Apie niekada nevėluojantį pavasarį ir pavėlavusius mus pačius

Sveiki,

Šį pavasarį mano seniai primirštos dainos vėl ateina ir vaikšto po palėpę, stuksena lazdomis iš pusrūsių ir tiesiog nebegaliu. Kažkoks senas primirštas tyrumas iš vaikystės, tartum iš anų dienų, panagėm ateina vėsi šiluma, nutirpina ledynus, ir toks pavasaris kraujyje, jo šuliny, takuose ir už jo, už minčių paraštės, už koridoriaus sienų, durų staktų – riba, neištepta rašalu ir žodžiais.

Vaikšto tos dainos, judina kampuose susisukusias pilkas voratinklių galaktikas, šluosto dulkes nuo pusmėnulių akių vokų, lyg aštriu karvės liežuviu laižytų užmigusį mano kažkokią greitkelyje paliktą esybės dalį, o tas, dabartinis aš, lėkė ir nulėkė greitkeliais, pažadais ir pats pavirto kaip neišsipildžiusiu pažadu. 

Šioji daina apie mus visus, tą pasaulį, paliktą greitkelyje, nė neuždarius durų, kai atvėsta visos odinės sėdynės, pakilus draugui eiti, ir valytuvai uždūsta nutrankytų citrininių drugių sparneliais. Kažkas kirbteli – nuojauta, kurios buvo tiek daug ir beliko tik asociacijų sukeltas neatpažįstamas rezonansas, vibruojančios voratinklių gitaros jau be aiškios melodijos, kaip juostelėje tūkstantį kartų perrašytas garsas. Šitaip tarkšteli į asfaltą išgaruotas amoniako buteliukas. Šitaip šmėkštelime mes patys sau, palikti šoniniuose veidrodėlių sparneliuose. 

Jūsų Maištinga Siela