Filmas: "Juodas telefonas 2 " / "Black Phone 2"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

2021 metais pasirodęs režisieriaus Scott Derrickson filmas „Juodas telefonas“ skelbė naują siaubo kino kokybę, antraštės kaip „pasiutusios“ rėkė apie tai, kaip žiūrovai negali ištverti šio filmo, nes jis tiesiog... pernelyg baisus. Žinoma, reklaminis lozungas, kai šventasis per anksti paskelbiamas šventuoju. Anuomet filmas ėjo ir praėjo, jokios revoliucijos nepadarė, buvo panašus į nemažą kiekį filmų, tad tariamas novatoriškumas buvo status melas žiūrovams. Praėjus ketveriems metams režisierius pristatė filmą „Juodas telefonas 2“ (angl. Black Phone 2) (2025) ir, mano supratimu, vėlei nieko naujo neparodė, gal net prasčiau už pirmąją dalį. Kodėl taip nutiko?

 

Antrojoje fračizės dalyje (o tikėtina, kad dar bus bent kelios ateityje), vėl pasakojama apie sunkiai nusakomą skrybėlėtą monstrą, kuris turi Fredžio Kriugerio savybių iš senos fračizės „Košmaras Guobų gatvėje“, pastarasis kaip ir Kriugeris, moka veikti per sapnus, įsibrauti į tikrovės matricą ir grobti bei žudyti. Centre – saujelė vėlyvųjų paauglių, tiksliau – brolis Finis ir sesuo Gven atvyksta į žiemos sukaustytą prie ežero buvusią vaikų stovyklą, tikėdamiesi numalšinti gniuždomą baimę ir atsakyti į keistus Gven sapnus, kuriuose jaunutė motina skambino iš šios stovyklavietės prieš daugel metų. Galiausiai ima aiškėti praeities stovyklos paslaptys, nes kadaise čionai dingo trys berniukai, kurių fantomai beldžiasi į duris, norėdami keršto ir išlaisvinimo...

 

Tipinis scenarijus, sukurtas pagal Stephen Kingo sūnaus Joe Hillo romaną. Pastarasis savo braižu primena garsiojo tėvo ekranizacijas, ypač romano „Tas“ ištarmes, tik šįkart nepalyginamai silpniau. Filmas „Juodas telefonas 2“ yra nuviliantis. Pirmąją filmo pusę mezgama klišinė mistinė istorija, t. y. bandoma sukviesti vaikus į nusikaltimo vietą ir padaryti iš jų mažus teisuolius detektyvus, kurie ne tik tampa vietos paslapčių aiškintojais, bet ir įveikia savo vidines baimes, ūgteli, nesibaimindami nei vizijų, nei monstrų, nei vaiduoklių, nei šalto ledinio vandens po ežero ledu. Tiesiog ta herojiška veikėjų laikysena nulinčiuoja žiūrovą, tad nebesupranti, ar filmas rimtas, ar kažin koks perkurtų klišių, schemų ir modelių kratinys.

 

Filmas iš esmės silpnas, pataikaujantis ir, tiesą sakant, mažai kuo įtraukiamas. Režisieriui nepavyko sukurti autentiškos atmosferos, nors asmeniškai buvau pasiilgęs filmo, kurio veiksmas vyksta žiemos aplinkoje ir šviesoje, bet filmas veikiau jau kopijuojantis ankstesnių šio žanro darbų modelius. Įtartinai žiūriu ir į tas pasiteisinimo klišes  kaip antai: „mes kūrėme filmą, norėdami atiduoti duoklę ir pagerbti klasikinius filmus...“ Kiek juos vis dar galime pagerbti, užuot kūrus autentiškas istorijas ir eksperimentavus? Pagrindiniai veikėjai nuobodūs, stereotipiniai, karikatūriniai, jų emocinės problemos aiškios nuo pat pradžių, o siaubo linija, kuri turėjo intriguoti, iš esmės nulemta schemų ir labai jau nuspėjama. Tiesą sakant, filmas nuvylė.

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 6.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Juodas telefonas" / "The Black Phone"

 Sveiki,

Pagal amerikiečių siaubo romanų rašytojo Joe Hill „Juodas telefonas“ (angl. The Black Phone) (2022) režisieriaus Scott Derrickson sukurtas to paties vadinimo filmas beregint internetinėse platybėse sulaukė teigiamų atsiliepimų. Man asmeniškai, žiūrint filmą, nesunku įvardyti esminius visiems gerą įspūdį sukėlusius filmo privalumus, kuriuos šioje trumpoje apžvalgoje ir bandysiu įvardyti...

Pasakojama apie 1978-uosius JAV tipinio miestelio istoriją, kuriame pradedami grobti vaikai ir niekas nežino, kur jie dingsta. Filme vaizduojamas bręstantis paauglys, kuris gerai mėto kamuolius, tačiau nesugeba apsiginti nuo mokyklos berniukų gaujos. Galiausiai jo gynėjas, o vėliau ir jis pats yra pagrobiami keisto juodo furgono, pilno juodų baliono. Galiausiai aiškiaregė sesuo susapnuoja pranašiškų sapnų ir taip pamažu policijai padeda su nusikaltėliu... Daugiau detalių nepasakosiu, nes filmo scenarijus daugiau ar mažiau primena siaubo romano karaliumi tituluojamo S. Kingo romanų atmosferą ir siužetinius vingius. Pasirodžiusios dvi pagal minėto rašytojo filmo „Tas“ dalys daugiau ar mažiau gvildena tas pačias ir „Juodo telefono“ paauglių ir vaikų smurto temas. Daug kas „apjuosta“ tais pačiais siužetiniais „apvadais“, pavyzdžiui, vaizduojamas laikotarpis, paauglių psichologija, pagrobimai, žiaurių ir apsileidusių bei sugniuždytų tėvų elgesys su atžalomis, garso takelis...

Nepaisant panašumo su „Tas“ filmo dalimis visais atžvilgiais, filmas turi ir siužetinių įdomybių. Vienas iš jų – juodo telefono simbolis, kuris tampa pagrindiniam veikėjui tramplynu su kitu pasauliu ir tam tikra prasme išsigelbėjimo akstinu. Mažasis nevykėlis per beveik dvi filmo valandas tampa tikru sumaniu išgyvenimo instinktų sužadintu killeriu, mažuoju rembo. Tai, aišku, akivaizdi holivudinė greita personažo pasikeitimo dinamika, kuri niekuo nenustebins, nes to ir reikėjo tikėtis.

Esminė filmo istorijos sėkmę sudeda neskubus ir gerai išvystytas scenarijus, taisyklingas užbaigtumas, kylanti įtampa, gerai (šįkart ir vaikų vaidyba!), nors ir esama to erzinančių 8 dešimtmečio žiauriems kiemo paaugliams būdingo pasispardymo, be kurio tikriausiai niekas neapsieina. Filmas turi šiokios tokios dvasios, pagrindinio veikėjo išgyvenimo instinktai geri, o juodo telefono keliamas siaubas irgi šioks toks yra. Nemanau, kad filmas būtų tikresnis ir paveikesnis, jeigu jis vaizduotų šiuolaikinius laikus. Visgi, atmetus juodos telefono triuką, filmas iš esmės nieko naujo nepasiūlo, tik psichologinę įtampą, kurią kelia aktoriaus Ethan Hawke tikriausiai jo paties karjeroje sukurtas baisiausias veikėjas, tačiau iki filmo stipresnio varianto (tikriausiai ir paties romano) būtų neblogai, jeigu tas psichopatas būtų individualizuotas, nes apie jo tapatybės virsmą praktiškai nieko nesužinome, jis nekintantis ir atlieka tik vienkryptį vaidmenį.

Filmą vertinčiau pusėtinai, gal šiek tiek į geresniąją pusę, nes žiūrėti tikrai nebuvo nuobodu, tačiau antram kartu, vargu, ar pasiryžčiau. Nebent po 30 metų, kai jau būsiu pensijoje ir būsiu viską pamiršęs.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Namas, kurį pastatė Džekas" / "The House That Jack Built"

Sveiki,

Teko laukti ne taip ir trumpai naujojo Lars von Trier filmo „Namas, kurį pastatė Džekas“ (angl. The House That Jack Built) (2018). Po dviejų dalių „Nimfomanės“ šiam filmui ruoštasi beveik penkerius metus ir, kaip dažniausiai nutinka su Tiero filmais, jis pasitiktas itin kontraversiškai – vieni jį peikia, kiti jį giria, kai kurie tiesiog negali žiūrėti. Man, kaip kinomanui, visada Triero filmai išlieka atmintyje kaip provokuojančios juostos, kurios gan žiaurios, bet po jais galima įžvelgti intelektualių prasmių paralelių, taip nutiko ir su „Namas, kurį pastatė Džekas“.

Filmas pasakoja apie šių dienų Džeką skerdiką, kuris vieną po kitą žudo žmones. Daugybę psichopatinių niuansų režisierius sudeda į jo charakterių kūrimą, praktiškai, visas klišines šios ligos (iškrypimo?) simptomus, tačiau priešingai nei kituose filmuose, šiam Džekui skersti žmones labai sekasi, turint galvoje jo gana atokią geografinę padėtį, jis tikras laimės kūdikis. Šiame pustrečios valandos pasakojime atskleidžiamos priežastys, psichopato mąstymo ir elgsenos ypatumai, o visa tai bandoma suvesti su tam tikra meno istorijos (dailės ir architektūros) apmąstymo filosofija apie žmogaus gyvenimo laikinumą. Lars von Trier, vargu, ar kada jau pasikeis – jam svarbu išlaikyti kadruose įtampą, dėl ko aš jį labai ir mėgstu, tačiau išlaikyti įtampą be provokacijų nepavyksta. Šiame filme psichopatas yra tarsi beprotis vilkas, žaidžiantis su savo aukomis avelėmis – be įžangų režisierius iš scenos į sceną neria tiesiai prie veiksmo, o tarp scenų daro pasakotojo filosofiškas užsklandėles, kurios neteisina, tačiau bando „praturtinti“ psichopato vidinį pasaulį, tačiau kas iš tų intelektualių civilizacijos žinių, jeigu žmogiškumo ir sielos nebelieka? Visos scenos daugiau ar mažiau intriguoja, jaudina, tačiau filmo pabaiga... Kaip čia prisiminiau to paties režisieriaus „Antikristą“ – veda tiesiai kaip Dantė Vergilijų į pragaro gelmes. Neišvengiama apokalipsinių misterinių vaizdinių ir simbolikos.

Iš esmės visas filmas yra ilga egzaltuota psichinė Džeko kelionė į jo žmogiškumo susinaikinimą ir jokios intelektualios sąsajos, pasiteisinimai apie meną, troškimą iš lavonų pastatyti namą, nepateisins jo senkančio žmogiškumo, o kartu ir gyvybiškumo energijos. Nereiktų filme esančio smurto vertinti tiesiogiai, galiausiai scenos sustatytos architektoniškai ir veda į vieno žmogaus gyvenimišką pragarą, nors ir nėra lengva žiūrėti, kaip Džekas vieną po kito be jokios empatijos žudo kvailas moteris, kurios prisileidžia serijinį žudiką. Man misterinė filmo pabaiga labai nepatiko ir prarado bet kokią realybės ribą, tačiau, manau, ji visoje toje žudynių istorijoje uždeda patį teisingiausią akcentą, kitaip visas filmas su begale smurtinių scenų tiesiog prarastų absoliučią prasmę ir atrodytų, kad režisierius tiesiog kuria sadistinį filmą pasitenkinti tokiems pat sadistams vojaristams žiūrovams.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 42/100

IMDb:7.0

Jūsų Maištinga Siela