2010 m. rugsėjo 13 d., pirmadienis

Kaip lėlė Lietuvoje sukėlė isteriją!

Sveiki visi,

Kaip Jūs gyvenate? Kurį laiką buvau šiek tiek apleidęs blogą, tačiau pabandysiu ir vėl jį užversti naujienomis. Paskutiniuoju metu Lietuvoje aidi ne tik krepšinio džiaugsmo aidai, bet ir skandalai. Lietuva yra nepaprasta šalis, kaskart tuo įsitikinu, atsivertęs spaudą. Galbūt ir šį kartą čiut nenukritau nuo kėdės, kai visai neseniai Lietuvą tiesiog šokiravo vienas toks incidentas, nuo kurio pusę dienos nedingo šypsena. Cituoju: „Močiutė, norėdama pradžiuginti savo anūkėlę, jai nupirko naują lėlę. Kai mergaitė su ja pradėjo žaisti, pamatė, kad iš po gražios, tačiau labai trumpos suknelės kyšo berniuko lytinis organas. Aiškintis situacijos ji atlėkė pas tėvą, o šis, nieko nelaukdamas, griebė lėlę ir atvežė ją tiesiai į Seimą. Pakeliavusi po komitetus galiausiai lėlė buvo išsiųsta vaiko teisių apsaugos kontrolierei su nurodymu ištirti: tai gamybinė klaida, sąmoningas veiksmas ar net tarptautinis sąmokslas.”

Lėlė „transseksualas“ sukėlė neregėto masto isteriją šalies valdančiųjų elite. Jūs tik pamanykit, mergaitė pervystė lėlę ir pamatė „pimpaliuką“, kuris pasak internautų komentatorių galėjo būti liejyklos brokas, ar net didžiulis klitorius ir lėlė joks transseksualas, tačiau valdantiesiems viskas pasirodė sudėtingiau. Mergytės tėvai lėlę greitai pristatė seimūnams, kurie lėlytę kruopščiai patikrino ir įvertino lytį. Lėlė buvo pripažinta berniuku, nors atrodė kaip mergaitė. Visi tiesiog juodai pasiuto – na kaip gi čia gali būti lėlė berniukas! Ir sukėlė neriboto masto skandalą, pasirodo, lėlė tapo mega žvaigžde, nors dar neseniai buvo tik mergytės rankose. Vienas seimūnas lyg patyręs tikras ekspertas tuoj įrodė, jog tai gėjų – transseksualų „pasaulinis sąmokslas“. Jūs tik pagalvokite, seimūnai kone visą dieną stovėjo prie tos brokuotos vargšės lėlės ir kaip kokie debilai, bilti veršiai apsimetantys orakulais spėliojo, kas čia per lėlė. Gerai, kad jos neiškastravo ar neperskrodė, kas žino, tokie sąmokslai ne kasdien pasitaiko, gal viduje ir dinamito būtų radę.

Vargšė mergytė, nebegau savo lėlytės, nes ši turi „pimapiuką“. Kur tai matyta! Cituoju gerbiamo seimūno, lėlių lyties eksperto žodžius: „Seimo audito komiteto narys Kazimieras Uoka, taip pat dalyvavęs lėlės perdavimo ceremonijoje, jau spėjo pasiaiškinti, kad lėlė pirkta viename iš Kauno urmo bazės sandėlių. „Vieta žinoma, savininkas – taip pat. Bandėme aiškintis – savininkas sąmoningai pirko šias lėles ar netyčia. Jis nenoriai atsakinėja į klausimus, mums nepavyko to išsiaiškinti. Tačiau žinoma, kad jis užpirko net dvi šių lėlių partijas. Taigi pirko du kartus. Kažkokia tarnyba visgi turėtų šį atvejį ištirti“, - įsitikinęs parlamentaras. K. Uoka pripažino, kad pritaikyti verslininkui nuobaudą bus sudėtinga, kadangi įstatymai tokių atvejų nereglamentuoja. Pašnekovas taip pat nežino, kiek tokių lėlių jau galėjo pasklisti po Lietuvą ir kiek jų dar pasklis. Savininkas šios informacijos neteikia. Mes įtariame, kad tai pasaulio sąmokslo skleidimas – griauti tradicijas, šeimas, bet ar tų lėlių savininkas prie jo prisidėjo sąmoningai – nežinau,“ –tikino konservatorius.

Nežinau, kaip jums, brangieji, tačiau, kai šalyje yra tiek alkstančiųjų, yra milijonai bėdų ir kitokių problemų, mūsų seimūnai turi aiškintis lėlės lytį ir po visą Lietuvą ieškoti kaltų, pataikauti tautai ir skelbti apie šeimos vertybes erezijas. Populizmas ir ne kitaip! Durnesnio ir kvailesnio įvykio šiandien Lietuvoje dar tektų gerai paieškoti. Tačiau kokia valdžia, tokia ir tauta, pastaroji jau po šiuo straipsniu pakomentavo tiek, kaip po gerų krepšinio rungtynių. Visgi tai domina žmones! Nu nieko čia nepadarysi, liurbių politika ir viskas. Juokas pro ašaras!

Kad būtų dar linksmiau pridedu labai taiklius ir nelabai tautiečių – internautų komentarus:

LT:

Valdžia turi prisiimti atsakomybę.

Moteris:

Ale koks mažiukas tas pimpaliukas, nėra reikalo triukšmauti...

Amerikos balsas:

Geriau lėlė su skylute būtų, tėvui daug naudos būtų buvę.

ES:

Labai norėjom, veržėmės į Europos Sąjungą – dabar turim rezultatąJ Gėjų eitynės (Briuselyje jų irštva, todėl gėjų teisės iš ten ginamos ir primetamos visoms ES šalims), pedofilijos skandalai ES šalyse, bet jų metu nukenčia tik keli konkretūs iškrypėliai, o klanas klesti toliau... Visi nesveiki gina vienas kitą. Dabar lėlės su sysalais... Sodoma ir Gomora.

Rasa:

Panašu, kad kai kurie nebeturi progos parėkauti dėl „šeimos vertybių“, tai užsisakė naują skandalą. Dabar bus galima isterikuoti, kad juos puola J Puiki proga apie save priminti, kai daugiau nieko nebesugeba.

Pirkėjas:

Šiandien radau parduotuvėje lėlę berniuką. Ir ką jūs manot?! Pimpaliuko tai nėra! Ar galėčiau kreiptis į DJ gerb. Uoką, kad išsiaiškintų kodėl taip griaunamos mūsų vertybės ir šeimos? Kas blogiausia, nei viena lėlė berniukas parduotuvėje neturėjo pimpaliuko. Tiesiog pasibaisėtina.

Lele:

Su broku,, įdomu, o ar papai dideli? Kodėl neparodė?

Boske:

Šitie išsigimėliai transseksualai kuria šitas lėles specialiai, kad patrauktų jau mažus vaikus į savo ratą, nes jauną žmogų lengviau įtikinti nei suaugusį, kad „tai“, ką jie daro yra normalu. Bepročiai!!! Šaudyt šituos išsigimėlius!!!

Siūlau Uokai vežti visas lėles – berniukus, kuriems nėra prikabinto pimpaliuko. Kur tai matyta – berniukas be pimpaliuko. Vištgaidis ir ne kitaip. LR Seimas turėtų išsiųsti peticijas visiems lėlių gamintojams, kad lėlytės berniukams būtinai turi būti užkabinti pimpaliukai. Antraip, traumuojasi Lietuvos vaikai, griūva šeimos <...>

Darbo liaudžiai:

Taip, gali suklysti girtas kinietis. Bet kai tų lėlių pilnos dėžės, kas tada? Ar vis dar klaidos? Ir kodėl tokį šlamštą mums turi kišti?

Dddddd:

Tai labai didelis ir sukrečiantis įvykis, kuris griauna mūsų valstybės pamatus. Be abejo mūsų Seimui tai didelis ir sunkus uždavinys. Dieve, Dieve, kokie mes apgailėtini veršiai.

Čia:

Čia perderastas tėvų rūpestis. Tas tėvelis tikrai, matyt, nepilno proto, kad su Lėlė po Seimą lakstė. Jaučiu, kaip jis ten durnai iš šalies atrodė. Turbūt ne vienas jį palaikė bepročiu.

Kas žinote?:

Tai gal čia Grybauskaitė?

Kaip matote, net lėlė gali pasirodyti kaip ginklas. Jeigu žmogus neįprastiems daiktų pavidalams turi tiek agresijos, tai baisu pagalvoti, koks tikrasis pakantumo – neapykantos lygis mūsų šalyje „kitokiems“ žmonėms. Propaganda tai ar ne propaganda, bet patys, vaikeliai, darykitės išvadas!

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Primo Levi "Jei tai žmogus"

Sveiki visi,

Šiandien noriu Jums pristatyti italų rašytojo Primo Levi‘o romaną „Jei tai žmogus“. Primo Levi – tai italų žydas, patyręs nacistinės Vokietijos lagerio baisumus. Autoriui pavyko išgyventi nepaprastai baisiomis sąlygomis ir išsaugoti didžiausią savo turtą – gyvybę ir žmogiškumą. „Jei tai žmogus“ norom nenorom asocijuojasi su lietuviškuoju šedevru Balio Sruogos „Dievų mišku“, tačiau rašymo koncepcija labai skiriasi. Literatūroje žvelgiant į lagerius iš kitokio motyvacinio kampo, matome, jog ši 20 amžiaus vidurio žmonijos kaip civilizacijos katastrofa yra neišsemiama ir neužlopoma istorinė žaizda.

„Jei tai žmogus“ lietuviškai išleista Lietuvos rašytojų sąjungos 2001 m. Šią knygą įsigijau už tris litus vieną rugpjūčio dieną, sakau, paimsiu, juk kaina juokinga. Knyga visgi patiko, radau joje daug įdomių dalykų, pamąstymų, meilės ir nuolankumo. Nepaprasta visgi Levi asmenybė, knyga apie baisumus, kančią ir išlikimą, o autorius pasakoja su nuolankumu. Per visą romaną neradau nė kruopelytės neapykantos vokiečiams, jų ideologijai, žiaurumams. Levi nepaprastai nuoširdus savo knygoje, visai kaip vaikas, netgi vietomis labai naivus, kadangi į koncentracijos stovyklą Lenkijoje pateko labai jaunas. „Ten mūsų laukė traukinys ir kelionės palyda. Ten patyrėme pirmuosius smūgius; ir tai buvo taip nauja ir beprasmiška, kad nejautėme jokio skausmo, nei fizinio, nei dvasinio. Tik baisiai nustėrome – kaip galima mušti nepykstantį žmogų?“ (p.14) Švelnumas autoriui ir pasakotojui nepaprastai būdingas, ko nepasakytume apie humoristinį Balio Sruogos išgyvenimų koncepciją.

Knyga žiauri, faktų kratinys labai autentiškas, nes autorius nelinkęs idealizuoti nepatirtų dalykų, pasakoja iš širdies ir tik tai, ką pats išgyveno, matė, užuodė, patyrė. Lagerio pasaulis esti visiškai kitoks nei mūsų civilizuotasis rojus, čia Levi negailestingas savo atvirumu. Keista skaityti ir jausti pasakotojo nepaprastą koncentraciją ties savo dvasios ir kūniškųjų galimybių sinteze. Autorius – nepaprasta asmenybė, galbūt jo nuolankumas, naivumas, nuovokumas ir padėjo išgyventi baisiomis sąlygomis. Iš tiesų, šioje knygoje nėra nieko naujo apie koncentracijos stovyklą, netgi leksika keistai atsikartoja: esesininkas, krematoriumas, barakai, elektra varomi apjuosti laidai, šalti dušai, žaizdos, išsekimas. Tiesa, Levi nenaudoja žodžio „klipata“, o tarp eilučių visada jaučiama nuojauta, kad visa kančia dar turi prasmės, kad visi dar turi labai didelės vilties išgyventi fašizmo akivaizdoje.

Paties romano pavadinimas „Jei tai žmogus“, sakyčiau, yra labai taiklus, nes skaitant knygą kyla toks jausmas, kad visi lagerio „draugai“ esti vien skeletai aptraukti papilkusia oda. Žmogiškumo nebelieka, lieki tik pats sau; ir tik pats save priverstas tausojanti (mintis, judesius, kvėpavimą), nes tik tokiu būdu gali išgyventi. Ši knyga dar kartą įrodo, kad ko išmoksti civilizuotame pasaulyje, tas praverčia ir mirties stovykloje. Netgi mokėjimas vokiečių kalbos, chemijos ir t.t. padėjo autoriui išgyventi lageryje, nors buvo knygoje tokių kritinių vietų, kad pagalvoji, dieve, kaip jis atsilaikė prieš badą, mušimą ir šaltį. „Keletas esesininkų, gal išsibarsčiusių, bet ginkluotų, įsigavo į tą apleistą stovyklą. Rado ten aštuoniolika prancūzų, kurie įsikūrė SS-Waffe valgykloje. Visus juos metodiškai užmušė, smūgiu į pakaušį, paskui suguldė susirietusius jų kūnus ant kelio sniego, tada išėjo. Tie aštuoniolika taip ir liko gulėti iki ateinant rusams, niekas neturėjo jėgų jų palaidoti.“ (p.207)

Gal net romaną nustelbiantis ir dar įdomesnis yra „priedas“ – tai 1976 metais sukurtas apties Primo Levi klausimynas. Po romano sėkmės, autorius daug keliavo ir bendravo gyvai su skaitytojais, šie uždavinėdavo daug klausimų, jie daug kartodavosi, todėl Levi nusprendė juos atsakyti raštu. Iš priedo mes atpažįstame nesunaikintą lagerio žmogų, su neišrauta širdimi, su neištrinta atmintimi. Lageris nenugalėjo žmogiškumo, neužkrėtė neapykanta vokiečiams ir kankintojams. Levi nepaprastai atsiskleidžia pabaigoje kaip intelektualas, jis suvokia, kad žmogus tėra sistemos parankus vienetas, kaip pats teigė, kad ir neturiu neapykantos, tai nereiškia, kad viską jiems atleidau. Priede analizuojama žydo nekentimo (antisemitizmo) klausimas, kalbama apie fašizmo blogį, apie jo santykius su buvusiais lagerio kaliniais ir, aišku, apie patį žmogiškumą. „Jei tai žmogus“ – tai knyga tarp monstro ir žmogaus. Ar galima laikyti žmogų, kuris savo padermei atnešė tiek blogio? Ar galima laikyti žmogų žmogumi sugrįžusį iš stovyklos? (Net ir Levi pripažino, kad labai mažai, kuriems pavyko išgyventi, grįžus namo, jie užsikrėtė neapykanta, norėjo keršto ir pan.) Ar tai reiškia, kad jie supanašėjo su esesininkais? Ar tai reiškia, kad jie vis dar žmonės? Ką reiškia būti žmogumi? Apie tai ir dar daugiau Primo Levi knygoje „Jei tai žmogus“.

Jūsų Maištinga Siela

2010 m. rugsėjo 8 d., trečiadienis

Degrado socialinė esė apie racionalumą ir postmodernizmą


Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu. Išprotėsiu.

Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu.Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu. Mirsiu.

Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit.Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit.Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit.Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit.Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit.Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit. Pribaikit.

Jūsų Maištinga Siela

2010 m. rugsėjo 7 d., antradienis

Nuopuolis

Nuopuolis yra mano draugas. Nežinau, kaip jį prisijaukinti, nes jis ištiko mane šiame gyvenime pirmą kartą (kitų neprisimenu). Kad ir kaip bebūtų keista, bet kiekvienas nuopuolis yra pats didžiausias ir nežinai, kaip su juo „susidraugauti“. Nuopuolis yra ne kas kita, kaip mūsų idealių gyvenimų sužlugdymas, kritimas žemyn, pažeminant savo įsitikinimus, prioritetus, nesibaigiančią vertybių skalę. Kaskart atsidūręs ant bedugnės, suvokiu, jog sudaužiau savo vertybių termometrą. Na, ir velniop. Tad, atšvęskime kaip Adomas ir Ieva nuopuolį, kuris tikriausiai pasitaiko kiekvieno gyvenime.

Ir visgi, kaip su juo „susidoroti“- ar iš vis reikia „susidoroti“? Iki šiol šio klausimo nenagrinėjau, tačiau, rodos, kad nuopuolis yra tarsi antibiotikai, sveiki, bet kartais, tenka pripažinti, dozuojantys antibiotikai mūsų racionaliems įsitikinimams. Kuo toliau gyvenu, tuo labiau įsitikinu, kad racionalumas yra ėdri baisi liga, principai ir nuostatos yra balastas mūsų ir kitų laisvei, kuri, iš pirmo žvilgsnio, turėtų būti nevaržoma, tačiau taip nėra. Liaukimės kaip avinai apsimetinėti, kad, sukurdami sau taisykles, gyvensime geriau ir laimingiau. Taisyklės ir normos nėra blogai, bet kaip jų pasidaro per daug, tada patys save menkiname, veikime save per dvasios ir racionalumo atstumą ir prievartaujame savastį. Nuopuolis prasideda ties tuo, kad sugriūna savirealizacijos centras: svajonės, geri santykiai, ketinimai, tikslai, žodžiu, nebelieka nieko prasminga. Kai kas tai dar vadina depresija, bet depresija yra įsisenėjusi ir labai progresavusi nuopuolio ūmi atmaina.

Ir galbūt blaškausi tarp nuopuolio su sudaužytų vertybių termometrų – skalių nebematau, išduodu viską, kas esti šventa, vertinga, anksčiau laikyta idealais, teisingu ir saugiu gyvenimu. Galbūt tenka save kaip guolius išderinti ir pakeisti, o nuopuolis yra to puikiausias antibiotikas, vaistas perkeisti savo vertybių skalę, savirealizuoti nuopuolio dugne kaip žmogų praradusį viską, tačiau dar turintį galimybę sugrįžti į atspirties tašką, kada ir vėl norisi gyventi. Balansuojant tarp nuopuolio ir depresijos yra labai didelė tikimybė, kad nuopuolio antibiotikai nesuveiks ir tu paslysi ant labai banalios žievės ir stačia galva pasinersi į juodumą, iš kurio ne visi išsikapanoja.

Žaidžiu, su nuopuoliu bandau save pažinti, savo juodžiausiais momentais, išsiderinusį, luošą, sutrikusį, pasimetusį, praradusį viską ir t.t. ir t.t. Tai puiki konkurencija su nuopuoliu, jis mano draugas, kompanionas, kuris veda mane į naują rytojų. O tas naujas rytojus, kaip žinia, neaišku, ar pasirodys, nes jis priklauso nuo nuopuolio konjunkcijos su manimi. Kiek aš žemai galiu save įstumti į bedugnę? Panašiai kaip parašiutininkas, kuris vis dar nesiryžta skleisti parašiuto, nors mato artėjančią žemę. Su nuopuoliu irgi panašiai, dažniausiai būna pilnos kelnės, tačiau nėra kur kratyti, nes apsidairęs pamatai, kad esi save visą nuo dantų iki kojų nagų amputavęs, atidavęs savo nuopuolio budeliams, kurio teismas dažniausiai, deja, nebūna atleidimas.

Jūsų Maištinga Siela

2010 m. rugpjūčio 26 d., ketvirtadienis

Knyga: Gintaras Beresnevičius "Nuostabūs Tomo Vagabundo nuotykiai ir regėjimai"





Sveiki visi,
Šiandien noriu pristatyti Gintaro Beresnevičiaus paskutinį romaną „Nuostabūs Tomo Vagabundo nuotykiai ir regėjimai“. Tenka pripažinti, kad pavadinimas man nepatiko, toks keistai ilgas ir skamba lyg „Batuoto katino nuotykiai“, tačiau tai tėra tik pavadinimas. Sakoma, dėl skonio nesiginčijama. Kitas klaustukas visada man kabo ant rašytojo asmenybės. Kol kas tai pirmasis veikalas skaitytas amžinatilsio Gintaro Beresnevičiaus (1961 – 2006), bet galiu prisipažinti, kad buvo visko.
 Neseniai buvau pabaigęs Dostojevskį ir staiga toks nerealus šuolis į postmodernizmą, kad tenka atsigauti. Atsivertus „Vagabundo nuotykius ir regėjimus“ jau patys pirmieji sakiniai sutriuškina, cituoju: „Kritimas iš dangaus, priešingai vyraujantis įsitikinimas, nėra ilgas procesas, kai gali dairytis ir samprotauti apie dangaus aukštumą ir žemės žemumą, ir jūrų gilumą. Tai nutinka labai spėriai ir beregint į makaulę krenta užmarštis. O gal ir ypatingo pobūdžio atmintis, juk amnezija irgi savita atminties atmaina.“ (p.7) Ir išties apie paprastus reiškinius parašyta labai painiai ir įdomiai. Beresnevičius buvo nepaprastai įžvalgus. Tenka prisipažinti, kad tai pirmoji knyga, kurią skaitau leidyklos „Kitos knygos“ ir gan patiko, tik vis prie postmodernizmo nenorėčiau visai priprasti, norisi palaikyti didesnį literatūros ratą, tačiau galima pasidžiaugti, kad ši leidykla orientuojasi į kitokias knygas. Bet kokiu atveju tai yra sveikintina.
 „Nuostabūs Tomo Vagabundo nuotykiai ir regėjimai“ ilgokai rašyta Gintaro Beresnevičiaus knyga, net 16 metų, tačiau su pertraukomis, prieš mirtį jis buvo prie jos sugrįžęs, bet pabaigti taip ir nebespėjo. Iš knygos to nesimato, nes kuratoriai tikriausiai sudėliojo knygą taip, kad ši turėtų nuostabią pabaigą, o ir knygos apimtis mane tenkina, šitokio tipo storesnės bijočiau ir skaityti, nes protas visiškai susimaišytų. Tai logikos neturinti knyga, kurią skaitant tenka vadovautis pojūčiais, asociacijomis ir savo asmenine bei kultūrine patirtimi. Beresnevičius šią knygą nulipdė tarsi sąmonės srautu, kuriame nėra siužeto, viskas tarsi chaosas, siurrealistikai išdarytas pasaulis, viskas susilieję. Beresnevičius regėjimus daro iš konkrečių kultūrų: religijos, tikėjimo, epochų, žmonijos didžiųjų atradimų, karų ir t.t. Iš šių istorinių ir dabarties „paminklų“ jis lengvai sukuria visai kitokį pasaulį, pasaulį kuriame nėra logikos, viskas aptaku, netikra, tačiau palieka tiktai vieną realų dalyką – jausmus. Jais ir priverstas vadovautis skaitytojas, kitokiu būdu iš knygos negaus jokio malonumo.
 Vagabundo pasaulis panašus į A. Dantės „Dieviškąją komediją“, tą pažymėjo ir Regimantas Tomušaitis, kurio kritinis straipsnis buvo prisegtas romano gale. Jis šią knygą pavadina „Žmogiškąja komedija“, tenka sutikti, kad tai labai taiklus pavadinimas, kadangi lyginant „Dievišką ir žmogiškąją komedijas“ pamatai labai didelius skirtumus, žmogaus ribas, savivalę, protą ir visą kitą, ką žmogus pasiekė nuo Dantės laikų. Beresnevičius pasitelkia ir nūdienos laikus, žvėris, išgalvoja nebūtas knygas ir iš visko padaro labai tirštą magišką tekstą, kuriame galima ieškoti ir atrasti nemažai simbolių, paralelių ir aliuzijų tarp šio ir regėjimo pasaulių. Lengviausia man buvo sulyginti Beresnevičiaus aprašomus gyvūnus jo bute, kurie kaip ir žmonės turi savo charakterius, būtent šie žvėrys yra personifikuoti žmonių charakteriai ir tipai iš realaus mūsų gyvenimo. Tenka įžvelgti ir siužeto užuomazgas, tai Tomo ir Lolitos meilės istorija, užsimezgusi aludės rūsyje. Galiausiai Tomas apsilanko pragare, išgelbėja pasaulį, kuris stovėjo ant miegančių trijų Banginių. Tiesa, pačioje pradžioje esama ir ryškių Biblijinių motyvų, stiprių mitologijos linijų, kai pasakojama, kaip sukuriamas pasaulis iš išskrostos žuvies. 
 Naivus kartais juokingas sulyginimas, kultūros faktų ir istorinių fizinių apčiuopiamų dalykų suplakimas ir galbūt kai kur subanalinimas nėra vien tik ironijos ir sarkazmo efektas. Veikiau, sakyčiau, autorius buvo nusiminęs esama žmonijos padėtimi, civilizacijos pilkumu ir niūrumu, galbūt tai vienas iš dalykų, kas ir paskatino Beresnevičių rašyti tokį siurrealistinę mūsų pasaulio atšvaitą. Už visų kartais makabriškų pasakymų, palyginimų, neįmanomo sugretinimo slypi nusivylimas šiuo pasauliu, nusivylimas principais, kononais, susiformulavusiais stereotipais, na, ir aišku, pagaliau tai yra manifestas, maištas prieš kasdienybės rutiną. Vingrūs ir „sukti“ sakiniai kartais primina F. Rablė „Gargantiua ir Pantagriuelį“, primena M. Pavičiaus „Chazarų žodyną“, galbūt ir kitus siurrealistinius kūrinius. Galiausiai Beresnevičius duoda galimybę pasirinkimą (pagrindiniams herojams jau esant ties skaistykla), grįžti atgal į chaotiško regėjimo pasaulį ar pasiekti Rojų. Herojai dar dvejoja, ar jie yra nusipelnę Rojaus. Svarbiausias čia dalykas yra pasirinkimas. Visą regėjimo tėkmės chaose žmogus buvo nešamas dinamiško srauto, o čia jam tarp sferų duodama atsikvėpti ir pasirinkti. Galbūt tai aliuzija į tai, kad visgi, kur žmogui lemta pakliūti (ar į Pragarą, ar į Rojų), pasirenka ne Dievas, o pats žmogus.
 Šią knygą siūlau visiems bepročiams, keistuoliams, postmoderno gerbėjams. Visi, kurie mano, kad lietuviai nieko gero ir kitoniško negali sukurti, nusivylusiems meilės romanais iš šiaip „Kitokių knygų“ leidyklos gerbėjams.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ink"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti filmą „Ink“ (2009 m.). Tikriausiai reikėtų išversti į „Rašalas“. Tai amerikiečių filmas, kuris vėl liečia subtilias siurrealistines erdves. Šį kartą pasirinkta astralinė sapno erdvė ir iš jos sukurtas, sakyčiau, neblogas ir įdomus siužetas.

Filmas nėra nuobodus, įdomi mistinė idėja teikia daug vilčių, kad žmonėms šis filmas patiks, bet patiks ir dėl visai graudžios tėvo ir dukrytės istorijos. Nuo pusės filmo, siužetą atspėjau, bet tik atspėjau, nors buvo galimi įvairūs finalo variantai. Filme neatsisakoma ir specialiųjų vaizdo efektų, įspūdingų grimų, režisierius įterpia pasakinių motyvų, kadangi pasakojama ir mažos mergaitės akimis, ir paties tėvo. Kartu tai nužmogėjimo ir transformacijos tema, filmas nori pasakyti, kad tiek nedaug tereikia, kad žmogus pasikeistų, taptų piktas, užsisklendęs, bijotų ir gėdytųsi savęs.

Įdomi dar viena mintis, jog niekas be jokio įsikišimo nenutinka. Kartai išlietas kavos puodelis, kitame mieste gali sukelti avariją. Filmas parodo, kad atsitiktinumus valdo kiti, o kas tie kiti, sužinosite pamatę filmą „Ink“. Manau, tai visai neblogas būdas praleisti vakarą tiek melodramų, tiek fantastinių filmų mėgėjams. Nemažai žmonių šį filmą įvardiją kaip geriausią ką yra matę, aš nebūčiau toks optimistas, tačiau tai nebloga mūsų paralelinio pasaulio interpretacija. Na, kas gi pagaliau žino, kas prie jūsų lovos ateina, kai jūs sapnuojate, ir kas padovanoja sapnus. Juk šiaip ar taip, kaip sako pats filmas, niekas nieko nenutinka be priežasties.

Įvertinimas: 8.5/10

Jūsų Maištinga Siela

2010 m. rugpjūčio 24 d., antradienis

Knyga: Fiodoras Dostojevskis "Idiotas"


Sveiki visi,

Šiandien rubrikoje „knygos“ svečiuojasi Fiodoras Dostojevskis. Tikriausiai visi, kurie baigė vidurinę, yra susidūrę su šiuo autoriumi. Teko ir man mokyklos laikais skaityti „Nusikaltimo ir bausmės“ ištraukas. Nepatiko! Pasirodė per daug manieringos, pernelyg detalizuotos, ištęstos scenos, kurios puslapiais nusidriekia prarydamos siužetą. Kad ir kaip ten bebūtų, šiemet rimtai pasiryžau kitaip pažvelgti ir prisiliesti prie Dostojevskio, žymiausio ruso klasiko kūrėjų. Ilgai dvejojau, kurį kūrinį visgi man pasirinkti: „Nusikaltimas ir bausmė“, ar netikėtai mane sudominusį „Idiotą“. Galiausiai pasidomėjau žmonių, kurie skaitė šio autoriaus kūrinius ir išsirinkau „Idiotą“.

Šis didžiulis Dostojevskio romanas pasirodė nepaprastai sultingas. Tenka pripažinti, kad buvo verta perskaityti ir pakeisti nuomonę. Nežinau, ar verta traukti Dostojevskį į mokyklinę programą, šis autorius tokio amžiaus pasirodo pernelyg sudėtingas. Tais laikais tikrai nesupratau Dostojevskio, pasirodė muilo opera su intrigėlėmis, tačiau nieko panašaus, nes kuo toliau į mišką, tuo daugiau grybų. Nežinau kaip kiti kūriniai, bet „Idiotas“ nuo pat pirmo puslapio patraukė savo autentiška rusiška dvasia, panašią jaučiau skaitydamas ir Bulgakovo „Meistras ir Margarita“. 19 amžius, Rusija, traukinių ir tolimų kelionių era, kada žmonės tiesiog susipažįsta vagonuose, kai už lango miglose paskendusios šalys. Nereali ir plati erdvė. „Idiote“ autorius nepaprastai efektingai atskleidžia 19 amžiaus Rusijos socialinius lygmenis. Gal tik dabar mes dejuojame, kad čia turtingi, o čia vargšai, tuomet socialiniai luomai buvo nepaprastai ryškūs. Buvo visai nesunku priprasti prie aptakaus Dostojevskio teksto, tų visų manieringų būtinų tuometinių etiketų. Knygoje nemažai ryškių dialogų, kurių tekstas perkrautas įvairiais mandagumo įterpiniais, kad net juokinga darosi pagalvojus, jog staiga vėl sugrįžtu tie laikai ir taip neišpasakytai manieringai imtume kalbėti vieni su kitais. Aišku, tai buvo aukštesniuose socialinėse sluoksniuose.

Siužetas gan paprastas, bet kartu ir nepaprastas. Iš tikrųjų įsitikinau, kad Dostojevskis turi daug psichologinių motyvų, jo veikėjų charakteriai nepaprastai įvairūs: beprotė Nastasja Filipovna, idiotu laikomas kunigaikštis Myškinas, aistringasis Rogožinas, padlaižys Lebedevas, džiovininkas ir inkštėjas Ipolitas, kaprizingoji Aglaja ir t.t. Visi šie veikėjai beveik 700 puslapių romane su neįtikėtinai smulkiomis raidytėmis tampa tarsi šeima. Žmogiškųjų santykių realizavimas, mąstymas, intrigos, atvirumas ir kiti dalykai tiesiog nulipdo nepaprastai įtaigų psichologinį tinklą. Paprastas dialogas apie tarkim Šveicariją ar Prancūzijoje matytą mirties bausmę per dešimt puslapių, gali nereikšti nieko, tačiau viskas vyksta, iš pirmo žvilgsnio, už tuščių žodžių, čia svarbu viskas: reakcija, veido spalva, akių žvilgsnis, šypsena. Visos detalės išduoda paslėptą žmogaus tikrąją nuomonę.

Dostojevskis sukuria, sakyčiau, vieną įdomiausių personažų idiotą kunigaikštį Myškiną. Tikriausiai, kas skaitė ir domėjosi romano interpretacijomis, rodo be galo daug ir plačių variantų, aiškinančių Myškino charakterio tipą. Kartais idiotu laikomas žmogus yra nepaprastai protingas, nors iš tikro toks gali ir nebūti. Romanas parodo, kaip visi pasitiki idiotu, linkę jam atskleisti savo paslaptis, bet juk jis idiotas, dėl to ir užsitarnauja nuoširdumo. Myškinas atrodo nepaprastai naivus, jis tarsi patiklus kūdikis, kuris mėgsta vaikus, tačiau per savo atviraširdiškumą sugeba įsivelti į meilės keturkampius. Na, nebūtų rusų klasika, jei kas nors pabaigoje nemirtų, nenusižudytų, neišprotėtų ar kam nors nesibaigtų tragiškai. (Prisimenant Levą Tolstojų).

Pirmą kartą teko susidurti su tokia keista sakinių konstrukcija, sudėtinga skyryba. Pranas Povilaitis, vertęs šį kūrinį, nepaprastai pasidarbavo perteikdamas rusišką audinį. Aišku, vertimas ir lieka vertimu. Daugelis tvirtina, kad rusų klasikus reikia skaityti tik originalų kalba. Bet negi dabar dėl vienos knygos mokysies užsienio kalbos, kai prieš akis laukia dar milijonai knygų, kurių reikia perskaityti. Gaila, kad negyvenam ilgiau, gal ir verta būtų.

O šiaip knygą rekomenduoju visiems, kurie pavargo nuo postmodernizmo. Atsigręžiant į klasikų kūrinius ir paskaitant „Idiotą“, pasidaro balansas tarp knygų srauto, galiausiai, reikia visko žinoti po truputį, negu nieko. Nesigailiu skaitęs Dostojevskio „Idioto“. Galbūt vietomis pasirodė persistengta, ištęsta, būtų galima apsieti be reikalingų scenų, tačiau yra kaip yra ir nieko nepakeisi. Knyga remiasi į romantizmo ištakas, į praėjusio 18 amžiaus susiklosčiusias literatūrines tendencijas, aišku, Dostojevskis sukūrė naują psichologinį mechanizmą, kuris pranoksta tuščius aristokratų tauškalus apie meilužes tarnaites ir t.t., kurie Europoje jau buvo gerokai pabodę. Na, bet geriau vieną kartą perskaityti, negu šimtus kartų išgirsti.

Jūsų Maištinga Siela