2012 m. sausio 19 d., ketvirtadienis

Filmas: "Porno melodrama"



Sveiki visi,

Dar visai neseniai per „Kino pavasarį“ nuvilnijo jaunojo režisieriaus Romo Zabarausko sensacingu pavadinimu filmas „Porno melodrama“ (2011 m.). Tai trumpametražis, vos 30 minučių trunkantis vaidybinis filmukas apie pirmąjį akivaizdų prabilimą homoseksualizmo tematiką Lietuvos kino terpėje. Jau iš treiler‘io, kuris reprezentavo filmą Youtube‘je, mačiau, kad nieko gero iš šio filmo nebus. Nors filmas buvo pristatytas ir užsienio šalių rinkoje, tačiau didesnio susidomėjimo nesulaukė.

Negaliu sakyti, kad „Porno melodrama“ – dieve, apsaugok, bet pavadinimas tikrai niekam tikęs, yra totalus krachas. Anotacija jau byloja, kad bus kalbama apie Lietuvos homoseksualų problematiką, mažų mažiausiai rodo santykį tarp visuomenės ir pačių homoseksualų, tačiau filmas anaiptol apie tai per daug nekalba. Jis bylinėja trijų jaunų žmonių santykius, o užrašas „pederastai“ ant sienos ar dantis sukandęs kunigas toli gražu nėra didžiausias homoseksualų ir visuomenės konfliktas. Vengta masiniu scenų, daug uždaros patalpos ir Vilniaus kvėpavimas – tai didžiausios etiketės, kad dirbta pusvelčiui ir sėdėta ant labai mažos pinigų krūvos.

Įspūdis toks, kad režisierius susikvietė savo pažįstamą „šaiką“ ir sako: „davaj, kuriam filmą“. Labai neprotingai išrinkti aktoriai, tik viena mergina Vilma Katavičiūtė jautėsi, jog turinti šiokios tokios patirties prieš kamerą, bet negi viena mergina išgelbės visą filmą? Problema pasirinkta irgi gan banali, o juk šia tema tokį filmą buvo galimą sukurti! Mano galva, per anksti režisierius užsimojo sukurti kažką įdomaus, nes toks įspūdis, kad pasiteisino mažiau nei trečdalis idėjos. Prastų aktorių problema – nenatūralumas, scenos kažkokios nei estetiškos, nei manieringos, tokios negyvos, sakyčiau. Nieko nenoriu įžeisti, nes labai nuo paties režisieriaus priklauso, kaip jis išvysto personažus, kiek leidžia pasireikšti patiems aktoriams, o jie man pasirodė pernelyg tapatūs, vienodi, neišvystyti...

Finalinė scena pribloškė savo keistumu, vos ne Hermono Hessės „Stepių vilkas“. Kodėl režisierius pasirinko artistinę sceną? Sakyčiau, reiktų jau ieškoti simbolikos, tačiau ji perdėm neaiški, o parinkti dialogai ir žodžiai tiesiog stebino savo neatitikimu. Scenarijus rašytas literatūriniu stiliumi, tarsi drama, o kai tie žodžiai atgyja aktorių lūpose, tebelieka „skaitymo“ įspūdis.

Taigi šį filmą vertinu itin prieštaringai. Visame kame didžiulės sprogos – aktoriai, scenarijus, režisūra, išvystymas, simbolika... Kur spjausi – ten pataikysi. Reikia manyti, kad kažkas dar kurs šia tema filmą ir jis bus kur kas geresnis.

Įvertinimas: 3/10



Jūsų Maištinga Siela

2012 m. sausio 17 d., antradienis

Žmogus - tai mįslė ir atsakymas (Gimiau pačiu laiku)




Sveiki visi,

Ar gyvenimas yra ilgas, ar labai trumpas, manau, nusprendžia tik pats žmogus. Pamenu savo močiutę, kuri vis man sakydavo, kad „savo amžių jau nugyveno“. Pamenu, aš jos klausdavau, ar ji bijo mirti ir man visada atsakydavo, kad taip. Manau, ji nežinojo, kas ta mirtis. Kiek pamenu, mūsų rimčiausios pokalbių temos ir būdavo „gyvenimas ir mirtis“.

Pamenu, kaip ji visada manęs paklausdavo: „ar verksi, kai aš numirsiu?“ Manau, kad ašarų pakalnės per laidotuves yra neatsiejama kiekvienų mūsų senolių dalia bei tradicija. Daug ašarų tikriausiai jiems reiškia ne gailestį, kaip bandytų dabar išaiškinti psichologai, bet daug meilės, kitaip sakant, suprask, kad laimingas gyvenai ir turėjai daug brangių giminių ir draugų. Aš jai atsakydavau, kad verksiu ir ji pasijusdavo geriau. Juk kaip svarbu, kad kas nors palaidotų senąją kartą ir ją prisimintų.

Mano senelis dabar irgi kartoja tuos žodžius: „mano amželis jau baigiasi“. Ir tikrai, nieko nebenori, viskas jau vis vien, tik slenka kažkokios dienos, viskas daroma tik minimaliai ir kažko vis laukiama, lyg pati mirtis jau tuoj turėtų įeiti pro durų slenkstį ir pasiimti. O juk pažinojau kaimynę, kuri virš 90 metų vis optimizmu apsiputojusi kartodavo, kad jai tik duokit to gyvenimo, tai dar tris tokius laikus prijungsianti prie savo esamo gyvenimo. „Juk ir tie žmogaus amžiai galėtų būti ilgesni, o dabar gimei, užaugai, pagimdei, užauginai ir į grabą,“ - juokaudavo ji.

Žinot, kodėl visgi Darvino teorija turi spragą? Jeigu mes būtume išsivystę iš beždžionių ir neturėtume dvasios, mes juk būtume pilka masė. Kas visgi nulemia žmogaus vidinę energetiką? Kas nulemia, kad jis yra optimistas, o žiūrėk, jo kaimynas – pesimistas. Kas nulemia, kad vieni yra geri verslininkai, apsukrūs politikai, o kiti laisvos bohemos ir menininkai? Negi genai? Charakterio savybes visgi fiksuoja ne DNR ir mokslas to paaiškinti negali. Negali ir Darvinas. Vadinasi, kiekvienas žmogus kažką turi savyje didingo, kažkokią misiją, kažkokį individualų koloritą, kuris nėra ir negali būti nulemtas genezės. Lygiai taip pat yra ir su žmonėmis, kurie gyvenimą mato labai greitą ir trumpą arba labai ilgą ir vargingą.

Ar Jūsų niekada neapėmė toks jausmas, kad gyvenimas visgi nėra nei ilgas, nei trumpas? Yra pasakymas – „gimiau pačiu laiku“. O kitokio laiko mums ir nebereikia. Dar antikos laikais sakydavo, kad joks tėvas ir motina neturėtų laidoti savo vaikų, tai vaikai turi laidoti savo tėvus. Tai gamtos tąsa. O mes? O mes, tikiu, sugrįšim, vienais ar kitais pavidalais vis tiek sugrįšim, juk esame nuostabūs, skirtingi ir kol kas nepaaiškinti nei Darvino teorijomis, nei psichologijos mokslu, nei filosofija. Mes patys sau esame ir mįslė, ir atsakymas. Dar tik laiko klausimas, kada patys save įminsime.

Jūsų Maištinga Siela
Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com



2012 m. sausio 14 d., šeštadienis

Pasitenkinimas - tai gyvenimo prasmė?



Sveiki visi,

Kaip svarbu vienišam žmogui surasti priežastį dėl ko gyventi. Labai svarbu. Teko kažkada turėti ilgiausią diskusiją su racionalaus tipo mąstančiu žmogumi, kuriam savo sunkiomis gyvenimo akimirkomis lyg ir sąmoningai, lyg pasąmoningai bandžiau guostis, kad man trūksta gyvenimo motyvacijos. O jis man beveik piktu tonu tarė – kokios dar motyvacijos? Kokios?! Jis nesuprato manęs arba suprato ir tai buvo jam nepriimtina.

Gyvendami mes kuriame dvejopą „laimės rūšį“ t.y. pasitenkinimas ir tikrasis džiaugsmas, kuris neprarandamas bent jau taip pat greitai kaip pasitenkinimas. Na, pasitenkinimas. Kaip tai atrodo? Gyveni savo paprastą žmogelio gyvenimą ir didžiausias tavo „džiaugsmo“ trumpalaikiais pakilimo taškais – tai pasitenkinimo forma, kuri kaip orgazmas trunka akimirka. O toliau grįžti į zombio būseną, ieškai kito pasitenkinimo – alkoholio, narkotiko, rūkalų, pirkinių, ko tik norite. Pasitenkinimo lygis labai platus. Tarkim gavus algą bėgti į parduotuves nusipirkti plastikinių iš Kinijos atgabentų niekniekių, (nes pirkiniai – tai trumpas pasitenkinimas), kurie gaminami iš Žemės resursų ir kažkam dar priedu krauna kapitalą. Štai tau ir pasitenkinimas, kai kaimynei Onutei iš Indijoje nukankintos karvutės odos vyras nupirko „Armani“ rankinę, o Onutės kaimynei Marytei ego nuosmukis, kad jos vyras nupirko tokią pat iš Gariūnų tik su suklastotu „Armani“ užrašu, nors tai tų pačių karvučių oda ir forma, siūvimas tas pats. Bet pasitenkinimo Marytė nejaučia, nes jos vyras negali taip patenkinti, kaip Onos vyrelis. Ir tokių pavydžių galima prikurti milijonus.

Tai pasitenkinimo laimė, kuri paremta niekalais, nesąmonėmis. Baisiausias, kad kažkas suformavo, jog taip reikia. Kažkas davė peno manyti, kad laimė yra sudaryta konkurencingumo principu. Toli žvalgytis nereikia, nes kokia valdymo sistema, toks ir žmonių laimės lygis. Gaila tik tai, kad žmonės nebeabsorbuoja dvasinio lygmens, ilgalaikio džiaugsmo, kuris yra vidinis ir besąlyginis, paremtas meile, o ne resursų eikvojimu ir masturbacija.

Bet kai nebelieka gyvenime motyvacijos, vidinio dvasinio lygmens, kuris teiktų džiaugsmo, vilties, o svarbiausia – pilnatvės, žmoguje įvyksta lūžis. Jis tampa pasitenkinimo lygmens primatas. Pasitenkinai ir likai patenkintas iki kito karto. Viskas. Ir su tokiais žmonėmis esu susidūręs labai daug kartų, to išmokė juos pats gyvenimas. Jie man sako: na, ko tu liūdi, zuikeli, nu ko ir vėl draskaisi ir depresuoji, juk gyvenimas yra gražus, pažiūrėk į mane. Pažiūriu aš į juos ir man noris dar labiau verkti. Jų laimė tokia tuščia, nes jų laimė – tik pasitenkinimas pinigais, sėkme, darbu, šunimi, puošniais namais, mašina, priklijuotais nagais, o jų asmeniniai gyvenimai suskeldėję kaip granitas.

Štai jums klausimai. Tai ką daryti žmogui, kuris yra savotiškas sistemos atmata, kuriam neužtenka tik pasitenkinti, o dvasinio resurso gėrybės ne visada išlaikomos širdyje dėl grubios sistemos, bendraminčių nebuvimo ir kitų sąlygų. Negi ir mums, stabilumo ir tikrosios laimės ištroškusiems žmonėms eiti ir užsidaryti į olas kaip budistams ir nebepriklausyti niekam, tik sau?

Kaip visada darau išvadą, kad niekas nesikeis, kol žmonės patys neatsibus ir nepanorės gyventi ne pasitenkinimo lygmenyje, o tikrosios laimės lygyje.

Jūsų Maištinga Siela
Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

2012 m. sausio 11 d., trečiadienis

Gyvenimo kokybė




Sveiki visi,

Sėdėjau ir skaitinėjau svetimus blog‘us. Man niekada nepatiko tas žodis „blogas“, jis per daug man teikdavo blogą atspalvį su lietuvišku žodžiu „blogas“ – antonimas žodžiui „geras“. Tai angliškas terminas, kuris labai lengvai prigijo mūsų interneto platybėje. Aš tai tiesiog vadinu saitu arba internetiniu dienoraščiu.

Taigi... sėdėjau sau svetimuose internetiniuose dienoraščiuose, skaičiau kažką ramiai apie knygas ir staiga užkliuvo tokie pasakymai: „metų blogiausia knyga“; „gaila sugaišto laiko“ ir t.t. Ir iš tikro, kiek mes gyvenime – vis einam ir darom ne tai, ką reikėtų daryti, skaitom ne tą, ką turėtume skaityti. Ar moteriškas žurnalas su psichologų nepamatuotais testais apie tai, kaip sulieknėti ar geriau rankoje Tolstojaus romanas? Daugelis nori iš mūsų nugyventi kuo kokybiškesnį gyvenimą, bet...

Kaip svarbu yra nors kartą perskaityti blogą knygą ir suprasti, kodėl ji prasta, kaip svarbu nors keletą kartų pamatyti prastų filmų, kad pamatuotum ir suprastum, kas iš tikrųjų yra gera ir vertinga knyga. Kaip svarbu nors kiek savo gyvenime įsileisti bergždžių, nereikalingų dalykų, vardan harmonijos, vardan patirties ir tada, tada gal mums iš šalies nebeatrodys, kad „sugaišau be reikalo laiką“. Ir bloga patirtis atnešą kažką gero...

Ar ne taip?

Jūsų Maištinga Siela

  

2012 m. sausio 8 d., sekmadienis

Knyga: Sergejus Lazarevas "Karmos diagnostika" (12 knyga)



Sveiki visi,

Paskutiniuoju metu skaičiau Segėjaus Lazarevo paskutinįjį (dvyliktąjį) „Karmos diagnostikos“ tomą, kuris vadinasi neįprastai švelniai, gal net šiek tiek naiviai – „Gyvenimas kaip drugelio sparnų plevenimas“. Ši knyga Rusijoje pasirodė 2007 – aisiais, o Lietuvoje – 2009 – aisiais. Lazarevo metodai ir teikiamos situacijos visada gręžėsi į žmogaus ligas ir jų gydymą per Meilę. Ne kiekvienam jo knygos, nes jos labai stiprios, įtaigios tiek pasakojimu stiliumi, tiek energetiškai. Knygoje bandžiau aptikti ir 2012 – ųjų metų įvyksiančių dvasinį žmonijos sąmonės lūžio pėdsakų.

Štai čia ištrauka apie Kosminį kamertoną (muziką), kuri seniai nesilankė mūsų Žemėje, kad pakeltų ir suderintų mūsų Planetos ir kartu žmonių vibracijas su Kosminiais dėsniais. Manau, kad tai ryški aliuzija į Metatrono, SaLuSos ir kitų būtybių teigimus apie Kali Jugos pabaigą, kad galiausiai link mūsų artėja spinduliuotė, sąmonės ir pasąmonės šviesa, kuri atvers galimybes pakylėti savo vibracijas ir pagaliau nusimesti pasaulyje įsigalėjusią kapitalistinę nelygybės vergovę.

<...>
„Bet kuri gyvų organizmų populiacija periodiškai turi save suderinti su pagrindiniu Visatos ritmu, nes tai ne tik išsigelbėjimo, bet ir išgyvenimo laidas. O jeigu užgaištama suderinti, vietoj muzikos galime išgirsti kakofoniją. Visuomenė, peržengusi negrįžtamą ribą ir susilietusi su Dieviškumu, žūsta. Periodiškas derinimasis su Dieviškumu būna varginantis, bet suteikia galimybę apsivalyti ir pasikeisti. Periodiškai Visatoje skamba kamertonas, ir Dieviškumas mus aplanko net per mūsų valią. Ir transformacija būna tokia galinga, kad nepasiruošusieji žūsta. <...>

Tai, kad mūsų pasaulyje religija prarado savo galią ir panašėja į falsifikatą, o meilės ir dorovės samprata darosi reliatyvi, liudija tik paprastą ir akivaizdų faktą: pasaulyje seniai nebeskambėjo kamertonas, o Žemės seniai nelankė Dieviškoji logika. Prisiminkite, ką kalbėjo Kristus: „Kadangi įsigalės neteisybė, daugelio meilė atšals“. <...> Vienam kamertonas skambės kaip nuostabi muzika, o kitam, kuris nepasirūpino savo dvasia, - kaip skaudaus atpildo trimitas.“

Savo dvyliktoje „Karmos diagnostikos“ knygoje Lazarevas kritikuoja ir Froido psichoanalizės mokslą, kuris dalinai sumenkino didžiąsias pasaulio religijas. „Savų troškimų, savo gyvuliškojo prado išaukštinimas – štai iš principo ir visa psichoanalizė, tai pagrindinė priemonė, kaip žmogų vėl paversti gyvuliu.“ (p. 413) „Įsijungiu televizorių ir matau įprastą vaizdelį. Kažkurioje šalyje liaudis vėl piktinasi ir maištauja. Mat smuko ekonominiai rodikliai, pablogėjo gyvenimo kokybė. Žiniasklaidos priemonės trimituoja apie tai kiekvieną sekundę. O apie tai, kad degraduoja dorovė ir kultūra, niekas nekalba. Apie tai, kad homoseksualizmas užplūdo visas šalis, ir apie tai, kad visa tai yra dvasinio pakrikimo požymis, niekas nekalba. Juk rytoj jūs apsilankysite pas psichoanalitiką, ir jis įtikinamai bei aistringai jums aiškins, kad gėdijimasis ir moralė tik patologija, kad tai kenkia jūsų sveikatai ir pamerkęs akį jus stumtels prie kušetės, taigi prie svarbiausio dvasios ir kūno sveikatingumo instrumento.“ (414 – 415 p.). Galima, aišku, ginčytis dėl teisumo arba priimti kaip įdomią savotišką tiesą.

Šiaip knygoje properšom iškyla neįtikėtini dalykai ir hipotezės, pvz.: „greta dinozaurų liekanų mokslininkai aptikdavę keistus darinius – amorfišką masę, kurioje būdavę kaulų, akmenų ir pan. kažkuris mokslininkas iškėlė mintį, kad tai buvusi masė, kurią dinozaurai atrajodavę. Tiesiog jie neturėję užpakalinės išeinamosios angos ir žarnyno. Jie surydavę auką, suvirškindavę savo skrandyje ir paskui išvemdavę likučius <...> (p. 419)

Ir visgi, nors su daugeliu dalyku aš asmeniškai sutinku, ypač tai, kad reikia gyventi meilėje ir nieko daugiau ir gražiau už Meilę, nes Meilė ir yra Dievas, tačiau su kai kuriomis išvadomis linkčiau pasiginčyti. Segejus Lazarevas, manding, šiek tiek senamadis. Taip, jo atrasta technika ir mechanizmas labai veiksmingi, tačiau jo kai kurie požiūriai prasprūsta asmeniški ir, mano nuomone, senamadiškai. Toks jausmas, kad autorius laikosi senųjų valiutų, vagnorkių t.y. perdėm pernelyg senamadis. Akivaizdu, kad pasaulis keičiasi, keičiasi žmonija, atsiranda naujos tendencijos, energijos ir žmonijos išlikimo faktoriai, tačiau kartais skaitydamas užčiuopiu, jog užangažuota tai, kad žmonija byra, žmonijos dvasingumas byra ir viskas byra ir besikeičiantis pasaulis tėra tik destruktyvumo tramplynas. Net paties vaiko auklėjimas, toks įspūdis, kad sutvarkytas pagal senamadišką šeimos tradicijų santykį, atėjusį, sakyčiau, net iš puritoniškųjų XIX amžiaus laikų: „Kodėl šeimose išauga problemiški vaikai? Todėl kad pažeidžiama dviejų energijos srautų sąveika. Paprastai motina esti energijos atidavimo, nebaudžiamumo, pasitenkinimo, troškimų išsipildymo simboliu. Tai jaučiama pasąmoningai, biologiškai. O tėvas simbolizuoja troškimų tramdymą, jų apribojimą. Tėvas riboja ir baudžia, motina paglosto ir apgina. Tokioje šeimoje vaikas harmoningas, o jo dvasioje slypi daug meilės.“. (p. 422) Tai ką, grįžkime į XIX amžiaus šeimos sampratos laikus ir gyvenkime netobulėdami nė per nago juodymą? Galbūt. Juk kiek dabar daug skyrybų aplinkui, kiek pasimetusių vaikų, kurių tėvai keičiasi ir keičiasi. Tai visa karta, ateinanti visuomenė išaugs problematiška? Nemanau.

Šiaip visoje knygoje aprašomi įvairūs žmonių įvykiai, taikant karmos mechanizmą. Kartais mes net nesuvokiame, kad darydami neva gerą ir dorą iš tikrųjų žudome save ir aplinkinius, o darydami kažką neva blogą, tiesiog vykdome dievo valią, knygoje mokoma tai suvokti, suprasti savo ligų ir nelaimių priežastis. Yra nemažai pasamprotavimų apie bendrą žmonijos ir socialines klases, jų funkcionavimą, pvz.: „meno žmogus turi žengti visų priešakyje – jis juk aprašinėja dvasią. Kentėdamas ir kankindamasis jis visai visuomenei parodo, kas greitai ištiks ir visus kitus.“ (p. 428) „Bet kadangi blogis yra perdėtas gėrio garbinimas, jo sunaikinti neįmanoma. Blogis – tai mūsų aistros, tad bet koks stiprus prisirišimas, slopinantis meilę, virsta blogiu. Sunaikinti aistras ir troškimus įmanoma, bet tuomet numirsime ir mes, todėl pergalė prieš blogį – tai pergalė prieš savo aistras, tai kankinamas savęs transformavimas, o be meilės Dievui toks procesas būtų neįmanomas. Todėl realiame gyvenime ne visados viskas baigiasi laimingai“ (p. 430).

Šįkart daug cituoju, nes manau, kad knygoje yra begalės naudingos informacijos formuojant mūsų harmoningą gyvenimą. Visgi knygos pabaigoje Lazarevas pereina prie kur kas optimistiškesnių kalbėjimų apie žmonijos ir visos planetos išsaugojimą, kadangi Planeta ir mūsų energetika keičiasi. Vis kalbėdamas apie mūsų gyvenimo būdą iššaukiantį destrukciją, jis visgi skyrių pabaigoje pažymi, kad mato, jog ir pati Amerika ilgai buvusi Sovietų Sąjungos antiteze, pagaliau po truputį gręžiasi į dvasingumą, taip pradėdama lyginti visos Žemės žmonių energetiką į vienovę.

Įtariu, kad autorius rašydamas dvyliktąjį tomą net nenutuokė, kad šis – tai paskutinis tomas. Kiek žinau, po to Lazarevas pradėjo naują knygų ciklą, kaip auklėti vaikus ir t.t. Taigi paskutinė knyga tarsi turėjo būti apibendrinanti visų 15 metų jo darbo metų vaisius, tačiau kai kur man pasirodė šiek tiek papilstymas iš tuščio į kiaurą, juk esmė ta pati – mylėti, mylėti, mylėti. Tik naujos duodamos situacijos geriau įsisąmoninti pačiam skaitytojui ir pritaikyti tai praktiškai asmeninės dvasios evoliucijos eigoje. Veržimasis į Dievą tebėra ir tebebus pagrindinis žmogaus uždavinys.

Gaila, kad leidykla „Asveja“ nebeapsiėmė versti kito Lazarevo knygų ciklo, tačiau tai, ką daugeliui davė „Karmos diagnostika“, tikiu, tai buvo be galo įtaigu, stipru ir sukrečiančia. Aš pats šią knygą pradėjau skaityti penkiolikos metų ir pirmą kartą tada pajutau, kaip svarbu gyventi teisingai. Gal daugelis sakys, kad gyvenimas teisingai yra gyvenimas pagal Lazarevą, bet skaitant jo knygas, tik aklas žmogus nesupras, kad iš tikrųjų teisingas gyvenimas ne primestas autoriaus, bet tai gyvenimas pagal Meilę, kuri pranoksta viską.

Ir iš tikrųjų ši knyga ir visos „Karmos diagnostikos“ knygos tik patvirtina vieną ir tą patį – nieko Visatoje nėra galingesnio nei Dievas ir Meilė. Labai rekomenduoju visiems dvasios ieškotojams pirmiausia paskaityti Lazarevo tekstus, nes vakarietiškoji ezoterika tėra tik iliuzija, jog be pastangų gali gauti visko, ko tik nori. Viskam yra tam tikra kaina, o štai gyvenimiškos situacijos, kartais iki pat buitinių nuopuolių, tokių daug galima rasti „Karmos diagnostikoje“. Taip, tai sukrečia, gilu, pažadina ir ne viskas būna taip gražu ir miela, kaip Vakarų ezoterikoje, sakyčiau, Lazarevo knygas iš vis nepriskirčiau prie ezoterikos, tai nauja meilės ir gyvenimo filosofija. Skaitai knygą ir net nepajauti, kaip pradedi mąstyti pagal ją, atrinkti savo gyvenime situacijas ir pastebi, kaip viskas ima keistis. O ar viskas keičiasi į gerą, tai jau priklauso nuo jūsų ir tai, kaip jūs priimate informaciją.

Jūsų Maištinga Siela
Man parašyti galite: cirkininkas@gmail.com

2012 m. sausio 7 d., šeštadienis

Žiniasklaida - jau seniai pirmoji valdžios forma




Jūsų Maištinga Siela

Būti truputį šen ir būti visu savimi čia ir dabar. Kažkur sninga, Austrijoje ir Šveicarijoje, sako, tiek daug prisnigo, o man daugiau nieko nebelieka, kaip tikėti, būnant čia ir dabar. Juk negaliu būti Austrijoje ir viską patikrinti. Tai irgi tikėjimas. Tikėjimas žiniasklaidos balastu. Ir jeigu mes galime patikėti, kad ten iš tikrųjų yra labai daug sniego – juk nuotraukos ir visa kita, ir galime tikėti, kad šveicarai ten labai krykštauja, ypač provincija, kai pusnys tyliai apgaubia medines ir plastmasines palanges ir akimirkai užkonservuoja namuose jaukią žiemišką tylą, jeigu mes tuo galime patikė, tai kaip netikėsi, jei žiniasklaida teigia, kad Kosmose nėra gyvybės, kaip netikėsi ja, kad ji rašo, jog Kinijoje nebėra laisvų pandų?..

... ir tada suvoki, koks tu esi pažeidžiamas per informaciją. Kaip tave lengva kontroliuoti per propagandą, užtenka kažkam valdyti žiniasklaidos vairą ir mes lyg romūs avinėliais jais tikime, nes juk Austrijoje ir Šveicarijoje tikrai prisnigo ir kosmose nėra (ar tikrai?) gyvybės.

Kas iš tikrųjų yra tiesa? Sąžinė žiniasklaidoje tėra trukdis, žiniasklaida yra biznis, kaip turgus, kaip Maxima, kaip prekyba žmonėmis – ten tiesos tiek, kiek dykumoje tikrų oazių, o visa kita – miražai, miražai, miražai... Mokslas ir žiniasklaida jau kadaise peraugo tikrąją politiką, kuri tupi Seimo ir parlamentų vištidėse ir peri „tiesos ir teisingumo kiaušinius“. Žmonės valdomi per žinias ir tai kiekvienas nors kiek protaujantis žmogus gali pajusti.

Rinktis tenka mums, ką kramtyti, ką atryti, ką suvirškinti.
Taškas.

Jūsų Maištinga Siela
Man parašyti galite: cirkininkas@gmail.com 

Ką mums norėjo pasakyti 19 - metis, kuris susisprogdino ant Tauro kalno?



Sveiki visi,

Gyvenu netoli Tauro kalno, sostinės Naujamiestyje, tačiau negirdėjau jokio sprogimo, kurį tikina girdėję Antakalnio, Šnipiškių ir Šeškinės rajonų gyventojai. Devyniolikmetis vaikinas, pasigaminęs galingą sprogmenį, savo gyvenimą baigė mėgstamoje vietoje – Tauro kalno šlaite. Belieka tik įsivaizduoti, ką tą momentą išgyveno vaikinas, uždegdamas dagtį, kokios buvo skausmo akys, nukreiptos į naktinį Vilniaus panoramą.

Buvau šiek tiek pritrenktas, kai kitą dieną prisėdau prie informacijos tinklapių ir perskaičiau apie šį įvykį, nes aš pats asmeniškai paryčiais praėjau pro įvykio vietą, apjuostą įvairiausiais „Stop“ įspėjamosiomis juostomis. Nė pagalvoti negalėjau, kad aplink – pareigūnai ir čia nuaidėjo didžiulis sprogimas prieš geras 4 - 5 valandas. Pagalvojau, kad ir vėl eiliniai nesibaigiantys miesto remontai, tad pralindau pro tą juostą ir ramiausiai sau praėjau... O jeigu būčiau žinojęs. Nežinomybė verčia žmogų visada elgtis neatsargiai ir neapdairiai. Bet iš kur kitą vertus galėjau žinoti?

Bet dabar ne apie tai. Grįžkime į tą momentą, kada devyniolikmetis ateina ant Tauro kalno. Kodėl? Kame priežastis, jei neseniai, kaip tvirtino mergina, jai buvo padovanotos gėlės, šampanas ir žiūrėtas filmas dviese. Mylintis ir mylimas žmogus to nepadarytų. Nebent... Mergina atmetė susipykimo variantą, ji tvirtina, kad vaikinas tiesiog išėjo vienas pasivaikščioti, o po kurio laiko ji ir kiti vaikino artimieji gavo atsisveikinimo sms‘us.  

Tikriausiai didžioji dauguma žmonių vienais ar kitais atvejais yra pagalvoję apie savižudybę, o kita dalis net yra ketinę tai padaryti. Iš ko kyla suicidas, nenoras gyventi, nemeilė gyvenimui ir savo būčiai? Iš savo patirties galiu pasakyti, kad didžiausias dalykas – meilės stoka tiek iš aplinkinių, tiek iš paties žmogaus. Nemeilė ir vidinė vienatvė yra didžiulė kančia, kuri neretai priveda prie gyvenimo niokojimo. Kiek žinau, vaikinas net nebelankė mokslų, kuriuos buvo pradėjęs visai neseniai sostinėje. Ir jeigu širdyje neatsiranda jėgos savęs pakelti, pakelti iš nemeilės kylančias problemas, tada prasideda nemalonus dvasinis žmogaus yrimas.

Jokiu būdu nekaltinu nei vaikino, nei artimųjų, nes tai yra visos žmonijos problema – mes nesame vienovėje, vienybėje. Netolygios sąlygos, skirtingi likimai, vaikystė susiklosto dėl vienos ir tos pačios priežasties – žmonijos valdymo. Kapitalizmas mus atvedė į netolygų pasiskirstymą. Vidutinės klasės darbininkėlis, na ką jis gali žinoti apie meilę, apie gyvenimą vienyje, apie dvasinį tobulėjimą, atjautą visai žmonijai, jei jis nuolatos yra įkinkytas į darbo stakles – kalti ir užkalti pinigėlius sau ir šeimai. Argi toks žmogus, ant kurio galvos: paskolos, vystyklai, namų ekonomika, darbas, nuovargis ir t.t. – kapitalizmo vergystės grandinės, negi toks žmogus dar pajėgus rūpintis normaliai šeima, mylėti save ir kitus. Todėl natūralu, kad per kapitalizmo antrankius mes imame riboti savo meilę, rūpestį, nes labai daug energijos išnaudojame tiesiog vergaudami sistemai, ieškodami būdų prasimušti ir išgyventi. Dėl trūkumų ir nuovargio šeimoje ateina kirminas, kuris ne taip suklosto vaikystę, atsiranda nesutarimai, rietenos, iššaukia pretenzijas, neįvertintų pastangų galimybės, žodžiu, konfliktišką pasaulį, tada žmonės nusigręžia, susipriešina, užsidaro, o viduje vis tiek lieka potroškis gyventi meilėje ir mylėti. Bet dvasia jau žudoma.

Kai kas pasakys, kad esu kvailas valdžios nihilistas, tačiau būtent per jos godumą, per šitas santvarkas buvo apleista didžiausias lobis – žmogus ir jo dvasiniai lobynai, jo prigimtiniai gebėjimai mylėti buvo suprantami kaip savaime duotieji, tačiau pamiršta, kad juos reikia tobulinti, puoselėti, ugdyti ir saugoti. Pasakysiu kitaip, valdžia ir sistema suskaldė žmogų, padarė jį išsidraikiusį, netolygų, prišaukė ir atnešė milijonus nesantaikų ir, žinoma, nemeilę. Galime tik spėlioti paviršutiniškas vaikinuko savižudybės aplinkybės, spėlioti tą paskutinį lašą, tačiau gilumoje tų savižudybių mūsų visuomenėje nemažės ir nemažės, nes mes sergame ir mus toliau sargdina mūsų sistema, mūsų pavergimas. Negi žmogus turi laiko ir noro gilintis į save ir meilę, aplinkinius, jei vos tik grįžus iš po 8 valandų darbo reikia dar keisti sauskelnes ar gaminti vyrui valgį. Žmonės yra neįtikėtinai akli arba neįtikėtinai kantrūs, jog nuolaidžiauja sistemai, pamindami savo didžiausią vertybę – save ir artimuosius, leisdami pamiršti, jog turi didžiulį meilės potencialą, bet neturi kur ir kaip jos realizuoti, - o juk niekas nepasakė ir nepamokė, jog taip reikia, - nes pasaulis pilnas niekalų, prievartos, kurie ima viršų. Gali negyventi, bet jei gyveni, tu automatiškai turi eiti į katorgą, kitaip neišgyvensi.

Aišku, atsiras žmonių, kurie man tučtuojau prieštaraus. Ypač gerai pasiturintys verslininkėliai ir šiaip laimingai gyvenantys suokalbininkai, kurie sakys: dirbti reikia, dirbti daug ir sunkiai... Kai išdžiūvusi žmogaus dvasia tenori tik laisvės, meilės, žmogaus, paprasto žmogaus. Kada nukris nuo žmogaus melžimo agregatai, gal tada pagaliau pamatysime vieni kitų ne rūpesčius, o veidus, gal tada atsiras daugiau meilės sau ir aplinkiniams, o tai ir kartu geriausias būdas užkirsti kelią plėsti žmonijos vėžiui – suicidui.


Jūsų Maištinga Siela