Filmas: "Viskas apie mano mamą" / "Todo sobre mi madre" / "All About My Mother"

Sveiki visi,

Dar vienas Pedro Almodovar perliukas „Viskas apie mano mamą“ (All About My Mother) (1999) ir tai yra pirmas šio režisieriaus „Oskaras“ už geriausią užsienio filmą. Tai vienas labiausiai tarptautiniu mastu pripažintų šio genijaus filmų, kuris, tiesą sakant, gal man nėra pats mėgstamiausias, tačiau tenka pripažinti, kad kaip visada spalvingas, šarmingas, aistringas. Čia kaip ir daugelyje genijaus filmų, verda tarpusavyje persipynę likimai, aistros ir nežabotas seksualumas. Filmą autorius dedikavo savo mamai ir visoms pasaulio mamos, tikriausiai įkvėptas savo pačios mamos. Nenuspėjamo siužeto perliukas mus įtraukia į AIDS, transvestitų, kekšių, vienuolių, aktorių sūkurį. Šis dinamiškas, eklektiškas svingavimas žadina žiūrovų apetitą, todėl nenuostabu, kad Almodovar eilinį kartą metą aukštą kortą – motinos kortą, kurią prieš tai regėjau „Aukštuose kulniukuose“ (1991).

Filmas surinkęs daugybę apdovanojimų ir triumfavęs „Gojos“ apdovanojimuose, nepaliks ispaniško kino gerbėjų, nebent esate piktavališkai nusistatę prieš Almodovar‘o pomėgį įvelti herojus į nepatogias seksualines situacijų audras. Kartais atrodo, kad režisierius pernelyg stengiasi aistroje ieškoti kontraversiškų spalvų – transvestitą kergti su heteroseksualiomis moterimis, vienuoles padaryti laisvo elgesio moterimis, tačiau visų šių spalvingų ir įdomių personažų apsuptyje kaip šventas paminklas visada režisieriui lieka motina. Motina ir čia yra svarbiausias obeliskas, kuri kenčia, o kentėdama sutvarko ne tik savo dvasinį pasaulį, bet ir spėja padėti ir iš padėtis išsukti kitų gyvenimus, už ką ji sulaukia ne vien atpildo, bet ir pasmerkimo – tokia motinos dalia.

Puikus aktorių kolektyvas. Įsimylėjau Marisą Paredes, kurią regėjau tokiuose filmuose kaip „Oda, kurioje gyvenu“, „Mano paslapties gėlė“, „Aukšti kulniukai“ – brandumas, taurumas ir almodovariškumas trykšte trykšta iš šios moters. Na, žinoma, pagrindinio personažo atlikėja Cecilia Roth yra puikaus kalibro atlikėja, o ir dar visai jaunutė Penelope Cruz, nors atliko gan blankoką vaidmenį, tačiau nelieka nepastebėta, o vėliau jį taps ateinančio dešimtmečio tikra Amodovar‘o mūza. Tiesa, ar bereikia sakyti, kad tai filmas iš didžiosios raidės?

P.S. Filmą išverčiau į lietuvių kalbą, artimiausiu metu turėtumėte jį išvysti.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pasiimk mano akis" / "Te Doy Mis Ojos"

Sveiki visi,

Ką gi, grįžtu ir vėl į ispaniško filmo liūną. Šįkart 2003 – ųjų metų režisierės Icar Bollan juosta „Pasiimk mano akis“ (Te Doy Mis Ojos). Režisierė Icar Bollan yra labai gerbiama ispanų režisierių Olimpe, o šis filmas, kaip teigia daugelis kritikų, tikriausiai yra geriausias jos darbas. Savu laiku ši juosta susišlavė net septynis „Gojos“ statulėles ir tapo geriausiu Ispanijos tuometiniu filmu. Na, iš tikrųjų filmas stiprus savo režisūra ir įdomus tematika – socialinės ir šeimyninės dramos visada jaudina. Iš pažiūros filmas niekuo nešokiruoja, nėra čia nei kraujo, nėra įtempto išorinio siužeto, bet kažkas tave vis tiek prie jo išlaiko. Smurtas šeimoje ir jo bauginančios apraiškos, pykčio ir įsiūčio kontroliavimo pamokos, mėginimas sugrąžinti viską, kas prarasta, tačiau nesėkmingai...

Iš viso filmo labiausiai išskirčiau pritrenkiantį pagrindinių aktorių vaidybą, ypač Laia Marull, kuri buvo tokia užtikrinta, tokia subtili, tokia įbauginta psichologinio ir galimų fizinio smurto protrūkių iš savo sutuoktinio, kad tikrai atrodė kaip pusę savo gyvenimo praleidusi vien kvietinėdama į namus socialinius darbuotojus – žemai nuleistos akys, atsipalaidavimas darbe, namų įtampa, baimė kažką keisti. Na, iš tikrųjų filmas ganėtinai moteriškas, gal ir natūralu, kad režisierė kuria filmą apie moterį, kuri kenčia vyro smurtavimą, o su kiekvienu pabėgimu jai prižadama, kad nuo šiol viskas pasikeis. Be stulbinančios vaidybos iš esmės lieka organiškas, gerai apgalvotas, gyvenimiškas ir tikriausiai visais laikais aktualios problemos, gražiai įvilktos į režisūrinį rūbą.

Manau, filmą turėtų rodyti ir ne tik kaip neblogą meninį kūrinį, bet ir moterims, kurios patiria smurtą ir nuolat grįžta į namus. Meilė negali būti grandinė prie pasiutusio šuns būdos, galiausiai kaip filme parodoma, kartą Orfėjas atsigręžęs, daugiau savo Euridikės nebepamatys, nes ši išeis ir daugiau nebesitaikstys su tokiu baisiu gyvenimu. Manau, režisierė padarė gerą darbą – parodė, kokios kartais kvailos tos bobos. Kiek kartų turi būti sudaužyta ir pažeminta, kad iš tikrųjų nustotum mylėti? Kai kam užtenka vienos rankos pakėlimo, kitai – daugel metų.

Mano įvertinimas: 8.5/10 
Kritikų vidurkis: 74/100
IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela