Filmas: "Renuaras" / "Renoir"

Sveiki,

Tiesą sakant, skeptiškai vertinau filmą „Renuaras“ (pranc. Renoir) (2012), kuris pasakoja apie prancūzų dailininką impresionistą Pierre-Auguste Renoir (1941-1919). Tai filmas apie paskutines jo gyvenimo dienas jo viloje prie jūros. Pirmojo pasaulinio karo apsuptyje jis gyvena ramybės oazėje, kai du vyriausi sūnūs kovoja karo fronte, tačiau gyvenimas nelengvas – tapytoją kamuoja sunki liga, kuri reikalauja nuskausminamųjų...

Labai mėgstu biografinius filmus, tačiau tai nėra vienas iš tų, kurio užduotis atskleisti tapytojo gyvenimą. Ne, veikiau jo kaip dailininko filosofiją, savotišką pasaulio matymą, o pati istorija veikiau koncentruojasi į dailininko sūnų, būsimą itin garsų XX amžiaus kino režisierių, kurio juostų turiu savo duomenų bazėje, bet niekaip vis nepažiūriu, o derėtų... Pačiame filme mažai veiksmo – viso labo pozuotoja sukinėjasi apie senuką tapytoją ir užmezga romaną su jo sūnumi. Daug nuogumo, XIX amžiaus tapybiškos romantikos ir... Bet kokios šio filmo spalvos! Kokios spalvos! Pats filmas kaip atskiras meno kūrinys, paveikslas, kurio kadrai pulsuoja energetika. Visumoje filmas panardina į iš pažiūros provincialų gyvenimą, tačiau laikmečio detalės, senuko skausmas ir noras tapyti „iki galo“ tiesiog leidžia mėgautis filmu kaip kokia estetine filosofija.

Žinoma, kaip ir daugelis, kurie nebuvo susidūrę su Renuarais, po filmo bėgo gūglintis, kiek šiame filme yra tiesios – ir realūs veikėjai, ir situacijos analogiškai atkartotos. Simpatingi prancūzų aktoriai, gera scenografija, pagalios šviesos leidžia filmu mėgautis tarsi atskiru paveikslu, negana to, dar ir papasakoja laikmečio istoriją.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Berniukas su dviračiu" / "Le Gamin au velo"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti Kanų festivalio repertuaro prancūzų vaidybinį filmą „Berniukas su dviračiu“ (Le gamina au velo) (2011 m.). Na, ir iš tikrųjų geriausia žiūrėti filmą neskaičius, jokių anotacijų, jokių komentarų, nieko, tik pamačiau, kad Kanų festivalio filmas ir ramiau sau naktį sužiūrėjau ir nepasigailėjau, nes filmas man pasirodė geras, tuojau pasakysiu kodėl. Filmas visiškai nenori nieko dirbtinai šokiruoti, įtikti, patikti, nieko nesaldina, bet ir nieko neperspaudžia, toks nepretenzingas ir ramus filmas apie vaikystės gaires, kai tavęs atsisako tėvas ir tu, mažas berniuk, turi susitaikyti su tuo žiauriu likimu.

Filme užfiksuota labai organiška, tiksli berniuko psichologija, elgsena, tokie, kokie iš tikrųjų yra tokio amžiaus berniuko galvoje ir sieloje, čia nereikia jokių piratų, titanų mūšių, galingų Persėjų, ypatingųjų Poterių, nes berniukas ir yra berniukas, kuriam reikia šeimos. Tiksli, realistiška drama su natūraliu dramatizmu, su tuo, kas būnant berniuku tau brangu, kur tavęs tyko tikri pavojai, kuo galima ir kuo negalima pasikliauti, pirmosios gyvenimo klaidos, sprendimai, vedini karštligiškų jausminių instinktų, štai, ko man tąkart reikėjo. Žiūrėjau ir gėrėjausi tiek aktoriais, tiek natūralumu, nes filmas matomai nėra ypatingai didelio biudžeto, praktiškai nufilmuotas per vieną pavasarį, esu pastebėjęs, kad kuo mažesnis biudžetas, tuo filmas neretai būna geresnis, mažiau dirbtinių manipuliuojančių šablonų ir kitų iki kaulo smegenų atsibodusių klišių.

Būti berniuku taip pat nėra lengva, nors filme to neatskleidžiama, tačiau herojai be galo vieniši, nors ir tarpsta sociume, tačiau galima užčiuopti vienatvės gaires, tos moters, kuri pasiėmė berniuką įsivaikinti, to paties berniuko pasaulis, kurio dviratį, kaip vienintelį namų ir tėvo atminimą nuolat bando pavogti kiemo berniukai. Pasaulis toks trapus, toks pažeidžiamas ir berniukas už jį kovoja grubiame ir ne itin švelniame pasaulyje tapdamas vyru. Skaudu žiūrėti, kad būtent grubumas ir suformuoja jaunuolį. Tai filmas apie vaikystės tragediją, kuri nebūtinai pasibaigia tragiškai, nes netgi berniukai gali pasimokyti iš klaidų ir įvertinti savo gyvenimo ir pasirinkimo galimybes.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 87/100
IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela