Filmas: "Mano žmonos istorija" / " The Story of My Wife"

 Sveiki, kino gerbėjai,

 

Scanoramoje buvo rodomas vengrų režisierės Ildikó Enyedi filmas „Mano žmonos istorija“ (angl. The Story of My Wife) (2021). Pastaroji kino kūrėja smarkiai išgarsėjo Berlyno kino festivalyje su savo sėkmingu filmu „Apie kūną ir sielą“ (2017), kuris, beje, man irgi labai patiko. Naujausias filmas pastatytas pagal vengrų rašytojo Milán Füst (1888-1967) sukurtą romaną, o jame nusifilmavo garsi prancūzų aktorė Lea Seaydoux ir olandas Gijs Naber.

 

Beveik trijų valandų filme pasakojama europietiška meilės istorija apie 1920-uosius metus. Klasikinis variantas, kai jūrų laivų kapitonas Džeikobas kalbėdamasis su draugu restorane praneša jam, kad ves pirmą pro užeigos duris įėjusią moterį, nes pagaliau suprato, kad reikia vesti. Didelių lūkesčių į žmoną nedėtų, nes didžiąją laiko dalį vis tiek praleistų jūroje, jam tik svarbu, kad žmona jam būtų ištikima. Galiausiai jis susipažįsta su Lize, kuri iškart po savaitės sutinka už jo tekėti. Tiesą sakant, taip ir nutinka, tačiau kapitonas Džeikobas patenka į pinkles, jis maniakiškai pradeda pavydėti žmonos, įtaria ją neištikimybe dėl jos avantiūrizmo, kad net meta savo darbą, jog galėtų būti šalia jos...

 

Taigi visa likusi istorija yra apie tai, kaip Džeikobas myli, nekenčia, seka ir bando susitaikyti su Lizės nesąmonėmis, o galiausiai net išsiskirti nesėkmingai bandydamas įrodyti, kad ji jam neištikima. Sakyčiau, pati istorija, nors ir labai gražiai bei jausmingai nufilmuota, tačiau jai stinga natūralumo, gyvumo. Veikėjai, nors ir elgiasi pagal XX amžiaus pradžios kultūrinius kanonus, bet atrodo bukai stereotipiški. Filmas pavadintas „Mano žmonos istorija“, tačiau, kaip ir romanas (įtariu, nes kitaip ir negali būti) yra perteiktas iš vyriškos perspektyvos. Tad tiek ten tos žmonos istorijos, nes praktiškai ji neatskleista. Lizė – gudri, klastinga ir manipuliuoti linkusi moteris. Atrodo, kad vyras tą žino, supranta, tačiau pataikauja jos užgaidoms ir žaidimams. Džeikobas vaizduojamas kaip naivus vyrelis, kuris priklausomas kaip kambarinis ciucikas nuo žmonos, tad šios poros santykių anatomija primena visas „tradicinio vyro“ ir „tradicinės moters“ klišes, kokias tik įmanoma atsekti anekdotuose, literatūroje ir masinės kultūros erdvėse apie lyčių stereotipus. Tad nepasakyčiau, kad filmas sužavėjo, sužiūrėjau jį nuo pradžios iki galo šiek tiek jausdamas, kad ši serialą primenanti ekranizacija prailgo, tačiau iš esmės nieko nepasakė.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 40/100

Kritikų vidurkis: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Superherojai" / "Supereroi"

 Sveiki,

 

Italų režisierius Paolo Genovese lietuvių tikriausiai vienas mėgstamiausių. Prieš pandeminį laikotarpį Kino pavasaryje rodytas jo filmas „Tobuli melagiai“ (2016) tapo tikru hitu. Tiesa, šį filmą sėkmė lydėjo visame pasaulyje, kad net nemažai kur buvo sukurtos kitų šalių ekranizacijos. Nepasakyčiau, kad buvau didelis „Tobulų melagių“ gerbėjas, nors filmas žaismingas, pagrįstas manipuliacijų santykiais, bet visgi šiek tiek kičinis. Nepaisant to, vis tiek nusprendžiau pasižiūrėti dar vieną režisieriaus darbą pavadinimu „Superherojai“ (ital. Supereroi) (2021).

 

Istorija pasakoja apie du įsimylėjėlius, kurie lietingą vakarą užmezga žaismingus santykius. Ji – įsipareigojimo vengianti pavyduolė ir karikatūrų piešėja, o jis – įsipareigojęs fizikas, kuris pameta dėl jos galvą. Nuo pat filmo pradžios literatūriškai manieringai perteikiama susipažinimo istorija, tad aišku, jog filmas gros pagal romantinio kino nateles su šiokiu tokiu šarmingu pakylėtu juokeliu. Po to filmas sukapotas ir sumaltas į „kiaulienos faršą“, nes visą likusį laiką maišomi dešimties metų poros santykių įvykiai, kai jie skiriasi, pykstasi, keliauja, mylisi, daro karjerą, serga, gydosi ir režisierius stengiasi lengvais itališkais potėpiais perteikti gyvenimo dienų tėkmę ieškodamas paradoksalių situacijų santykių pradžioje, viduryje ir pabaigoje, kad galėtų perteikti šiek tiek pakitusių veikėjų psichologiją.

 

Nedetalizuosiu šio filmo siužetinių vingių, nes jie tipiški savo romantinio kino kanonais. Visgi filmas spalvingas, žavi aktorių perteikta charizma, perdėtas teatrališkumas, tam tikras dirbtinumas, sakyčiau, šiam filmui pritinka. Kaip ir „Tobuli melagiai“, taip ir „Superherojai“ neša šiek tiek į komercinio kino pusę, tačiau išlaiko ir režisieriaus savitą balansavimą tarp amerikietiškų romantinių komedijų ir savo matymo. Ne kartą žiūrėdamas pagalvojau, kad jeigu filmą ekranizuotų amerikiečiai, jis būtų kur kas tuštesnis, gal net visai sugadintas, priklauso nuo užsakovo ir režisieriaus sąveikos su savo vizija. Taigi visgi atsitraukus nuo šio filmo, kurio pabaiga išties graži, bet, tarkime, kad romantiniam kinui pernelyg šabloniška – vienas iš veikėjų suserga nepagydoma liga ir kardinaliai perstumdo likusio gyvenimo laiko prioritetus ir viskas išeina daugmaž kaip kokioje „Užrašų knygutėje“ (2004).

 

Visgi analizuojant pačius poros santykius, nesutarimus dėl šeimos institucijos kūrimo (moteris bijo įsipareigoti, vyras nori tvirtos šeimos su vaikais), akivaizdu, kad visoje šioje istorijoje užčiuopiamos ir šiuolaikinės kartos problemos. Žmonės nenori įsipareigoti, nes bijo atsakomybės, geriausia retsykiais susitikinėti, kad nepradingtų aistra. Pavydas – būtinas reikalas pakurstyti aistringam seksui, o bendri namai, skalbiniai ir šaldytuvas – tai jau baisiau nei baisu, jau nešneku apie tai, kad kartais poros penkmetį planuoja ne vaiko susilaukti, o ginčijasi, kokį šunį įsigyti. Žiūrint senesnius filmus, atrodo, kad kurti santykius buvo paprasčiau, nes juos įrėmindavo socialinė atsakomybė, o dabar tai tiesiog pernelyg nuobodu, arba reikia, kaip šiai porai, kokių nors sukrečiančių išgyvenimų, kurie leistų iš naujo įvertinti santykių perspektyvą. Filmas ir masėms, ir šiek tiek gurmanams, visumoje tikrai neblogas.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 6.7 

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sūnaus kambarys" / "La Stanza del figlio"

Sveiki,

Šiandien toliau vaikštau po europietiško kino galeriją ir sužiūrėjau italų dramą „Sūnaus kambarys“ (La Stanza del figlio) (2001 m.). Ši italų juosta 2001 metais buvo pripažinta Kanų kino festivalyje geriausia kino juosta ir jai suteikta auksinė palmės šakelė. Ir tikrai, filmas iš tiesų turėtų atrodyti įdomus ir sukrečiantis, bent jau taip žada kino aprašymas, kuriame pasakojama, kad tėvas užuot išėjęs pabėgioti su sūneliu, skuba į paciento namus. Galiausiai šis pasirinkimas sujaukia jo gyvenimą, nes niekas negalėjo žinoti, kad sūnus daugiau niekada nebegrįš... Iš esmės filmas apie skaudžią šeimos netektį ir bandymai su ta netektektimi gyventi ir po truputį susitaikyti. Idėja filmo gal ir gera, tačiau manęs šis filmas visiškai nepaveikė nei emocionaliai, nei režisūrine prasme, nei pačiais aktoriais... Kirba mintis, kaip visgi šis filmas gavo tą aukso palmės šakelę? Nežinau.

Šiaip filmas kaip drama man pasirodė toks „gal ir nieko“, tačiau labai jau ta kompozicija, pasakojimo tempas, operatoriaus darbas pasirodė vidutiniški. Kažkaip bandyta lyg ir viską parodyti labai skaudžiai, nemažai herojams tenka pratrūkti pagraudenti vos sukilus kokioms nors asociacijoms su sūnaus likimu, bet man asmeniškai, viskas perdėm perspausta, viskas per daug paviršutiniškai, neliko jokios vidinės įtampos ar paslapties. Visi išsibliovimai, kaltinimai sau – viskas buvo per daug iššoriška, o gal taip ir turi būti, kai visa šeima kenčia praradimą – nežinia, tačiau filmas toli gražu manęs nesužavėjo ir jam toli iki auksinės palmės šakelės, mano galva.

Mano įvertinimas: 6/10
Kritikų vidurkis: 73/100
IMDb: 7.4 

Jūsų Maištinga Siela