Filmas: "Eva: dirbtinis intelektas" / "Eva"

Sveiki,

Retai kada nuvilia ispanų kinas, todėl su entuziastu pasinėriau į fantastinę dramos juostą „Eva: dirbtinis intelektas“ (ispan. Eva) (2011) tikėdamasis velniai žino ko – sukrėtimo, intrigos, pamąstymų po filmų, kažko, kas lieka pasibaigus filmui, tačiau...

Filmas apie dirbtinius intelektus išties jau nebe nauja vaga kino industrijoje ir tikriausiai labiausiai viskas lyginama su Spielbergo „Dirbtiniu intelektu“, kur viskas išties buvo kruopščiai apgalvota ir pateikta kaip pasakoje. „Eva: dirbtinis intelektas“ praktiškai nepateikia nieko naujo, tik dar prastesnį scenarijų ir dar didesnę atskirtį nuo realybės. Filmas nuobodus nuo pat pradžių, kada jį bandoma vystyti mokslininko ir jo prarastos mylimosios santykių rėmuose, o santykiai gana šalti ir mokslinės fantastikos rėmuose (kas dažnai ir nutinka) atrodo personažai sukaustyti, praradę intrigą, juslumą ir emocijas. Apskritai tariant, visas filmas kažkoks šaltai negyvas, be įdomesnės atmosferos: kas kad šalia vaikšto robotai, dirbtinė Eva, mechaninis tarnas, įterpta keletas gerai vizualiai atrodančių fantastinių scenų, jeigu visumoje istorija, kuri teikė originalumo lūkesčių, subliūkšta ir lieka nuolatinis nepasitenkinimas – ar tikrai viskas gerai su šiuo filmu?

Negyvos scenos konstruojamos gana primityviu kone teatriniu būdu, nėra gilesnių poteksčių tik priartėjimas prie kažkokių blankių nukvėpusių trilerio žanro kiautų. Aišku, analizuojant įvykius ir tai, ką norėjo pasakyti filmo kūrėjai, galima daug ką pateisinti ir paaiškinti, tačiau filmas kaip koks belytis asmuo – jis nesukelia jokio susidomėjimo. Priešingai – vienas didžiausių filmų minusų yra neišplėtotas scenarijus originalumo link, viskas nuspėjama, visi siužetiniai vingiai iki kaulo čiulpų matyti ir tiesiog pasibaigus filmui man jau tapo aiškiau negu aišku, jog šis ispanų filmas tiesiog tuščiaviduris ir neturintis išliekamosios vertės.

Mano vertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tamsiai mėlyna, beveik juoda" / "Azuloscurocasinegro" / "Dark Blue Almost Black"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti filmą, atkeliavusį iš saulėtosios Ispanijos. Tai režisieriaus Daniel Sanchez Arevaro filmas „Tamsiai mėlyna, beveik juoda“ (Azuloscurocasinegro) (2006 m.). Na, filmą gana ilgą laiką su pertraukomis galėjote išvysti Vilniaus kino teatre „Skalvija“, o gal dar ir galėsite, nes vos tik užmetu akį, šis filmas visada pasipainioja kartojame repertuare. Pagaliau man teko savo akimis prisiliesti prie dar vieno stipraus ispanų filmo, kuriame atradau visus man patinkančius elementus – ispanišką dvasią, aktorius, įtaigią režisūrą ir toli gražu neprimityvų scenarijų.

„Tamsiai mėlyna, beveik juoda“ – tai pakankamai stipri realistinė drama, atmiežta kebliomis socialinėmis klišėmis, kuriose kapstosi herojai ir bando ne tik išgyventi, bet ir rieškučiais pasisemti sau laimės. Pagrindinis herojus Chorkė – tai šiukšliavežys, kuris prižiūri neįgalų tėvą, vieną dieną gauna savo vyresnio brolio, kuris kalėjime susipažįsta su mergina, pasiūlymą ją išdulkinti ir apvaisinti, kadangi vyresnėlis nevaisingas. Nauja gyvybė filme tampa visiems kelialapiu į naujo likimo posūkį. Daug permainų įvyksta tiek kalinių gyvenime, tiek laisvai begyvenančių žmonių. Metafora su tamsiai mėlynu, beveik juodu kostiumu, kurį visą filmą nori įsigyti Chorkė, bet neturi pinigų, tampa naujų permainų simboliu, o permainos – tai viso filmo herojų siekiamybė. Žmogus negali gyventi be cirkuliacijos monotonijoje, juolab jei joje jaučiasi nelaimingas.

Šiaip šviesių minčių keliantis filmas, kuriame antrame plane pasakojama Chorkė draugo istorija, kuris lankosi pas masažistą... Būtent šiai linijai suteikiama saviironijos jausena, nors filmas gali pasirodyti kai kam slogus, vadinasi, jie apsigavo, neužčiupę saviironijos niuksų. Kažkas bandė filmą pripiešti masinės vartosenos auditorijai, tačiau neapsirikite, filmas savo stiliumi ir siužetu turi pasakyti kai ką daugiau apie gyvenimą, nei eilinė istorija apie meilė.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Miegok kietai" / "Mientras Duermes"

Sveiki,

Šiandien noriu pristatyti dar vieną ispanų filmą. Nepykit, bet paskutiniuoju metu vėl sugrįžo mano pamirštas fetišas ispaniškajam kinui. Na, ir tikriausiai „n“ kartų pasikartosiu, kad ispanai moka kurti stulbinančius siaubo ir trilerių filmus. Šįkart ispanų režisieriaus Jaume Balaguero sukūrė puikų trilerį „Miegok kietai“ (Mientras Duermes) (2011 m.), kuriame sutikau savo mėgstamą ispanų aktorių Luis Tosar. „Miegok kietai“ – pristatomas kaip siaubo trileris, tačiau jį labiau pavadinčiau psichologiniu trileriu, nors tenka pripažinti, kad įtampos šiame filme nemažta, kuri priartėja prie siaubo elementų. Na, iš tikrųjų įdomus siužetas – kasnakt po lova miegantis vyrukas išlenda iš po jos ir atsigula prie savo nusvaigintos „meilės“, kuri vėliau pasirodo nesanti meilė, bet besanti jo sutrikusių emocijų auka, tyrinėjimo objektas. Pagrindinis herojus aiškiai sutrikusios psichikos realiame gyvenime atrodo stabilus ir atsakingas raktininkas, tačiau velniškai apsukrus...

„Paslėptas veidas“ (La Cara Oculta) – buvo paskutinis siaubo trileriukas ispanų, kurį teko matyti ir galiu pasakyti, kad ši juosta nemažiau nusileidžia ankstesniam filmui, o gal kai kam bus netgi daug įdomesnė, nes įtampos filme tikrai netrūksta, įdomus siužetas prikausto prie filmo ir išlaiko jį iki pat pabaigos – o juk tai gero trilerio ženklas! Kol Holivudas tąsosi ir kasosi gimdydamas vidutinius trilerius, ispanai jų sukuria kur kas mažiau, bet kai juobteli iš peties, tai ir žado gali netekti. Šiaip tikrai, rekomenduoju pažiūrėti jį šįkart Holivudo fanams, kurie iškart pajus kaip skiriasi režisūrinis braižas, energetika, ištransliuotos idėjos. Praleidau naktį puikias valandas su puikiu trileriu.

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 70/100
IMDb: 7.2 

Jūsų Maištinga Siela