Filmas: "Mano žmonos istorija" / " The Story of My Wife"

 Sveiki, kino gerbėjai,

 

Scanoramoje buvo rodomas vengrų režisierės Ildikó Enyedi filmas „Mano žmonos istorija“ (angl. The Story of My Wife) (2021). Pastaroji kino kūrėja smarkiai išgarsėjo Berlyno kino festivalyje su savo sėkmingu filmu „Apie kūną ir sielą“ (2017), kuris, beje, man irgi labai patiko. Naujausias filmas pastatytas pagal vengrų rašytojo Milán Füst (1888-1967) sukurtą romaną, o jame nusifilmavo garsi prancūzų aktorė Lea Seaydoux ir olandas Gijs Naber.

 

Beveik trijų valandų filme pasakojama europietiška meilės istorija apie 1920-uosius metus. Klasikinis variantas, kai jūrų laivų kapitonas Džeikobas kalbėdamasis su draugu restorane praneša jam, kad ves pirmą pro užeigos duris įėjusią moterį, nes pagaliau suprato, kad reikia vesti. Didelių lūkesčių į žmoną nedėtų, nes didžiąją laiko dalį vis tiek praleistų jūroje, jam tik svarbu, kad žmona jam būtų ištikima. Galiausiai jis susipažįsta su Lize, kuri iškart po savaitės sutinka už jo tekėti. Tiesą sakant, taip ir nutinka, tačiau kapitonas Džeikobas patenka į pinkles, jis maniakiškai pradeda pavydėti žmonos, įtaria ją neištikimybe dėl jos avantiūrizmo, kad net meta savo darbą, jog galėtų būti šalia jos...

 

Taigi visa likusi istorija yra apie tai, kaip Džeikobas myli, nekenčia, seka ir bando susitaikyti su Lizės nesąmonėmis, o galiausiai net išsiskirti nesėkmingai bandydamas įrodyti, kad ji jam neištikima. Sakyčiau, pati istorija, nors ir labai gražiai bei jausmingai nufilmuota, tačiau jai stinga natūralumo, gyvumo. Veikėjai, nors ir elgiasi pagal XX amžiaus pradžios kultūrinius kanonus, bet atrodo bukai stereotipiški. Filmas pavadintas „Mano žmonos istorija“, tačiau, kaip ir romanas (įtariu, nes kitaip ir negali būti) yra perteiktas iš vyriškos perspektyvos. Tad tiek ten tos žmonos istorijos, nes praktiškai ji neatskleista. Lizė – gudri, klastinga ir manipuliuoti linkusi moteris. Atrodo, kad vyras tą žino, supranta, tačiau pataikauja jos užgaidoms ir žaidimams. Džeikobas vaizduojamas kaip naivus vyrelis, kuris priklausomas kaip kambarinis ciucikas nuo žmonos, tad šios poros santykių anatomija primena visas „tradicinio vyro“ ir „tradicinės moters“ klišes, kokias tik įmanoma atsekti anekdotuose, literatūroje ir masinės kultūros erdvėse apie lyčių stereotipus. Tad nepasakyčiau, kad filmas sužavėjo, sužiūrėjau jį nuo pradžios iki galo šiek tiek jausdamas, kad ši serialą primenanti ekranizacija prailgo, tačiau iš esmės nieko nepasakė.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 40/100

Kritikų vidurkis: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Apie kūną ir sielą" / "A teströl és a lélekröl" / "On Body and Soul"

Sveiki, skaitytojai,

Paskutinis šiemet regėtas filmas Scanoramos kino salėje tapo pripažintos vengrų režisierės I. Enyedi filmas „Apie kūną ir sielą“ (angl. On Body and Soul) (2017), kuris puikiai pasirodė Berlyno kino festivalyje. Istorija pasakoja apie itin dviejų skirtingų žmonių lemtingą susitikimą skerdykloje. Pagrindinis herojus nevaldo vienos rankos, o pagrindinė herojė yra aštraus proto ir ryškiai asociali, nepripažįstanti kūniškos meilės ir geismo. Ir šie herojai pradeda bendrauti sapnuose, kol galiausiai įveikinėdami realybėje paruoštus psichologinius stereotipinius barjerus, bando suartėti iš tikrųjų.

Filmo veikėjai sutraumuoti skirtinguose lygmenyse, tačiau atrodo, kad režisierė įžvelgia panašumų ir nepersūdydama istoriją estetiškai pamistifikuoja sapnais, paversdama veikėjus elniais miškuose. Nemažai paradoksalių scenų, kurios kelia šypseną ir netikrumo įspūdį. Apskritai sakant, visa istorija yra kažin koks vientisas teatras, „įvilktas“ į realistinę maršką, pro kurią bandoma praregėti. Asocialų bendravimą paįvairina kur kas gyvesni antraplaniai skerdyklos darbuotojai ir geidulių kamuojama psichologė, bet visumoje išėmus retkarčiais praslystantį humorą, filmas būtų veikiau statiškai negyvas ir šaltas. Akivaizdu, kad režisierė nesistengė atkartoti realybės ir savo filmu norėjo išgauti savo žiūros spalvą į lemtingos poros santykius, o tai jai pavyko išties neblogai.

Jeigu reiktų palyginti šį filmą su kokiu nors kitu, sunku būtų kažką sugalvoti, nors dažniausiai visada randu analogiškų filmų. Galbūt filmas šiek tiek šlietųsi prie „Iltinio danties ir „Omaro“ režisieriaus pakvaišusių darbų? Tik šis darbas kur kas minkštesnis, nors kraujo ir pjaustomų karvių čia netrūksta nuo pat pradžios, tačiau šiame iš pažiūros žiauriame filme veriasi daug beprotiško švelnumo. Šiaip filmas gurmaniškas, neprailgstantis ir vertas savo žiūrovo.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela