Knyga: Lidia Yuknavitch "Vandens chronologija"

 

Lidia Yuknavitch. „Vandens chronologija“ – Vilnius: Kitos knygos, 2025. – p. 296.

Sveiki, brangūs skaitytojai ir interneto klajūnai!

Vienas netikėčiausių ankstyvojo pavasario skaitinių tapo lietuvių kilmės amerikiečių Lidia Yuknavitch (g. 1963) romanas Vandens chronologija (angl. The Chronology of Water). Net neketinau skaityti šio kūrinio, o tuo labiau jo įsigyti. Tai nutiko visiškai spontaniškai, kai perskaičiau knygyne pirmąjį puslapį, kuris iškart sukėlė nemaža emocijų. Nesu moteris, niekada nepraradau savo vaiko, bet tai, kas jau pirmojoje pastraipoje man švystelėjo, sakyčiau, žadėjo gerą, intensyvų ir skausmingą skaitymą.

Kitaip ir negalėjo būti, nes tai autobiografinis romanas, kuriame literatūros bandite amerikietiškos literatūros laike praminta rašytoja taiko psichoterapinį rašymo būdą ir apsinuogina. Kai kas gal pasakytų, kad galbūt pernelyg tiesmukai, bet užtat labai paveikiai!  Tik įsigijęs knygą pamačiau, kad šių metų Kino pavasaris kaip tik rodo Saulėlydžio aktorės režisuotą ir jau puikiai kino kritikų įvertintą Kristen Stewart filmą tuo pačiu pavadinimu. Nesunku suprasti, kodėl jaunoji režisierė susidomėjo šia knyga. K. Stewart pati išgyvenusi didžiulius asmeninio gyvenimo lūžius dėl savo seksualumo (šiuo metu jau kuris laikas gyvena su kita moterimi) tikriausiai rado šioje knygoje apie neapibrėžtas seksualumo ribas tai, kas jai pačiai asmeniškai labai buvo svarbu.

Knyga pritrenkiančiai atvira. Vietomis skaitydamas Vandens chronologiją mąsčiau apie literatūros galią sukurti žmogaus gyvenimo optiką skaitytojui, t. y. tam tikrą versiją, kurią siekia autorius. Kiek iš tikrųjų Yuknavitch knygoje yra tikros, o kiek literatūrinės banditės, sunku pasakyti. Tikriausiai riektų labiau pasidomėti autorės interviu ir jos pasakojimais apie tai, kaip ji iš tikrųjų parašė šį kūrinį. Originalo kalba romanas pasirodė 2011 metais ir beregint atkreipė daugelio skaitytojų dėmesį savo atvirumu ir intensyvumu. Kita vertus, romanas kaip autobiografinis neturi įprasto organizuotumo ir nuoseklios chronologinės kompozicijos. Laisvas naratyvas sudurstytas iš fragmentų, atrodo, atsiradusių iš impulso rašymo metu. Atrodo, kad autorė intensyviai panirusi į rašymo procesą skirtingu metu išgyveno skirtingus dalykus, nes skiriasi tarp skyrių pasakojimo pobūdis. Vieni skyriai gali pasirodyti pornografiniai, labai gašlūs, kaip antai lesbietiškas seksas, o kai kada, kalbėdama apie savo dukrelės netektį, atrodo pilni atjautos ir rūpesčio.

Nepameluosiu sakydamas, kad knyga visokia. Jai galima lipdyti ir LGBT, ir feministinius, ir atskalūnės, ir queer, ir motinystės, ir psichoterapinius turinio elementų indeksus, tačiau tikroji ašis Vandens chronologija sukasi apie šeiminius disfunkcinius santykius. Mažoji Lidia, romane dažniausiai artimųjų vadinama Bela, su vyresniąja seserimi augo motinos alkoholikės, fiziškai gimusios viena koja trumpesne ir dėl to labai gyvenime kentėjusios, ir tėvo architekto smurtautojo sąjungoje. Kaip teigia autorė, tėvas seksualiai yra ją tvirkinęs, todėl labai įdomus suaugusios Lidios santykis su atmintį praradusiu po nelemtingo skendimo, kurio metu pati dukra išgelbėjo tėvui gyvybę.

Nelengvas Lidios kelias į gijimą. Sakyčiau, šiek tiek primenantis net Taros Westover autobiografinį romaną Apšviestoji (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022). Atėjusi Lidia iš toksiškos aplinkos į suaugusiųjų savarankišką pasaulį panyra į lengvabūdišką gyvenimą su narkotikais ir neapgalvotomis santuokomis, nužymėtomis alkoholio ir rietenų. „Buvau bakalaurantė, kuri išsidirbinėjo su anglų kalba, miegojo su kuo papuola, varinėjo narkotikų traukiniu ir gėrė gėrė gėrė. Buvau praradusi sportinę formą. Buvau užsiauginusi papus ir kažką, kas vadinama „klubais“. Ir susidėjusi blondinišką cheminį. Nebuvau žinoma rašytoja. Nebuvau žinomas niekas. Sakyčiau, vienintelis dalykas, kuris man sekėsi, buvo gerti ir kabinti diedus (p. 104).“ Kita vertus, Lidia, nors ir gyveno sudėtingą nuopuolių kupiną gyvenimą, visada užsispyrusi siekė akademinių žinių ir net įstengė baigti doktorantūrą, tapo kūrybinio rašymo dėstytoja, tačiau vienišės ir naktinis jos gyvenimas buvo nesuderinamai siaubingas.

Autorė nemažai tekste perteikia atsikartojančias disfunkcines ir kopriklausomybės padiktuotas savidestrukcines schemas. Po dukters praradimo ji itin eksperimentavo savo kūnu. Išbandydama pačias įvairiausias sekso patyrimo formas, įskaitant BDSM, dziunzės plakimą, kurias ji aprašo romane gana išsamiai, tačiau, kaip ir būdinga autobiografiniam romanui, ieško paaiškinimo. „Iš tikrųjų norėjau, kad mane nuvestų prie savasties ribos – kad ir kur ji būtų. Prie mirties slenksčio. Galbūt ne tiesiogine prasme. O gal ir tiesiogine (p. 156).“ Kita vertus, romane pasireiškia, kaip autorė pati tiksliai ir įvardija, akademinė Lidios pusė, tiksli ir lanksti literatūros dėstytoja. Štai ką ji yra galvojusi apie literatūros kirtiką: „Kaip taip galima elgtis su romanais? Kokiu tikslu, jei ne vadovaujantis sadistišku impuslu užgniaužti, nutildyti, įkalinti meną? Man atrodė, kad taip rašyti apie literatūrą yra smurtas. Tai atrodė geriausiu atveju klaidinga, blogiausiu – atgrasu, net žudikiška (p. 180). Tas bohemiškas tamsus ir juodas tapatumas, einantis su destrukcija ir savigriova, tai taip kontrastuoja su akademiniu ir oriu darbu, kad man šiek tiek priminė lietuvių rašytojos Virginijos Kulvienskaitės romaną Kai aš buvau malalietka (Kitos knygos, 2019) ištarmes. Romanas griauna dažnai stoišką ir romantišką menininko ir apskritai išprususio akademiko laikyseną, ypač, kai autorė po incidento turi atidirbti visuomenei viešaisiais darbais rinkdama šiukšles.

Lidia Yuknavitch

Žinote, kas man romane kaip skaitytojui šiuo metu patiko? Kad knyga veda į šviesą. Tam tikri pasakoji fragmentai nieko gero nežadėjo, tačiau Lidiai pavyksta išsivaduoti iš disfunkcinių santykių, pradėti rašyti, atleisti sau praeities klaidas. Nauji santykiai su 10 metų jaunesniu studentu Andy (vedusiu vyru!), su kuriuo jie susilaukė sūnaus, padėjo iš naujo įvertinti gydančiąją motinystės patirtį. Nors pabaigoje atskleidžiami kurioziniai momentai, ką ji daro su seserimi, kai gauna tiek tėvo, tiek motinos pelenus, jų kūnų likučius, tai primena kaip džino paleidimą iš lempos, išsilaisvinimą (turėtų švelniai šokiruoti prie gedulo ir parodomųjų procesijų pripratusius lietuvių katalikus). Galiausiai Lidia moko savo sūnų plaukti, kabinasi į savo naująjį stebuklą, didžiąją savo jaunystės laiką iššvaisčiusi atsitiktiniam seksui ir alkoholiui, nebevertinusi savo gyvenimo, ji savoje šeimoje atrandą dėl ko verta gyventi. Manau, kad tėvas, kadaise įmetęs ją į vandenį, kad ji pati išmoktų išgyventi, iš tikrųjų jai suteikė ne vien traumą, bet ir jėgos, kuri autorei suteikė kartu ir konkurencingumo, kuris neleido jai mesti akademinio gyvenimo.

Stebino autorės dėmesys seksualinėms detalėms, kurios vertė mane galvoti, o ką apie jas galvos, kad šį romaną perskaitys jos sūnus? „Mūsų sūnus Milesas, tas nuostabus gyvas berniukas, buvo Mike‘o ir Deano lovoje. 600 siūlų tankio tvilo patalynėje. Su šunimi Džeiku, ištikimai saugančiu mūsų meilę. Jo namuose, vieninteliuose, kuriuos kada nors išdrįsau pavadinti „namais“, gimė berniukas (p. 250).  Ir suprantu, kad dažnai pas mus šios istorijos yra arba gėdingos, arba tampa prastų komedijų medžiaga, o Lidiai – tai medžiaga iš savo gyvenimo kurti literatūrą. Kita vertus, toji aistra, atrodo, ne vien literatūros hiperbolė, pats rašymo stilius ir polėkis sako, kad šioji moteris turi savyje daug jėgos. Visgi, nepaisant, kad Lidia ne kartą buvo įsimylėjusi moteris, ji teigia: „Tie vaizdai mano galvoje ir širdyje. Žinau, kas tai. Tikrai. Tai – šeimos albumas. Galima susikurti tokią šeimą, kokios nori. Galima mylėti vyrus be pykčio. Yra tūkstančiai būdų mylėti vyrus (p. 251).“

Suprantu, knyga iš vienos pusės paveiki ir kūniška, pilna syvų, vandens, kraujo ir dėl to paveiki savo atviromis išpažintimis kaip kokia skaityta Ocean Voung knyga Žemėje žavūs mes tik akimirką (Kitos knygos, 2021), bet kartu gali būti kartais tokia vulgari ir įžūli kaip kad Virginie Despentes romanas Vernonas Subutexas (Baltos lankos, 2020). Puikus Emilijos Ferdmanaitės vertimas į lietuvių kalbą. Prisiminkite šią vertėją, ji nesirenka lengvų kūrinių, o tai jau savaime kokybės ir geros literatūros ženklas!

Ar gali knygos išgelbėti pasaulį? Jeigu Yuknavitch niekada nebūtų susižavėjusi literatūra, neturėjusi literatūrinių ambicijų, ar jos gyvenimas būtų buvęs kitoks? Manau, kad taip. Knygos išgelbsti ištisus gyvenimus, nes jos saugo ir įkvepia skaitytojus, kad ir kaip romantiškai tai beskambėtų, nes dėl meilės knygoms, galima sakyti, susitvarkė Lidios gyvenimas ir ji su vyru įkūrė nuosavą leidyklą, susikūrė namus miške. „Yra kitokia meilė. Tai – meilė menui. Nes aš tikiu menu taip, kaip kiti tiki dievą. Mene aš sutikau visą armiją žmonių – gentį, kuri siekia gerą kompaniją, drąsos ir vilties. Knygose, tapyboje, muzikoje, kine. Ši knyga? Ji skirta jums. Tai vanduo, kuriame praskyniau kelią. Ir aš žinau, ką sakau. Nerkit. Vanduo jus išlaikys (p. 291).

Labai aistringai, nuogai parašyta knyga, pilna kūniškumo ir nelengvos kūniškos patirties, kuri daugelį, manau, sukrės, palies, privers atsitokėti, kurį laiką nekvėpuoti tarp puslapių. Vandens chronologija nėra patogi literatūra, ji veikiau byloja apie žmogaus augimą, brendimą ir sunkią savikūrą, bandant išsilaikyti gyvenimo bangose ir nenuskęsti, nesigręžioti į tėvų padarytas klaidas. Akivaizdu, kad impulsyvus autorės rašymas šįkart pasitvirtino ir jis smarkiai paveikia, ypač tuos, kurie dažnai tokios išpažintinės literatūros nėra pratę skaityti. Kita vertus, bus ir tokių, kurie patirs atmetimo reakciją, ypač tie, kurie trokšta pataikavimo, gražių žodžių, subalansuoto universalumo. Stebino, kokia autorė gali būti šiurkšti, atgrasi ir tuo pat metu tapusi motina permainyti savo asmenybę į rūpestingą, globojančią, ugdančią. Gal iš tikrųjų tėvystės patirtis yra tai, kas mums leidžia atleisti mūsų pačių tėvams ir permainyti užslėptą pyktį į rūpesčio ir besąlyginės meilės patirtį?

Maištinga Siela

Knyga: Britney Spears "Moteris manyje"

 Britney Spears. „Moteris manyje“ – Vilnius: Helios leidykla, 2024. – p. 280.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Apie lėtojo skaitymo prasmingumą daug yra kalbėjęs ir rašęs šviesaus atminimo Leonidas Donskis, tačiau, Dievas mato, kaip buvau pasiilgęs betarpiško ir greito skaitymo malonumą, kada tekstas tirpsta kaip koks HBO kokybiškas serialas. Dažniausiai ilgai skaitau knygas, dažniausiai jos sudėtingos ir reikalaujančios atidos, o ir gyvenime ne visada turiu laiko skaityti nuo ryto iki vakaro, todėl šis ilgasis savaitgalis leido prisiminti, kad galima knygą laikyti visą dieną rankoje ir jos nepaleisti. Daug kas stebėjosi, kad per Knygų mugę tiesiu taikiniu nuėjau ne prie „rimtos literatūros“, bet prie Britney Spears memuarų Moteris manyje (angl. The Woman in Me), kuri pernai buvo tikriausiai viena labiausiai skaitomų knygų pasaulyje. Ją skaitė žmonės parkuose, metro, sausakimšoje minioje ir net tiek, kurie paprastai knygų neskaito. Neslėpsiu, knygą suskaičiau su didžiausiu malonumu ir galiu pasakyti, kad tas greitasis skaitymas ne visada blogai.

 

Kodėl Britney Spears? Juk ji popso atlikėja, skandalistė ir, aišku, kad vaiduoklis rašytojas už ją parašė šią knygą, o ne ji pati. Kokia čia gi toji literatūra? Visgi pradėsiu iš toliau. Mano kartai, kuri augo tarp merginų, kurios demonstruodavo pilvo bambas su auskarais ir klausydavosi B. Spears dainų, o jaunimo žurnalai neapsieidavo be kokios nors B. Spears nuotraukos, galima sakyti, kad ji buvo kartos ikona. O aš kalbu ne apie Ameriką, o apie Lietuvą! Kokią įtaka B. Spears darė masinėje kultūros vartojimo sferoje sunku iš tikrųjų susumuoti, o jos gyvenimas per padidinamąjį paparacų stiklą kėlė ištisas diskusijas, todėl natūralu, kad įdomu paskaityti, koks iš tikrųjų vaizduojamas dainininkės gyvenimas.

 

Knyga parašyta itin lengvu stiliumi, nieko joje sudėtingo ar nesuprantamo nerasite, todėl tekstas slysta kaip geltonosios spaudos tekstas, tik kad autorė itin atvira. Ne kartą pagalvojau, kaip tie liudijimai apie sunkų gyvenimą su pikantiškomis detalėmis turi veikti atlikėjos sūnus, kuriems ir dedikuota šioji knyga.

 

Autobiografija nuosekliai pasakoja apie mažą mergytę, gyvenančią Luizianoje, atokioje bendruomenėje, kur didžiausią žodį lemia šeimos tėvas. Jau nuo pat pradžių B. Spears savo tėvą pristato kaip smurtautoją alkoholiką, kurį suformavo griežtas senelio auklėjimas ir žlungantis verslas. Dainininkė gyveno skurdžiai, motina ją vežiodavo po šalį, po įvairius konkursus, kol galiausiai jai pavyko pasirašyti sutartį su anuomet itin populiariu Peliuko Mikio klubo organizatoriais. Ten atlikėja susitiko su dainuojančiais ir vaidinančiais Justin Timberlake, Christina Aguilera, Ryan Gosling ir kitais, kurie kaip ir pati B. Spears, darys svaiginančias karjeras ir įtaką pop kultūrai. „Katą kartą per pižamų vakarėlį žaidėme žaidimą „Tiesą-drąsa“, ir kažkas matė Justinui iššūkį pabučiuoti mane. Jis pasilenkė ir mane pabučiavo, fone skambant Janet Jackson dainai (p. 44).“

 

Nemažai memuaruose autorė skiria dėmesio Justinui Timberlakui, su kuriuo karjeros sėkmingoje pradžioje ji draugavo. Knygoje atlikėja atvirauja, kad jiedu turėjo susilaukti kūdikio, tačiau teko namų sąlygomis, kad niekas nesužinotų, darytis abortą. Neįtikėtina, bet kol B. Spears raitėsi ant grindų nuo skausmo, Justinas brazgino jai gitara, kad skausmas apmažėtų. Galiausiai ji buvo palikta viena. Knygoje autorė puikiai atskleidžia viešojo gyvenimų lyčių nelygybę ir standartus. „Justinas ir Kevinas galėjo mylėtis su kuo nori ir rūkyti žolę kiek panorėję ir niekas jiems nė žodžio nesakė. O aš vieną kartą grįžau namo po naktinio pasilinksminimo klube, ir motina vos nesudraskė manęs į gabalus. Ėmiau bijoti ką nors daryti. Mano šeima tarsi paralyžiavo mane (p. 152).“ Ir išties būti įžymiai labai sudėtinga, tenka patirti daug purvo, ypač, jeigu esi moteris, nes blogiukus roko žvaigždes visi dievina, o B. Spears buvo pristatoma kaip toji pasileidėlė, kuri įskaudino Justiną, nors akivaizdu, jog memuaruose vaizduojama visiškai priešingai.

 

Tikriausiai daugelis prisimena po albumo Blackout išleidimo prasidėjusią Britney Spears dramą, kai ji nusiskuto plaukus. Tuo metu Amerikoje paparacų nužmoginta kultūra pasiekė apogėjų, už iškreiptą ir agresyvią Spears nuotrauką buvo žadama daug pinigų, paparacai tiesiog tuntais sekiodavo ir miegodavo prie jos namų, kai Kevinas, anuometinis jos vyras, pasiėmęs jų sūnus neleisdavo su jais pasimatyti. Tai širdį draskantys prisiminimai, kurie supriešina tai, kas vyksta asmeniniame atlikėjos gyvenime ir koks purvas drebiamas geltonojoje spaudoje. Negalėdama pamatyti savo vaikų, nesulaukusi šeimos pagalbos, psichiškai išsekinta koncertų, aišku, ji negalėjo būti miela ir besišypsanti nekaltoji. „Visi manė, kad tai juokinga. Pažiūrėkite, kokia ji beprotė! Net mano tėvai manęs gėdijosi. Tačiau niekas nesuprato, kad aš tiesiog išprotėjau iš sielvarto. Iš manęs buvo atimti vaikai (p. 154).“

Britney Spears

 

Būtent šios skyrybos su vyru ir atimta vaikų globa padėjo pamatus atlikėjos 13 metų vergystei ir nelaisvei. Pirmiausia tuo planingai ir sistemingai pasinaudojo Britney Spears tėvas, kuris dukrą uždarė į reabilitaciją, atskyrė nuo vaikų ir susitvarkė visiškos savo dukters kūno ir turtinę kontrolės dokumentus. Knygoje perteiktos tos siaubingos kontrolės situacijos, paremtos tėvo manipuliacijomis, šantažu ir psichologiniu smurtu, atrodo absurdiškai neteisėtos. Ką mano JAV teismai ir sistema? Ką jie iš tikrųjų veikia? Iš tikrųjų B. Spears, kaip knygoje ne karta teigė, jautėsi nebe žmogumi, nebe moterimi, o suvaikėjusi. Ji negalėjo gerti net kavos, o tėvas ją žemindamas vadino storule, versdavo sekinančiai dirbti be atostogų už galimybę tiesiog pamatyti savo vaikus.

 

„Nors maldavau teismo paskirti globėju bet kurį kitą žmogų – pirmasis gatvėje sutiktas praeivis būtų buvęs geresnis kandidatas – šios pareigos atiteko mano tėvui. Tam žmogui, dėl kurio vaikystėje verkdavau, kai teko važiuoti su juo automobiliu ir klausytis, kai jis kalba su savimi. Tačiau teismui buvo pasakyta, kad esu silpnaprotė, ir net nebuvo leista pačiai pasirinkti advokato (p. 173).“

 

Knygos pabaigoje aprašytos patirtys, kaip atlikėja dviem alinantiems mėnesiams buvo uždaryta į psichiatrinę, kai tuo tarpu jos motina, tėvas ir net surūgėlė sesuo Jamie Lynn Spears smaginosi už jos pinigus. Kai diena iš dienos prifarširuota ličio ir nesiorientuodama nei erdvėje, nei laike turėjo nuo ryto iki vakaro seansus pas nusamdytus psichologus, duoti kraują, matuoti spaudimą ir būti atskirtai nuo pasaulio, priverstinai lankyti anonimių alkoholikų susirinkimus, nors jai nebuvo leista gerti net kavos, o ką ten kalbėti apie svaigalus. Tos patirtys kraupios, patikėkite, ir jas galima cituoti išilgai ir skersai.

 

Žinote, kas labiausiai sukrečia? Kad iš esmės žiniasklaida ir viešasis gyvenimas visiškai neatitinka tikrovės. Atrodo šypsaisi, turi nesibaigiančius koncertus, tavo gyvenimą lydi komercinė sėkmė, o užgesus šviesom negali net porcijos ledų suvalgyti, nes tėvas tau draudžia, ir tampi kitų marionete, kuri net neturi savo mobiliojo telefono. Iš tikrųjų iš uždirbtų pinigų ir galios, kurią turėjo susikurti B. Spears, visiškai uzurpuoja josios šeima, paversdami ją tiesiog kvailele. Dainininkė sako: aš nesu buka, aš tiesiog per gera. Ir tai tikriausiai tiesa. Knygos pabaigoje atrodo, kad įvyksta tikras stebuklas, jog jai pavyksta atgauti nepriklausomybę. 13 metų praleistų neturint savo tapatybės visgi davė savo. Atlikėja prisipažįsta, kad bando atgauti susidomėjimą muzika, savo esmę, moteriškumą ir savikontrolę. Šiuo metu pasaulis gali pagaliau geriau suprasti tuos keistus B. Spears instagramo įrašus, netgi keliančius šiurpą, pavyzdžiui, šokis su peiliais arba noras vaikščioti nuolat nuogai. Juk buvo visi šie dalykai atimti, iškirpti iš gyvenimo.

 

Knyga be proto gerai ir įdomiai susiskaitė. Manau, ji patiks ir tiems, kurie nelabai nutuokia, kas toji Britney Spears, knyga veikia kaip kokia Taros Westover autobiografija Apšviestoji – panašus jausmas, kai skaitai ir stebiesi, koks sunkus ir baisus gali būti moters gyvenimas, kai neturi suvokimo, kaip kontroliuoti savo gyvenimą. Knygoje daug vienatvės, daug asmenybių, kuriuos, pvz., tokios kaip Madonna, darė autorės gyvenimui. Yra gražių ir šviesių gyvenimo momentų, tačiau visumoje Britney Spears gyvenimas nepavydėtinas, sakyčiau, netgi tragiškai baisus, tad klausimas lieka atviras: ar beįmanoma, jog atlikėja grįš prie kūrybos plačiosioms masėms, kai su ja buvo šitaip pasielgta? Ar įmanomas pats (su)gijimas?

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Annie Ernaux "Įvykis"

Annie Ernaux. „Įvykis“ – Vilnius: Baltos lankos, 2023. – p. 96.

Sveiki, mieli skaitytojai,

„Supratau, kad tą naktį praradau kūną, turėtą nuo paauglystės, su jo gyva ir paslaptinga lytimi, įsiurbiančia vyro lytį ir pasikeičiančia – tampančia dar gyvesne, paslaptingesne. Dabar mano lytis buvo išviešinta, išdraskyta, pilvas išgremžtas, atverstas išorei. Toks pats kūnas kaip mano motinos (p. 73).“

Pernai gruodį per pasaulį nuvilnijo žinia, jog literatūros Nobelis skirtas prancūzų rašytojai Annie Ernaux (g. 1940). Kaip ir būna, dažniausiai visi po paskelbimo ima klausti, o kas toji menkai Lietuvoje žinoma autorė, kurią pasaulis įvertino kaip vieną geriausių savo laikmečio literačių, dariusių ir darančių pokytį literatūroje ir visuomenėje?

1994 metais lietuviškai išleistas romanas Sustingusi moteris buvo pirmasis ir visą tą laiką vienintelis autorės kūrybos vertimas. Nors nereikia nei piktintis, nei stebėtis, kadangi pasaulyje daugybė gerų autorių, kurių tiesiog visų neįmanoma išversti, pristatyti, suskaityti, apkalbėti ir įvertinti, o Nobelis dažniausiai būna tas akstinas, nuo kurio atsispiria leidyklos dairydamos, o ką galima kuo greičiau pristatyti skaitytojams, kol šie dar taria nobelisto vardą. Visgi tendencija lieka labai paprasta: Nobelio įvertinimas ir vienas greitas vertimas kokios nors knygos į lietuvių kalbą, senesnių kūrinių perleidimas, o po to laukiama kokios naujos sensacijos, naujo literatūrinio vardo, tad nobelistas šiandien tėra tik dar vienas laikinas komercinis žybsnis (Lietuvoje išskirtinė ir neprarandanti poliarumo visgi išlieka lenkė Olga Tokarczuk). Šįkart sureaguota buvo žaibiškai. Nobelis – gruodį, nauja knyga lietuviškai – vasarį!

1999 metais originalo kalba pasirodė autobiografinis pasakojimas Įvykis (pranc. L'evénement) šiemet vertėjos Violetos Tauragienės išverstas į lietuvių kalbą. Pagal pastaruosius memuarus pasirodė visai neseniai ir prancūzų režisierės Audrey Diwan filmas, kurį galėjote pamatyti Kino pavasario festivalyje. Tiesą sakant, apie autorės 1963-1964 metais patirtą abortą nė neketinau skaityti. Kai kino teatre prieš daug metų pamačiau rumunų režisieriaus Cristian Mungiu šokiruojantį filmą apie merginos nelegalų abortą filme 4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos (2007), po to nieko šia tema labiau sukrečiančio nebepamačiau, nors vienu metu ir buvo išaugęs bumas statyti tema aborto temomis, skatinant visuomenę empatiškiau mąstyti ir užjausti sveikas, tačiau nelaimingas, galbūt net išprievartautas moteris, norinčias nutraukti nėštumą.

Annie Ernaux Prancūzijoje žinoma kaip feministinė rašytoja, kuri kreipia dėmesį į užguitas visuomeninės moters problemas. Iki pat 2000 metų ji dirbo prancūzų kalbos mokytoja, tad ir įsivaizdavau, kaip paskutiniuosius metus, taisydama mokinių rašinius, šalia komplektuoja iš senų dienoraščių ir atsiminimų savo jaunų dienų traumuojančias aborto patirtis. Visgi galvojau, kad Prancūzija labai keista šalis. XX amžiuje už abortą būtų nuteisti ir medikai, ir pati moteris, ir netgi tie, kurie tarpininkaudavo šiais klausimais, o štai, pavyzdžiui, prieš metus skaityti kitos prancūzės Vanessos Springoros šokiruojantys memuarai Abipusiu sutikimu regime XX amžiaus antrosios pusės visuomenės toleruotinus vaiko-paauglės seksualinius santykius su iškrypėliu, tačiau pripažintu senstelėjusiu rašytoju. Artimiesiems nė į galvą neatėjo, jog reiktų šiuos santykius laikyti nusikalstamais, bet tuo pačiu už nėštumo nutraukimą galėjai sėsti į kalėjimą. Argi ne Alisos stebuklų šalis toji Prancūzija? Viską anuomet buvo lygiuojama ir normalizuojama vyrų naudai, o kadangi vyrams nereikia gimdyti, vadinasi, moteris pati kalta dėl nėštumo.

Skaitant Įvykį, akivaizdu, jog autorė retrospektyviai nuolaidžiai vertina septinto dešimtmečio asmeninius įvykius. Nors ir pateikia lakoniškai visuomenės požiūrį į abortą, tačiau nesistengia širsti ar ką nors kaltinti. Išvengdama pretenzijų į vyrus, į tai, kad negalėjo gauti tinkamos medicininės pagalbos, ji randa būdų perteikti eilinės prancūzės „su bėda“ problemą be feministinio irzlaus pamokslavimo. Kaip vėliau paaiškėjo, Prancūzijos miesto gatvės tiesiog anuomet apraizgytos negaliais abortus darančiais pagalbininkais, o tai daug ką pasako apie moralinius valdžios primestus įstatymų atotrūkius nuo anuometinės tikrovės. Nors ir šiandien dėl aborto veriasi aršios diskusijos, ypač mūsų kaimyninėje Lenkijoje.

Annie Ernaux

Šie Annie Ernaux memuarai suprojektuoti remiantis jaunosios autorės dienoraščių įrašais ir prisiminimais. Kaip pati prisipažįsta, daug ko nebegali tiksliai rekonstruoti ir prisiminti. Tiesą sakant, visas pasakojimas labai fragmentuotas, iškleidžiantis lakoniškai tik pačius reikalingiausius Įvykiui perteikti siužetinius vingius. Autorė nesistengė analizuoti nei anų dienų savo pasirinkimo, gvildenti galimų (a)moralių ar savigraužos momentų, net nerasite, ar autorė dėl jaunystėje padaryto aborto gailisi. Kaip pati minėjo, po aborto ji kartą nuėjo į bažnyčią ir kunigas ją už abortą pasmerkė, nuo tada ji nusigręžė nuo religijos. Kitą vertus, šokiruoja autorės kaip kūrėjos ir rašytojos santykis su abortu: „Nes iš visų socialinių ir psichologinių priežasčių, kurias įžvelgiu kaip galėjusias nulemti tai, ką išgyvenau, dėl vienos esu tikriausia: man viskas nutiko tam, kad galėčiau tai aprašyti. Ir tikrasis mano gyvenimo tikslas, ko gero, yra tik šis: kad mano kūnas, mano pojūčiai ir mano mintys taptų rašymu, kitaip tariant, kažkuo, kas suprantama ir visuotina, mano egzistencija, visiškai ištirpusia kitų žmonių galvose ir gyvenimuose (p. 83).“ Štai jums galimas atsakymas, jeigu sugalvotumėte autorės paklausti apie rašytojo misiją t. y., kitaip sakant, byloti universalias patirtis, kurios kai kam atrodo asmeninės ir baugios.

Kitą vertus, Annie Ernaux aiškiai suvokia, kodėl atliko abortą, todėl savęs nesmerkė: „Neaiškiai jaučiu, kad esama ryšio tarp mano visuomeninės padėties ir to, kas man nutiko. Pirmoji iš darbininkų ir smulkių komersantų šeimos išėjusi į aukštuosius mokslus, išvengiau fabriko ir prekystalio. Bet nei bakalaurui, nei humanitarinių mokslo licenciato laipsniui nepavyko nugręžti lemties nuo to skurdo palikimo, kurio simboliais tapo nėščia mergina ir alkoholis. Buvau pagauta už ano galo, ir tai, manyje augo, tam tikra prasme liudijo socialinį pralaimėjimą (p. 24).“

Prisiminimuose lakoniškai, bet autentiškomis ir įtikinamomis detalėmis autorė perteikia procedūros egzekucinį baisumą, todėl A. Ernaux skaitytoją kviečia į veiksmą ir į labai lakoniškus tų įvykių apmąstymus, kurie tikriausiai anuomet autorei rašant kūrinį nebuvo iki galo išspręsti, bet kokiu atveju, šio Įvykio rašymas dvelkia terapiniu rašymu, bandymu ne tik byloti pasauliui apie traumas, bet ir tas traumas suvokti.

Kūrinys man asmeniškai vėl paliudijo tą, ką mačiau panašaus pobūdžio liudijimuose, skandalinguose trumpuose TV žinių reportažuose apie šių dienų protestuojančias moteris, kurios sako, jog turi teisę į savo kūną, o vaisius nėra valstybės produktas inkubatoriuje. Visgi vertinu taip kaip paradoksą ir mūsų nykstančios Lietuvos kontekste. Valdžia lyg ir turėtų būti suinteresuota skatinti gimstamumą, bet užuot pasirūpinusi šeimomis, palengvinusi jaunų šeimų būsto įsigijimo problemas ir kitus socialinius barjerus, nueinama įstatymų draudimais ir viešu gėdijimu dėl aborto keliu. Taip būta ir anuomet, taip yra ir šiandien. Moters nėštumas suvokiamas kaip politinės galios įrankis socialiniuose įsitikinimų žaidimuose. Labai liūdna, valstybėse priimtas tas sugedęs dvilypumas: prisigimdei vaikų, pati ir rūpinkis (gausi minimalią paramą), tačiau nedrįsk darytis aborto, už ką būsi išvadinti bedieve kekše. Argi tokie memuarai dar kartą nepaliudija, jog jautrus žmogus įklimpęs į dirbtinius socialinių normų darinius tampa auka? Nemokėčiau nežinomai civilizacijai, jeigu vieną dieną tokia pasibelstų į duris ir prarašytų papasakoti, kas mes per visuomenė esame, visų šių dalykų ir paradoksų paaiškinti, bet gal duočiau paskaityti Annie Ernaux Įvykį, tikiu, kad asmeninė patirtis gali papasakoti daugiau, nei milijonas advokatų ir prokurorų teisiniais aktais.

P. S. Šiemet turėtų pasirodyti dar viena nauja Annie Ernaux knyga Metai, kurią taip pat išleis Baltų lankų leidykla. Pastarasis buvo įtrauktas į trumpąjį Tarptautinio Booker Prize finalą.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Vanda Juknaitė "Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra"

 

Vanda Juknaitė. „Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – p. 80.

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

„Klausimas, kokia kančios prasmė, yra atviras kaip žaizda. Vieną iš atsakymų į šį neatsakomą klausimą pasakė moteris, kurios dukra mirė užsikrėtusi ŽIV. Vaistų nuo šios ligos tada dar nebuvo. Prisipažindama motinai, kad susirgo, dukra paklausė: ar tu, mama, būsi su manim, kai bus jau labai sunku? Labai sunku buvo devynis mėnesius. Radusi savyje jėgų ištverti iki galo, moteris ištarė: tų mėnesių aš nekeisčiau į jokius balius ir jokias vestuves. Žiauri kančia padovanojo jai devynis mėnesius tikro gyvenimo.

Trejų metų Martynukas mirė laikydamasis motinos rankeles, kartodamas: mes abu, mama, mes abu (p. 77).“

 

Visai neseniai išgirdau istoriją apie žydų sušaudymą. Buvo liudininkų, kurių buvo paklausta, kaip sušaudydavo duobėse šeimas, negi niekas nesipriešino, nebandė rėkti, prakeikti esesininkų. Liudininkas pasakė, kad nebuvo, žydų moterys apkabindavo savo vaikus, prispausdavo stipriai prie savęs juos ramindamos ir eidavo į pačių iškastas duobes nuogos su vaikais numirti. Šį vaizdinį prisiminiau, kai skaičiau naujausią Vandos Juknaitės (g. 1949) autobiografinę apysaką Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra, kurią ką tik išleido Lietuvos rašytojų sąjunga leidykla ir nedelsiant buvo apdovanoto Lietuvos rašytojų sąjungos premija. Jeigu knyga nepateks tarp prašmatnybių ir itin literatūriškų Metų knygų rinkimų, žinosime, kaip veikia stimuliuojama populiarioji literatūra, išstumdama tai, kas svarbiausia literatūros lauke (iš esmės ir pačiame gyvenime) – kalbėjimas apie gyvenimą iš panagių.

 

Knyga sumanyta kaip autobiografija rašymo procese virto netikėta apysaka, bent jau tokią knyga turi paantraštę tituliniame puslapyje. Septynerius metus Vanda Juknaitė buvo pasitraukusi dėl sunkios ligos iš viešojo gyvenimo. Pastaruosius metus praleido gydymo įstaigose, iš kurios ir buvo šioji knyga diktuojama telefonu. Sunkiai ir skausmingai. Vanda Juknaitė per visą gyvenimą parašė ne tiek ir daug, o žymiausi jos kūriniai yra romanas Šermenys (1990), apysaka Stiklo šalis (1995), eseistika Išsiduosi. Balsu (1999) ir Tariamas iš tamsos (2007) ir tai beveik visas autorės palikimas, tačiau kiekviena iš knygų, pasak literatūrologės Jūratės Sprindytės, padarė esminį lūžį lietuvių literatūroje, išplėtė jos ribas tiek probleminėmis socialinėmis temomis, tiek prozos raiškos būdais. Paskutiniojoje knygoje autorė susumuoja visą savo gyvenimą, panaudodama buvusias ankstesniųjų knygų temas, tačiau pasakoja per save pačią apie gyvenimo esmę skaudžiai nutylančiu, žadą atimančiu pasakotojos balsu. Gal dėl to knyga išėjo tokia plona, kone fragmentuotai sudurstyta iš kelių skirtingų perspektyvų iš vaikystės, jaunystės, brandos laikotarpio atsiminimų ir dabarties, jau gulint ligos patale, mintijimų.

 

Kada paskutinįkart skaičiau tokią knygą, kuri šitaip sukrėstų? Turiu galvoje, lietuvių literatūroje. Mano pilni ašarų kaušeliai gulint, kiekvienas puslapis persmelktas meilės ryšio ir vilties troškimu, bendražmogiškųjų vertybių, sutrūkinėjusių ir laike pasikeitusių žmonių požiūrio į gyvenimą. Tokia maža knygutė, o pritvoja tave, skaitytojau, savo gyvenimo sunkumu kaip musę. Retsykiais prisimindavau Jurgos Ivanauskaitės Viršvalandžius, kurie irgi buvo tarsi liudijančiosios ir esančiosios tarp dangaus ir žemės balsu, kai gyvenimui laiko lieka tiek nedaug, o kiekvienas žodis, atrodo, vis ne tas ir ne tas, kuris galėtų įvardyti pasikeitusį žmogaus gyvybės ir gyvenimo prasmę. Jolantos Kryževičienės LRT radijui ruoštame interviu (jį galite paklausyti ČIA) autorė sakė, kad jai liko toje tyloje, kai nurimsta pasaulio triukšmas ir beprasmybė tik šis žodis: tebūnie.

 

Vienas svarbiausių V. Juknaitės kūrybos bruožų yra taupus sakinys, kuris talpina esmę be literatūrinių fokusų ir akrobatikos. Išbraukydama tai, kas nereikalinga, autorė savo sakinį paverčia trumpučiu, trūkinėjančiu žmogiškuoju balsu. Tyla V. Juknaitės kūriniuose vaidina esminę prasmės kūrimo ir emocijos vaidmenį. Tai būdas byloti iš užribio triukšmo ir pompastikos pilname pasaulyje, kai mes išbarstome savo laiką siekdami karjeros, susitelkę į trumpalaikius malonus ar savo iliuzijas. Trumpučiuose sakiniuose suskamba paradoksas, kuris iš vienos pusės itin saviironiškas, o iš kitos graudus, liudijantis nužmogėjimą. Knygoje yra mažas skyrelis, kaip pasakotoja klausosi per radiją linksmai apie mirtį, o apie ją pozityviai nusiteikusi byloja laidojimo namų verslininkė, kuriai mirtis asocijuojasi su mada, pinigais, apranga, o ne su nutrūkusiu egzistavimu, gyvenimu, netektimi, skausmu. Interviu autorė pažymėjo, kad mes iš savo tikrovės išstūmėme ne tik mirties faktą, bet ir gyvenimo vertybės prasmę. Žmogus ir jo gyvenimas yra „absoliučiai nuvertinamas“.

 

Gal dėl to autorė nebus feminisčių mėgstama, nes V. Juknaitė akivaizdžiai už gyvybę ir prieš abortus. Knygoje minima Lenkijoje vystantys protestai, kad moterys turi teisę nutraukti gyvybę, o valstybė ir bažnyčia negali primesti savo valios. Atrodo, lyg ir savaime suprantamas dalykas, tačiau Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra liudija ir autorės patirtį, kada dėl retos kraujo grupės ir po autoavarijos norėdama išsaugoti sūnaus gyvybę pusę metų praguli aukštyn kojomis ligoninės palatoje, o po kurio laiko, atkūrus Nepriklausomybę, veža vaiką į Vokietiją, kad galėtų išgelbėti gyvybę, tampa akivaizdu, kad vienos gyvenimo tiesos ir pasirinkimo nebėra, yra tik tavo santykis su gyvybe ir gyvenimu, kuris ateina, pasak autorės, iš vaikystės ir šeimos. Anuometinis budėjimas prie sergančių senolių, o dabartiniame pasaulyje šią funkciją perėmusios institucijos daro tiesioginę poveikį jaunosioms kartoms apie jų supratimą apie šeimą, gyvenimą, gyvybę.

Vanda Juknaitė

 

Knygoje gausu ne tik V. Juknaitės biografinių faktų, kurie liudija apie sovietizacijos (tremtys, melioracija, kolūkis, vaikų internatas), bet ir atšilimo laikotarpis: „Kažkas perkeitė mūsų širdis. <...> Kai pasigirdo Sausio 13-osios šūviai, žmonės iš aplinkinių namų puolė bėgti prie bokšto. Bėgo ne slėptis, kaip priklausytų pagal visą nugalintį savisaugos ir išlikimo instinktą, bėgo prie bokšto. Kas darosi žmogaus širdy, žino tik tas, kuris bėgo stotis prieš tanką, palikęs namie miegančius vaikus, nebūdamas tikras, ar sugrįš (p. 63).“

 

Istoriniai Lietuvos įvykiai šioje apysakoje papildo veikėjos gyvenimą, išplečia ir gyvai paliudija du skirtingus pasaulius: tas, kuris priklauso nuo išorinių jėgų (politikos, gyvenamosios vietos, parduotuvių) ir tas, kuris yra prigimtinis, reikalingiausias (šeimos, draugų, vieningos tautos, gamtos). Šiuos pasaulius apysakoje skiria ir kartu jungia religiniai patyriminiai kontekstai, pasakotojai kasdienėje praktikoje besirūpinant kitais.

 

„Užduotis grupelėse buvo paprasta – numazgoti greta esančiam kaimynui kojas. Mūsų grupelėje buvo paralyžiuotas jaunuolis aukštai suvarstytais auliniais batais. Mazgojimui reikėjo nuauti batą. Tai pavyko. Kai reikėjo batą apauti, koją įstatyti į batą niekaip nesisekė. Mama buvo kitoj grupėj. Ją pasikvietė į pagalbą. Ji priklaupė prieš vaiką, įprastais judesiais užmovė batą ir suvarstė raištelius. Grupėje atėjo mano eilė plauti kaimyno kojas. Aš pasilenkiau, užpyliau puodelį vandens, staiga viduje kažkas sudrebėjo ir plyšo. Pasipylė tokia krečianti rauda iš pačių vidaus gelmių. Spėjau tik pagalvoti – tai kasdienis tos moters darbas, rytą ir vakare priklaupti prieš vaiką, apauti jį ir nuauti. Dabar matai savo akimis, štai ji čia, meilė, kuri nesirenka, nieko nereikalauja ir niekada nepeikia (p. 43-45).“

 

Knygoje autorė iš mirties perspektyvos, tarsi atsisveikindama grįžta į savo gimtuosius Obelius Aukštaitijos šiaurėje, permąsto motinos-moters ir tėvo-vyro vaidmenį šeimoje, vėlei perbėga prisiminimuose per kaimo klonius, pelkes ir miškus, tačiau tai tik vienas „perbėgimo“ klodas, iš tikrųjų jis autorei išgrynina gyvenimo matą. Kiek viskas aplinkui yra pasikeitę, tiek pasakotoja Vanda tapatinasi ir su savo vidiniu pasikeitimu. Tą atsiskyrimą nuo gimtosios žemės ir išvažiavimą į Vilnių studijuoti vadina... išdavimu. Aplinkos namai, didžiulės gamtinės erdvės iš esmės koreliuoja su autorės dvasiniais pasikeitimais ir gyvenimo saulėlydžiu, todėl šioji dūzgianti liepa gaubia ir apdegusias ir pražydusias obelis, kurios yra, anot pasakotojos, jos pačios autobiografija.

 

Gyvenime būta ne tik nuolatinių ribinių patirčių (vaikų gyvybės saugojimas, autoavarija, sunki Parkinsono liga), bet viena iš jų matyti vizualiai. Tai tos knygoje sudėtos jaunystės apdegusios nuotraukos, kurias, pasak pasakotojos, gaisras „išspjovė“ iš degančių namų ir per stebuklą vėliau surinko kaimynai ir perdavė Vandai. Argi ne keista, kad jos vėliau pasakotoją lydi visą gyvenimą, o vėliau tampa iliustracijomis, papildančiomis apysaką ir liudijančios apdegusį, sunkų ir rūstų gyvenimą, tačiau vis tiek išsaugotą atmintyje. Manęs neapleido jausmas, kad tai likimas, kaina, už kurią V. Juknaitė susimokėjo, kad patirtų gyvenimo prasmės šerdį, bendražmogiškumo ryšį. Bet baisiausia ir galingiausia, skaitant pilnomis akimis ašarų šią sukenčiančią knygą, buvo pripažinti tuos esminius trūkumus savo paties asmeniniame gyvenime, pripažinti, jog gyvenu nuolatiniame meilės ir pamintos gyvybės, šeimos ir pagarbos viskam, kas yra, pasaulyje. Kaip gerai, pagalvojau, užversdamas knygą, kuri baigiasi simboliškai cikliškai, apsukus gyvenimo ratą, kai maža Vandutė vėl susenusi tampa tik mokine, besimokinančia pamatinių gyvenimo dalykų: klausytis kitų ir būti su visais, kas gali, iki paskutinės gyvenimo dienos.

 

Sukrečianti. Gydanti. Esminė. Skūrą nulupanti knyga.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Marina Abramović "Eiti kiaurai sienas"

Marina Abramovič. „Eiti kiaurai sienas“ – Vilnius: Kitos knygos, 2018 – 424 p.

Sveiki, skaitytojai,

Apie iš Balkanų kilusią performanso meno divą Mariną Abromovič (g. 1946) sužinojau gal prieš kokius penkerius metus iš filmo „Marina Abramovič: Dalyvauja menininkė“. Pastarasis dokumentinis filmas apie jos alinantį trijų mėnesio performansą būtent ir išgarsino ją pasaulyje, nes iki tol ji buvo labiau žinoma tik šio meno atstovams. Na, apie M. Abramovič priskaldyta tiek malkų, tiek legendų, kad net tarp pačių lietuvių atsiranda skeptikų, kurie kaltina menininkę satanizmu, netgi prisidedančia prie vaikų išnaudojimo elite. Manau, tokie kaltinimai absoliučiai yra nevykusių YouTube kanalo filmukų aukų svaičiojimai. Teko ir man pamatyti tuos filmelius apie pasaulio sąmokslo teorijas, kuriomis, neslėpsiu, iš dalies tikiu, tačiau, kad Marina Abramovič jiems priklausytų – absoliuti nesąmonė.

Autobiografinė knyga Eiti kiaurai sienas (angl. Walk Through Walls) pasakoja ilgą ir turtingą jos gyvenimo istoriją, kaip tuometinėje komunistinėje Tito valdomoje Jugoslavijoje ji augo prieštaringoje partizanų šeimoje. Kadangi tėvai buvo karo didvyriai, jiems skurdžioje šalyje nieko netrūko, kol kiti miniomis gyveno ankštuose butuose, Abramovičiai gyveno plačiuose apartamentuose, bet nuo to Marinos vaikystė laimingesnė nebuvo. Knygoje per 13 skyrių nupasakojamas visas menininkės gyvenimas. Labiausiai stebina komunistinė Jugoslavija ir begalinė menininkės dvasios stiprybė, peržengianti žmogiškumo ribas performenso metu.

Ši knyga lyginama su prieš gal kiek seniau nei prieš metus pasirodžiusia Patti Smith autobiografija Tiesiog vaikai, kuri buvo pernai viena geriausių mano perskaitytų knygų apskritai. Labai smagu, kad leidykla Kitos knygos leidžia tokias knygas, kuriomis galima „pasisotinti“ netgi pusmečiui. Esu didelis tokio žanro gerbėjas, o Kitos knygos apskritai atskleidė, kad (auto)biografijos gali būti netgi įdomesnės knygos už grožinę literatūrą. Beje, negalima nepaminėti, kad knygos dizainas yra išskirtinės prabos. Nors iš pradžių skeptiškai vertinau „pergręžtą“ knygos pavidalą, bet beskaitant, pro ją ne kartą žvilgtelėjau į savo kambario sieną. Kas žino, gal net M. Abramovič akimi. Iš anglų kalbos tekstą vertė jau pamažu savo vardą nusipelnanti vertėja Emilija Ferdmanaitė, kuri neseniai išvertė vieną geriausių praėjusių metų verstinių romanų – Virginia Woolf Tarp veiksmų.

Grįžtant prie pačios knygos, norisi pasakyti, kad tai knyga po daugybės kitų knygų, kai nesinori ją nagrinėti kaip literatūros, bet veikiau papasakoti paties skaitymo įspūdžius. Skaitymas „su pieštuku“ rankoje, ieškant neapčiuopiamo performanso energetikos paaiškinimo – ribos tarp realumo ir sakralumo, tarp proto ir dvasios. Tos istorijos, kurias šioje knygoje papasakoja M. Abramovič, lengvai dokumentiškai patikrinamos – ji perėjo Didžiąją Kinijos sieną, badavo dykumoje su aborigenais, tris mėnesius sėdėjo Niujorko galerijoje ir pažvelgė į 850 000 žmonių į akis, mokė Lady Gagą, domėjosi šamanizmu Brazilijoje, pjaustė prieš žiūrovus pilvą, šaldėsi, deginosi ir visaip kitaip, rodos, kone mazochistiškai save naikino, visais įmanomais būdais kaip skausmo tyrėja (savotiška mokslininkė) bandydama išgauti publikos emocijas ir pokytį.

Didžiausią įspūdį šalia gana gausių knygoje pateiktų dokumentinių fotografijų iš performansų, įspūdį daro pačios autorės apmąstymai – dėl ko visa tai daroma? Kaip po kiekvieno svarbesnio jos performanso klostosi jos asmeninis gyvenimas, kaip performansas išreiškia jos pačios skausmą, kaip jis randa formas, kad taptų aktualus ir žiūrovui... Daugybė kelių ir vienas didžiulis M. Abramovič pasaulis, kuris atrodo sunkus ir varginantis kaip kelionė per Didžiąją Kinų sieną. „Kažkuri mano dalis mėgaujasi nežinomybe, pačia rizikos idėja. Kai tenka rizikuoti, aš nesijaudinu. Tiesiog imu ir darau. Tai nereiškia, kad esu bebaimė. Netgi atvirkščiai. Mintis apie mirtį man kelia siaubą. Lėktuvui pakliuvus į oro duobę, drebu iš baimės. Mintyse pradedu rašyti paskutinę valią ir testamentą. Bet, kalbant apie kūrybą, atsargumą paleidžiu pavėjui (p. 80)“.

Skaitant knygą, kartais atrodo nesuderinamos dvi Marinos – viena kiek baili, kuri nepatiria pakankamai meilės ir yra išduodama, o kita – talentinga performanso meistrė. Tai liudija apie skirtingas žmogaus energijas tam tikromis sąlygomis ir pati autorė tai puikiai jaučia ir suvokia, tad skaitantysis gali trokšti kartu priartėti ar pajusti tą besikeičiančios energijos adrenaliną, kai prieš minią, atrodo, gali padaryti bet ką, o nulipus nuo scenos vėl tapti ribotu žmogumi.

Marina Abramovič

Knyga tarsi gyvenimo anatomija, M. Abramovič labai atvira ir atvirai kalba apie savo nesėkmingos meilės santykius su Ulajumi, o vėliau ir su Paolo. Tik perkopusi 50-metį ji tapo žinomesnė pasaulyje, iki tol, ji daug keliavo ir gyveno neįtikėtinai skurdžiai. Apie gyvenimą furgone, apie jos sutvarkytą ir per stebuklą įsigytą narkomanų namą Amsterdame... Galima tik pasvajoti, kaip gyvenime galima daryti tiek staigių pokyčių, kurie nulemtų ne tik dvasinį virsmą, bet ir socialinį statusą. Pati Marina ilgai meditavo Indijoje, bandydama apsivalyti nuo ją nuolat supančio skausmo. „...begalinis mantros kartojimas turi stabilizuojantį poveikį kūnui ir protui: miegas ir būdravimas susieja į vieną; sapnai persismelkia į realybę. Ir tada, kai įžengi į šią pakitusią proto būseną, – patenki į beribės energijos srautą, tokią vietą, kur gali daryti, ką panorėjęs. Tu jau nebesi mažasis „aš“ su visais savo apribojimais – „vargšelė Marina“, kuri apsiverkia kaip kūdikis, jei smulkindama svogūną įsipjauna pirštą. Kai stoja šitokia laisvė, jautiesi tarytum susijungęs su kosmine sąmone. Tai tas pats, kaip netrukus supratau, kas įvyksta per kiekvieną gerą performansą: atsiduri didesnėje skalėje; nelieka jokių apribojimų (p. 207)“.

Iš esmės M. Abromovič patirties liudijimai scenoje yra susiję su sąmonės išplėtimu, baimės ir skausmo peržengimo ribomis. Vieniems tai gali atrodyti mazochistiškas menas, viešas savęs prievartavimas, kitiems – nepaprastas dvasingas menas. Pačiai menininkei tai buvo gyvenimo misija ir savo asmeninių psichologinių aspektų tvarkymosi ir raiškos būdas. Daugelis dalykų visgi „subėga“ į neįtikėtinai atšiaurius jos ir motinos Danicos santykius. Motina šioje knygoje atrodo kaip šaltas partizaninis (gal kiek net stoiškai šaržuotas) portretas, kuris niekada neskyrė meilės Marinai. Tas begalinio švelnumo ir meilės trūkumas, anot autorės, tikriausiai buvo priežastis ir jos nelaimingų ilgalaikių santykių su dviem vyrais priežastis.

Labiau už literatūrą šioje knygoje galima analizuoti pačios M. Abramovič asmenybę, peikti ir žavėtis, niekinti ir pateisinti. Knygoje ji visapusiška – čia nenugalima, čia kamuojama neįveikiamo fizinio ir emocinio skausmo, bet kartu šias dvi Marinas sieja iš esmės misticizmas, kitaip šios moters meno ir likimo racionaliai neaprėpsime. Iš karų talžomo Belgrado, iš begalinio kompleksų ir baimių „prifarširuoto“ vaiko tapti kiaurai sienas einančia moterimi yra nepaprastas dvasinis užtaisas ir pavyzdys nuolat vėl ir vėl kiekvienam iš mūsų peržengti savo pačių ribas – čia kaip feniksas, save sunaikinant ir vėl pertransformavus sukuriant save iš naujo.

Mano akimis, tai buvo nuostabus skaitymas, „įkritęs“ į rankas pačiu laiku – tarp senųjų ir naujųjų metų lūžio. Knyga, kuri įkvepia, knyga, kuri sustiprina, knyga, kuri verčia pačiam kažką gyvenime atlikti iracionalaus, kas išmuša iš įprastinio sisteminio lietuviško gyvenimo ir verčia nors šiek tiek į savo iš esmės kryptingai veikiantį gyvenimą priberti prieskonių, ieškoti ribų. Jeigu gali Marina Abramovič, o kodėl negalime mes? – manau, su viena iš tų netiesioginių didaktinių poteksčių šioji knyga kaip manifestas parašytas plačiajam pasauliui. „Ar galėtų ir turėtų menas būti atskirtas nuo gyvenimo? Vis stipriau jaučiu, kad menas privalo būti gyvenimu – jis privalo priklausyti visiems. Stipriau nei bet kada jaučiu, kad tai, ką sukūriau, turi tikslą (p. 257)“.

Jūsų Maištinga Siela