Filmas: "Mano žmonos istorija" / " The Story of My Wife"

 Sveiki, kino gerbėjai,

 

Scanoramoje buvo rodomas vengrų režisierės Ildikó Enyedi filmas „Mano žmonos istorija“ (angl. The Story of My Wife) (2021). Pastaroji kino kūrėja smarkiai išgarsėjo Berlyno kino festivalyje su savo sėkmingu filmu „Apie kūną ir sielą“ (2017), kuris, beje, man irgi labai patiko. Naujausias filmas pastatytas pagal vengrų rašytojo Milán Füst (1888-1967) sukurtą romaną, o jame nusifilmavo garsi prancūzų aktorė Lea Seaydoux ir olandas Gijs Naber.

 

Beveik trijų valandų filme pasakojama europietiška meilės istorija apie 1920-uosius metus. Klasikinis variantas, kai jūrų laivų kapitonas Džeikobas kalbėdamasis su draugu restorane praneša jam, kad ves pirmą pro užeigos duris įėjusią moterį, nes pagaliau suprato, kad reikia vesti. Didelių lūkesčių į žmoną nedėtų, nes didžiąją laiko dalį vis tiek praleistų jūroje, jam tik svarbu, kad žmona jam būtų ištikima. Galiausiai jis susipažįsta su Lize, kuri iškart po savaitės sutinka už jo tekėti. Tiesą sakant, taip ir nutinka, tačiau kapitonas Džeikobas patenka į pinkles, jis maniakiškai pradeda pavydėti žmonos, įtaria ją neištikimybe dėl jos avantiūrizmo, kad net meta savo darbą, jog galėtų būti šalia jos...

 

Taigi visa likusi istorija yra apie tai, kaip Džeikobas myli, nekenčia, seka ir bando susitaikyti su Lizės nesąmonėmis, o galiausiai net išsiskirti nesėkmingai bandydamas įrodyti, kad ji jam neištikima. Sakyčiau, pati istorija, nors ir labai gražiai bei jausmingai nufilmuota, tačiau jai stinga natūralumo, gyvumo. Veikėjai, nors ir elgiasi pagal XX amžiaus pradžios kultūrinius kanonus, bet atrodo bukai stereotipiški. Filmas pavadintas „Mano žmonos istorija“, tačiau, kaip ir romanas (įtariu, nes kitaip ir negali būti) yra perteiktas iš vyriškos perspektyvos. Tad tiek ten tos žmonos istorijos, nes praktiškai ji neatskleista. Lizė – gudri, klastinga ir manipuliuoti linkusi moteris. Atrodo, kad vyras tą žino, supranta, tačiau pataikauja jos užgaidoms ir žaidimams. Džeikobas vaizduojamas kaip naivus vyrelis, kuris priklausomas kaip kambarinis ciucikas nuo žmonos, tad šios poros santykių anatomija primena visas „tradicinio vyro“ ir „tradicinės moters“ klišes, kokias tik įmanoma atsekti anekdotuose, literatūroje ir masinės kultūros erdvėse apie lyčių stereotipus. Tad nepasakyčiau, kad filmas sužavėjo, sužiūrėjau jį nuo pradžios iki galo šiek tiek jausdamas, kad ši serialą primenanti ekranizacija prailgo, tačiau iš esmės nieko nepasakė.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 40/100

Kritikų vidurkis: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Renuaras" / "Renoir"

Sveiki,

Tiesą sakant, skeptiškai vertinau filmą „Renuaras“ (pranc. Renoir) (2012), kuris pasakoja apie prancūzų dailininką impresionistą Pierre-Auguste Renoir (1941-1919). Tai filmas apie paskutines jo gyvenimo dienas jo viloje prie jūros. Pirmojo pasaulinio karo apsuptyje jis gyvena ramybės oazėje, kai du vyriausi sūnūs kovoja karo fronte, tačiau gyvenimas nelengvas – tapytoją kamuoja sunki liga, kuri reikalauja nuskausminamųjų...

Labai mėgstu biografinius filmus, tačiau tai nėra vienas iš tų, kurio užduotis atskleisti tapytojo gyvenimą. Ne, veikiau jo kaip dailininko filosofiją, savotišką pasaulio matymą, o pati istorija veikiau koncentruojasi į dailininko sūnų, būsimą itin garsų XX amžiaus kino režisierių, kurio juostų turiu savo duomenų bazėje, bet niekaip vis nepažiūriu, o derėtų... Pačiame filme mažai veiksmo – viso labo pozuotoja sukinėjasi apie senuką tapytoją ir užmezga romaną su jo sūnumi. Daug nuogumo, XIX amžiaus tapybiškos romantikos ir... Bet kokios šio filmo spalvos! Kokios spalvos! Pats filmas kaip atskiras meno kūrinys, paveikslas, kurio kadrai pulsuoja energetika. Visumoje filmas panardina į iš pažiūros provincialų gyvenimą, tačiau laikmečio detalės, senuko skausmas ir noras tapyti „iki galo“ tiesiog leidžia mėgautis filmu kaip kokia estetine filosofija.

Žinoma, kaip ir daugelis, kurie nebuvo susidūrę su Renuarais, po filmo bėgo gūglintis, kiek šiame filme yra tiesios – ir realūs veikėjai, ir situacijos analogiškai atkartotos. Simpatingi prancūzų aktoriai, gera scenografija, pagalios šviesos leidžia filmu mėgautis tarsi atskiru paveikslu, negana to, dar ir papasakoja laikmečio istoriją.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela