Filmas: "Penkiasdešimt pilkų atspalvių" / "Fifty Shades of Grey"

Sveiki,

Kad ir kaip blogai atsilieptų visi apie filmą „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ (angl. Fifty Shades of Grey) (2015), tikriausiai vis tiek būčiau pažiūrėjęs. Ir jokia čia gėda! Šiaip iš tikrųjų labai tingėjau skaityti knygą, tai su malonumu pažiūrėjau kultinio romano ekranizaciją. Filmą daugelis žiūrovų tiesiog sumalė į miltus, net kai kurie kino kritikai buvo jam kur kas gailestingesni, nei daugelis paprastų žiūrovų. Pasakysiu savo nuomonę, kodėl taip yra. Dėl mega-giga komercijos. Šis filmas ir jo „intriguojantis“ pasirodymas tiesiog traukė mases, netgi tie pirko bilietus, kurie paprastai į kiną nevaikšto ir žiūri filmą pasidėję laptopą ant pilvų prieš užmiegant arba tie, kurie nueina į kokį nors grandiozinio reginio, specialiųjų efektų prisodrintą kiną kartą ar du per metus. „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ nėra tas didingas ekrano reginys, nėra jis ir romantinė komedija, nėra ir žiauri sadistinė istorija, todėl visi, kurie to tikisi, filmą be jokios abejonės gali laikyti šlamštu, nes nepateisino jų sugadintų fantazijų ir tapo tiesiog reklamos aukomis.

Būsiu iš tų keistų nepopuliariųjų, kurie visiškai žiūrėdami šią juostą nesitikėjo nieko, gal todėl jis man ir patiko. Tikrai, netgi spirgėjau vietomis nuo psichologiškai komponuojamos įtampos, nors ir kai kas Anastasijos personaže ir buvo pritemta iki svaiginančiai absurdiško naivumo filmo pradžioje, bet filmas, pripažinkime, nėra jau toks prastas, kokį bando išpūsti recenzijos ir paprastų žmonių komentarai. Iš pradžių gana kritiškai vertinau pasirinktą aktorę Dakota Johnson, bet kuo daugiau žiūrėjau į jos kuriamą personą, tuo labiau ji man patiko, patiko personažo evoliucija, provokacijos. Serialų aktorius airis Jamie Dornan iš vis buvo nepakartojamas nuo pirmųjų kadrų – tas žvilgsnis, gebėjimas sugriebti Grėjaus personažo demoniškumą ir jį išlaikyti paslaptyje. Daug kas tikėjosi jo vietoje pamatyti aktorių Matt Bomer, manau, jis ne ką prasčiau būtų suvaidinęs dominuojantįjį, tačiau vaidinti visgi nuskilo J. Dornan. Tie, kurie gali pykti dėl kai kurių idiotiškų scenų, kurios daugiau ar mažiau primena muilo operą, galiu pasakyti, kad ant režisierės nėra ko čia pykti, nes kaip ji gali keisti, jeigu knygoje šitaip parašyta? Be to, knygos autorė jau pareiškė pretenzijas, kad filmo tęsiniui scenarijų rašysianti pati (gal jai kai kas neįtiko?) ir dalyvausianti filmavimuose. 

Iki tęsinio teks dar gerokai palaukti, o štai šiandien „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ man pasirodė įdomi erotiška žaismė, balansavimas tarp įsimylėjimo ir priklausomybės. Tie, kurie teigia, kad galima užmigti filmui net neįpusėjus, jie tikriausiai yra teisūs, nes jie ir miega, o tie, kuriems įdomus kitokios seksualumo formos, reiktų sakyti, taisyklės, manau, filmas visai neblogai susižiūrės. Aišku, jis nėra toks aštrus, koks Lars von Triero „Nimfomanė“ dalys, bet vakarui prie mėtų arbatos, manau, susižiūrėtų visai neprastai. Ir, dievaži, nėr čia ko pykti. Juk filmas kaip savotiškas seksas, jei jums nepatiko, kad patapšnojo botagėliu, tai dar nereiškia, kad dėl to kaltas filmas, tiesiog, jūsų poreikiai kitokie.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 46/100

IMDb: 4.1

Jūsų Maištinga Siela