Filmas: "Juodas telefonas" / "The Black Phone"

 Sveiki,

Pagal amerikiečių siaubo romanų rašytojo Joe Hill „Juodas telefonas“ (angl. The Black Phone) (2022) režisieriaus Scott Derrickson sukurtas to paties vadinimo filmas beregint internetinėse platybėse sulaukė teigiamų atsiliepimų. Man asmeniškai, žiūrint filmą, nesunku įvardyti esminius visiems gerą įspūdį sukėlusius filmo privalumus, kuriuos šioje trumpoje apžvalgoje ir bandysiu įvardyti...

Pasakojama apie 1978-uosius JAV tipinio miestelio istoriją, kuriame pradedami grobti vaikai ir niekas nežino, kur jie dingsta. Filme vaizduojamas bręstantis paauglys, kuris gerai mėto kamuolius, tačiau nesugeba apsiginti nuo mokyklos berniukų gaujos. Galiausiai jo gynėjas, o vėliau ir jis pats yra pagrobiami keisto juodo furgono, pilno juodų baliono. Galiausiai aiškiaregė sesuo susapnuoja pranašiškų sapnų ir taip pamažu policijai padeda su nusikaltėliu... Daugiau detalių nepasakosiu, nes filmo scenarijus daugiau ar mažiau primena siaubo romano karaliumi tituluojamo S. Kingo romanų atmosferą ir siužetinius vingius. Pasirodžiusios dvi pagal minėto rašytojo filmo „Tas“ dalys daugiau ar mažiau gvildena tas pačias ir „Juodo telefono“ paauglių ir vaikų smurto temas. Daug kas „apjuosta“ tais pačiais siužetiniais „apvadais“, pavyzdžiui, vaizduojamas laikotarpis, paauglių psichologija, pagrobimai, žiaurių ir apsileidusių bei sugniuždytų tėvų elgesys su atžalomis, garso takelis...

Nepaisant panašumo su „Tas“ filmo dalimis visais atžvilgiais, filmas turi ir siužetinių įdomybių. Vienas iš jų – juodo telefono simbolis, kuris tampa pagrindiniam veikėjui tramplynu su kitu pasauliu ir tam tikra prasme išsigelbėjimo akstinu. Mažasis nevykėlis per beveik dvi filmo valandas tampa tikru sumaniu išgyvenimo instinktų sužadintu killeriu, mažuoju rembo. Tai, aišku, akivaizdi holivudinė greita personažo pasikeitimo dinamika, kuri niekuo nenustebins, nes to ir reikėjo tikėtis.

Esminė filmo istorijos sėkmę sudeda neskubus ir gerai išvystytas scenarijus, taisyklingas užbaigtumas, kylanti įtampa, gerai (šįkart ir vaikų vaidyba!), nors ir esama to erzinančių 8 dešimtmečio žiauriems kiemo paaugliams būdingo pasispardymo, be kurio tikriausiai niekas neapsieina. Filmas turi šiokios tokios dvasios, pagrindinio veikėjo išgyvenimo instinktai geri, o juodo telefono keliamas siaubas irgi šioks toks yra. Nemanau, kad filmas būtų tikresnis ir paveikesnis, jeigu jis vaizduotų šiuolaikinius laikus. Visgi, atmetus juodos telefono triuką, filmas iš esmės nieko naujo nepasiūlo, tik psichologinę įtampą, kurią kelia aktoriaus Ethan Hawke tikriausiai jo paties karjeroje sukurtas baisiausias veikėjas, tačiau iki filmo stipresnio varianto (tikriausiai ir paties romano) būtų neblogai, jeigu tas psichopatas būtų individualizuotas, nes apie jo tapatybės virsmą praktiškai nieko nesužinome, jis nekintantis ir atlieka tik vienkryptį vaidmenį.

Filmą vertinčiau pusėtinai, gal šiek tiek į geresniąją pusę, nes žiūrėti tikrai nebuvo nuobodu, tačiau antram kartu, vargu, ar pasiryžčiau. Nebent po 30 metų, kai jau būsiu pensijoje ir būsiu viską pamiršęs.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Tas 2" / "It Chapter Two"

Sveiki,

Milžiniškos sėkmės visame pasaulyje sulaukusios S. Kingo knygos „Tas“ ekranizacija pernai sušlavė milijonus iš kino salės lankytojų kišenių, tad netruko kino kūrėjai užuosti naujai pralietą komercinį sėkmės kraują ir tuo pasinaudoti. Šiemet mus rudenį pasiekė antroji šios siaubo serijos epopėja „Tas 2“ (angl. It Chapter Two) (2019), kuri irgi labai populiari ir lankoma lietuvių netgi nykų rudens pirmadienio vakarą, kada tikėjausi kino teatre būsiąs pustuštėje salėje, o prisirinko žiūrovų ne tiek ir mažai, kai filmo seansai jau eina link pabaigos...

Šiame filme nuosekliai tęsiama pirmosios dalies istorija po 27 metų, kada prisiekusieji vaikai grįžta į miestelį atkeršyti juos nuskriaudusiam klounui. Prabėgus tiek laiko, veikėjai ne tik užauga, bet jau turi savo atskiras gyvenimo išblaškytas ir sukurptas biografines istorijas. Joms skiriama kiek daugiau nei pirmasis filmo pusvalandis.

Iš tikrųjų šioji filmo dalis, nepaisant naujų siužetinių vingių, mano akimis, išlaiko visus pirmosios dalies pasiektus gero „siaubeko“ elementus: mokėjimas papasakoti istoriją per visą būrį veikėjų, paliekant gąsdinančius siaubingus turinio elementus. Jau nuo pat pirmųjų kadrų, kuriuose pasirodo kanadiečių režisierius Xavier Dolan kaip aktorius, vaidindamas gėjų atrakcionų parke, verčia krūptelti, kai klounas dantimis anapus upės iškanda jam širdį... Tie staigūs efektai gana dinamiški, vienas baisiausių epizodų, kada Beverli grįžta į savo tėvo namus ir ten sutinka senę, kuri transformuojasi į pabaisą – krūpteli visa salė, bet tuo pačiu kiek keistas būdas įterpti ir humoro elementus, kada ta pati senė kitame epizode atvemia juodą pliurę, iškilmingai skambant devinto dešimtmečio hitui. Kam toks išbalansuotas kontrastas? Ogi dėl universalumo, kad ir paaugliams tiktų šioji ekranizacija, tačiau man, kaip suaugusiam žiūrovui, galbūt labiau norėjosi sintezuotos siaubo klasikinės atmosferos, be humoro ir kitų paaugliškų ir infantilių charakterių bei įvykių niuansų, nes kas savaime vaikiška buvo pirmojoje dalyje (veikėjai vaikai), tas kiek komiška, kai suaugusieji siaubo filme veikia kaip vaikai.

Beveik trijų valandų ekranizacijoje vieną akimirką pasirodo ir pats knygos autorius S. Kingas, kuris vienam iš veikėjų parduoda seną dviratį, tačiau didžioji dalis salėje, kaip supratau, net nesuvokė, ką kino kūrėjai tame kadre parodė ir jiems garsusis siaubo rašytojas nė motais. Žvelgiant į filmo visumą, šįkart labiausiai mane erzino filmo struktūriniai elementai, kurie pernelyg standartiški, kiekvienam veikėjui po 5-10 minučių atskirų epizodų, per kuriuos jie renka artefaktus iš savo „siaubų“, per tuos epizodus norisi patrinti užpakalį, kai pasakojimas eina nuo vieno personažo prie kito ir toji struktūra (oi, susivienykime visi į būrį, susidūrę su savo vaikystės baimėmis, ir nugalėkime blogį!), idėja kažkodėl prislopina netikėtus siužetinius vingius ir išties neblogai veikiančius siaubo elementus.

S. Kingas puikus rašytojos, visos jo istorijos be siaubo turi ir tam tikrą draugystės ir asmeninį vidinės tvirtybės išbandymą. Gal kiek ir per saldi, ir neįtikėtina scena, kai personažai finale sukrenta į ežerą ir glėbesčiuojasi tarsi pozuodami kokiam L. Da Vinčio paveikslui, manding, šioji ekranizacija ganėtinai universali įvairaus amžiaus tarpsnio žiūrovui, kurie vis tiek ras čia ir istoriją, ir kraupių scenų, ir asmeninių tragedijų, ir net juoko. Nors daugelis sako, kad tai prastesnė dalis, mano akimis, kalibras į žiūrovą nukreiptas ir užtaisytas tas pats.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb:7.0

Jūsų Maištinga Siela     

Filmas: "Grėsmingas" / "Sinister"

Sveiki visi,

Dievinu siaubo filmus! O tiksliau – dievinau... Nes amerikiečių siaubo filmo industriją ištiko kažkoks nepaaiškinamas sąstingis, taip galutinai nusprendžiau pažiūrėjęs filmą „Grėsmingas“ (Sinister) (2012 m.), apie kurį girdėjau tikrai labai gerų atsiliepimų, o ir kino kritikai nepagailėjo vieno kito geresnio žodžio, tačiau filmas, iš kurio tikėjausi kažko kitokio, galutinai sudaužė mano iliuzijas pasitenkinti geru siaubo filmu.

„Grėsmingas“ yra išties apgaulus filmas, nes paprastam žiūrovui įteigia, kad tai be galo geras scenarijus, siužetas, vaidyba ir apskritai bauginanti istorija. Galiu iš savo parapijos pasakyti, kad scenarijus tikrai yra vienas iš tų jau padoresnių, įdomesnių, tačiau žiūrint darosi šiek tiek apmaudu ir graudu – jis neišnaudotas. Filmo pastatymas apsiriboja jau esamomis siaubo kino klišėmis, niekuo nebenustebina režisūra, kuri dvelkia paskutinio dešimtmečio tais pačiais sprendimais, spalvomis ir mistifikacija. Ant viršelio parašyta, jog šis filmas tai „Paranormalaus aktyvumo“ bei „Viduje“, pastarasis irgi buvo sulaukęs liaupsių, darbas, tačiau tai tik reklaminiai triukai, filmas savo kokybe ir įtaigumu, tiesą sakant, niekuo nebenustebina.

Žinoma, vyrukas, kuris peržiūrinėja rastas palėpėje juostas su šeimų išžudymo istorijomis turėjo patraukti dėmesį, tačiau jau po 15-20 minučių aišku, koks likimas laukia buko, garbėtroškos ir užsispyrusio rašytojo. Nuspėti tai gali kiekvienas, o tai tikrai nestiprina šio filmo – štai jums vienas iš tų „stipriojo“, o iš esmės skylėto scenarijaus brokų. Filmas, aišku, turi ir stiprių pusių, bet tos pusės remiasi ir apsiriboja įprasto siaubo filmo niuansais – šiurpulinga istorija, kraujas, vaiduokliai, okultizmas – visa siaubo filmo puokštė, kuri reikalinga sutraukti žiūrovus į eilinį cirką, pamirštant kūrinio individualumo savybes.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela