Filmas: "Visiškas užtemimas" / "Total eclipse"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti seną filmą „Visiškas užtemimas“ (Total eclipse) (1995 m.). Na, iš tikrųjų šį filmą pažiūrėjau spontaniškai. Besiruošiant sesijos egzaminams, daug laiko rašyti blogą nebelieka, tačiau filmą pažiūrėti suskubau, kadangi filmo turinys atitiko mano egzaminų medžiagą. Sakau: kodėl nenušovus du zuikius? Taigi.

Filmas gan senstelėjęs, jaučiasi kita kūrybinė atmosfera ir visai kitoks požiūris į patį filmą. Kvepėjo laikmečiu, kada mažesnis masinės vartosenos psichozės dvelksmas. Filme išvysime Leonardo Di Caprio – jauną, žvalų, dar visai bernioką, kuris atliko ypač sudėtingos asmenybės vaidmenį – Artūrą Rembo. Filmas pasakoja apie 19 amžiaus pabaigos poetus, apie dviejų simbolistų audringą gyvenimą. Čia susitinka jau senstelėjęs, brandusis Polis Verlenas ir dar visai jaunas Artūras Rembo. Polis Verlenas iki šiol yra laikomas talentingu poetu, pakreipęs poezija visai kita linkme, tačiau Artūras Rembo – genijus, pranokęs savo mokytoją. Abu šie veikėjai susitinka, filmas autobiografinis, tikrais įvykiais paremtas ir rekonstruotas. Kiek jame interpretacijos, sunku pasakyti.

Filmas apie pamišėlius. Tikri menininkai yra pamišę, tuo net neabejokite. Abu šie vyrai darė tokias orgijas ir girtuoklystes, kad sunku patikėti. Filme daug homoerotinių dvelksmų, kurie išmuša iš vėžių, tačiau filme parodoma, kad meilė ir aistra – tai du skirtingi dalykai. Verlenas, susižavėjęs Rembo asmenybe, kuri buvo beveik laukinio bepročio, pradeda smarkiai gerti, smurtauja prieš nėščią žmoną, miega su vyrais ir t.t. Filmas gan įtikinamas, aišku, dabar pasistengus, būtų galima sukurti netgi šedevrą, kaip antai „Frida“, „Mažosios dulkės“ ar „Modiglianis“ ar „Skandalingoji plunksna“, kur pasakojama apie rašytojų ir tapytojų gyvenimus. Tai filmas iš tos serijos, geras, skoningas, įdomus, informatyvus filmas.

Labiausiai, aišku, stebina asmenybės mastai. Menininkas ant beprotybės laiptelių, praradęs visišką atsakomybės ir racionalumo jausmą, pasineria vien tik į savo aistras ir hedonistinį gyvenimą. Artūras Rembo buvo iš vis sekso, alkoholio ir kitokio „sveiko“ gyvenimo šalininkas, nes jam rodės, jog per tokius „transus“ galima išeiti iš savęs ir regėti kitas erdves, kurios duoda kartu peno kūrybai. Kokia asmenybė, tokia ir kūryba. Galiausiai Artūras Rembo gavo galą nuo savo nesaikingų eksperimentų.

Filmas neblogas. Patiko. Įtikino. Sujaudino. Siūlau visiems, kurie domisi istorinėmis asmenybėmis, myli DiCaprio, mėgsta gerą – gurmanišką kiną, myli poeziją ir žavisi beprotiškomis asmenybėmis, kurios neturi jokių tabu ir stereotipų.

Įvertinimas: 8.7/10

Jūsų Maištinga Siela

Tikslo siekimo motyvacija

Sveiki visi,

Kartais, kai sesija tiesiog varo iš proto, galvoje kyla daugybė maištingų minčių. Nedarysiu! Nenoriu! Nereikia! Lai apsišika! Manifestiškas protestas prieš pareigą. Aišku, visada gali pasirinkti: daryti tai ar nedaryti. Pasirinkimas yra vienas. Kai kas bando eiti dviem frontais, bet aš nebegaliu, nebemoku. Jei darai, tai daryk gerai. Jau kuris laikas skamba ši frazė mano galvoje. Tavo paties reikalavimai sau... Kas tai? Tikslas? Motoras, sukurtas gyvenimui? Ateičiai? Jeigu esame orientuoti į čia ir dabar, jeigu jau taip siekiame totalios akimirkos t.y. buvimo čia ir dabar ir noru džiaugtis tuo, ką turi šią akimirką, tada kas yra mūsų pastangos ir reikalavimai sau? Kartais pagalvoju, kad tie reikalavimai užauga netgi į pretenzijas ir žmogus iš vis susipriešina savyje. Eina ten, kur visiškai nėra sutvertas. „Nekišk vinies į elektros lizdą“ – sako pamokslautojai. Aš pasakyčiau taip, jeigu jaučiate, jog kovote per prievartą, jeigu save prievartaujate, jei jums sunku – visada paklauskite, ar jums tai reikalinga?

Esu hedonistas. Manau, kad gyvenimas yra malonumas, kadangi jis yra dovana. Katalikai ir dar kai kurie labai daug pasakoja apie gyvenimo kryžius, ugnį, kurį tenka pereiti. Taip, gyvenimas niekada nėra paprastas, tačiau jį reikia paprastinti. Jeigu yra įmanoma atsisakyti kančios, tai taip ir padarykime. Tikslas neturi būti kančia, priemonės tikslui įgyvendinti irgi. Nebent jūsų akimis tikslas yra toks vertingas ir reikalingas, kad nesvarbi kančios forma ir motyvas, kuriuo norite tikslą pasiekti. Kartais pamirštame tikslą ir priemones paverčiame masturbacijos įrankiais, tikslu tiesiog daryti vien iš pareigos įpratimo, atsisakant net laimės. Noriu pasakyti, kad gyvenimas per trumpas „grūzinti“, daryti tai, ko nenori. Tikslo siekimas visada bus malonus tik tada, kai pats jausi, jog sėdi savo rogėse. Eini teisingu keliu. Laikas skirtas tikslui, kad ir mokymuisi, kad ir kitose sferose, turi teikti pilnatvės ir jaukumo jausmą, o jeigu to nėra, reiktų susimąstyti ir padaryti išvadas.

Perkratau savo gyvenimą ir bandau prisiminti, kiek jame tikslų, kokiais būdais siekiu tikslo ir kaip jaučiuosi tai darydamas. Jei gyvenu ne tikslui, jei gyvenu ne ateičiai ir jeigu gyvenu ne kažkam ir ne kažkur, kur manęs galbūt reikės arba ne, vadinasi esu čia ir dabar. Tikslas yra dabartis, tikslas yra būtis ir dabarties akimirka. Kodėl manęs nebėra, kuris neseniai rašė pirmąsias šio straipsniuko eilutes? Jis sutirpo, esu tik tas, kuris rašo šį dabarties žodį. Ir suvokimas, kad kas sekundę miršti ir savęs nebegali atsukti, bet vis tiek esi ir egzistuoji. Ir klausi, kodėl aš dabar nesu 1998 metuose? Kodėl aš čia ir dabar? Kodėl vakar buvo ta dieną, o ne 2004 kovo 15? Kažkas lemia, jog laikas bėga šiuo momentu. Ir kartais norisi erdvę pratraukti užtrauktuku ir patikrinti, ar manęs nėra kitame laike? Toks jausmas, jog esi visur ir visada, bet labiausiai čia ir dabar. Todėl sakau ir sakysiu, jog reikia džiaugtis dabarties momentu, rūpintis, bet nesikankinti dėl ateities. Atėjo vakar diena ir praėjo, ateina ši sekundė ir praeina. Rytojus irgi ateina. Nereikia dėl to panikuoti. Jis ir be mūsų dūsaujimo vis tiek ateis.

Mano mokslų „kančia“ maloni. Pagalvojau: aš savo rogėse. Ačiū Dievui.

Jūsų Maištinga Siela

Ir jeigu tai...

Sveiki visi,

Žinot, pasaulyje nėra kojų, kurios už tave pereitų kalnus, nėra rankų, kurios nelyg Sizifas ridentų į kalną akmenį, nėra širdies, kuri plaktų ilgiau, nėra kvėpuotojo, minties brandesnės už tavo. Žinot, nėra naktų, kurias nemiegotų arba miegotų kas nors už tave, nėra akių, kurios už tavąsias regėtų – gylį, formą, spalvas. Nėra tavo gyvenime kito suvokėjo, kuris skaičiuotų laiką savo matais, nėra žodžių, kurie nusakytų tave. Esi tik tu pats.

Lūpų pravėrimas. Akių mirksnis. Minties kraštelis. Tebūnie. Tebūnie tai aš. Jei kažkas sukūrė. Jei jau gyveni, jeigu jau netyčia įkvėpi ir iškvėpi. Ir jeigu... Tai sukurk save iš naujo. Pasijusk sukurtas ir kuriamas kiekvieną akimirką. Nėra didesnio džiaugsmo negu augti ir mylėti augant. Tai tarsi aušra, kuri po truputį tampa diena. Tu gali būti ja. Gali sukurtas būti kuriamas ir vėl.

Ir vėl... Ir jeigu tai esi tu. Esi tas, kuris esi ir tai suvoki. Suvoki savo būvimą ir kūrimo procesą. Nėra galvos, kuri galvotų už tave. Nėra instrukcijos, kuri nurodytų, kaip gyventi. Tu kuri save Dievo teptuko mostais, esi palaimintas, kad gali būti čia ir dabar. Ir jeigu... Ir jeigu tai netiesa, tai visada norėčiau, kad tai būtų tiesa.

Jūsų Maištinga Siela

Ar reikalingas celibatas?

Sveiki visi,

Paragintas vieno žmogaus, susimąsčiau apie celibatą. Iš tikrųjų ne daug žinau apie celibato istoriją. Tik tiek, kad jis labiausiai įsišaknijęs Romos katalikų kunigams, t.y. vyrams dvasininkas. Celibato laikosi kai kurie budistų vienuoliai, taip pat vienuolės. Pagrindinė celibato mintis – susilaikymas nuo bet kokių seksualinių formų: lytinio akto, masturbacijos ir panašiai. Vyro organizmas kartais nėra suvaldomas, lytinio susijaudinimo negali niekas reguliuoti, tačiau paties sąmoningus veiksmus gali. Stačiatikių, dar kitaip vadinamieji ortodoksų ir protestantų dvasininkai nėra įsipareigoję laikytis celibato, tačiau regula įspėja, jog seksualiniais dalykais dvasininkams piktnaudžiauti nedera.

Pabandysiu nusakyti savo suvokimą ir požiūrį į celibatą. Dabar visuomenėje kyla daugybė diskusijų apie tai, kad Romos katalikų dvasininkijai reikia keistis, adaptuotis ir galiausiai atsisakyti celibato. Matot, mano galva, viskas priklauso nuo požiūrio ir religinių dogmų. Pagal Romos katalikus ir šiaip bendrą suvokimą aišku, kad seksualiniai santykiai trukdo dvasiniuose dalykuose. Ilgą amžių žmogus buvo pilnas kraštutinumų – pasirenki dvasinį gyvenimą arba pasaulietinį. Manau, kaskart ateina vis greičiau ir greičiau tas momentas, kada dvasinis ir vadinamasis pasaulietinis gyvenimas susilies. Negalima atskirti dviejų žmoguje esančių polių. Dvipolis mąstymas iš esmės ves mus į priekį. Bet iki tol reikėjo vienpolio mąstymo t.y. tas yra gerai, tas yra blogai, viską skaičiuoti ir skirstyti kraštutinumais tarsi nuteisiant. Dabar ateina metas žvelgti į gėrį ir blogį kaip į du draugus, nes nė viena pusė neegzistuoja be kitos. Dvipolis mąstymas galiausiai ištirpdys ir celibatą. Pokyčiai nėra blogai, mes nestovime vietoje, vertybės kinta. Jūs tik pagalvokite, jei istorijoje būtų įvykęs koks nors šiek tiek kitoks lūžis ties suvokimu ir būtų atsitikę, kad laikymasis celibato įgautų neigimo požiūrį, tai šiais laikais visi į celibato besilaikantį žmogų žiūrėtų kaip į iškrypėlį, nes visuomenėje būtų nustatyta kitokia norma, vadinasi, mūsų vertybės yra kintančios, ji susiformavo su laiku ir jos privalo kisti, nes vienalytės tiesos niekada ir nebuvo.

Tęsiant apie celibatą, noriu pasakyti, kad sutinku, jog šis reiškinys buvo būtinas ir reikalingas. Iš tikrųjų daug amžių seksualinis gyvenimas dvasininkams kėlė pagundų, trukdė susikaupti, slopino dieviškuosius troškimus. Juk nuo seksualumo labai lengva priklausyti. Paklauskite tai besimasturbuojančių paauglių, jie patvirtins, manau. Taigi kūniškų poreikių tenkinimas slopina tyrumą. O juk būtent Romos katalikų kunigai atlieka pasauliečio ir Dievo „pokalbio“ tarpininko funkciją. Štai kodėl einam iš pažinties ir panašiai. Kažin ar labai norėtųsi atlikti išpažintį tokiam kaip mes t.y. pasaulietiniam, ne konjunkcijoje per tarpininką kunigą su Dievu? Galbūt. Dabar jau skonio reikalas. Per kunigą katalikybėj kalba Dievas, per mišias ir t.t. Kitos krikščionybės šakose dvasininkas jau nebėra tarpininkas, jis yra veikiau kaip bendruomenės „galva“, kitokios funkcijos ir t.t., todėl ir celibatas nebeišliko. Kitas dalykas, kad celibato laikymasis atneša ir kitų neigiamų dalykų – skandalai dėl pedofilijos ir šiaip homoseksualių santykių. Tai yra asmeninė žmogaus problema, kai jis eina į kunigus, bet neatsikrato žemiškųjų pradų, o slopinamos aistros ir noras pasitenkinti galiausiai tiek išauga, kad priveda iki ... patys suprantate. Tai taikau ne visiems, yra tikrai gerų ir nuostabių dvasininkų, kurie padeda gyventi, gera būti šalia jų.

Celibato galas jau nebe tiek ir toli. Jis sunyks savaime arba katalikybė ims kaip nors keistis ir progresuoti. Galiausiai žmogaus gyvenimui reikia naujos dvasinės krypties, nemažai katalikų ir šiaip visų krikščionių resursai išsisėmė. Dabar kiekvienas žmogus siekia savo asmeninio santykio su Dievu, o ne per tarpininką kunigą. Kai kas bando tai derinti. Todėl manau, kad celibatas išnyks kartu su jo funkcija, tarpininkauti per tyrąjį kunigą, kadangi santykio su Dievu jau reikia mums kiekvienam asmeninio. Kitokios katalikybės progresavimo į gerąją pusę aš kol kas nematau. Kol kas yra celibatas ir tai nėra blogai, tačiau kartu, manau, katalikybė, tiek ir kitos senosios religijos bijo keistis, bijo priimti sprendimus. O gaila, juk kažkada katalikybė ir šiaip krikščionybė labai keitėsi, nuolat progresavo, štai kodėl skilo protestantų, ortodoksų ir katalikų šakos. Dėl keitimosi. Manau, kad tokios šakos turi keistis, skilimo jau nebereikia, reikia pačias idėjas generuoti. Tikėjimas yra galinga jėga, meilė Dievui yra pati stipriausia jėga Pasaulyje, nes kai myli Dievą, tu myli save, gyvenimą, artimuosius ir visą Pasaulį. Nieko nežinau stipriau už šį stebuklą. Tegu jis ateina į jūsų namus ir į kiekvieno širdis, o Dievui, manau, kaip visada svarbiausia yra Meilė, o ne tai, ar žmogus laikosi celibato ar ne.

Jūsų Maištinga Siela

Ryšys su nepažįstamaisiais

Sveiki visi,

Žmonės yra „svetimi“. Šiandien, važiuodamas viešuoju transportu, tai ir vėl supratau. Nežinau, kaip visada buvo, bet žmonės bijo vieni kitų. Iš tikrųjų bandau tai susieti su socialine psichologija, kurią neseniai mokiausi. Žinot, nieko nėra geriau už tai, kai mokaisi ir tuos pačius reiškinius pamatai gyvenime, patyri praktiškai t.y. savu kailiu. Žmonės yra tokie „padarai“, kurie saugosi. Tuo įsitikinau ir šį kartą.

Sėdėjau autobuso gale, kur yra trys vietos. Sėdėjome trise. Viena moteris išlipo. O kita pasislinko nuo manęs ir tarp mūsų liko tuščia vieta. Kodėl pasislinko? Anksčiau, nelabai tai ir analizuodavau. Pasislinko, kad būtų daugiau erdvės, bet tikrasis motyvas yra tai, kad žmogus siekia savo privačios teritorijos. Sėdėti šalia ko nors, netgi ir transporte yra nelabai malonu, nes to žmogaus nepažįsti, jis yra arti tavęs, taip arti, kad galėtų rankomis pasmaugti. Kiekvienas saugojasi, instinktyviai bėga nuo nepažįstamųjų ir tokiu būdu t.y. atsitraukimo būdu išsaugo savo socialinį vaidmenį. Socialinis vaidmuo šįkart yra nepažįstamasis, paprastas pakeleivis toks, koks esi ir tu.

Ta pasislinkusioji moteris nieko blogo nepadarė. Ji pasislinko ir paliko tuščią vietą ne dėl to, kad būčiau atgrasus ar dar „kažkoks“, ji pasislinko instinktyviai. Juk įlipę į pustuštį autobusą ar troleibusą imame ieškoti atokesnės vietos, kad niekam nekristume į akis. Stengiamės sėsti į dvivietę, tuščią vietą. Jei atsisėsi prie nepažįstamojo, prie kurio yra tuščia vieta, jis pasijaus įsižeidęs. Pažeista jo privati erdvė, o aplinkui juk yra ir taip tuščių vietų. Lengviau tikriau senyviems žmonėms, jie to nepajaučia. Jiems svarbu sėdėti tuščioje vietoje, o aplinkiniai tegu galvoja ką nori.

Taigi, ar tai susvetimėjimas? Gynyba? Sunku pasakyti. Tik toks keistas jausmas tąkart viešajame transporte užplūdo, jog kiekvieną iš mūsų reikia prisijaukinti tarsi žvėrį, kad šis imtų valgyti iš tavų rankų.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Julia Savičeva "Believe me" ir "Esli v serdce"

Sveiki visi,

Šįkart „Šios dienos rubrikoje“ svečiuojasi karsi ir jauna rusų dainininkė Julija Savičeva (g. 1987 m.) su daina „Believe me“. Mergina kilo iš šaltojo Sibiro, netoli Uralo kalnų. Julija Savičeva Rusijoje išgarsėjo 2003 metais, kai pasirodė antrasis „Žvaigždžių fabrikas“ sezonas. Nuo to karto Julija buvo pastebėta ir greitai ėmė populiarėti. 2004 metais ji atstovavo Rusijai „Eurovizijos“ (Stambule) dainų konkurse su šios dienos daina „Believe me“ ir užėmė, jeigu neklystu, 7- ąją vietą. Na, iš tikrųjų nuo šios dainos pasirodymo jau praėjo daugiau nei šešeri metai, bet vis dar jaučiasi geras ir jausmingas „gabalas“. 2005 m. atlikėja išleido pirmąjį savo albumą ir dar tais pačiais metais įrašė mega hitą „Esli v serdce“, kuris skambėjo seriale „Negražių nebūna“, Lietuvoje rodyta kaip „Bjaurusis ančiukas“. Daina susilaukė dar didesnio dėmesio, buvo populiari ne tik Rusijoje, bet ir Lietuvoje. Siūlau jums paklausyti abejų šių dainų.

Jūsų Maištinga Siela

Eilėraščiai

Sveiki visi,

Būna dienų, kada tiesiog pasirašo eilėraštis savaime. Pasirašo ir nieko negaliu padaryti. Jis plūduriuoja virš manęs lyg koks rūkas, kol galiausiai nusileidžia. Nežinau kur. Gal į rankas, galvą, akis, o gal visur vienu metu. Keista, parašau eilėraštį ir pagalvoju, ar tikrai jis priklauso man. Matyt, kūryba vis dar yra kažkokia mistika, neatskleista paslaptis. Ir tebūnie ji neatskleista. Tebūnie suvoktas kaip stebuklas. Rašykit ir jūs, jeigu galit. Pridedu kelis „nusileidusius“ iš dausų. Nežinau, ar jie Jums suprantami, bet tegu kiekvienas vis įžvelgia kažko savito. Dėkui.

Jaunystė

Jaunystės ugnis deganti sudegusiuose laužuose.

Paminklai pilnačiai – rusenančios žarijos.

Ledynų dulkės – nakties aksome,

Vilkui neradus artimųjų ,

Staugia akmenys ilgesio giesmę.

Žarijoms ir angims rusenant ilgai,

Spalio medžio viršūnėse

Nekrinta jų žvilgsnis, mėnuo juo niekaip nedyla

Ir delnas nesensta, nevysta kakta, neateina jau laikas...

Amžinybė pasilieka akimirkoje,

Gėlės žiedas įveikia Visatą ir gyvena ilgiau.

Jaunystė niekaip nesitraukia,

Nors senatvė kadais jau praėjo.

Praėjo ir nebėra, kas ją prisimintų.

Senstam jaunėdami – kitos išeities nebelieka.

Švelnumas

Gaudė kregždutes iš po tvarto balkių,

Nes nepasiekė dangaus, nes kitur per aukštai.

Gaudė ir cigarečių nuorūkas gesino į jų liūdnas akutes.

Degino, nes patys nematė ir matyt negalėjo.

Kregždutes paleisdavo skristi aklas.

Su pūliuojančiom akim jos pūpsodavo ant žemės,

Jas gaudė benzinu apipiltos raišos katės

Ir pasaulis atrodė gražus ir teisingas.

Pasiilgę švelnumo tarsi neglostyto šilko

Degino kregždutėms akis,

Padeginėjo kates

Ir visa tatai iš švelnumo,

Iš beprotiško noro paglostyt ir apkabinti.

Kitaip negalėjo.

Nemokėjo.

Nežinojo.

Į kitą pusę

Medis tylėjo, kai gulbė įkrito į ežerą

Pramušdama ledą, krauju suteršdama šviesą.

Praėjom tą rytą, kai žiema nesitraukė nuo kelio.

Atsitrenkėm kaktomis į ledą,

Į šviesą apakusiom akim sudužom

Ir lyg vaiduokliai išnirom į kitą gyvenimo pusę.

Lyg siūlas pro adatą, lyg lietus lytų į dangų atgal,

Lyg išeidamas grįžtum namo,

Lyg žvakė užgesdama, kažkur kitur užsidega vėl.

Ir nėra pasauly vietos, kur tavęs nebūtų,

Nėra, kad išnyktum, pradingtum, nupultum...

Ir nėra tuštumos už tavęs, nėra sienos be kitos pusės,

Be manęs nėra kvėpavimo ir gyvenimui reikalingas esu

Kaip ežerui gulbė

Kaip žemei medis

Kaip lietui dangus reikalingas...

Sudužus į nieką,

Visada atsiveria kita pusė.

Naktys

Vandenynais atėjo naktys

Palaistyti manęs

Vos prigijusio gvazdiko

Į molingą rausvą žemę

Nebemoku išplaukti

Iš nakties vandenų

Kai krantai neegzistuoja

Nes juos pamiršo sukurti

Bejėgiškai norisi

Susišaldyti vandens takelį

Nakties ledkalnį sukurpti iš skausmo

Tarsi šventyklą

Kurioje mėnuo išskaptuos kolonas

Ir tapsiu jos altoriumi

Liepsnojančiu gvazdiko galva

Savo skausmo Viešpats

ir tikras valdovas vėl tapsiu