Sveiki,
Šiandien noriu
pakomentuoti filmą „Nejudėk“ (ital. Non ti mouvere) (2004), kurį jau labai
seniai ketinau pažiūrėti, bet buvo užkritęs kažkur giliai atmintyje. Tiesą
sakant, pažiūrėti užsimaniau prieš keletą metų, kai pažiūrėjau kritikų į miltus
sumaltą to paties italų režisieriaus Sergio Castellitto filmą „Gimę mylėti“
(2012), kuriame vėl nusifilmavo viena garsiausių ispanų aktorių Penelope Cruz.
Tąkart filmas man labai patiko ir, tiesą sakant, buvo visiškai neaišku, kodėl
kritikai buvo tokie negailestingi šiai juostai – labai retai, kada mano ir
kritikų vertinimai dėl filmų nesutampa, bet už „Gimusius mylėti“ galėjau
plaštaką dėti, kad buvo vertas.
Na, italų aktorius ir
režisierius Sergio Castellitto mėgsta statyti filmus pagal savo žmonos aktorės
ir rašytojos Margaret Mazzantini romanus. Priminsiu, kad romaną „Nejudėk“ 2005
metais išleido leidykla „Alma littera“, o patį kūrinį labai teigiamai įvertino
mūsų skaitytojai.
Filmas „Nejudėk“
atitinka visus ispaniško-itališko filmų statymo tradicinius niuansus – jie
aistringi, kitokie savo energetika ir skambia kalba. Aišku, kad filmas patiko.
Kadrai intensyviai fokusuojami, nevengiama priartinimo, fragmentiško,
trūkčiojančio pasakojimo ir scenų filmavimų. Palyginus su filmu „Gimę mylėti“,
galiu pasakyti, kad šis filmas labiau atitinka romaniškojo pietų Europos filmo
principus ir kadrai yra kur kas sodresni, poetiškesni, tačiau istorijos
užmojais ir vingiais „Gimę mylėti“ yra stipresnė istorija, todėl man anas
filmas patiko labiau.
Na, kalbant apie
rekomendacijas kino gurmanams, tikriausiai nereikia sakyti, kad „Nejudėk“ yra
vertas akies – nuo pirmųjų kadrų įtikina pliūkštantis lietus, simboliškai
sėdinti moteris ant kėdės ir kažko laukianti, budinti, dukters kova operacinėje
ir retrospektyvinė kelionė po personažo gyvenimą. Žinoma, filmas visgi
neišvengė gana muilo operos primenančių siužetinių vingių – chirurgas įsimyli utėlėtą
prastos reputacijos moterį, o ši jį, tačiau jiems nelemta būti kartu, nes
chirurgas sužino, kad žmona laukiasi, kurios negali palikti – pripažinkime,
klasikinis siužetinis vingis, kuris galėjo būti ir kiek kitoks, bet visa kita
filme Sergio Castellitto užpildo tikrai intensyviai ir gerai, o ir pats atlieka
pagrindinį vaidmenį gana įtikinamai. Penelope Cruz išvis buvo fantastiškai
įtaigi, puikiai kalbėjo itališkai, nors pats personažo socialinė prizmė jau
padėjo išsiskirti, o jau devinto dešimtmečio grimas padarė iš jos gatvės
kekštytę, kokių reta. Filmo pabaigoje, kai personažas padeda raudoną batelį per
lietų (vėlgi scena gana teatrališkai patetiška, nors ir žavi), jis prasilenkia
su moterimi, kuri švysteli pirmą ir paskutinį kartą – tai knygos autorė
Margaret Mazzantini ir tikroji Sergio Castellitto žmona gyvenime.
Kad ir gana šeimyniškas
už kadro filmas, bet visgi vertas akies europietiško kino kontekste. Man patiko
apie neįveikiamą ir prarandamą meilę, apie kūdikius, kasdien gimstančius iš
meilės ir nelabai, apie tai, kaip miršta mylimas žmogus, miršta ir upės, ir
medžiai, ir viskas...
Filmo lietuviškus
subtitrus (dviejų dalių) galite parsisiųsti iš ČIA.
Filmą (dviejų dalių,
atitinkantį LT subtitrus) ČIA.
Mano
įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis:
59/100
IMDb: 7.1
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą