis šių apdovanojimų pagrindas prasidėjo 1969 metais, kai Booker buvo paskirtas prestižinis literatūrinis apdovanojimas geriausiai išleistai grožinės literatūros knygai anglų kalba. Vadinasi, galėjai būti ir kinas ar arabas, bet jeigu tu išleidai savo knygą anglų kalba – valio, tu gali būti prastebėtas kritikų ir patekti į nominuotų knygų srautą. Ir tai tęsėsi iki 2001 metų, todėl šis apdovanojimas dar vadinamas Booker-McConnell Prize (1969-2001).

Nuo 2001 metų ėmė kisti šios premijos taisyklės ir šiek tiek pavadinimas, kuris išliko iki pat 2019 metų – Man Booker. Pagrindinė nuostata teikiant šią premiją buvo lyg ir ta pati – knyga anglų kalba, tačiau ji būtinai turi būti išleista Didžiojoje Britanijoje. Šis sprendimas buvo tarptautiniu mastu gana kritikuojamas, nes daug kas iki tol nominuotų rašytojų buvo savo angliškas knygas išsileidę Airijoje, Pietų Afrikoje ir t. t., todėl kaip atsakas šiam sprendimui buvo sukurtas alternatyvūs apdovanojimai – International Man Booker, tačiau tai įvyko ne iškart.

Iki pat šių 2019 metų pagrindinis apdovanojimas vadinęsis Man Booker (2001-2019) vėl keičia savo kryptį. Taip nutiko dėl to, kad senieji mentoriai, kurie finansiškai rėmė šiuos apdovanojimus, paskelbė, kad 2018 metais airių rašytoja Anna Burns su romanu „Milkman“ (liet. Pienininkas) taps paskutiniąja šios premijos laureate, tačiau netrukus atsirado turtuoliai Michael Moritz ir Harriet Heyman, kurie perėmė šį rėmimą artimiesiems penkeriems metams ir jų dėka nuo šių metų apdovanojimas vadinsis The Booker Prize, beje, netrukus turėtų pasirodyti ir ilgasis šių apdovanojimų sąrašas.

Man Booker International ar The International Booker Prize?

Dar kur kas painiau nutiko, kai pradėjau gilintis į Man Booker International Prize apdovanojimus, skirtus neizoliuoti tarptautinės rinkos – čia pokyčių pasirodo dažesnių nei pagrindiniuose apdovanojimuose. Pirmąkart jis surengtas 2004 metais kaip priedas prie atsiradusio Man Booker. Iki pat 2015 metų šis apdovanojimas buvo teikiamas tik kas antrus metus, bet gyvam esančiam ir bet kokios tautybės žmogui, kuris publikavo savo knygą anglų kalba bet kurioje pasaulio vietoje, žinoma, išlaikant kūrinio vertę.

Nuo 2015 metų šis apdovanojimas išlaikė savo pavadinimą su žodelyčiu „Man“, kadangi būtent ši grupė „Man group“ finansiškai rėmė šiuos apdovanojimus. Taigi nutarta steigti tarptautinį apdovanojimą kasmet ir teikti 50 tūkstančių svarų apdovanojimą, kurį per pusę pasidalija knygos autorius ir vertėjas į anglų kalbą. Maždaug tuo metu apie šias premijas ima domėtis lietuvių spauda, intensyviau versti ne tik laimėtojus, bet ir nominuotuosius, kadangi įvedama dar viena naujovė – skelbiami ilgieji ir trumpieji sąrašai, norint pritraukti komercinį azartą ir, žinoma, skatinti skaityti įdomią ir kokybišką literatūrą. Pirmąją pasikeitusių taisyklių laimėtoja buvo rašytoja H. Kang iš Pietų Korėjos su romanu „Vegetarė“. Tuo tarpu toji tradicija (ilgieji ir trumpieji sąrašai) skelbiami ir Man Booker kategorijoje. Nuo 2019 metų, „Man Group“ atsisakius toliau finansuoti šiuos apdovanojimus, pavadinimas vėl keičiasi, tiesa, nežymiai – The International Booker Prize.

Iš tikrųjų pavadinimuose daug painiavos, bet esmė kokia? Booker yra Booker, kas jį remia, tikriausiai mums nelabai ir rūpi, tik tebūna šis apdovanojimas.

Kas gero išversta iš Bookerio laimėtojų?

Na, o aš ištraukiau galybę knygų iš lentynų ir net nustebau, kiek turiu kūrinių, kurie vienaip ar kitaip susiję būtent su šiais apdovanojimais. Tad gal pradėsiu nuo pagrindinio Booker premijos sąrašo. Tiesa, dar kai kur turiu senus leidimus, tačiau knygų pas save vienoje vietoje nelaikau (ypač senų, dar sovietinių leidimų), kaip antai Bookerį laimėjusi airių rašytoja Iris Murdoch su „Jūra, jūra...“ (nurodomos laimėjimų datos, 1978) ar nuostabaus Pietų Afrikos rašytojo Andrė Brinko su tik nominuotu šiems apdovanojimams romanu „Gandai apie lietų“, kurį kažkada dar paauglystėje išsižiojęs skaičiau kaime, išleistą sovietiniais laikais, visą pageltusią ir susiraukšlėjusią nuo drėgmės verandoje.

 Tikriausiai iš sąrašo mano vienas favoritų būtų dukart Bookerį pelnęs J. M. Coetzee su romanais „Maiklo K gyvenimas ir laikai“ (1983) ir „Nešlovė“ (1999). Šis rašytojas daug kartų nominuotas šiai premijai ir labai smagu, kad leidykla „Sofoklis“ rimtai pasižiūrėjo į šį nesenstantį autorių ir verčia kitus jo kūrinius. Būtina išversti viską! Tai vienas iš tų retų autorių, prieš kuriuos ne tik kepurę nesiimti... Taip pat Bookerį dukart yra pelniusi rašytoja Hilary Mental su „Vilko dvaras“ (2009) ir „Įneškite kūnus“ (2012). Čia vėl darbuojasi leidykla „Sofoklis“, kuris jau net dukart perleido „Vilko dvarą“ ir, kiek žinau, nori išleisti ir antrąją trilogijos dalį. Dukart Bookerį pelnė ir Peter Carey, „Oskaras ir Liusinda“ autorius.

Negaliu nepaminėti britų autoriaus Ian McEwan, kurio naujas knygas paskutiniu metu verčia ir leidžia Jotema, tačiau manęs nebepajėgia sudominti. Autorius gerokai paskutiniuoju metu banalus, nors jo Bookeriui nominuotas „Šeštadienis“ buvo tikras perlas, netgi geresnis už „Tyto Albos“ išleistą ir Bookeriu įvertintą „Amsterdamą“ (1998). Tiesa, nežinau, kaip su jo romanu „Atpirkimas“, nes po matytos itin geros ekranizacijos, sunku prisiversti perskaityti, bet įtariu, kad viena geriausių autoriaus knygų. Žvelgiant iš to, ką dar turiu lentynoje – indų rašytoja Arundhati Roy verta paminėti, nes jo romanas „Mažmožių dievas“ (1997) paauglystėje mane šokiravo – juvelyrinis šedevras, to paties buvo galima tikėtis po beveik 20 metų, kai autorė išleido antrą romaną „Didžiausios laimės ministerija“ – jis pateko į trumpąjį Man Booker nominuotų knygų sąrašą.

Salman Rushdie ir jo „Vidurnakčio vaikai“ (1981) buvo tikras literatūrinis proveržis. Tai ta knyga, kuri leido suprasti tikrą literatūros vertę ir galią. Po jos ilgą laiką jo negalėjau skaityti – bijojau. Netgi „Šėtoniškas eiles“ numečiau, bet visgi perskaičiau „Paskutinio mauro atodūsį“ – gera knyga, tačiau tokio efekto jau nebepaliko. Lentynoje dar turiu ne vieną jo romaną, neprisiverčiu perskaityti.

Štai John Banville romanas „Jūra“ (2005), kurią išleido Jotema, tiek neįsiminė – nors gurmaniška, subtili, tačiau tik tol, kol skaitai. Panašiai kaip su I. McEwan „Amsterdamu“. O štai rašytoja iš Naujosios Zelandijos Eleanor Catton su kūriniu „Šviesuliai“, kuriuos prieš metus išleido „Baltos lankos“, stebina savo sudėtingumu, matematiniais skaičiavimais, romano kompozicija – verta dėmesio, tik bijau, kad daugeliui ji gal per „stora“. Richard Flanagan romanas „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ tik epizodiškai įdomus dėl kankynių Azijoje, tačiau esama tokių holivudiškai netikusių ir nusaldintų intarpų, kurie išmuša iš vėžių.

Štai 2016 metų laureato Paul Beautty „The Sellout“ išsivertę neturime, bet turime sudėtingos kompozicijos ir raiškos 2017 metų laureato George Saunders „Linkolnas bardo“ – čia vėl pirmauja „Sofoklio“ leidykla, kuri ketina išleisti ir kol kas paskutiniosios laureatės Annos Burns romaną „Pienininkas“.  

Ką tik „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“ išleido dar nė kartą lietuviškai neišverstą Penelope Lively romaną „Mėnulio tigras“, kuris Bookerį autorei atnešė 1987 m. Neįmanoma nepaminėti „Tarnaitės pasakojimo“ autorės kanadiečių rašytojos Margaret Atwood neįtikėtinai hipnotizuojančio romano „Aklasis žudikas“ (2000), pastarajai buvo kurį laiką prognozuojamas ir Nobelis, o pati ne kartą nominuota Bookeriui ir su kitais kūriniais.  

Žvelgiant į 1969-2018 metų Booker laimėtojus, akivaizdu, kad šia premija susidomėta labiau paskutinį dešimtmetį, nes iki tol tik pavienės lietuvių leidyklos išleisdavo vos vieną kitą laureatą, neskubėdamos, tačiau šiandien tą puikiai daro „Sofoklio“ ir „Baltų lankų“ leidyklos. Nominuotus iš ilgųjų sąrašų leidžia daugiau ar mažiau paskutiniu metu daugelis stambiųjų leidyklų. Pavyzdžiui, „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“ išleido daug kam patikusį Ali Smith romaną „Ruduo“ arba „Almos litteros“ išleistas kanadiečių rašytojos Emmos Dogherty „Kambarys“ ir sąrašą būtų galima tęsti.

Ko trūksta mano lentynoje, nors turime lietuviškai iš laimėtojų? Žinoma, Michael Ondaatje „Anglas ligonis“ (1992), kuris perleistas lietuviškai ne kartą, tačiau po ekranizacijos vėlgi sunku man pačiam patikėti, kad galiu su visišku naivumu tikėtis netikėto literatūrinio katarsio. Neturiu ir seniau leistų lietuviškai kūrinių, pavyzdžiui, Aravind Adija „Baltasis tigras“ (2008), Howard Jacobson „Finklerio klausimas“ (2010), Yann Martel „Pi gyvenimas“ (2002), kurį puikiai visi žino dėl ekranizacijos.

Labiausiai iš neišverstų autorių šiuo metu tikriausiai norėčiau matyti britų rašytojo Graham Swift romaną „Last Orders“ (1996). „Motinų sekmadienis“ ir „Vandenų žemė“ netikėtai tapo mano šių metų literatūriniu atradimu!

Tarptautinį Booker pelniusios knygos lietuviškai.

Knygos, pelniusios Man Booker International nominaciją.

Kas gero išversta iš Man Booker International Prize?

Tiesą sakant, šia premija pradėjau domėtis nuo 2015, iki tol maniau, kad tai vienas ir tas pat Man Booker. Turime lietuviškai nemažą dalį pelniusiųjų šią premiją. Pradėkime nuo mano dar niekaip neskaitytos kanadiečių rašytojos Alice Munro „Brangus gyvenime“, kurį turime lietuviškai. Šią premiją ji pelnė 2009 metais, o 2013 pelnė ir literatūros Nobelio premiją. Keista, kad dar neskaičiau jos apsakymų. Reikia jau susimąstyti. Iki pat 2015 į šią premiją kas antrus metus pretenduodavo daugelis tų pačių Booker rašytojų, pavyzdžiui, M. Atwood, todėl, mano galva, kur kas geresnės užsieniečiams rašytojams sąlygos sudarytos po 2015 metų.

Pirmoji tapo Pietų Korėjos rašytoja Han Kang su romanu „Vegetarė“. Skaičiau, tiesa, neįprastas romanas, įdomi pati idėja, bet ne toks geras, koks 2017 metų laimėtojo Izraelio rašytojo David Grossmano „Užeina kartą arklys į barą“ – emociškai įtemptas, įdomi pati perteikimo idėja, išties vertas dėmesio skaitymas, tačiau net ir jis turėtų, mano galva, šiek tiek nusileisti lenkų rašytojos Olgos Tokarzcuk romanui „Bėgūnai“, kuris autorei (ir kartu Lenkijai pirmąkart) 2018 atnešė Man Booker International.

Nemažai pastaruoju metu verčiama ir iš trumpųjų ir ilgųjų sąrašų International nominuoti autoriai, pavyzdžiui, visai netikėtai benagrinėjant sąrašus čia sutikau „Kitos knygos“ leidyklos išleistą Fiston Mwanza Mujila „Klubas Tram 83“. Kai kada, mano akimis, nominuotos knygos netgi pranoko laimėtojus, pavyzdžiui, prancūzų rašytojo Mathias Enard „Kompasas“, kuris pasižymėjo nepaprastu gilumu ir pasakojimo technika, Phillipe Claudel „Brodekas“ ar tas pats norvegų rašytojas, svečiavęsis ir Lietuvoje, Roy Jacobsen „Neregimieji“.

Kai kurių knygų nė neminėsiu, nes apie jas esu parašęs atskiras recenzijas, tačiau pasakysiu, kad šios premijos dažniausiai tampa pačiomis geriausiomis verstinėmis metų knygomis. Pirmiausia, ko visada ieškau prieš Vilniaus knygų mugę – tai Booker nominuotų kūrinių, kuriuos visada įtraukiu į privalomų nusipirkti knygų sąrašą. Taigi. Čia signalas leidykloms.  

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Olga Tokarczuk "Bėgūnai"

Olga Tokarczuk. „Bėgūnai“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019 – 394 p.

Sveiki, skaitytojai,

Dar tik pernai džiaugėmės Man Booker Internetional laureate, mūsų kaimynų lenkų rašytojos Olgos Tokarczuk (g. 1962) sėkmė, šiemet jau turime laureatės romaną Bėgūnai (lenk. Bieguni) lietuviškai. Originalo kalba Lenkijoje šis kūrinys pasirodė 2007 metais, bet reikėjo kiek daugiau nei 10 metų, kad kūrinys būtų išties pastebėtas pasaulio skaitytojų. Pati autorė sako, kad Bėgūnus ji buvo beveik pamiršusi, gyvena naujais kūriniais ir literatūriniais sumanymais, todėl šios knygos sėkmę vertina kaip antrą romano atgimimą. Lenkijoje ji šiuo metu perleista, o ir angliškai ji jau sulaukė ne vienos leidimo versijos. Lietuviai turėjo keletą jos romanų išsivertę, bet tai buvo, mano supratimu, mažai pastebimi kūriniai, kurių nebeįmanoma rasti (nebent bibliotekose), tad tai dar vienas šansas leidykloms, kurios siekia kokybiškos literatūros, perleisti rimtą ir garsią autorę, kuri yra šiuo metu „ant bangos“. Kaip žinia, kitąmet turėtų pasirodyti ir kitas Olgos Tokarczuk romanas Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus, kuris netikėti vėlei pateko į trumpąjį Man Booker Internationl 2019 sąrašą.

Bėgūnai tikriausiai tapo geidžiamiausiu šios vasaros sezono skaitomu kūriniu, nes ne paslaptis, kad ypač seku Man Booker‘ių laureatus, kuriuos paskutiniuoju metu lietuvių leidyklos itin verčia į lietuvių kalbą. Džiaugiuosi, kad ne vien laimėtojus, bet ir autorius iš šių apdovanojimų trumpųjų ir ilgųjų sąrašų (dabar leidykla Sofoklis netrukus pristatys Amos Oz romaną Judas, kuris buvo šiems apdovanojimams nominuotas 2017 m.).

Na, tenka pripažinti, kad palyginus su 2017 metų laimėtoju David Grossman Užeina kartą arklys į barą romaną su O. Tokarczuk 2018 metais – romanai nesulyginami nei literatūrinėmis užmačiomis, nei paties kūrinio polėkiu. Kur kas man artimesnis Bėgūnams variantas būtų tar šiemet Baltų lankų leidyklos išleistas prancūzų rašytojo Mathias Enard romanas Kompasas (tikrai net ne visiems skaitytojams gurmanams lengvai perskaitomas!), kuris beje buvo 2017 metų trumpajame The Man Booker Ineternational sąraše, tačiau tuokart laurai visgi atiteko D. Grossmano romanui.

Bėgūnui – tai chaotiškos, dinamiškos struktūros pasakojimas, sudurstytas iš skirtingų siužetinių linijų, kurios dažnai neturi užuomazgos ir neturi pabaigos, tačiau akylesniam skaitytojui tai nesudaro jokios problemos. Jau teko skaityti kai kurių lietuvių atsiliepimus, kad romanas pernelyg padrikas, neva neturi apskritai siužeto... Bėgūnai turi kur kas daugiau nei siužetą – tai literatūrinė idėja apčiuopti dvasinę veiksmų būseną, paties žmogaus judėjimo dvasinėje, mentalinėje ir fizinėje plotmėje būseną ir siekia išsiaiškinti judėjimo prasmę praeityje, dabartyje ir ateityje. Kaip pati autorė viename interviu sakė, kad chronologinis siužetas tokiai minčiai išreikšti netiko, dėl jai teko rinktis dėlioti istorijų koliažą. Ir iš tikrųjų knygoje pilna įvairių pasakotojų (moterų, vyrų, neapibrėžtų nei lytimi, nei amžiumi, kaimo jurgių ir absoliučiai moksliniu stiliumi pasakojimų).

Tekstas nuolat keičiasi, siužetinė linija nutrūksta ir ji gali „išnirti“ po 100 puslapių pasakojimų ir toliau tęsti nutrūkusią istorijos grandį. Daugiabalsinis pasakotojų gorgoniškumas įprasmina paties romano sumanymą. Anotacijoje minima sentikių sekta, kuri visą gyvenimą keliavo ir judėjo vien tam, kad blogis, velnias, šėtonas jų nepagautų (aliuzija ir į tokias kaip čigonų ir žydų tautas). Vienoje iš knygos pasakojimų atkarpų jauna moteris, auginanti neįgalų vaiką, pabėga viską palikusi į šalčiu sukaustytą miestą ir susipažįsta su kuoktelėjusia bename, kuri tiki, kad blogis tyko visur, todėl privalu visada judėti. Gal kiek netikėta sužinoti apie tokią sektą, religijos nešėjus, kurie buvo šalia Lietuvos, kur kas lengviau patikėti vienuoliais Indijoje, kurie visą gyvenimą praleidžia ant kojų, todėl jų sąnariai sutinę ir primena dramblio kojas. Šitokiu būdu vienuoliai maną, kad išlaiko pastovų ryšį su žeme ir savo dvasia...

Olga Tokarczuk

Tačiau knyga ne apie religiją, bet apskritai apie judėjimą. Knygoje išplėtojama keletą ryškesnių ir įdomesnių siužetinių linijų, kurios žanriniu požiūriu primena apsakymus t. y. saloje žmoną ir vaiką pametęs vyrukas, kuris žino, kad niekada jų neras, tačiau nepasiduoda ir toliau jos ieško;  XVII-XVIII amžių sandūroje atsiradusi žmogaus organų ir gyvūnų konservavimo viskyje, formaldehide manija, kur profesorius Filipas netekęs kojos ją užkonservuoja stiklainyje ir tai tampa jo filosofiniu prakeiksmu – turime tyrinėti savo skausmą (p. 181); šiuolaikinis donžuanas ir senųjų preparatų kolekcionierius, kuris nuvykta pas našlę ir vos neužmezga erotinio romano, kad gautų buvusio jos vyro tyrimo laboratorijos reikmenis ir užrašus... Tų įdomių siužetinių pasakojimų linijų yra ir daugiau, tarp jų įsiterpia trumpi trūkinėjantys ir tarp atskirų pasakojimų dalių kaip jungtys, esančios filosofinės pasakojimų dalys, pavyzdžiui, kelionių psichologijos naratyvas, kuriame stengiamasi oro uoste vykdyti paskaitą ir apibendrinti žmogaus aistrą kelionėms.

Jeigu reiktų išskirti kokią nors liniją, tikriausiai paveikiausia buvo tos istorinės gelmės pasakojimai apie preparatus ir žmonių iškamšas, kurios bendroje romano idėjos sąrangoje tik iš pradžių atrodo, kad brėžia neapčiuopiamą idėją tėkmėje tapti amžinu. Tai šėtoniška ir užginta žmonėms, nes pats judėjimas yra procesas, žmogaus prigimties esminis komponentas. Žmogaus kūnas tampa atskiru Žemės gaubliu, tyrinėjimo ir patyrimo pasauliu.

Romane bandoma fiziniu būdu aprėpti pasaulį, pasakojimai nuolat keičia savo geografinį tašką: veiksmas vyksta salose, Lenkijoje, Amsterdame, Australijoje ir t. t. Atrodo, kad ne tik ši geografinė plokštuma yra svarbi, bet ir istorinis gylis. Siužetai nusidriekia seniai į praeitį, daro esmines žmogaus suvokimus apie gyvenimą, laiką ir mirtį, todėl knyga atrodo išgaubta tiek geografinės plokštumos, tiek diachroninio laiko ir vėlgi tai pasitarnauja ne vien bendrai knygos energetikai ar paikam norui sudaryti sudėtingo romano įspūdį, bet ir paaiškinti žmonijos esmę, kartais metafiziškai tik nujaučiant, kartais moksliškai konstatuojant: „...žiūrėti į žmones kaip į linijas, plokštumas ir geometrinius kūnus (p. 183).“ Sunku nusakyti paliktą literatūrinį skonį, potyrį, kurį sukelia šio romano nepastovi minties gravitacija, ji tiesiog išsilydo į bendrą prasmių katilą, kuriame atsiranda per laiką, erdvę, kūną ir žemę keliaujančių žmonių visuma, kurį kažin kokiais biologiniais ir fizikiniais dėsniais bandoma perteikti nepaaiškinamus žmogaus evoliucinius procesus.

Autorė šmaikščiai ir lengvai užbaigia romaną mintimi, kad esame tie, kurie vienas kitą užrašome, o tai reiškia iš esmės ne patį užrašymą, bet požiūrių ir variantų gausybę, kurioje mūsų suvokimas apie save pasimeta, todėl kelionėje ieškodami savęs iš tikrųjų ieškome naujo kitame žmoguje nepatirto savo paties atspindžio, naujo varianto, kuris apie mus pačius praneštų ir patvirtintų, ką ir taip iš esmės seniai žinojom esant. Manau, visos knygos esmė būtų ne tiek ir filosofinė, kiek išreikštu dvasiniu tame gyvenimo ir laiko judėjime suvokimu, tokiu paprastu ir kukliu, bet reikalaujančiu nesuvokiamai daug laiko ir energijos, kad jis būtų patyrimiškai suvoktas: „...kaip teikia kelionių psichologija, yra dar trečias etapas – vainikuojantis, svarbiausias, tai etapas, kuris yra galutinis tikslas, – kur bekeliautume, visuomet keliaujame jo link. „Nesvarbu, kur esu“, man tas pats, kur esu. Esu (p. 380)“.

Bėgūnai, dabar net neabejoju, bus viena svarbiausių šiemet perskaitytų knygų, kuri kaip ir M. Enard Kompasas turi neapibrėžtumo, dvasinio polėkio veržtis į plačius pasaulio horizontus, mėgautis kelionėmis, judėjimu ir suteikti visam tam procesui filosofinį ir dvasinį matmenį. Intelektualiai švytinti ir paveiki knyga gali atrodyti kaip jūra be krantų, neapibrėžta savo siužetiniuose parametruose, bet ar reikia apibrėžti ir užbaigti tai, ką šiaip turi nuveikti skaitytojo sąmonė? Bėgūnai – knyga, kuri peržengia iš esmės net geros literatūros rėmus ir palieka techniškai sudėtingą, nepagaunamą ir iki galo nesudurstytą literatūrinį nuotykį, kuris garantuoja kur kas daugiau nei geros beletristinės knygos įspūdį; tokia knyga palieka dreifuojantį dvasinį potyrį, kad iš tikrųjų gyvenai ir pažinai tas istorijas ir staiga likai tų nestabilių kelionių prasmės esminiu suvokėju.

Jūsų Maištinga Siela   

Man Booker International 2019 laimėjo Jokha Alharthi rašytoja iš Omano su knyga "Celestial Bodies"

Sveiki,

Kodėl laukiau Man Booker International 2019 metų apdovanojimo? Tai dažniausiai būna geriausios verstinės rimtosios literatūros kūriniai į lietuvių kalbą iš to, ką skaito pasaulis. Paskutiniu metu lietuviai vertėjai ir leidyklos, (man be galo džiugu), orientuojasi į šiuos ilguosius ir trumpuosius sąrašus tiek Man Booker, tiek šios premijos tarptautinėje kategorijoje.

Jau nekantrauju perskaityti lenkų rašytojos „Bėgūnai“, kuri pelnė pernai šį apdovanojimą, na, o šiemet šiuos laurus pelnė 41 metų rašytoja Jokha Alharthi iš Omaro už romaną „Dangaus kūnai“ (angl. Celestial Bodies). Absoliučiai egzotiškos šalies ir iš pirmo žvilgsnio net neliteratūriškos šalies... Bet ką mes žinome apie literatūrą arabų šalyse? Autorė savo kalboje akcentavo, kad to regiono literatūra labai įvairi ir turtinga, tačiau pernelyg lokali Vakarų pasauliui, tad savo sėkmę vertina kaip stebuklą.

Komisija išrinkusi šį kūrinį iš trumpojo sąrašo, akcentavo, kad ją skaityti malonu dėl poetinės kalbos ir kultūrinių simbolių, kurie nupasakoja tris svarbias moterų gyvenimo linijas, o per jas iš esmės papasakojama visos šalies vaizdinys.

Manau, turėtume nepraleisti šios knygos lietuviškai.

Jūsų Maištinga Siela

Paskelbtas Tarptautinis Man Booker ilgasis knygų sąrašas (Man Booker International Long list 2019)

Sveiki, skaitytojai,

Ilgai laukiau šio naujojo Man Booker International 2019 sąrašo. Nors po ilgo laiko pasikeitė šios premijos mecenatas, bet kol kas, atrodo, šios premijos kaip ir Man Booker turėsime dar penkerius metus. Būtent tiek pasirašė Silicio slėnio milijardierius, kuris apsiėmė globoti šią premiją.

Kodėl tai man svarbu? Abi literatūrines premijas seku, nes tai dažniausiai būna geriausi metų skaitiniai, išversti į lietuvių kalbą. Pernai abu 2017-ųjų metų laureatus išvertė Sofoklio leidykla. Kiek žinau, Tarptautinę Man Booker 2018 m. lenkės Olgos Tokarczuk Bėgūnus išleis Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, nežinia, ar Sofoklis apsiims išversti Man Booker 2018 airių rašytojos Anna Burns romaną Pienininkas. Bet nebūtinai viena ar kita knyga turi pelnyti Man Booker, kad ji būtų išversta, manau, kad ir patys nominantai jau savaime yra verti – daugiau ar mažiau – mūsų lietuviškų leidyklų ir vertėjų, kurie renkasi kūrinius, dėmesio.

Taigi, šiandien toji diena, kai paskelbtas Man Booker International naujasis ilgasis sąrašas (įdedu su nuorodomis į www.goodreads.com puslapį.

Juan Gabriel Vasquez „The Shape of the Ruins“. Rašytojas iš Kolumbijos. Turime jo kitą romaną pavadinimu Taip skamba krintantys, kuris buvo, mano akimis, puikus! Na, o jo naujasis romanas goodreads, nors dar ir nedaug balsų surinko, bet vertinamas 4.05.

Olga Tokarczuk „Drive Your Plow Ower The Bones of The Dead“. Antrąkart iš eilės pretenduojanti rašytoja, kažin, ar įbris į tą pačią sėkmės upę antrąkart. Čia kaip su Pietų Korėjos rašytoja Han Kang, parašiusia „Vegetarė“. Olgos knygos reitingas kol kas 3.92.

Rašytoja iš Čilės Alia Trabucco Zeran „The Remainder“ (La Resta) pateko su debiutiniu romanu. Jos reitingas 3.69.

Nyderlandų rašytojas Tommy Wieringa „The Death of Murat Idrissi“. Reitingas 3.36. 

Švedų rašytoja Sara Stridsberg „The Faculty of Dreams“. Detektyvinio atspalvio turintis pasakojimas apie 1988 metais balandį nužudytą feministę. Reitingas 4.02.

Vokiečių rašytoja Marion Poschmann „The Pine Islands“. Reitingas 3.35.

Štai Argentinos vokiečių rašytoja Samanta Schweblin „Mouthful Of Birds“ jau antrąkart nominuota šiai premijai. Pirmąkart su lietuviškai jau išverstu romanu „Prieraišumo laisvė“. Reitingas 3.39.

Islandijos ir Palestinos rašytojas Mazen Maarouf „Jokes for the Gunmen“. Reitingas 3.70.

Pietų Korėjos rašytojas Hwang Sok-yong „At Dusk“. Reitingas 3.81.

Kinijos rašytojos Can Xue romanas „Love In The New Millennium“ – 3.38.

Prancūzų rašytojos Annie Ernaux „The Years“ – 4.04.

Rašytojos iš Omano Jokha Alharthi „Celestial Bodies“. Reitingas 3.49.

Prancūzo Hubert Mingarelli „Four Soldiers“. Reitingas 3.86.