Žemėlapis: Artimieji Rytai, arabai, populiacija, gyventojų skaičius, Izraelis, Iranas, Irakas, Egiptas, Dubajai ir kt.

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Pateiktoje nuotraukoje matomas grafinis Artimųjų Rytų regiono žemėlapis, kuriame skirtingomis žalios spalvos gamomis išskirtos valstybės ir nurodytas jų gyventojų skaičius. Šis vizualinis įrankis leidžia greitai įvertinti demografinę situaciją šiame geopolitiškai svarbiame pasaulio taške, naudojant spalvinį kodavimą: kuo tamsesnė spalva, tuo didesnė šalies populiacija. Žemėlapis apima platų arealą nuo Turkijos šiaurėje iki Jemeno pietuose bei nuo Egipto vakaruose iki Irano rytuose.

 

Analizuojant skaičius, akivaizdžiai išsiskiria trys demografiniai milžinai, kurių populiacija viršija 80 milijonų. Didžiausią skaičių žemėlapyje matome Egipte, kur nurodoma net 112,7 milijono gyventojų. Jam iš paskos seka Iranas su 90 milijonų ir Turkija su 85,5 milijono gyventojų. Šios trys valstybės sudaro regiono demografinį branduolį, gerokai lenkdamos kitas kaimynes, pavyzdžiui, Saudo Arabiją (37 mln.), Iraką (38,5 mln.) ar Jemeną (34,4 mln.).

 

Mažesnės regiono šalys žemėlapyje nuspalvintos šviesesniais atspalviais, o jų skaičiai svyruoja nuo kelių iki keliolikos milijonų. Pavyzdžiui, Jordanijoje gyvena 11,3 mln., Azerbaidžane – 10,1 mln., o Izraelyje – 9,7 mln. žmonių. Pačios mažiausios populiacijos fiksuojamos tokiose valstybėse kaip Kataras (2,7 mln.), Kuveitas (4,3 mln.) ar Omanas (4,6 mln.). Vizualizacija padeda suprasti didžiulį kontrastą tarp tankiai apgyvendintų centrų ir mažesnių, dažnai turtingų naftos valstybių, kurių įtaka regione priklauso ne nuo žmonių skaičiaus, o nuo ekonominių išteklių.

 

Šio žemėlapio prasmė yra iliustruoti nevienalytį Artimųjų Rytų veidą per gyventojų skaičiaus prizmę. Tokie duomenys yra itin svarbūs vertinant regiono ekonominį potencialą, rinkos dydį, poreikį resursams bei galimą migracijos įtaką. Tamsiai žali plotai žymi valstybes, kurios dėl savo dydžio natūraliai pretenduoja į regiono lyderių vaidmenis, tačiau kartu susiduria su didžiausiais iššūkiais užtikrinant maisto, vandens ir socialinio saugumo poreikius savo gausioms bendruomenėms.

 

Maištinga Siela

Knyga: Adania Shibli "Menka detalė"

 

Adania Shibli. „Menka detalė“ – Vilnius: Rara, 2023. – p. 112.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Nugalės ne tankas, o žmogus.“

 

Grįžta mano entuziazmas skaityti visas leidyklos Rara knygas iš eilės. Po Mūšiai dykumoje netrukau perskaityti ir palestiniečių prozininkės Adania Shibli (g. 1974) romaną, nominuotą Tarptautiniam Booker Prize, Menka detalė (arab. تفصيل ثانوي), kurią į lietuvių kalbą išvertė kroatų ir arabų kalbų žinovė Julija Gulbinovič. Žinau, Lietuvoje yra degančių neapykanta arba bent jau nemenku izraeliečių teisumu dėl to, kas šiuo metu vyksta tarp Izraelio ir Palestinos. Vėlyvą rudenį teko būti Amsterdame ir mane nustebino didžiulės Palestinos palaikymo akcijos, nors pas mus, pagal amerikiečių žinias piešiamas vienas ir tas pats Izraelio aukos portretas (nieko nuostabaus, juk Izraelis JAV sąjungininkas), o įdomesnės ir kontraversiškesnės informacijos dažniausiai ateina per kokį Kino pavasarį, kai galime meno formomis pamatyti ir kitą perspektyvą. Nenoriu būti politiškas, manau, dažnai esame klaidinami, kai paskęsta tiesa politiniuose interesų laukuose, o iš mūsų tikimasi užimti poziciją ne tik šio regiono konflikto lauke, bet ir tai, kas vyksta Ukrainoje. Neatimsi vieno – literatūra kaip ir kitos meno formos kaip niekas kitas leidžia jautriai perfiltruoti konfliktus humanistiniu filtru ir įvertinti kitaip situaciją.

 

Dviejų vakarų skaitymas labai susisiejo su pačia romano struktūra: vieną vakarą perskaičiau pirmą romano dalį, o antrą – kitą vakarą. Trumputis romanas drioksteli emociškai kaip griaustinis iš giedro dangaus ir labiau primena gerai parašytą apsakymą, nei romaną. Pirmoji romano dalis mus nukelia į 1949-ųjų rugpjūčio 11-13 dienas, kai netoli sienos su Egiptu vaizduojama izraeliečių armija, kuri „išplėšusi“ daug žemių į vakarus formuoja dabarties Izraelio teritoriją, kovodama net su vietos beduinas, vietos arabų klajoklių gentimis, dažniausiai beginkliais, ieškančiais dykumoje ir dykynėse vandens bei pavėsio. Dėmesio centre – karininkas vadas, kuris su pulku įsikuria smėlynuose, nes patruliuoja ir kontroliuoja šį sausumos ruožą. Vieną dieną pulkas aptinka beduinus prie vandens oazės su kupranugariais, juos be gailesčio neginkluotus iššaudo, tačiau į stovyklą parsiveda merginą, kuria nuprausia ir paverčia grupinio prievartavimo auka.

 

Siužeto pirmojoje dalyje ne kažin kiek. Politinių ir istorinių kontekstų taip pat nedaug: vos viena kita data, karininkų ketinimai, vietovardžiai, geografiniai orientyrai. Autorė nepolemizuoja, nefilosofuoja, o kaip literatė susitelkia tik į karininko veiksmų seką, kruopščiai ir nuožmiai kartodama dienos ritualus aprašinėja besikartojančius jo veiksmus. Tiesa, atrodo, nieko nevyksta, bet Adania Shibi stebuklingai sukuria netikėtą įtampą, eliminuodama merginos kankinės jausmus, karininko išankstinius vertinimus, todėl pasakojimas tik iš pirmo žvilgsnio primena Albero Camus Svetimo abejingumą ir šaltumą. Jaudina tai, kad karininkų vadui naktį į šlaunį įkando gyvis (tikėtina, kad voras) ir jis kovoja su fiziniu skausmu, kuris turi įtakos jo sprendimams. Ką iškrės karščio ir drebulio kamuojamas žmogus?  „Mūsų pareiga – užkirsti kelią jų gyvenimui čia, visiems laikams juos iš čia iškeldinti. Juk beduinai nieko nesodina, tik rauna, jų gyvuliai suėda menkiausią užeitą žalią kupstą, jie diena iš dienos naikina ir taip retus žalumos plotus. Tačiau mes padarysime viską, kas yra mūsų galioje, kad suteiktume šioms platybėms galimybę žydėti ir tapti tinkamoms gyventi, užuot palikę jas tokias, kokios yra dabar, – negyvenamas dykvietes (p. 34)“ – sako vadas.

 

Akivaizdu, jog daugelis imasi šios misijos iš idealizmo, įtikėjimo žmonėms neva privilegijuotai suteikta jėga kurti, nugriaunant tariamai matomą neteisingą pasaulį. Romantinis tėvynės statymo ir aukojimosi momentas gajus visur, kur kalba pasisuka apie karą, krašto gynybą, imperijos statybas, o pagrindinis pirmosios dalies veikėjas būtent ir įkūnija tokį pasišventusį idealistą. Kitą vertus, būtent humaniškumą ir užgožia idealai. Pagrobęs merginą, jis žeminančiai ją prie visų lyg gyvulį prausia vandeniu, galima sakyti, įsivaizduoja, kad gali iš demoninio pasaulio žmogų atversti į žmogiškąją, tačiau vadas nepajėgus laikytis humanizmo, todėl per išgertuves paskelbia leidžiantis paeiliui pagal karinius rango susitarimus prievartauti merginą. Prievartos žemę ir kultūrą paaštrina itin karštos dykumų dienos, vandenį ir kraują tuoj pat sugerianti žemė, o vienintelis, kuris jaučia merginos skausmą, pasaulio neteisybę yra benzinu nuo utėlių aplietas šuo, vienintelis sąžinės balsas, kurį vadas paspiria šalin. Šuo labai svarbi pasakojimo grandis, nes jis prieraišus, jis jautrus, be išankstinių sudėtingų įsitikinimų, simbolizuoja viską, kas žmogiška.

Adania Shibli

 

Įdomi pozicija yra pasakojime neanalizuoti merginos jausenų ir būsenų. Aukos emocijos pasakojime eliminuotos, ji tik karo grobis, paversta prievartos auka, kurią galiausiai vadas ir nužudo.  Mums nežinoma, kaip nuo įkandimo besigalynėjančiam karininkui baigėsi, todėl tikimės surasti atsakymus antrojoje romano dalyje, kurioje pasakojami tų pačių kraštų įvykiai po 25 metų, kai viena palestinietė, perskaičiusi spaudoje apie anų laikų įvykius, maniakiškai ima aiškintis, kas nutiko tai merginai. Menka detalė – mergina miršta tą dieną, kai ji gimė prieš 25 metus ir tas tapatinimasis tampa instinktyvia tiesos rekonstrukcijos būtinybe. Autorė suteikia pagaliau moteriai ištisą baimės juslių spektrą, kai ji pasiskolintu automobiliu ir nelegaliu dokumentu vyksta į izraeliečių zoną, išgyvendama visas baimes, įskaitant ir žibalo tvaiko svarbią detalę, daugmaž tą patį, ką išgyveno kita mergina prieš 25 metus. Atrodo, anuomet pasakojime nutildytas balsas pasakojime pagaliau sugrįžta per kitos moters patirtis.

 

Tiesos ieškotojos kelionėje daug mechaninių aprašymų, kurie atrodo hiperbolizuoti savo smulkiais judesiais, bet vienareikšmiškai keliantys įtampą, nes kiekvienas pasirinkimas veda pagrindinę veikėją prie akistatos su tikrove. Praėjo 25 metai, ji savo automobilyje skaito seną žemėlapį ir naują izraelietišką, kuriame pasaulis, kultūra perrašoma politinių invazinių jėgų, tad merginai nesunku paklysti tarp besikeičiančio nesaugaus pasaulio, kuriame iš esmės prapuola pamatinė žmogaus gyvenimo, jo kultūros ir vertybių prasmė. „Tada paimu kitą žemėlapį – aną, rodant šalį iki 1948-ųjų, tačiau, apimta siaubo, užverčiu: palestiniečių kaimai, kuriuos Izraelio išleistame žemėlapyje be ženklo prarijusi geltonio jūra, šiame žemėlapyje pažymėti visu savo gausumu – jų dešimčių dešimtys, jų pavadinimai kone šoka nuo popieriaus man tiesiai į veidą. Vėl įjungiu mašinos variklį ir tęsiu kelią link antro kelionės tikslo (p. 81).“ Pabaigoje veikėja blaškosi po beveik išmirusį kaimą, kurio net nėra tikrovės žemėlapyje, vadinasi, jis tik istorijos nuneštas faktas, kurio niekas nebeprisimins. „Izraeliečių žemėlapis rodo tik toli nuo kelio pabirusius taškus, žyminčius karo pratybų bazes ir šaudyklą (p. 101).“ Šitaip perrašoma istorija, šitaip kita kultūra tankais nugali kitą kultūrą ir nelieka nieko.

 

Autorė meistriška pasakotoja, kuri geba tirštai veikėjų veiksmų sekomis sukurti ne tik įtampą, bet ir nutylėtą veikėjų filosofiją. Kodėl toji mergina susiruošia iš Ramalos į tas žemes, kur anuomet nutiko tas kraupus įvykis, kuris tarp kitų kraupių įvykių tėra tik statistinis įvykis karo kontekste? Kuria psichofizinius ir pasąmoninius veikimo principus, nutapydama juos įspūdingai atsikartojančiomis per du pasakojimo laikus detalėmis (kupranugariai, skalijantis šuo, žibalo kvapas, smėlis...). Tik literatūra gali smelkti tokias aiškias prasmių ar net beprasmių struktūras, kurios už teksto šokiruoja: praėjo 25 metų ir tie, kurie sakė, kad nugalės ne tankas, o žmogus, lygiai po 25 metų, atėjus naujai kartai, atsuka tuos pačius šaunamuosius ginklus ir tęsia nežmonišką savo kovą; praėjo 25 metai, pasikeitė atmintis ir perbraižyti žemėlapiai, tačiau iš esmės karo blogis toliau diktuoja tą siaubingą prievartos ir neteisybės pasaulį, kuriame politika ir idealiai yra aukščiau už žmogų. Ar tikrai nugali žmogus, netgi jeigu jis sėdi tanko viduje ir deklaruoja meilę tėvynei, bet kitą akimirką be gailesčio suvaro kulką kitam į galvą? Knyga, po kurios reikia prisiminti, kad kvėpuoji, visiškai savo prasme išeinanti ir pakylanti virš karo beprasmybės.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: žurnalistė Liepa Želnienė, nekenčianti mokytojų, demonstruoja manipuliacinės žiniasklaidos braižą

 Liepa Želnienė / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Sveiki,

 

Šiandien virtuvėje per radiją išgirdau LRT žurnalistės Liepos Želnienės skaitomą tekstą apie Izraelio dabarties karo įvykius su Palestinos korumpuotomis pajėgomis. Užbėgant už akių, noriu pasakyti, kad domiuosi įvykiais Artimuosiuose Rytuose ir man baugu, kokios žinios ir statistika pasiekia manąsias ausis, kaip, beje, ir Ukrainos įvykių, šis įrašas skirtas prastoms, surūgusioms žurnalistės manipuliacijoms nusakyti, o ne pasmerkti autorę kaip žmogų.

 

Žymi ir tikriausiai įtakinga žurnalistė leido sau būti padlaižūniškai populistine, tiesiog idiotiškai atsiskleidė, kad yra tiesiog politinis įrankis ir dar nekenčianti mokytojų. Pakalbėkime apie karą, apie baimes, apie tai, kas gali būti, kaip reikia grūsti pinigus į krašto gynybą, nors finansavimas „gresia“ jau rekordinis. Viskas lyg ir suprantama, lyg žinoma, netgi pateisinama šių dienų politikos kontekste, tačiau, ką daro Liepa Želnienė? Ogi pastato vidaus šalies problemas prieš galimą karo grėsmę, sumenkindama savo kalboje mokytojus (nes jie tai problema, geriau dar vieną dešimtmetį patylėtų, dar ne laikas, yra svarbesnių reikalų, supraskite), pavadindama juos, kurie žiūri tik savo kišenės. Nes jie gi išėjo į streiką ne savo teisių ir senų susitarimų su politika ginti, o cituoju: „reketuoti valdžią“. Štai kaip išsilavinusi žurnalistė mato šį reikalą ir ji nieko nestebina ir nesiskiria nuo, pvz., Audriaus Skaisčio „komuniagų ir broilerių“. Nes juk reketuoja tai chuliganai. Tai gal tų mokytojų nereikia, visus į frontą be pasirinkimo?

 

Miela Liepa Želniene, jeigu esate žurnalistė, nesvarbu, kad politinės pakraipos, tai malonėkite pasidomėti mokytojų tikraisiais reikalavimais prieš pastatydama faktus. Jeigu jums mūsų vaikų išsilavinimas nesvarbus, tada neturiu išvis ką ir bepasakyti. Įspūdis toks, kad ponia Želnienė antraščių pamazgų lozungus atkartoja ir kiršina žmones, mat vidaus bėdos – tai jokia problema. Pala, ar mes gyvename ne tik karo grėsmės pašonėje, bet ir šią gyvenimo tikrovės atkarpą, kur vis dar svarbūs ir piliečių reikalai, negi dabartis Lietuvoje nebesvarbi ir ją reikia sumenkinti?

 

Pasišlykštėjau žurnalistės nacionalistine perdėta povyza, kurią pastiprina manipuliatyvi, neinformatyvi ir šiaip jau politikams būdinga kiršinimo ir lyginimo (o iš tikrųjų menkinimo, nes reikia savo poziciją pastiprinti) retorika. Nors ko norėti, žurnalistė juk politinės srities, „atkalusi“ kaip „Tėve mūsų“ ir tikrai ne iš mokytojų mokykloje. Nežinau, kaip kiti Liepos Želnienės tekstai, bet po šito trinktelėjau per radiją, sudirgino. Ar šioji korespondentė nupirkta? Kur aš girdėjau tą manipuliacijos taktiką? Velnias žino...

 

Visgi nesitikiu aukštos žurnalistinės etikos ir teksto adekvačios kokybės. Kiekvienas žmogus, kaip ir aš tą dabar darau čia, turi teisę išreikšti ir palaikymą, ir pasipiktinimą, tačiau, jeigu esi žurnalistė, manau, atstovauji kitokio žodžio sklaidai, juolab nacionalinio radijo eteryje, o ne savo asmeninio įvaizdžio formavimui ir patiktukų surinkimams socialiniuose tinkluose. Šiaip poniai reiktų pasidomėti, kur tie rekordiniai milijardai Švietimui nueina, nes tai tikrai nėra mokytojų atlyginimams. Siūlyčiau atlikti išsamius tyrimus, kaip Ministerija panaudoja tas lėšas kurdama klerkų kabinetus ir reformuodama kosmetiškai kas kelerius metus programas, kurių perspausdinimai kainuoja milijonai, o tada kukuoti apie pralobti norinčius mokytojus, kuriems metai iš metų vis žadama ir žadama, o jie vis laukia tai naujos valdžios, tai krizės pabaigos, tai karantino pabaigos, tai karo Ukrainoje pabaigos ir vis laukia, laukia...

 

Apie tikrą pilietiškumą, kurį mini citatoje ponia žurnalistė, tikriausiai reiktų pilietiškumą demonstruoti pirmiausia valdantiesiems ir Ministerijai, nes pagal juos, kiekvienas mokytojo plaukas mokykloje suskaičiuotas, tad nereikia varyti Dievo į medį ir reikalauti iš mokytojų, kurie, kaip dažnai kam nors iš šalies atrodo, neturi ką veikti, dar ir altruistines pašiepiamas akcijas imituoti, taip patogios valdininkams, kurie paleistų lozungus apie tariamus mokytojus didvyrius, kurie neima atlyginimo, nes nori būti patriotų pavyzdžiais savo mokiniams. Reikia būti idiotu, kad tuo tikėtum ir norėtum. Bet tiesos neišmuši, šis mokytojų kontekstas visame žurnalistės tekste yra absoliutus briedas ir labai patogus parodyti, kokia žurnalistė įžvalgi mažiau protaujantiems, bet bėda tame, kad dauguma visgi protaujantys.

 

P. S. Autorės tekstą, kol rašiau atsiliepimą, jau patalpino LRT čia, jį ir galite paskaityti.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šūvis į Ahedės kelį" / "Ahed's Knee" / "Ha'berech"

 Sveiki,

 

Prieš kelerius metus matytas Izraelio režisieriaus Nadav Lapid filmas „Sinonimai“ buvo toks geras, kad tikriausiai galėčiau pasakyti, jog tai šedevras, žinoma, ne visiems prieinamas ir suprantamas, bet anuomet paliko netikėtą įspūdį. Naujausias režisieriaus darbas Kino pavasaryje taip pat neliko užmirštas, jis pristatytas „Kritikų pasirinkimas“ programoje pavadinimu „Šūvis į Ahedės kelį“ (angl. Ahed's Knee) (2021), kuris vėlgi netikėtai mane nuo pirmųjų kadrų įtraukė į savo istoriją.

 

Pasakojimas, spėju, kad turi autobiografinių bruožų, kuriuos nesudėtinga susieti paskaičius interviu su režisieriumi ir mamai dedikuotais „Sinonimais“, o tam tikros ištarmės atsikartoja. „Šūvis į Ahedės kelį“ pasakoja apie vidutinio amžiaus režisierių, kuris atvyksta į atokų Izraelio miestelį pristatyti savo filmą, tačiau susiduria su meno ir kultūros ministro iškeltais reikalavimais t. y. po seanso su žiūrovais kalbėti vien tik žydams ir Izraeliui palankiomis temomis: meilė, šeima, jūra, gamta, Izraelio istorija, Holokaustas, antisemitizmas, karinė šalies galia ir t. t. Žodžiu, tos pačios populiarios politiškai korektiškos temos, kurios turėtų ugdyti ir įkvėpti žydų dabarties tautą didžiuotis savo šalimi ir puoselėti jos karinę galią, skatinti patriotiškumą. Kas nežino, kad Izraelis daugiausiai į krašto gynybą investuojanti šalis nuo bendrojo šalies produkto, tad tarnyba, ginklas ir uniforma šalyje yra antroji religija, tačiau režisieriui kaip laisvam mąstytojui ir kūrėjui kaip tik rūpi priešingos temos: traumuojančios jaunuolių patirtys atliekant tarnybą, sirų ir libaniečių bei arabų karo aukos, žydiškas šovinizmas ir pamažu įsigalėjusi cenzūra nepatogiomis temomis viešojoje erdvėje, kuri varžo menininkus.

 

Iš esmės režisierius suvokia savo šalies kultūrinį ir laisvo žodžio bei meno raiškos stagnaciją. Filme akcentuojama, kad didžioji dauguma menininkų (įskaitant ir patį režisierių) yra priklausomi nuo finansavimo šaltinių, kurie skirsto pinigus pagal tai, kaip menininkų darbai ir jų vertybės yra šalies įvaizdžiui „patogūs“. Atvykęs į kaimą, jis kalbasi su bibliotekos skyriaus pavaduotoja, su vežiku ir kitais, kurie, atrodo, neįdomūs ir stebina korektiškais pasisakymais, tad byloja apie įsigalėjusį perdėto ir netikro pozityvumo bendravimo kodą, kurio laužyti, kritikuojant Izraelio politiką, yra nepriimtina. Tai išties primena švelnesnę Sovietų Sąjungos komunizmo atmainą ir dėl to režisierius labai nelaimingas, nes, kaip jis ir sako: „tai šalis, kuri jau mirė“. Užsemtas dykumoje kanjonas su gyvuliais ir ten buvusiais žmonėmis simbolizuoja Izraelio vertybinį pamatą, formuojama veikėjo sampratos antitezė Senajam Testamentui: Mozė taip ir nepervedė žydų tautos į Pažadėtąją žemę, juos tiesiog užliejo.

 

Antroji tema – režisierius besąlygiškai myli savo motiną, kuri serga vėžiu, tad jai nuolat filmuoja įvairius vaizdus, išsako švelniausius žodžius. Būsimos netekties ir nusivylimas dabartine šalies politika yra varomoji dramatizmo jėga visame filme. Įtariu, jog šios būsenos yra atsakas Izraeliui į „Sinonimų“ kritiką, nes jis buvo puikiai sutiktas Europoje, tačiau, galimas daiktas, nelabai pozityviai reprezentavo šalį. Kitą vertus, filmas, lyginant su „Sinonimais“, yra sukomponuotas labiau teatrališkai, kuriami hipnotizuojantys dialogai, kurie balansuoja nuo ironijos iki sunkiai paaiškinamos erotikos, veikia itin magiškai, netgi surrealistiškai. Ypač svarbus kameros judesys, kuris veikia aštriai, kampuotai ir dinamiškai, leidžia retsykiais stebėti pagrindinį veikėją, o kartais vaizdas tampa paties veikėjo žvilgsniu į pasaulį. O ką jau kalbėti apie ryškų ir vietomis svajingą garso takelį?

 

Man labai patiko šis filmas! Manau, kad esu didelis šio režisieriaus gerbėjas! Nežinau, ar daug kam patiks žaižaruojantis Izraelio politiką iš menininko perspektyvos dėl cenzūros kritikuojantis filmas, tačiau vienoje vietoje pagrindinis veikėjas taip įsijaučia, kad kone prakeikia žydų tautą – tiek daug į tą monologą sutelkta asmeninio skausmo ir patirtos neteisybės, kad jeigu tai sakytų ne pagrindinis veikėjas izraelietis, tai visur kitur būtų tikriausiai būtų sietina kaip galinga antisemitizmo aktas. Iš esmės suvokiau viena: visi kiti jaučia tokią didžiulę stigmą t. y. kaltę dėl Holokausto, kad negali ir bijo kritikuoti izraeliečius, tad belieka tą daryti patiems izraeliečiams. Man be galo patiko ta nepatogi, grėsminga ir šiek tiek mazochistiška režisieriaus pozicija, atverianti šiaip jau slepiamas vidines šalies plikžaizdes.

 

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 6.3

Pokalbis su režisieriumi iš Kino pavasario (lietuviškai).

 

Jūsų Maištinga Siela