Filmas: "Tamsiai mėlyna, beveik juoda" / "Azuloscurocasinegro" / "Dark Blue Almost Black"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti filmą, atkeliavusį iš saulėtosios Ispanijos. Tai režisieriaus Daniel Sanchez Arevaro filmas „Tamsiai mėlyna, beveik juoda“ (Azuloscurocasinegro) (2006 m.). Na, filmą gana ilgą laiką su pertraukomis galėjote išvysti Vilniaus kino teatre „Skalvija“, o gal dar ir galėsite, nes vos tik užmetu akį, šis filmas visada pasipainioja kartojame repertuare. Pagaliau man teko savo akimis prisiliesti prie dar vieno stipraus ispanų filmo, kuriame atradau visus man patinkančius elementus – ispanišką dvasią, aktorius, įtaigią režisūrą ir toli gražu neprimityvų scenarijų.

„Tamsiai mėlyna, beveik juoda“ – tai pakankamai stipri realistinė drama, atmiežta kebliomis socialinėmis klišėmis, kuriose kapstosi herojai ir bando ne tik išgyventi, bet ir rieškučiais pasisemti sau laimės. Pagrindinis herojus Chorkė – tai šiukšliavežys, kuris prižiūri neįgalų tėvą, vieną dieną gauna savo vyresnio brolio, kuris kalėjime susipažįsta su mergina, pasiūlymą ją išdulkinti ir apvaisinti, kadangi vyresnėlis nevaisingas. Nauja gyvybė filme tampa visiems kelialapiu į naujo likimo posūkį. Daug permainų įvyksta tiek kalinių gyvenime, tiek laisvai begyvenančių žmonių. Metafora su tamsiai mėlynu, beveik juodu kostiumu, kurį visą filmą nori įsigyti Chorkė, bet neturi pinigų, tampa naujų permainų simboliu, o permainos – tai viso filmo herojų siekiamybė. Žmogus negali gyventi be cirkuliacijos monotonijoje, juolab jei joje jaučiasi nelaimingas.

Šiaip šviesių minčių keliantis filmas, kuriame antrame plane pasakojama Chorkė draugo istorija, kuris lankosi pas masažistą... Būtent šiai linijai suteikiama saviironijos jausena, nors filmas gali pasirodyti kai kam slogus, vadinasi, jie apsigavo, neužčiupę saviironijos niuksų. Kažkas bandė filmą pripiešti masinės vartosenos auditorijai, tačiau neapsirikite, filmas savo stiliumi ir siužetu turi pasakyti kai ką daugiau apie gyvenimą, nei eilinė istorija apie meilė.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pasiimk mano akis" / "Te Doy Mis Ojos"

Sveiki visi,

Ką gi, grįžtu ir vėl į ispaniško filmo liūną. Šįkart 2003 – ųjų metų režisierės Icar Bollan juosta „Pasiimk mano akis“ (Te Doy Mis Ojos). Režisierė Icar Bollan yra labai gerbiama ispanų režisierių Olimpe, o šis filmas, kaip teigia daugelis kritikų, tikriausiai yra geriausias jos darbas. Savu laiku ši juosta susišlavė net septynis „Gojos“ statulėles ir tapo geriausiu Ispanijos tuometiniu filmu. Na, iš tikrųjų filmas stiprus savo režisūra ir įdomus tematika – socialinės ir šeimyninės dramos visada jaudina. Iš pažiūros filmas niekuo nešokiruoja, nėra čia nei kraujo, nėra įtempto išorinio siužeto, bet kažkas tave vis tiek prie jo išlaiko. Smurtas šeimoje ir jo bauginančios apraiškos, pykčio ir įsiūčio kontroliavimo pamokos, mėginimas sugrąžinti viską, kas prarasta, tačiau nesėkmingai...

Iš viso filmo labiausiai išskirčiau pritrenkiantį pagrindinių aktorių vaidybą, ypač Laia Marull, kuri buvo tokia užtikrinta, tokia subtili, tokia įbauginta psichologinio ir galimų fizinio smurto protrūkių iš savo sutuoktinio, kad tikrai atrodė kaip pusę savo gyvenimo praleidusi vien kvietinėdama į namus socialinius darbuotojus – žemai nuleistos akys, atsipalaidavimas darbe, namų įtampa, baimė kažką keisti. Na, iš tikrųjų filmas ganėtinai moteriškas, gal ir natūralu, kad režisierė kuria filmą apie moterį, kuri kenčia vyro smurtavimą, o su kiekvienu pabėgimu jai prižadama, kad nuo šiol viskas pasikeis. Be stulbinančios vaidybos iš esmės lieka organiškas, gerai apgalvotas, gyvenimiškas ir tikriausiai visais laikais aktualios problemos, gražiai įvilktos į režisūrinį rūbą.

Manau, filmą turėtų rodyti ir ne tik kaip neblogą meninį kūrinį, bet ir moterims, kurios patiria smurtą ir nuolat grįžta į namus. Meilė negali būti grandinė prie pasiutusio šuns būdos, galiausiai kaip filme parodoma, kartą Orfėjas atsigręžęs, daugiau savo Euridikės nebepamatys, nes ši išeis ir daugiau nebesitaikstys su tokiu baisiu gyvenimu. Manau, režisierė padarė gerą darbą – parodė, kokios kartais kvailos tos bobos. Kiek kartų turi būti sudaužyta ir pažeminta, kad iš tikrųjų nustotum mylėti? Kai kam užtenka vienos rankos pakėlimo, kitai – daugel metų.

Mano įvertinimas: 8.5/10 
Kritikų vidurkis: 74/100
IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela