Sveiki, skaitytojai!
Apie šią temą retkarčiais pagalvodavau beskaitydamas
įvairias knygas, tad nutariau susisteminti apie Antrojo pasaulinio karo nacius
ir jų homoseksualumą liudijančius įrodymus. Trečiojo Reicho santykis su homoseksualumu –
viena prieštaringiausių ir kartu nemažai tyrinėjamų XX amžiaus istorijos temų.
Nacių ideologija deklaravo griežtą, hipervyrišką ir heteronormatyvią visuomenės
viziją, kurioje bet koks nuokrypis nuo „arijų reprodukcijos“ idealo buvo
laikomas biologine grėsme tautos ateičiai. Tačiau greta oficialios represijų
mašinos, siuntusios tūkstančius vyriškių į koncentracijos stovyklas, egzistavo
gerokai sudėtingesnė ir prieštaringesnė kasdienybė: homoseksualumo apraiškos
pačiose nacių organizacijose, kariuomenėje (kitaip vadinamoje Wehrmacht)
ir net elitiniuose SS daliniuose.
Istoriniai šaltiniai rodo, kad nacių judėjimo
pradžioje santykis su homoseksualumu buvo dvejopas. Ryškiausias to pavyzdys – Ernstas
Rėmas (Ernst Röhm), Apsaugos būrių (SA) vadovas ir vienas artimiausių
Adolfo Hitlerio bendražygių, kuris atvirai neslėpė savo homoseksualumo. Rėmui
artimų karininkų rate susiformavo vadinamasis „homoerotinis militarizmas“,
kuriame griežta vyrų brolija, fizinė jėga ir pasiaukojimas buvo aukštinami kaip
aukščiausia vyriškumo forma. Vis dėlto šis etapas truko neilgai: 1934 m. per „Ilgųjų
peilių naktį“ Rėmas ir jo aplinka buvo sunaikinti, o Hitleris propagandiniais
tikslais pasinaudojo Rėmo homoseksualumu kaip moralinio sugedimo ir išdavystės
įrodymu.
Po Rėmo nužudymo nacių režimas pradėjo masinį
homoseksualų persekiojimą, griežtindamas Vokietijos baudžiamojo kodekso 175
straipsnį, pagal kurį nusikaltimu tapo net užuominos ar žvilgsniai. Pagrindiniu
šios kampanijos architektu tapo SS vadovas Hainrichas Himleris (Heinrich
Himmler), jautęs kone obsesyvią baimę dėl „homoseksualios infekcijos“ SS
gretose. Himleris rėmėsi biologinės švaros teorijomis ir manė, kad
homoseksualumas griauna karių drausmę, atima iš valstybės gimstamumą bei
skatina slaptų „vyrų tinklų“ kūrimąsi, galinčių kelti grėsmę paties SS ir
režimo stabilumui.
Nepaisant drastiškų bausmių ir visapusiškos sekimo
sistemos, santykiai tarp tos pačios lyties asmenų neišnyko nei Wehrmacht, nei
pačiuose SS daliniuose. Karo metais, kai milijonai vyriškių ilgus mėnesius
leido uždaruose kariniuose kolektyvuose, apkasuose ir atskirtose stovyklose,
homoseksualūs kontaktai buvo reguliariai fiksuojami. Karinių teismų protokolai,
slaptos Gestapo ataskaitos bei pačių karių dienoraščiai liudija apie įvairaus
pobūdžio santykius – nuo atsitiktinių intymių ryšių iki gilių emocinių partnerysčių
mirties grėsmės akivaizdoje.
SS daliniuose bausmės už homoseksualumą buvo
besąlygiškos ir brutalios. 1941 m. Himlerio įsakymu buvo nustatyta, kad bet
kuris SS ar policijos pareigūnas, pagautas vykdant homoseksualius aktus, turi
būti nubaustas mirtimi. Nepaisant to, išlikę SS teismų (SS- und
Polizeigerichte) dokumentai rodo, jog tyrimai dėl 175 straipsnio pažeidimų vyko
iki pat karo pabaigos. Dažniausiai apie tokius atvejus būdavo sužinoma per
skundus (Denunziation), kai kiti pareigūnai arba vietos gyventojai pranešdavo
apie įtartiną elgesį, meilės laiškus ar užfiksavimą intymiose situacijose.
Kariuomenėje požiūris į homoseksualumo atvejus,
kintant karo eigai, šiek tiek taikstėsi prie praktinių poreikių. Rytų fronte,
trūkstant kario jėgos, vadovybė kartais užmerkdavo akis prieš nedidelius
nusižengimus, jei jie nekėlė grėsmės tiesioginei karinei disciplinai ir nebuvo
demonstruojami viešai. Tačiau formaliai už tokius veiksmus grėsė karo teismas,
laipsnio atėmimas, išsiuntimas į griežto režimo baudos batalionus arba
tiesioginė mirties bausmė.
Tarp įdomiausių istorinių liudijimų – po karo išlikę
pačių karių prisiminimai bei apklausų medžiaga. Istorikai, tokie kaip Dagmar
Herzog ar Geoffrey Cocks, tyrinėję vokiečių karių intymųjį gyvenimą,
pastebi, kad karo metais griežta ideologinė kontrolė dažnai susidurdavo su
kasdienybės realybe. Daugelis karių savo elgesį teismuose teisindavo „alkoholio
poveikiu“, „stresu“ arba „ilgu nebuvimu šalia moterų“, siekdami išvengti
mirties bausmės ir pademonstruoti, kad tai tebuvo atsitiktinis kluptelėjimas, o
ne „degeneracinė prigimtis“.
Taigi nacių Vokietijos karinėje sistemoje
homoseksualumas tapo giliu ir neišsprendžiamu paradoksu. Režimas, kuris
idealizavo griežtą, hipervyrišką kario kūną ir brolijos ryšius, tuo pat metu
iki panikos bijojo šios brolijos intymiosios pusės. Išlikę istoriniai šaltiniai
liudija, jog net griežčiausias ideologinis teroras ir mirties bausmės grėsmė
nesugebėjo visiškai ištrinti žmogaus seksualumo įvairovės net ir labiausiai
indoktrinuotose nacių karo mašinos struktūrose.
Maištinga Siela
