Filmas: "Aštuoni kalnai" / "Le otto montagne" / "The Eight Mountains"

 

Sveiki,

 

Lietuvoje gana populiarus italų rašytojas Paolo Cognetti, kurį mėgsta populiariosios literatūros skaitytojai, ieškantys paprastos gyvenimo išminties, lengvo teksto. Tiesa, neskaičiau nei „Aštuoni kalnai“, nei „Vilko laimė“, bet galiu įsivaizduoti, jog jis alternatyva brazilų rašytojo Paulo Coelho literatūros tonui. Jo bestseleris „Aštuoni kalnai“ (ital. Le otto montagne) (2022) tėvynėje tapo tikru hitu, o netrukus knygos ekranizacija susidomėjo ir režisieriai Felix van Groeningen ir Charlotte Vandermeersch, filmas tapo Kino pavasario hitu, beveik visi apie jį kalbėjo ir rekomendavo pasižiūrėti dideliame ekrane. Deja, anuomet man nepavyko pamatyti dėl laiko stokos, bet pasižiūrėjau namų sąlygomis.

 

Galiu absoliučiai suprasti, kodėl šį filmą reikia žiūrėti dideliame ekrane. Juk jame rodomi Alpių kainų šlaitai tiesiog pasakiškai užburia. Istorija pasakoja apie du draugus, kurių draugystė užsimezga kalnų provincijoje. Petro ir Bruno čia žaidžia, pešasi, auga. Bruno miestietis berniukas, o Petro vietinis kaimo vaikis, neturintis tinkamo išsilavinimo, tačiau juos vienija ne tik draugystė, bet ir gamta, ūkio darbai. Po daugel metų Bruno grįžta į provinciją ir mato Bruno jau tikrą vyruką, tačiau juodadarbį, taip ir neišlipusį iš kaimiškosios kultūros. Komplikuoti jųdviejų santykiai su tėvais galiausiai suveda juos po Bruno tėvo mirties, kai Petro įtikina drauge atstatyti jo tėvo namuką kalnų pašlaitėje, kur jie kartu vaikystėje praleido laiką. Bruno sutinka ir, atrodo, atšalusiai jųdviejų draugystei, (kaimiškos ir miestietiškos kultūros atskirtys išsilydo) lemta vėlei tapti tvirta.

 

Dabar retai kine ir iš esmės literatūroje pamatysi tokią intymią vyriškos draugystės istoriją. Kliše pamažu tampa LGBTQ linijos, erotizavimas ir panašiai, o „Aštuoni kalnai“ tarsi paneigia visa tai. Tai labai reta, kada du heteroseksualūs vyrukai iš tikrųjų labai jautriai išgyventų gyvenimo etapus, jaustų vienas kitą ir dažniausiai patylomis suprastų, koks pilnas išbandymų, nusivylimų yra kupinas gyvenimas, o išsigelbėjimas ir pabėgimas visada yra tas jų atstatytas kalnų namelis. Filmas nufilmuotas fantastiškai gražioje gamtoje, poetiškai perteikiant bręstančių vyrų santykį su kalnais. Manau, filmas pavyko iš dalies ir filosofinis, nors jame yra tų nudailintų ir neskoningų holivudinių triukų, pvz., tėvo palikti dienoraščiai kalnų viršūnėse, kuriuose lyg sūnaus atsiprašo, o gyvam žodžio negalėjo pratarti dėl užsispyrimo ir nuoskaudų. Bet tai labai filmo siužeto negadina. Manau, filmo kūrėjams pavyko sukurti neskubų filmą, kuriame svarbūs nutylėjimai, tas tikrasis vyriškumas, kuris veriasi ne per socialinius primestus įvaizdžius, mačizmą, kokį matome holivude, o per tą, sakyčiau, lietuviams iš prigimties suprantamą melancholiškumą, savotišką liūdnumą, nes veikėjai būtent ir yra tokie – atskalūnai, vieniši vilkai, gamtos žmonės.

 

Nepasakyčiau, kad filmas labai įmantrus, kad jis sukrečia ar kad jį žūtbūt reikia pamatyti. Man „Aštuoni kalnai“ praslinko kaip kokia meditacija, romi ir lėta dviejų vyrų istorija, nuostabūs gamtos vaizdai ir kažkoks tapatumas, atpažinimas dalies ir savęs, ir savo egzistencinės pajautos, kuriuos galbūt dažnas užslepiame po kasdienybės darbais, kad nereikėtų susigrumti su savo centriniu kalnu ir gyvenimo prasmės paieškomis. Manau, filmas labai sąžiningas.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Superherojai" / "Supereroi"

 Sveiki,

 

Italų režisierius Paolo Genovese lietuvių tikriausiai vienas mėgstamiausių. Prieš pandeminį laikotarpį Kino pavasaryje rodytas jo filmas „Tobuli melagiai“ (2016) tapo tikru hitu. Tiesa, šį filmą sėkmė lydėjo visame pasaulyje, kad net nemažai kur buvo sukurtos kitų šalių ekranizacijos. Nepasakyčiau, kad buvau didelis „Tobulų melagių“ gerbėjas, nors filmas žaismingas, pagrįstas manipuliacijų santykiais, bet visgi šiek tiek kičinis. Nepaisant to, vis tiek nusprendžiau pasižiūrėti dar vieną režisieriaus darbą pavadinimu „Superherojai“ (ital. Supereroi) (2021).

 

Istorija pasakoja apie du įsimylėjėlius, kurie lietingą vakarą užmezga žaismingus santykius. Ji – įsipareigojimo vengianti pavyduolė ir karikatūrų piešėja, o jis – įsipareigojęs fizikas, kuris pameta dėl jos galvą. Nuo pat filmo pradžios literatūriškai manieringai perteikiama susipažinimo istorija, tad aišku, jog filmas gros pagal romantinio kino nateles su šiokiu tokiu šarmingu pakylėtu juokeliu. Po to filmas sukapotas ir sumaltas į „kiaulienos faršą“, nes visą likusį laiką maišomi dešimties metų poros santykių įvykiai, kai jie skiriasi, pykstasi, keliauja, mylisi, daro karjerą, serga, gydosi ir režisierius stengiasi lengvais itališkais potėpiais perteikti gyvenimo dienų tėkmę ieškodamas paradoksalių situacijų santykių pradžioje, viduryje ir pabaigoje, kad galėtų perteikti šiek tiek pakitusių veikėjų psichologiją.

 

Nedetalizuosiu šio filmo siužetinių vingių, nes jie tipiški savo romantinio kino kanonais. Visgi filmas spalvingas, žavi aktorių perteikta charizma, perdėtas teatrališkumas, tam tikras dirbtinumas, sakyčiau, šiam filmui pritinka. Kaip ir „Tobuli melagiai“, taip ir „Superherojai“ neša šiek tiek į komercinio kino pusę, tačiau išlaiko ir režisieriaus savitą balansavimą tarp amerikietiškų romantinių komedijų ir savo matymo. Ne kartą žiūrėdamas pagalvojau, kad jeigu filmą ekranizuotų amerikiečiai, jis būtų kur kas tuštesnis, gal net visai sugadintas, priklauso nuo užsakovo ir režisieriaus sąveikos su savo vizija. Taigi visgi atsitraukus nuo šio filmo, kurio pabaiga išties graži, bet, tarkime, kad romantiniam kinui pernelyg šabloniška – vienas iš veikėjų suserga nepagydoma liga ir kardinaliai perstumdo likusio gyvenimo laiko prioritetus ir viskas išeina daugmaž kaip kokioje „Užrašų knygutėje“ (2004).

 

Visgi analizuojant pačius poros santykius, nesutarimus dėl šeimos institucijos kūrimo (moteris bijo įsipareigoti, vyras nori tvirtos šeimos su vaikais), akivaizdu, kad visoje šioje istorijoje užčiuopiamos ir šiuolaikinės kartos problemos. Žmonės nenori įsipareigoti, nes bijo atsakomybės, geriausia retsykiais susitikinėti, kad nepradingtų aistra. Pavydas – būtinas reikalas pakurstyti aistringam seksui, o bendri namai, skalbiniai ir šaldytuvas – tai jau baisiau nei baisu, jau nešneku apie tai, kad kartais poros penkmetį planuoja ne vaiko susilaukti, o ginčijasi, kokį šunį įsigyti. Žiūrint senesnius filmus, atrodo, kad kurti santykius buvo paprasčiau, nes juos įrėmindavo socialinė atsakomybė, o dabar tai tiesiog pernelyg nuobodu, arba reikia, kaip šiai porai, kokių nors sukrečiančių išgyvenimų, kurie leistų iš naujo įvertinti santykių perspektyvą. Filmas ir masėms, ir šiek tiek gurmanams, visumoje tikrai neblogas.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 6.7 

 

Jūsų Maištinga Siela