Būna filmų labai gerų,
būna silpnų ir būna absoliučių nesusipratimų. Tą galima pasakyti apie knygą „Penkiasdešimt tamsesnių atspalvių“
(angl. Fifty Shades Darker) (2016). Žinote,
nėra čia pernelyg ką ir įžvelgti prastos knygos dar prastesnėje ekranizacijos
variante. Tiesiog net keista, kad taip aukštai įvertinau pirmąją šios juostos
dalį, nes man pasirodė įdomus veikėjos drovumas, Grėjaus vidiniai demonai ir
valdingumas, tačiau šioji, kuri lyg ir turėjo tęsti pirmosios dalies intrigą,
staiga pasmerkia žiūrovą nuobodžioms kančioms.
Visų pirma, filmas apie
nieką, nors aiškiai buvo galima suprasti, kad daug laiko skiriama Grėjaus ir
Anastasijos santykiams, tačiau jie tokie nuobodūs, kad galima šalia filmo
žiūrėti kokią nors muilo operą. Nuobodi Anastasija, kuri ožiuojasi, jog ji tėra
dar viena Grėjaus ožkelė, o Grėjus vaikšto ant piršto galų ir stengiasi, kad
šioji neįsižeistų. Ak, tiesa, jie dar kas dešimt minučių, atseit pavargę nuo
vienas kito įtarinėjimų ir darbinių įtampų, pasidulkina duše ir vėl viskas
prasideda iš naujo... Tarsi kažkokiais idėjiniais ratais vaikščiotų, bet
paprasčiausiai čia gal net ne filmo kūrėjai kalti, tiesiog knygos autorė tempė
gumą ir rašė tiesiog paviršutiniškus veiksmus, daug galios ir kūrybos
neskirdama tikriesiems veikėjų jausmams...
Apskritai filmas labai
prastas ir man labai gaila tų standartinių masinių filmų žiūrovų, kuriems dėl
komercinių sumetimų išmetamas į rinką toks šlamštas, kuris neturi ne tik BDSM
praktikuojančiųjų kultūrinių niuansų ir seksualinės erotikos, kokią galbūt iš
dalies buvo užgriebusi pirmoji dalis. Šis niekalas ir liks niekalu.
Kad ir kaip blogai
atsilieptų visi apie filmą „Penkiasdešimt
pilkų atspalvių“ (angl. Fifty Shades
of Grey) (2015), tikriausiai vis tiek būčiau pažiūrėjęs. Ir jokia čia gėda!
Šiaip iš tikrųjų labai tingėjau skaityti knygą, tai su malonumu pažiūrėjau
kultinio romano ekranizaciją. Filmą daugelis žiūrovų tiesiog sumalė į miltus,
net kai kurie kino kritikai buvo jam kur kas gailestingesni, nei daugelis paprastų
žiūrovų. Pasakysiu savo nuomonę, kodėl taip yra. Dėl mega-giga komercijos. Šis
filmas ir jo „intriguojantis“ pasirodymas tiesiog traukė mases, netgi tie pirko
bilietus, kurie paprastai į kiną nevaikšto ir žiūri filmą pasidėję laptopą ant
pilvų prieš užmiegant arba tie, kurie nueina į kokį nors grandiozinio reginio,
specialiųjų efektų prisodrintą kiną kartą ar du per metus. „Penkiasdešimt pilkų
atspalvių“ nėra tas didingas ekrano reginys, nėra jis ir romantinė komedija,
nėra ir žiauri sadistinė istorija, todėl visi, kurie to tikisi, filmą be jokios
abejonės gali laikyti šlamštu, nes nepateisino jų sugadintų fantazijų ir tapo
tiesiog reklamos aukomis.
Būsiu iš tų keistų
nepopuliariųjų, kurie visiškai žiūrėdami šią juostą nesitikėjo nieko, gal todėl
jis man ir patiko. Tikrai, netgi spirgėjau vietomis nuo psichologiškai
komponuojamos įtampos, nors ir kai kas Anastasijos personaže ir buvo pritemta
iki svaiginančiai absurdiško naivumo filmo pradžioje, bet filmas, pripažinkime,
nėra jau toks prastas, kokį bando išpūsti recenzijos ir paprastų žmonių
komentarai. Iš pradžių gana kritiškai vertinau pasirinktą aktorę Dakota
Johnson, bet kuo daugiau žiūrėjau į jos kuriamą personą, tuo labiau ji man
patiko, patiko personažo evoliucija, provokacijos. Serialų aktorius airis Jamie
Dornan iš vis buvo nepakartojamas nuo pirmųjų kadrų – tas žvilgsnis, gebėjimas
sugriebti Grėjaus personažo demoniškumą ir jį išlaikyti paslaptyje. Daug kas
tikėjosi jo vietoje pamatyti aktorių Matt Bomer, manau, jis ne ką prasčiau būtų
suvaidinęs dominuojantįjį, tačiau vaidinti visgi nuskilo J. Dornan. Tie, kurie
gali pykti dėl kai kurių idiotiškų scenų, kurios daugiau ar mažiau primena
muilo operą, galiu pasakyti, kad ant režisierės nėra ko čia pykti, nes kaip ji
gali keisti, jeigu knygoje šitaip parašyta? Be to, knygos autorė jau pareiškė
pretenzijas, kad filmo tęsiniui scenarijų rašysianti pati (gal jai kai kas
neįtiko?) ir dalyvausianti filmavimuose.
Iki tęsinio teks dar
gerokai palaukti, o štai šiandien „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ man pasirodė
įdomi erotiška žaismė, balansavimas tarp įsimylėjimo ir priklausomybės. Tie,
kurie teigia, kad galima užmigti filmui net neįpusėjus, jie tikriausiai yra
teisūs, nes jie ir miega, o tie, kuriems įdomus kitokios seksualumo formos,
reiktų sakyti, taisyklės, manau, filmas visai neblogai susižiūrės. Aišku, jis
nėra toks aštrus, koks Lars von Triero „Nimfomanė“ dalys, bet vakarui prie mėtų
arbatos, manau, susižiūrėtų visai neprastai. Ir, dievaži, nėr čia ko pykti. Juk
filmas kaip savotiškas seksas, jei jums nepatiko, kad patapšnojo botagėliu, tai
dar nereiškia, kad dėl to kaltas filmas, tiesiog, jūsų poreikiai kitokie.