Šiandien noriu pristatyti garsaus vokiečių rašytojo Bernhard Schlink romaną „Skaitovas“. Neatsispyręs geram filmui, sakau, šįkart surizikuosiu ir perskaitysiu knygą, pagal kurį jau mačiau kino juostą. Na, iš tikro, literatūra po matyto filmo labai „sublogsta“, nebėra netikėta ir labai saldi kaip pirmasis kartas. Knyga visada yra ir bus pirmoje vietoje, nes tai, ką tu pats susikuri skaitydamas, tavo santykis su pasauliu, o filmas lieka ir išliks jau sukurto pasaulio interpretacija. Tai palyginčiau savo gamybos maistą su pusfabrikačiais. Nepaisant mano nuostatų, manau, jog filmas buvo vykęs ir nuostabus, o romanas nė kiek neprastesnis.
Bernhard Schlink – tai vienas garsiausių dabartinės Vokietijos prozininkų. 1995 metais pasirodė jo romanas „Skaitovas“ ir tai buvo sensacija, ilgai diskutuotinas romanas, kuris buvo suskubtas versti į kitas kalbas ir 2000 metais „Vaga“ pasirūpino, jog ir lietuviai turėtų šį romaną savo kalba. Pats rašytojas – teisininkas, logikas, paniręs į istoriją ir, sakyčiau, labai romanas kvepia autobiografiniais motyvais. Tekstas prisodrintas logikos, matosi, jog rašė ne laisvo genijaus ranka, bet racionalus protas. Knyga labai realistiška, lakoniški sakiniai, jokios estetikos ar plačių aplinkos detalių aprašymų, bet kartu tas lakoniškumas sukurpia neregėto masto pasaulį. Rašyta vyro ranka, kalbama apie moteris, meilę, vaikystę, vaikystės padarinius visam žmogaus gyvenimui. Neregėtai daug filosofijos ir psichologizmo, kuris tėkniai veržiasi iš veikėjų poelgių ir trumpučių dialogų. Iš pradžių buvo sunkoka skaityti tokį paprastą stilių, pajusti jos aromatą ir malonumą, tai pavyko padaryti tik „persivertus“ į antrąją romano pusę, kada užplūdo sentimentai, kada jau įveikta ir suvokiama knygos distancija, skirtingų laikmečių palyginimai.
Knyga graudi, ji nėra laiminga, tačiau, kaip pat pasakotojas prisipažino, ji yra teisinga. Štai kaip byloja knygos viršelio anotacija: „Ji moteriška, paslaptinga, nenuspėjama, kartais nepaaiškinama opi bei ūmi ir dvidešimčia metų vyresnė už jį, penkiolikmetį gimnazistą. Ji tampa jo pirmąja meile, padeda pasijusti tikru vyru. Kartą ji dingsta be pėdsakų, išlikdama jam moteriškumo etalonu. Tik po daugelio metų jis, teisės studentas, vėl pamato ją teismo salėje. Hana, jo mylimoji, kartu su kitomis koncentracijos stovyklos prižiūrėtojomis kaltinama sunkiais nusikaltimais ir nuteisiama kalėti. Visus tuos ilgus metus jis palaiko su ja keistą, jiems vieniems suprantamą ryšį. Hana nusižudo išėjimo laisvėn dieną.“ Rodos, anotacija perpasakoja visą siužetą, bet anaiptol knyga nėra tokia paprasta. Tai gili akistata su savimi pačiu, su žmogiškumu ir savo paties nustatytais tabu. Tai pasakojimas, kuris aprėpia galingą žmonijos istorijos periodą – Antrąjį Pasaulinį karą. Autorius – vokietis, mes pripratę prie holokaustinės literatūros, kuri yra gimusi iš nukentėjusiųjų. Labai įdomus požiūris eilinio vokiečio. Knygoje kur kas labiau nei pačiame filme yra apčiuopiama ta tėvų ir vaikų karta, kuri atėjo po visų žiaurybių. Ateina momentas, kada sūnus nuteisia tėvą, dukra motiną. Mes net neįsivaizduojame pačių vokiečių suvokimą ir susiskaldymą dėl holokausto reiškinio; ta stagnacija, ta dėmė, kurią vokiečių „nekaltoji karta“ turėjo nešti hitlerinės kartos padarinius, yra vaizduojama romane.
Knygoje užfiksuota ir politinė krizė, ta klestinčių esesininkų, kurie siuntė žydus į mirtį, jų klestinti biurokratija, juk daugelis iš jų išsisuko ir užėmė teismų postus, užėmė aukštas vietas valdžioje. Sakyčiau, tai panašu ir į Lietuvos politiką, kai po kelių metų į valdžią sugrįžo visi kažkada vergavę komunizmui. Iš esmės tai yra tik istorinių vyksmų peizažas, kuris tikrai neblizga vokiečių naudai, anot paties autoriaus. Nors istorija rutuliojasi apink penkiolikmetį ir Haną Šmitc, istorinis kontekstas, mano galva, yra vienas iš pateisinančių veikėjų poelgius motyvas. Tik aplinka valdė žmogų, tik dėl susiklosčiusių aplinkybių žmogus siuntė kitus į mirtį, tik dėl aplinkos žmogus negalėjo gauti išsilavinimo ir kitų dalykų, kurie mums dabar suvokiami kaip savaime suprantamais. Tai knyga, kelianti diskusijas, tarp to, kas yra žmogiškumas ir kas jį lemią. Kas lemia, jog mes nuteisiame tik žinodami vieną aplinkybių medalio pusę? Bet jeigu mes žinotume visumą, tikriausiai, daugelis atsikvošėtume. Štai kur yra rašyta logiška teisininko ranka ir kur tai sublizga, kad su romanu prieinama prie to, kada nebeįmanoma nustatyti, kas yra gerai, o kas yra blogai, kur belieka tik žmogaus sąžinės balsas pateisinti žmogaus poelgiams.
Aišku, būtų dar galima kalbėti ir kabėti apie patį romaną, apie jo koncepcijas, filosofiją, tačiau visko neiškalbėsi, o ir bekalbant, vis tiek nebus aišku, kas visa to epicentre? Kodėl Hana Šmic penkiolikmetį berniuką pavertė skaitovu? Kodėl ji koncentracijos stovyklose pasirinkdavo jaunas merginas, liepdavo jai naktimis skaityti, o po to išsiųsdavo jas į mirtį? Kodėl? Kodėl ji prisipažino esanti kalčiausia iš visų esančių esesininkų, nors tai buvo melas? Kodėl? Tas kodėl ves jus iki pergalės, iki to, kur nebėra logikos, nėra geriausio pasirinkimo, lieka tik tai, ką tu nori nuslėpti ir savyje apsaugoti.
Visai netyčia valgiau pavakarius. Lengvą, pigų ir studentišką maistą. Ant pakuotės užrašyta estų kalboje E621, lietuvių kalboje viskas rašoma žodžiais, kadangi daugelis iš mūsų geba atskirti E – konservanto dažiklius, skonio stipriklius ir t.t. Daugelis iš mūsų jau žino, kad konservantai sukelia nemažai sveikatos problemų, netgi susargdina vėžiu. Nutariau pasimakaluoti internete ir pagaliau sužinoti daugiau apie E621, tą garsųjį„Prieskonių karalių“. Perskaičiau ir mano pavakarių skonis dėl savo chemikalų man burnoje užstrigo. O tai ką daryti, kad su E621 maistas yra pigesnis? Kaip nenunuodyti savęs? Neįsivaizduoju. Greitai tik turtingieji ir galės sau leisti valgyti be E621 arba mūsų močiutės ir diedukai, kurie minta tuo, kas auga daržuose. Pridedu straipsniuką iš http://blog.sveikasvaikas.lt/?p=30:
E 621 – Prieskonių Karalius!
Mononatrio glutamatas, arba E 621, yra turbūt daugiausia diskusijų keliantis maisto priedas. Pakliuvęs į organizmą ir su krauju prasiskverbęs į smegenis, jis sustiprina alkio ir skonio pojūčius. Dėl to valgant net itin prastos kokybes maistą, pasidaro nepaprastai skanu.
Tyrimais nustatyta:
* Pavartojus E621 gali būti jaučiami galvos skausmai, širdies ritmo padažnėjimas, silpnumas raumenyse, mieguistumas, temperatūros pakilimas. Jis gali sukelti alergiją.
* Šis maisto priedas ypač pavojingas vaikų sveikatai. Jo vartojimas sukelia vaikui nebeatitaisomus regėjimo ir smegenų pažeidimus.
* Vartojant E621 skonio receptoriai praranda jautrumą, todėl dažnai jį vartojančiam žmogui maistas be papildo ima atrodyti beskonis.
* Praeito šimtmečio septyniasdešimtajame dešimtmetyje amerikiečių neurofiziologas John Olney bandymais su žiurkėmis įrodė, kad E621 negrįžtamai pakenkia kai kurioms smegenų funkcijoms.
* Japonų mokslininkas Yuichiro Ogura 2000-iais įrodė, kad E621 gali pakenkti akies rainelei.
* 2008 metų paskutiniame JAV Mokslų Akademijos žurnalo “Proceedings of the National Academy of Sciences” numeryje paskelbtas straipsnis, kad E621 yra pasisotinimo jausmą nutolinantis maisto priedas ir todėl yra nutukimo, gastrito ir skrandžio opos atsiradimo priežastis.
* E 621 nauodojamas daugelio produktų (dešrų, prieskonių mišinių, sūrelių, paštetų it t.t.) gamyboje, todėl per dieną vartojant daugiau nei keletą produktų gali būti viršijama “oficialiai” nepavojinga dienos norma.
* Žymus JAV neurochirurgas Dr. Russell Blaylock, tiriantis vėžinius susirgimus, teigia, kad didesnės mononatrio glutamato koncentracijos organizme gali sukelti smegenų vėžį.
Jau nebe pirmą dešimtmetį mononatrio glutamatas yra pagrindinis priešas daugybei organizacijų, kovojančių už sveiką mitybą (ypač produktus vaikams). Iš kitos pusės prieš E 621 uždraudimą kovoja chemijos pramonė, gaminanti ir parduodanti milijonus tonų šio chemikalo, bei maisto pramonė, nebeįsivaizduojanti savo antrarūšės produkcijos realizavimo be šio “Prieskonių Karaliaus”.
Šis papildas buvo susintetintas 1909 metais Japonų kompanijoje Ajinomoto, kuri savo padalinį JAV įkūrė 1956 metais. Šio metu Ajinomoto priklauso 33% pasaulinės mononatrio glutamato rinkos ir ji veikia 23 pasaulio šalyse. Oficiali Ajinomoto apyvarta, pateikta kompanijos 2008 metų finansinėje atsakaitoje, buvo 9.9 milijardų eurų.
Šiandien šviečia saulė. Dangus mėlynas tarsi vandenynas. Negalėjau neišeiti į lauką ir nepasižiūrėti į taip ilgai lauktą dangų. Jau ketvirta valanda, saulė leidžiasi ir kitas daugiabutis pro mano langą dega auksu. Tokios dienos – stebuklas.
Mano mamai visada skaudėdavo kojos. Skaudėdavo, nes keisis orai ir iš tikrųjų jie keisdavosi. Keista, kiek visgi žmogaus siela ir kūnas jaučia aplinkos, gamtos permainas. Kai buvau mažas tuo netikėjau, na, kaip tai galima, o pasirodo galima. Šiandien užčiuopiau, jog pavasaris ne už kalnų ir aš jo taip laukiu. Laukiu cemento, žaluma trykštančių medžių, ilgų kelionių po viduramžių senamiestį, klausantis MP3, savo mėgstamos muzikos, Nėries. Viduje kažkas kirba, jaučiu permainas, laukiu jų, nes permainos visada man išeina į naudą. Prieš akis – vasaris, o šis mėnuo visada pas mane yra chaotiškas, bet tas chaosas visada kažką atneša visam pusmečiui. Dabartinė nekūrybinė būsena irgi yra būsena, kai lauki ir nenurimsti, slampinėji pakampėmis, negali rašysi, negali skaityti, nieko negali, bet... Tai yra dirva naujai idėjai, naujam vėjuj.
Vaikščiojau po gatves ir pagalvojau: tamsios dienos greit sutirps kaip tas sniegas. Sutirps ir ateis naujos idėjos, nauja ryški gyvenimo banga, belieka tik ruošti banglentę ir pagauti bangą. Tyla prieš audrą, prieš smagumą, prieš gyvenimą, kuris lyg zombiai atrieda, atidunda. Tebūnie tai.
Mamai skaudėdavo kojas ir ji jausdavo orų permainas, o man nieko neskauda, man tokia stagnacijos būsena, kuri, rodos, ims tuojau ir išsilukštens. Kaip medis tuojau skausmingai paleis salotinių lapų putotą vyną tarp miesto stogų. Tebūnie tai dirva. Tebūnie tyla prieš audrą.
Jau kuris laikas ketinau aprašyti apie vieną mėgstamiausių praėjusių metų albumų. Tai buvo Christinos Aguileros naujausiasis albumas „Bionic“, ilgai lauktas, po beveik keturių metų pertraukos nuo paskutiniojo „Back to Bisics“ (2006 m.). Iš tikrųjų tai milžiniškas Aguileros šuolis tiek stiliumi, tiek dainavimu. Iš Dirrty, purvinos merginos tapusi stilinga XX amžiaus pirmosios pusės dama, ji vėl pakeitė kardinaliai savo išvaizdą ir tapo elektronine moterimi. Jos naujasis įvaizdis buvo suderintas su „Bionic“ progresu. Amerikos MTV visai neseniai Christiną Aguilerą pripažino labiausiai besikeičiančia ir geriausiai įkūnijanti kardinalius savo pokyčius atlikėja po Madonnos. „Bionic“ albumas buvo ne išimtis, todėl norėsiu labiau pažvelgti į šį albumą iš savo subjektyviosios varpinės.
2010 metų viduryje startavo naujasis Aguileros albumas. Kitą dieną jau gavau dainų kopijas. Nereikia nė sakyti, kad nelegali prekyba tiesiog klesti. „Bionic“ buvo įvertintas prieštaringai, vieni jį gyrė, kiti žavėjosi, dar kiti peikė. „Bionic“ yra pats nesėkmingiausias Aguileros albumas per visą jos karjerą. Komerciškai nenusisekęs dėl pačių įvairiausių priežasčių: keblūs santykiai su komercijos asmenimis, byranti asmeninė santuoka, dėmesys naujam filmui, nepasidalinami singlai, plakimas su Lady Gaga panašumu ir t.t. ir .t.t. Per pirmąją savaitę albumo buvo parduota apie 110 tūkstančių t.y. beveik keturis kartus mažiau nei ankstesnis jos albumas. Nors Didžiojoje Britanijoje „Bionic“ buvo numeris pirmas, tačiau tai buvo labai mažas pardavimų skaičius, netgi mažiausias per aštuonerius metus britų tope su numeriu pirmu. Aguileros albumas iš esmės beveik žuvo, tačiau Europoje jis susilaukė ir sėkmės: Graikijoje, Šveicarijoje bei kitur, kur pasiekė gan aukštas vietas ir sugebėjo šiek tiek išsilaikyti pardavimų karuselėje. Mažus pardavimus taip pat lėmė nelegalus platinimas, „Bionic“ yra pripažintas vienas labiausiai nelegaliai platinamų albumų per visus 2010 metus. Kam pirkti albumą, jei jis jau sukasi tavo winampe? Žodžiu, su komercija ir prekyba Aguilerai buvo ne šie metai ir ne šis laikas, kur kas geresnių rezultatų ji pasiekė filme „Burleska“ ir su to paties filmo išleistu dainų CD.
Lentelėje kritikų atsiliepimai nėra jau tokie ir blogi.
Taigi, nieko nelaukdamas, noriu aptarti ir kartu pristatyti kiekvieną jos albumo dainą, įprasta tvarka, kaip ir rikiuojasi albume:
1. Bionic.
Tai pirmoji daina, tuo pačiu pavadinimu kaip ir albumas. Tai nėra pats geriausias šio albumo „Bionic“ hitas. Jis skamba pakankamai popsiškai, lengvai, yra gan ritmingas ir jame yra nemažai elektros, tai kas dažniausiai ir pretenduoja į aukštas vietas ir pripažinimą. Deja, po pripažintos albumo „Bionic“ nesėkmės, šiam, galbūt net numanomam singlui, nesukurtas net video klipas.
2. Not Myself Tonight
Tai vienas labiausiai intriguojančių Aguileros kurinių albume. Tai pirmasis jos singlas, pasirodęs prieš albumo išleidimą ir pasaulyje susilaukęs vidutinės sėkmės. Nors iš tikrųjų pirmasis singlas turėjo būti „Glam“, bet dėl sutarčių, kurias reikėjo vykdyti, išėjo „Not Myself Tonight“, kuriam buvo sukurtas ir pritaikytas fetešistinis video klipas, kuris sukėlė begalės diskusijų. Tuo metu Lady Gagos gerbėjai aršiai atakavo Aguilerą dėl jos stiliaus panašumo, netgi kopijavimo, tačiau pati atlikėja turėjo aiškintis ir įrodinėti, jog tai albumo įvaizdžio dalis ir būdama daugiau nei dešimtmetį scenoje tikrai nesiruošia būti antrąja Lady Gaga. Na, primena ar neprimena, kiekvienas turi savo nuomonę. Man asmeniškai, arčiau 1994 metų Madonnos laikų, kai buvo sukurtas panašios tematikos klipas, tačiau akivaizdu, jog Aguilera to ir siekė – fetešistinio – futuristinio klipo, o kitaip to ir nepavaizduosi, kaip tik drąsiais, gašliai, atvirai, peržengiant tabu normas. Man pati daina labai įsimenanti, kadangi esu prie jos labai pripratęs, tai neįsivaizduoju „Bionic“ be šitos dainos ir klipo. Šią dainą vertinčiau kur kas geriau nei „Bionic“.
3. Woohoo
Pirmą kartą, kai išgirdau šitą dainą, pagalvojau, kad tai nemirtingas hitas. Tikrai vasariškas, galingas, „vežantis“, seksualus, kas labai tinka į bendrą „Bionic“ įvaizdį. Iš tikro tai antrasis pripažintas singlas, kuriame Aguilerai talkina reperė N. Minaj. Galinga „bioniška“ pradžia ir staigus dainos pokytis, tikrai „kabina“. Gerai derantis vokalas, Christina savotiškai repuoja, tokiu būdu išbandydama naują, sakyčiau, visai sėkmingą naują sritį. Pagalvojau, jog kokia taip pat aukšto vokalo dainininkė Leona Lewis nedrįstų taip eksperimentuoti. Šiaip daina viena geriausių iš jos „greitųjų“, skamba gerai, tinka šokiams. Man patinka.
4. Elastic love
Naujas skambėjimas, daug elektros, negirdėtas Aguileros balso skambesys, kartais užgožtas muzikos, primena japoniškos muzikos vakarėlį iš „Nužudyti Bilo“ filmo, tačiau klausau jau kažkelintą kartą ir pamaniau, velniai rautų, kažko šis „gabalas“ visgi turi. Tai nėra hitas, tai nėra, kas sudrebintų pasaulį, bet tas eksperimentas žavus, drąsus, o ir klausosi labai futuristiškai. Man patinka.
5. Desnudate
Šita daina kaip ir ankstesnioji labai atspindi bendrą „Bionic“ futuristinį stilių. Ši daina taip pat turi galios užvaldyti, ispaniškų žodžiai intarpai, elektroninis skambesys gali net vesti iš proto. Man asmeniškai tai ne pati geriausia, bet prie mano mėgstamų šio albumo greitų dainų porcijos.
6. Love and glamour (intro)
Tai net ne daina, tai intarpas tarp dainų. Mano nuomone, jis nelabai ir reikalingas, bet kadangi tai yra futuristinis albumas, iš jo buvo bandoma padaryti kažką keisto ir neįprasto, tačiau mano žiniomis, tokius intarpus darė ir kiti atlikėjai savo albumuose, kaip antai Janet Jackson.
7. Glam
Keistas ir neįprastai švelnus Aguileros skambesys. Mano nuomone, labai šita daina derinasi prie paskutiniųjų dviejų dainų. Skamba futuristiškai, savotiškai veža ir tikrai nėra popsiškas gabalas, tokį skambesį reikia mėgti, prie jo reikia priprasti, jo reiki norėti. Ši daina buvo numanoma prie hitų, tačiau nieko panašaus dėl savo per didelio kitoniškumo nuo popso, neįvyko.
8. Prima Donna
Šita daina vėl primena, kad Aguilera turi aštrų balsą, kuriuo gali prisišaukti itin aukštų oktavų. Skambėjimas nėra lengvas, muzika sudaro sunkumo įspūdį, todėl ji pasmerkta nebūti lengvu mėsos gabalu popso pasaulyje, tačiau tas sunkumas ir aštrumas „veža“, jis kelia susižavėjimo, ko negalėčiau labai pasakyti apie pačios dainos tekstą.
9. Morning Dessert (intro)
Tai antrasis intro, tik šįkart jis dainuojamasis – švelnus ir gundantis. Man primena kavos reklamą, net pavadinimas, klausantis intro, kviečia kavos.
10. Sex For Breakfast
Šios dainos pavadinimas įpareigoja, kad pati daina būtų greita, intensyvi kaip greitas seksas – nieko panašaus. Tai lėtas, smagus, tėknus kūrinėlis. Švelnus, girdisi gitara, švelnumas, bet kartu ir „Stripped“ (2002 m.) albumo prasimušantis dirrty aštrumas. Tai nėra mano mėgiamiausia daina, tačiau savo šarmo, kaip sakant, turi.
11. Lift Me Up
Šitas kūrinys jau buvo pristatytas „Šios dienos dainos“ rubrikėlėje, mano bloge. Na, tai vienas mano mėgstamiausių „Bionic“ kūrinių. Lėta baladė, jausminga, balsas – nuostabus, kuris suteikia dainai ilgesingo žavesio. Tai daina, kuri turėjo būti viena iš nemirtingų hitų, turi savo „bioniškumo“, švelnių muzikinių sąskambių. Sakau, šita daina labai tiktų kokiam nors jautriam filmui su liūdna pabaiga, nuostabus garso takėlis. Daina, kuri turėjo įeiti į istoriją, tačiau liko tarsi už borto, nedalyvavo jokiuose topuose, niekur, bet tai daina, kuri prasiskina kelią sau pati į žmogaus širdį be komercijos ir topų.
12. My Heart (intro)
Tai intro, kurio tikriausiai komentuoti nereikia. Tiesiog išgirsti ir nusišypsai.
13. All I Need
Graži, raminanti, atpalaiduojanti daina, kuri neįpareigoja taškytis, neįpareigoja verkti, neįpareigoja labai mąstyti, tiesiog klausai ir atsipalaiduoji. Daina – kaip gyvenimas, tarsi praplaukia, kai jos klausaisi. Aguileros balsas – švelnus, ne aštrus, suderinta su ne popsiška muzika ir įneša savo indelį į „Bionic“ iždą. Man ši daina patinka.
14. I Am
Ši daina yra tarsi tęsinys ankstesnės, skamba labai panašiai, polėkis labai panašus. Tik daina kita. Taip yra dėl to paties gamintojo. Šią ir ankstesnę dainą gamino Samuel Dixon. Daina taip pat labai graži, tėkni, gyvenimiška. Tai tarsi priešprieša „Desnudate“. Pianino skambėjimas apskritai seka per daug „Bionic“ dainų, o žinot, aš taip myliu pianinus. Tiesiog reikia pajausti.
15. You Lost Me
Šią dainą taip pat gamino Samuel Dixon, todėl atitinka jo koncepcijas. Tai neabejotinai viena sėkmingiausių „Bionic“ dainų, kuriam buvo sukurtas ir video klipas. Tai ilgesinga baladė, įkvepianti skausmingą meilę ir širdį draskančius romantikus. Pati Aguilera sakė, jog ši daina jai labai ypatinga, todėl norėjo jai sukurti klipą. Tai trečiasis jos šio albumo singlas, deja, ir paskutinis. Po šio singlo išėjimo baigėsi aktyvus albumo skatinimas, nes buvo suprasta, jog „Bionic“ taip ir nepasieks aukštumų, o be reikalo. Kai pirmą kartą išgirdau šią dainą, aišku, nelegaliai gavęs dainas, pasakiau, jog tai pati geriausia jos albumo daina po „Stronger than ever“. Man ji labai patiko ir iki šiol manau, jog šiame albume Aguilera labai pasisekė su baladėmis, jos šiame albume yra pačios stipriausios ir mane patį labiausiai žavinčios dainos. Gero klipo žiūrėjimo. Ir pagalvojau, visi su šia daina taip užtilo, ir niekas nebeprisiminė vargšės Lady Gagos. Tai jau taip.
16 I Hate Boys
Smagus kūrinėlis su feminizmo dvelksmu. Jame iškart atsiskleidžia Christinos balso tembras, kuris yra būdingas tokiam hitui kaip „Keeps Getting Better“, tačiau iš muzikinės pusės labiau jaučiasi futuristinis vėjas. Tai nėra mano mėgiamiausias albumo kūrinėlis, jis gan trumpas, ir skamba, man asmeniškai, ne per įdomiausiai. Iš esmės „I Hate Boys“ yra pripažintas neoficialus ketvirtasis Aguileros singlas Australijoje, kadangi ši daina šioje šalyje sulaukė atitinkamo susidomėjimo ir būtent ten išleista kaip singlas, niekur kitur ši daina tokių pasisekimų, deja, nesulaukė.
17. My Gilrs (featuring Peaches)
Tai grynai atitinkantis futuristinį muzikinį stilių, įdomaus ir keisto skambėjimo daina. Man asmeniškai, daug geresnis kūrinėlis už „I Hate Boys“, čia taip pat jaučiami feminizmo vėjai, tačiau jis nėra radikalus. Smagus skambesys, vėl primenantis atitinkamą japonų muzikos žanrą, savotiškai norisi šokti pagal šią dainą.
18. Vanity
Be jokios abejonės, tai yra „bioniškas gabalas“, elektros prisodrinta muzika, ritmas, suderintas vokalas, tačiau tai nėra prie mano mėgstamiausių jos dainų iš šio albumo. Jame taip pat yra savotiškai „atidirbtas“ skambėjimas, bandoma ieškoti originalumo, bioniškumo ir jis, mano galva, visai neblogai pavyko, tiesiog, yra dainų, kurias klausaisi iš albumo ir yra, kurias stengiasi prajungti. „Vanity“ man yra viena iš tokių.
Dabar pristatysiu penkias paskutines dainas, kurios priklauso DELUXE albumų versijai.
19. Monday Morning
Keista daina, iš tikro labai mažai klausyta. Bioniškumo dainoje daug, tačiau daina nėra iš mėgstamiausių, ji – švelni, truputį monotoniška, tačiau kartu turinti savo žavingo stiliaus, kuris labai tinka į bendrą „Bionic“ koncepciją.
20 Bobblehead
Intin futuristinis kūrinys. Iš pradžių pagalvojau – nesąmonė, ta keista muzika, kažkoks „perdimas ir varlių kvarksėjimas“, bet klausantis kažkelintą kartą, pagalvojau, visai smagiai klausosi ir ėmiau linguoti į taktą. Dar kartą pagalvojau, kad tik Christina ir gali taip drąsiai ir efektyviai eksperimentuoti su stiliais ir muzika, nesvarbu, kad tai galbūt daug kam ir nepatiks.
21 Birds of Prey
Viena žaviausių „Bionic“ dainų ir apskritai DELUXE dainų. Įdomus skambėjimas, nuostabūs žodžiai ir ta aura, kuri vėl skamba kaip „Lift Me Up“ baladėje. Iš tikrųjų buvo muzikos nutekėjimas, kadangi šios dainos muzika jau buvo gerokai paplitusi prieš paties albumo išleidimą ir dar gerokai prieš pirmojo singlo paskelbimą, tačiau daugelis netikėjo, jog tokia daina gali apskritai būti Aguileros albume. Ot ir gali! Mistika ir ramybe dvelkiantis kūrinėlis, mano galva, tinka keistais gyvenimo momentais, kai lyja, kai žiūri pro langą ir kažką mąstai. Myliu šią dainą, ji įdomi ir pakankamai bioniška.
22. Stronger Than Ever
Dievaži, tai apskritai pati geriausia viso albumo daina! Nejučia mane vėl grąžina į 2002 metus, į skandalingąjį jos „Stripped“ albumo laikus ir vėl priverčia skraidyti. Tai pakankamai „kitokia“ daina nuo bioniškųjų, tačiau turi savo įprasto pianino atgarsių, kurių Aguilera ankstesniuose albumuose beveik nenaudodavo. Balsas ir vėl gyvas, vėl aštrus, draskantis širdį. Ką ir bepasakyti, širdį draskantys žodžiai, tekstas labai stiprus, „kabinanti“ aranžuotė. Kaip visada, per šitą dainą lengva įsivaizduoti gerą video klipą ar net geram filmui muzikinį takelį. Sakau, tegu kalba pati daina.
23. I Am (stripped)
Tai paskutinė „Bionic“ daina, kuri yra įdomi savo tekstu ir pakankamai bioniška, palyginus su ankstesne daina. Tai vėl švelnus, Aguilerai ankstesniuose albumuose nebūdingas dainavimas. Sakyčiau, labai suderinta su pačia muzika. Šią dainą mielai pasiklausyčiau kur nors važiuojant autobusu per Lietuvą, iš tikro, tai ilgesinga ir graži daina.
24 Little Dreamer (Bonus)
Noriu pristatyti ir dainą, kurios be reikalo neįtraukė į „Bionic“ albumą, bet yra tikrai gan įdomus ir „vežantis gabalas“, pridedu dainą, įvertinkite patys. Man tai gan stiprus kūrinys. Vienas iš mėgiamiausių.
Taigi apžvelgiau daugmaž visą „Bionic“ albumą. Iš tikrųjų nelengva vertinti, kai nesi muzikos ekspertas, bet visada gali išsakyti savo subjektyvią nuomonę – patinka ar nepatinka. Apibendrinus, noriu pasakyti, kad „Bionic“ yra iššūkis, iššūkis klausytojui ir pačiai Aguilerai. Aišku, yra albume dainų, kurių nesinori klausytis, bet bendrame kontekste, man jos labai gražiai įsilieja. Apskritai, kai kurie kritikai peikė, jog albumas yra „makalynė“, kad yra daug įžymių žmonių, kurie dirbo prie šio albumo, dirbo skirtingomis kryptimis, todėl albumas, anot jų, yra chaotiškas. Aš taip nemanau, albumas yra gan suderintas, tik viena ar kita daina išsiskiria savo nebioniškumu, tačiau sąskambiai ir futuristinė idėja visada išlieka daugiau ar mažiau dainose.
Jums šis albumas gali patikti arba nepatikti, gali patikti kelios dainos, gali nepatikti nė viena. Kiekvienas turi savo nuomonę. Apskritai nesu elektros muzikos mėgėjas, tačiau kokį bumą atnešė šis Aguileros albumas, mane patį nustebino. Tai gan gurmaniškas albumas, nepritaikytas plačiajai rinkai, tad belieka, kaip sakant, atlikėjai palinkėti komerciškai sėkmingesnio albumo ateityje. Noris pasakyti, kad šis albumas buvo reikalingas ir jis nebus nurašytas į istoriją, tai kas supras ir klausysis, visada bus gyva ir reikalinga.
Nuo vasario 13 dienos, per TV3 prasideda muzikinis šou projektas „Chorų karai“. Tai kone geriausias ir įdomiausias, mano galva, muzikinis projektas. Negaliu žiūrėti tų visų iki kaulų atsibodusių šokių ir „Žvaigždžių duetų“, negaliu ir jau nuo jų vemti verčia, bet tikriausiai žmonėms patinka. Štai pernai stebėjau „Chorų karus“ ir pagalvojau, kad ko gero tai vienas geriausių kada nors buvusių muzikinių renginių Lietuvoje. Profesionalumas, skindantis iš atlikėjų, daina atliekama kaip vienas kumštis, kaip grupė žmonių – tvirtai ir su įvairiom interpretacijom pateikia dainą, žodžiu, buvo įdomu. Kaip visada nepatiko tik renginio koncepcija – užtęstinumas, perdėtas rezultatų laukimas, banalūs pokalbiai apie ratus ir batus, kurie išmušdavo iš vėžių ir net norėdavosi perjungti kanalą. Labai tikiuosi, kad šis ateinantis sezonas bus toks pat įdomus ir smagus savo turiniu ir dainomis, kad komisijoje bus nuotaikingi ir įdomūs žmonės kaip antai ponia Zita K., o ne koks nors pasipūtėlis Jurijus Smoriginas, kurio kalbų negaliu klausytis.
Džiugu, jog prie šio projekto prisijungė ir kiti miestai – Utena, Telšiai, Tauragė. Taip pat džiaugiuosi, jog bus su kuo ir prie ko leisti šeštadienio vakarus. Tad, trumpa komercinė rekomendėlė ir reklamėlė – pridedu vaizdo įrašus, kurie pasklido bereklamuojant „Chorų karų“ antrąjį sezoną. Gero žiūrėjimo ir projekto.
Smaragdinis Telšių choras jau pasirodė gyvai:
Įdomūs ir įspūdingi „Chorų karų“ anonsai“
Neringos Čereškevičienė vadovaus Baltajam Vilniaus chorui. Jų pasirodimai gatvėse.
Jei gali. Jei tik gali, tai gyvenimą išgyvenk visą, tiek, kiek jis Tau duotas. Jei gali, jei iš tikrųjų gali, tai paimk tiek, kiek tau duota, daugiau ir nereikia. Jei gali, tai pasidalyk su kitais, jeigu moki, jeigu žinai kaip, tai pasidalyk. Jeigu užtenka tiek, kiek turi, daugiau neimk, pamokyk kitą būti laimingą, visai kaip pirmoką, kuris turi išmokti skaityti. Jeigu gali, dainuok, jei negali, tai kalbėk, jei negali, tai bent mąstyk ir mylėk, tiek kiek Tau duota. Jeigu gali, pakeisk, skrisk, pažink, pereik kalnus, sugalvok iššūkius, jeigu negali, tai bent stovėk, žiūrėk, mąstyk ir kvėpuok. Tiek, kiek Tau ir duota. Jeigu gali.
Šiandien trumpai apie filmą „Socialinis tinklapis“ (The social network) (2010). Tai amerikiečių kino filmas apie „Facebook“ sukūrimą. Žinot, jame įžvelgiau labai daug komercijos. Labai įdomūs tikrieji šio filmo „kėslai“. Ar tai noras dar labiau įsigalėti „Facebook“ rinkai pasaulyje, ar parodyti tikrąjį nuoširdų kelią apie jo sukūrimą? Žinot, filmas manęs tikrai nesužavėjo, nors ir yra rimtas pretendentas į vasario mėnesį vykstančius „Oskarų“ apdovanojimus.
Filmą vertinčiau kaip teismų bylinėjimą. Iš tikrųjų žiūrėjau net prasukinėdamas, nepatiko man ten tas tiesos aiškinimasis, nepatiko tos keistos vyrukų intrigėlės. Didžiausia, ką davė filmas, tai yra bendras suvokimas, kaip atsirado vienas „didingiausių“ internetinių portalų – „Facebook“. Ir viskas. Filmas, kuris turėtų idėją, mintį, meninės reikšmės, galiausiai estetikos ar dar kažko, tai tikrai nėra „Socialinis tinklapis“.
Taigi, filmą vis tiek rekomenduoju užkietėjusiems racionalistams, logikams, biznio besivaikančioms personoms, tiems, kurie domisi teise, makleriams ir šiaip visokio plauko chuliganams. Gero žiūrėjimo.
