Filmas: "Skausmas ir šlovė" / "Dolor y gloria"

Sveiki,

Keli paskutinieji legendinio ispanų režisieriaus Pedro Almdovaro kino darbai kėlė labiau šypsnį nei susižavėjimą. Atrodė, kad režisierius tiesiog smaginasi tai bandydamas vėl sukurti „Chuljetoje“ (2016) aštrų trilerį arba grįždamas prie savo senųjų komedijų konceptų, pavaizduoti lėktuvo dramą parodijoje „Aš tokia susijaudinusi!“ (2013). Abu filmai buvo spalvingi, lengvi, neįnoringi, tačiau abiejuose pritrūko režisieriaus kibirkšties, aštrumo, netikėtumo ir ambicingumo. Pernai pasirodęs jo darbas „Skausmas ir šlovė“ (ispan. Dolor y gloria) (2019) pradėjo byloti apie visai kitokį Almodovarą, atsinaujinusį ir gerokai stebinantį...

„Skausmas ir šlovė“ labai ambicingai skambantis pavadinimas, sakyčiau, tinkantis kone karjeros pabaigai, tačiau režisierius sustoti neketina. Neseniai baigė filmuoti trumpametražį filmą su Tilda Swinton ir jau ruošiasi filmuoti dar vieną filmą su savo mūza aktore Penelope Cruz. Pastaroji pasirodo ir šiame filme, atlikdama tariamai Pedro Almodovaro prototipo Salvadoro motinos vaidmenį. Skurdžiai gyvenanti klajoklių šeimynėlė atsikelia į atokų miestelį ir apsigyvena žeminėje, pačioje vargingiausioje vietoje. Talento nestokojantis berniukas Salvadoras moko kur kas vyresnį berniuką rašto ir atrodo, kad mezgasi kažkokia sunkiai nusakoma erotika, sunkiai apibūdinama įtampa, kurią iš dalies galėjai justi „Blogas auklėjimas“ (2004).

Po daugel metų, jau pagyvenęs aktorius sunkiai serga, todėl yra priklausomas nuo vaistų ir narkotikų. Įstabų vaidmenį sukuria Antonio Banderas – žilstelėjusio, nelaimingo ir motinos (iš vaikystės laikų) besiilginčio vienišo homoseksualo istorija. Išties tai vienas geriausių pastarojo dešimtmečio aktoriaus vaidmenų. Galiausiai šio filmo kompozicija tampa koziriu, apgaulingu manevru, nes Almodovaro sužaidžia teatralizuotu triuku, kad tariami prisiminimai tėra tik vaidybinio kuriamo filmo eskizai. Tiesą sakant, tas triukas, veikiau pasirinkta kompozicija, nė kiek nenustebino, nes iš esmės to ir tikėjausi.

Visgi stipriausioji filmo dalis yra filmo visumoje išgauta melancholiška atmosfera. Po visomis tomis ryškiomis spalvomis, narkotikais, alkoholiu ir įsikabinimo į praeitį, pagrindinis veikėjas pulsuoja šventumo ir dvasiniu išgijimo troškuliu. Šįkart režisieriui pavyko per įvairias realybės ir kūrybos plotmes išskleisti ne karnavalinį eklektišką ekspresyvią istoriją, bet papasakoti autobiografiniais motyvais pačią Almodovaro dvasios esmę, kuri kituose filmuose buvo tik paraleliai juntama, užmaskuota. „Skausmas ir šlovė“ yra režisieriaus apsinuoginimas, jo praties prisiminimų ir patirčių įprasminimas.

Labai patiko LGBT scena, kada Salvadoras ir Federikas susitinka po daugel metų ir apmąsto praeities dienas ir kaip laikas pakeitė juos pačius, bet niekaip nenužudė jų geismo, grojant Chavelos Vargas dainai. Arba toji jautri scena, kai sena motina prisipažįsta įsižeidusi, kad negalėjo Madride prižiūrėti savo sūnaus, nes šis slėpė savo homoseksualią tapatybę ir išgyveno visai kitus dalykus, apie kuriuos su katalikiška motina nelabai ką pakalbėsi. Alkoholis, seksas, vienatvė, ilgesys, prisiminimai, apatija, melancholija – visa tai kaip niekad subtiliai sugula į šį filmą, kad ėmiau galvoti, jog režisierius tikriausiai pakrypo visai kita kūrybine linkme. Išties šis filmas jau kitoks, almodovariškas, bet jau itin sąžiningas. Ekspresija ir kičas, ilgai tarnavusios režisieriui kaip priemonė išreikšti savitą pasaulio matymą, nebeužgožia jautrumo ir skausmo. Atrodo, filme nieko pernelyg nevyksta: keli nostalgiško pokalbiai pavartojus narkotikų, penketas nuotrupų iš vaikystės, tačiau toji visumos istorija visgi užpildyta stiklinėje vandeniu iki kraštų. Sąžiningas filmas, kurio tikroji prasmė, manau, pačiam režisieriui buvo labai reikalinga.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ką aš padariau, kad to nusipelniau?" / "¿Qué he hecho yo para merecer esto?"

Sveiki,

Dar vienas ispano režisieriaus Pedro Almodovaro nematytas senesnis filmas „Ką aš padariau, kad to nusipelniau? (ispan. Que he hecho yo para merecer esto?) (1984), kuris pasakoja apie buities užgožtą moterį, kuri vartoja įvairius psichotropinius vaistus, kad atlaikytų nuolat nepatenkintus namiškius. Pagrindinį vaidmenį sukuria P. Almodovaro vadinama mūza Carmen Maura, pasirodžiusi daugelyje jo filmų.

Iš tikrųjų filmas neprilygsta geriausiai režisieriaus komedijai „Moterys ties narvų krizės riba“ (1988), tačiau vis tiek smagu griūti iš juoko, kurio nesistengiama dozuoti. Iš tikrųjų tai filmas, kuris atitinka ankstyvojo Pedro Almodovaro stilistiką – daug sveiko juodojo humoro ir erotikos. Nors kur kas labiau jis man įdomesnis kaip aštrių dramų kūrėjas, bet ir jo komedijos lygiai tokios pat savitos, spalvingos. Šiame filme režisierius naudoja įvairius savitus simbolius, kaip antai driežas ir neatrodo, kad šeimos nariams nors kiek rūpėtų moralė, priešingai – veikėjai tiesiog gyvena moralės dugne – kaimynė prostitutė, dvylikametis sūnus atiduodamas pedofilui dantistui, vagiama iš turčių ir t. t. Vienintelis dalykas, kas rūpima, yra vargšės motinos buities vergės problema, ji irgi nori ir privalo atsipalaiduoti, o to negalėdama padaryti, ji tiesiog palūžta. Tada įvyksta almodovariškas efektas – būtinai koks nors nesąmoningas kriminalinis įvykis, kuris pamasinamas absurdiškomis kičinėmis ir klišinėmis aplinkybėmis.

Visgi tai yra komedija, ar tai būtų kriminalas, ar pasityčiojimas iš perdėtų moralinių nuostatų. Yra tikrai nemažai vykusių juokelių, kokių tikrai nepamatysi ir neišgirsi amerikietiškose komedijose, pavyzdžiui: „Dieve, tu man taip primeni savo mirusį tėvą, – sako senoji motina savo sūnui, – kai nusiauni batus ir po kambarį pasklinda tokia pati kojų smarvė, kad net nebelieka kuo kvėpuoti.“ Kaip visada P. Almodovaro kine centre esti moterys, charakteringos, netgi šiek tiek apstatytos klišėmis, kurios padeda sukurti dar labiau įsimintinesnius ekspresyvius vaidmenis.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb:7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Angelas" / "El Angel"

Sveiki,

Po „Laukinės kriaušės“ ir „Vagiliautojų“ tikriausiai kol kas trečia labiausiai patikusi kino juosta šiame Kino pavasaryje buvo argentiniečių biografinis filmas „Angelas“ (ispan. El Angel) (2018), kuris pasakoja apie jauną angeliškos išvaizdos serijinį žudiką aštunto dešimtmečio pradžioje. Greitai tikrajam žudikui sukaks penkiasdešimt metų, kai kali kalėjime, na, o apie jį ir jo legendines žudynes jau sukurtos ir pirmasis filmas.

Visgi nuo pat pradžių filmu abejojau. Labiausiai kliuvo jaunojo garbaniaus Karlito aktoriaus vaidyba stambiame plane. Negeba kai kada „permesti“ vidinio blogojo genijaus vidinio pasaulio, bet už jį daug ką padaro jo paties veiksmai. Taip, vietomis jaunasis aktorius iš tikrųjų gana neblogai perteikia, bet visumoje tai buvo vienas didžiausių šio filmo trūkumų, ko nepasakysi apie jo nusikaltimų partnerį Ramoną, kuris kur kas aukštesnio kalibro aktorius su gera patirtimi kine ir televizijoje. Na, o visa kita – bravo! Gerai suręsta vyriška „Boni ir Klaido“ argentinietiška versija. Puiki režisūra, garso takelis, scenos... Viskas taip stilingai ir kruopščiai pateikta, kad kai kada pasijutau tiesiog žiūrėdamas suaugusiems skirtą animacinį filmą.

Bežiūrėdamas filmą, vis svarsčiau ne apie vaikio bebaimiškumą, nes kad jis šioks toks be saugiklio ir vieno šulo – čia viskas aišku, dėl to jis ir įdomus kaip psykas ar šizofrenikas. Bet vis laukiau kito momentu (čia net įdomu, kaip realus asmuo vertintų šio filmo vaizduoti vyrišką seksualumą), kada velniai griebtų garbanius pasibučiuos su juodbruvu draugeliu. Kiek daug intrigos iš LGBT pusės, bet taip ir nesulaukiame nė vieno vyriško pasidulkinimo. Kitą vertus, dėl to filmas ir dar įdomesnis, nes viskas palikta žiūrovo vaizduotei.

Vis galvoju apie tą pagrindinę dainą, kuria prasideda ir baigiasi filmais. Tikras hitas! Tiesiog apmaudu, kad organizatoriai šio muzikinio takelio nepasirinko festivalio pagrindinei dainai! Netgi dabar rašydamas šias eilutes, jos klausausi... Apibendrinus filmo visumą, man jis išties paliko ką pamąstyti, išėjęs iš salės vis perkurdavau ir prisimindavau kai kurias scenas, apgalvodavau režisūrinius sprendimus. O ir pati istorija kažkaip jaudino, įtraukė ir priešingai nei kokia „Bohemijos rapsodija“, šis biografinis filmas iš esmės atskleidžia laikmetį ir problemą, nestokodamas žiaurumo. Tai tas atvejis, kada biografiniam filmui dera ta kino sintetika, savotiška netikrumo (kaip antai šokantis namuose nusikaltėlis, kuriam viskas vis tiek, kai policijos ekipažas apsupęs namus) ir tampa kažin kokia almodovariška žaisminga estetika. Žinokit, verta bent sykį pasižiūrėti.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 7.1

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Garso takelis “El extraño de pelo largo“ - Banda Sonora :

Jūsų Maistinga Siela

Filmas: "Aš tokia susijaudinusi" / "Los amantes pasajeros" / " I'm So Excited!"

Sveiki,

Pernai intensyviai draugavau su Pedro Amlmodovaro senaisiais darbais ir vis tiek visų nespėjau peržiūrėti. Pernai kaip tik pasirodė dar viena jo juosta „Aš tokia susijaudinusi!“ (ispn. Los Amantes Pasajeros), kuri lyg ir žymi naują P. Almodovaro kūrybos atkarpą po ilgai, net du dešimtmečius trukusios rimtų dramų kūrybos distancijos. Almodovaras grįžta prie komedijų ir...

Net nežinau, ką ir be pasakyti. Man labai patiko jo dramos, jomis žavėjausi, mėgavausi spalvomis, charakteriais, siužetu, bet ir jo komedijos puikios, ypatingai pamenu „Moterys ties nervų krize“ taip pat „Aistrų labirintai“. Almodovaras ir šįkart spalvingas, išradingas, neatsisako sarkazmo, kičo, ironijos, banalių juokelių ir perdėto seksualumo – nutūpti negalinčiame lėktuve visi prisigeria, „apsineša“ narkotikais ir mylisi, išpažįsta savo skaudulius, viltis ir tuo tarpu keičiasi jų gyvenimai. Filme, kaip ir visada, pilna homoerotinių juokelių, miuziklo motyvų... Filme pasirodo vienos ryškiausios ispanų aktorių žvaigždės, kurios ilgus dešimtmečius ištikimai dirbo su Pedro Almodovaru.

Prisipažinsiu, kaip ir daugelis, nemanau, kad šis režisieriaus darbas šedevras – jaučiasi lengvumas, atokvėpis, lyg režisierius kurtų ne svarbų kūrinį, tačiau šiaip smagintųsi. Tai nėra režisieriaus geriausias darbas, galgi net vienas prastesnių, žvelgiant į jo kūrybos retrospektyvą, bet tikrai, kaip komedija, filmas neprastas. Prisijuokiau, pasilinksminau, praleidau gerai ir turiningai laiką, lyg žiūrėdamas kokią F. Ozono „Aštuonias moteris“. Rekomenduoju vietoj „Amerikietiško pyrago“ – tai kur kas originaliau ir įdomiau! 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 5.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aistrų labirintas" / "Laberinto de pasiones"

Sveiki, kino mėgėjai,

Oi, kiek man dar daug liko nematytų pačių pirmųjų Almodovaro filmų! Vienas iš tokių buvo vienas pirmųjų jo ilgametražių filmų „Aistrų labirintas“ (Laberinto de Pasiones) (1982), kurį teko pamatyti LGBT tema „Kitoks kinas“ festivalyje, prieš tai išklausyti valandos trukmės paskaitą apie Almodovaro įtaką Ispanijai ir Ispanijos istorijos įtaką Almodovaro kinui. „Aistrų labirintas“ yra bene tas vienas geriausių egzempliorių, kurie iliustruoja po diktatoriaus Franko išlaisvėjusios Ispanijos seksualinė revoliuciją, kuri prisodrinta karnavališkos ir iš koto verčiančios erotikos – transeksualai, gėjai, nimfomanės ir nemažai fetišistinių niuansų, kurie suėjo į sodrų ir tuo metu tikrai Ispanijos kino industriją šokiravusią kino juostą. Susipažinkite, tąkart Almodovaro atėjo į kiną ir ne šiaip sau, o kad ilgus dešimtmečius kurtų savitą kiną ir skleistų visai kitokį požiūrį į šią meno šaką.

„Aistrų labirinto“ siužetas pilnas erotikos, net veikėjų vardai pvz. Seksilija duoda aliuziją į užslopintus impulsus, kurie šiame filme taip išlaisvėja, kad net veržiasi per kraštus sraunia upe. Visgi Almodovaro pirmą savo intensyvios kūrybos dešimtmetį duoda peno komedijos žanrui. Taip, tai tikrų tikriausia komedija, kuri savo raiška, scenarijumi perspjauna daugelį amerikietiškų komedijų, - mano šis sakinys jau tampa atsiliepimuose-raportuose tikru štampu, bet, dievaži, negaliu kitaip išsireikšti. 

Ispaniško humoro pliūpsnis, devinto dešimtmečio pradžios jausenos ir visu dešimtmečių į Ispaniją pavėlavusi dėl santvarkos seksualinė revoliucija. Filmas šokiruoja nuo pirmųjų kadrų, jis pilnas kičo ir falšyvumo, sintetikos ir dirbtinumo, tačiau genialiai sudėliota į lentynas ir viskas surėdyta taip, kad nepalieka abejingo žiūrovų. Salė tiesiog kvatojosi, kai budėtoja iš filmo nespėjo į tualetą ir apsikakojo vietoje, o tėvo seksualiniai santykiai su dukra bei orgijose nuobodžiaujanti nimfomanė, vaikystėje patyrusi traumą, tėra tik karnavališko kino objektai, rimtos, sakyčiau, draminės temos paverstos komiškais įkaitais. Farso filme tiek daug ir jis toks kontrastiškas su mūsų realybe, kad tiesiog neįmanoma nesižavėti antitezėmis, kurias deklaruoja ši Almodovaro juosta. Filme sutinkame ir jaunutėlį Antonio Banderesą, kuris suvaidina išlavintos uoslės homoseksualą. Po šios juostos jis dar ne kartą dirbs su Almodovaru ir bus vienas iš šio ispanų genijaus didžiausių atradimų ispanų kino industrijoje.

Rekomenduoju eksperimentinio kino gerbėjams, kurie nebijo provokuojančio kino, kuris žaidžia su medžiaga ir futuristiškai, atvirai koketuoja. Man patiko.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Viskas apie mano mamą" / "Todo sobre mi madre" / "All About My Mother"

Sveiki visi,

Dar vienas Pedro Almodovar perliukas „Viskas apie mano mamą“ (All About My Mother) (1999) ir tai yra pirmas šio režisieriaus „Oskaras“ už geriausią užsienio filmą. Tai vienas labiausiai tarptautiniu mastu pripažintų šio genijaus filmų, kuris, tiesą sakant, gal man nėra pats mėgstamiausias, tačiau tenka pripažinti, kad kaip visada spalvingas, šarmingas, aistringas. Čia kaip ir daugelyje genijaus filmų, verda tarpusavyje persipynę likimai, aistros ir nežabotas seksualumas. Filmą autorius dedikavo savo mamai ir visoms pasaulio mamos, tikriausiai įkvėptas savo pačios mamos. Nenuspėjamo siužeto perliukas mus įtraukia į AIDS, transvestitų, kekšių, vienuolių, aktorių sūkurį. Šis dinamiškas, eklektiškas svingavimas žadina žiūrovų apetitą, todėl nenuostabu, kad Almodovar eilinį kartą metą aukštą kortą – motinos kortą, kurią prieš tai regėjau „Aukštuose kulniukuose“ (1991).

Filmas surinkęs daugybę apdovanojimų ir triumfavęs „Gojos“ apdovanojimuose, nepaliks ispaniško kino gerbėjų, nebent esate piktavališkai nusistatę prieš Almodovar‘o pomėgį įvelti herojus į nepatogias seksualines situacijų audras. Kartais atrodo, kad režisierius pernelyg stengiasi aistroje ieškoti kontraversiškų spalvų – transvestitą kergti su heteroseksualiomis moterimis, vienuoles padaryti laisvo elgesio moterimis, tačiau visų šių spalvingų ir įdomių personažų apsuptyje kaip šventas paminklas visada režisieriui lieka motina. Motina ir čia yra svarbiausias obeliskas, kuri kenčia, o kentėdama sutvarko ne tik savo dvasinį pasaulį, bet ir spėja padėti ir iš padėtis išsukti kitų gyvenimus, už ką ji sulaukia ne vien atpildo, bet ir pasmerkimo – tokia motinos dalia.

Puikus aktorių kolektyvas. Įsimylėjau Marisą Paredes, kurią regėjau tokiuose filmuose kaip „Oda, kurioje gyvenu“, „Mano paslapties gėlė“, „Aukšti kulniukai“ – brandumas, taurumas ir almodovariškumas trykšte trykšta iš šios moters. Na, žinoma, pagrindinio personažo atlikėja Cecilia Roth yra puikaus kalibro atlikėja, o ir dar visai jaunutė Penelope Cruz, nors atliko gan blankoką vaidmenį, tačiau nelieka nepastebėta, o vėliau jį taps ateinančio dešimtmečio tikra Amodovar‘o mūza. Tiesa, ar bereikia sakyti, kad tai filmas iš didžiosios raidės?

P.S. Filmą išverčiau į lietuvių kalbą, artimiausiu metu turėtumėte jį išvysti.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela