Filmas: "Žvaigždės pranašauja" / "Wishing on a Star"

 

Sveiki,

 

Su novatoriškai keistu režisieriumi Peter Kerekes jau esu susidūręs, kai žiūrėjau jo keistą pusiau vaidybinį, pusiau dokumentinį filmą „107 motinos“ (2021), buvau pamiršęs, kad tai tas pats režisierius, kurio filmą „Žvaigždės pranašauja“ (angl. Wishing on a Star) (2024) pamačiau šių metų Kino pavasaryje. Istorija pasakoja apie iš tikrųjų Italijoje egzistuojančią astrologę Luciana de Leoni D'Asparedo, kuri sudarinėja sava sistema keistas pranašystes savo klientams, kurie trokšta meilės, laimės, pinigų, nuotykių, išgijimo. Pasitelkdama numerologiją ir astrologiją, ji siūlo savo klientams būtinai kur nors vykti per savo gimimo dieną ir ten ypatingai praleisti savo gimimo laiką.

 

Filmas išties keistokas, čia kaip ir „107 motinos“ filme, mes matome veikėjų kartoteką. Režisierius gavo leidimą sekti jų gyvenimus ir kurti istorijas, kurios iš vienos pusės atrodo labai tikroviškos, o iš kitos pusės labai sunku patikėti, kad tai dokumentika. Peter Kerekes, sakyčiau, įdomus tuo, kad išgauna balansą tarp vaidybos ir dokumentikos, tad jo filmo neįrėminsi nė į vieno žanro rėmus.

 

Visgi filmas man sukėlė emocijų. Labai gerai, kad filmą stebėjau kino teatre, nes namuose būtų sudėtingiau pažiūrėti tokį lėtai ir fragmentiškai lipdomą troškiamų pokyčių ir gyvenimo lemties vedamų istorijų kaleidoskopą. Filme mes sutinkame dvynes, kurios trokšta kūdikio, dviejų mažamečių motiną, kuri trokšta, kad mėsininkas vyras ją vėl mylėtų, pensininkę, kuri po valdingos motinos mirties ryžtasi pagaliau gyventi dėl savęs, todėl išsimaudo nelegaliai ežere... Man asmeniškai juokingiausias buvo tas senstelėjęs laidojimo biuro savininkas sūnus, kurio gyvenimą kontroliuoja sena motina ir spaudžia jį turėtų žmoną ir anūkų, tačiau visas būsimas marčias yra linkusi atstumti. Stebino komiškas sūnaus besąlygiškas paklusnumas motinai, jo pakasimas po smėliu, tarsi jis vis dar būtų ketverių metukų ir niekas nebūtų pasikeitę.

 

Režisieriui pavyko išgauti šiomis istorijomis nostalgiškai užstrigusius žmones, ištroškusios gyvenimiškų pokyčių ir nuotykių. Atrodo, kad tikri žmonės filme tampa savo pačių karikatūromis, bet efektas žiūrovui toks – jog jie drąsūs ir bebaimiai, nebijo būti komiški bepročiai, neturintys prarasti nieko, todėl leidžiasi valdomi astrologinių pranašysčių, kad šitaip suardytų savo tikrovės nuobodulį ir trūkumus, kad galėtų sukurti save iš naujo, pajusti naują gyvenimo įdomumo impulsą. Vieniems pavyksta, kitiems nelabai. Man asmeniškai tai filmas apie peržengiamas ribas, kurių trokštame kiekvienas, todėl susigalvojame to priežastis, o to priežastis gali būti itin paprasta – apsilankymas pas astrologę, kuri ir suteikia tą impulsą keisti ir keistis. Maniau, kad filmas prailgs ir jis man nepatiks, bet filmo pabaigoje, nusidriekus šių istorijų panoramai, atsiveria kažkoks sunkiai paaiškinamas gyvenimo prasmės kodas: viskas įmanoma, jeigu tik išdrįsti į viską spjauti ir leidiesi į nuotykį, kurio rezultatas ne toks jau svarbus, kur kas svarbesnis patyrimas ir ateinantys nauji suvokimai.

 

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "107 motinos" / "Cenzorka" / "107 Mothers"

 Sveiki,

 

Kino pavasario festivalyje pristatyta slovakų režisieriaus Peter Kerekes drama „107 motinos“ (slov. Cenzorka) (2021) nufilmuota su ukrainiečių aktoriais ir perteikia autentišką ir biografiniais motyvais grįstus pasakojimus apie Odesos miesto moterų kalėjimą, į kurį pateko nuteistosios jau turėdamos nėštumą.

 

Filmo centre – jauna kalinė Lesia, kuri laukiasi berniuko nuo vyro, kurį nužudė iš pavydo. Vėliau sužinome, kad daugiau ar mažiau čionai patekusios moterys taip pat žudė savo mylimuosius iš pavydo. Žinoma, iš pasakojimo nesitikėkite kokio nors trilerio ar aštrių suinscenizuotų smurtinių scenų, paikos ar aršios moterų konkurencijos, nes istorija beveik visa nufilmuota kalėjimo zonoje. Nors, kaip supratau, prie šio projekto dirbo ir patirties turinčios aktorės, ir šiaip su kamera nieko bendro neturinčios. Filmas primena dokumentinį filmą, kai kurios scenos būtent imituoja atviras moterų išpažintis, tačiau šias istorijas pasakoja aktorės, perteikdamos kalinių istorijas.

 

Nors Lesia nuteista septyneriems metams, ji dėl motinystės negauna liktinio paleidimo. Dalis kalinių motinų, sukakus vaikams 3 metukams, turi atsisveikinti atiduodamos atžalas savo artimiesiems arba vaikų namams. Deja, tokios taisyklės, tad ir jaunoji Lesia bando susitaikyti su šeima, tačiau negali. Žiūrovai mato nuolatinę motinų kalinių ir bevaikės bei niekaip susirasti vyro negalinčios prižiūrėtojos gyvenimo kasdienybę, tad nesunku susitapatinti su kalinių istorijomis, nes atmosfera labai greitai įtraukia. Filmas jautriai perteikia dramas, bet istorijoje švysteli ir gyvenimo grožis, švelnūs juokeliai, tačiau netrūksta ir liūdnų išsiskyrimų, ypač kai kalinei tenka atiduoti vaiką ir grįžti į bendrąjį moterų kalėjimą.

 

Tiesą sakant, tikėjausi kažin kokios lengvos europietiškos komedijos apie moterų kalėjimo kontrabandą ar panašiai, tačiau nieko panašaus. Nors filmo finalas nesunkiai įspėjamas ir veiksmo ne kažin kiek, tačiau gerai režisierius fokusuojasi tikriausiai į savo patirtį, kai jam reikėjo iš tikrųjų surinkti tikrų kalinių liudijimus – iš čia atsiranda dokumentiniai inkliuzai. Tragikomiška atrodo ir pagrindinė kalėjimo prižiūrėtoja ir kai kurios kalinės. Čia vis prisimindavau serialą „Oranžinė – tai nauja juoda“, sukomercintą, tačiau įtraukų amerikietišką moterų kalėjimo gyvenimo nuotykių pasakojimą. Deja, šiame filme ne nuotykiai svarbiausi, nes iš esmės režisieriui kažin kaip per tuos pokalbius ir scenas pavyko atskleisti ir vidines veikėjų dramas, pavyzdžiui, ar gailimasi už savo nusikaltimus, ar jos turi motiniškų instinktų ir tai nesunku suprasti iš gana autentiškai perteiktų kadrų, kur iš pažiūros atrodytų yra mažai laimės, tačiau moterys vis tiek ją susikuria. Buvo vietelių, kada akelės ėmė drėkti... Rekomenduoju ne tik sovietinio kalėjimo atmosferos nostalgininkams, bet ir gerų istorijų kolekcionieriams.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela