Serialas: "Mano svajonių Džinė" / "I Dream of Jeannie" (TV series 1965-1970)

Sveiki visi,

Jau seniai svajojau padaryti šį įrašą ir ta diena visgi atėjo. Serialas, su kuriuo vaikystėje augau (vienas iš jų) buvo savaitgaliais popietėmis kartu su „Kerėtoja“ rodomas „Mano svajonių Džinė“ (I Dream of Jeannie) – kultinis amerikiečių serialas, kurtas praėjusio amžiaus viduryje (1965 – 1970 m.), sulaukęs net penkių sezonų, išgyvenęs nespalvotą ir spalvotą televizijos erą, ir daugeliui lietuvių praskaidrinęs niūrų (o gal ir nelabai) savaitgalinį gyvenimą. Tai pasakojimas apie nesėkmingo astronauto misiją, kai šis nukrenta į negyvenamą salą ir jame suranda butelį, kurį atkimšus pasirodo žavi blondinė, pildanti šeimininko paliepimus ir neretai įveldama į pavojus save ir visus esančius aplinkui.

Gal truputį apie patį serialą ir jo koncepciją? Per penkerius savo gyvavimo metus „Mano svajonių Džinė“ buvo sukurta 139 serijos ir tik pirmasis sezonas iš esmės buvo juodai baltas (nespalvotas) su 30 pirmųjų serijų, kiti likę sezonai – spalvoti ir trunkantys po 25 minutes. Pirmuosius du sezonus prodiusavo Sidney Sheldon, vėliau šią estafetę perėmė Claudio Guzman, tačiau nuolat prie šio projekto lindo ir pirmasis prodiuseris.

Pagrindinius šio serialo vaidmenis sukūrė smarkiai savu laiku išpopuliarėję aktoriai Barbara Eden ir Larry Hagman, abu aktoriai yra ilgaamžiai ir iki šių dienų pasirodo epizodiškai įvairiuose serialuose. Abu šie aktoriai yra dirbę ir prie kito mega amerikiečių serialo „Dalasas“, pastarasis turėjo net 14 sezonų ir buvo filmuojamas ne vieną dešimtmetį, tačiau dabar ne apie tai...

 

Aktoriai serialo kūrimo metu.

 

Štai taip dabar atrodo Barbara Eden ir Larry Hagman

Barbara Eden apskritai buvo vienas žaviausių televizijos veidų.

Iš esmės serialas buvo sukurtas kaip opozicija konkuruoti su „Kerėtoja“, kuris buvo pasirodęs 1964 metais, kanalui ABC, kuris buvo antras kanalas pagal populiarumą JAV. Sunkiausia, prisipažįsta režisierius S. Shaldon‘as, buvo rasti aktorę, kuri atliktų Džinės vaidmenį. Iš esmės režisierius troško žavios brunetės, kadangi blondinė būtų labai greitai sutapatinta su „Kerėtojos“ serialo pagrindine aktore Elizabeth Montgomery, tačiau po daugelio nesėkmingų perklausų jis pasakė: „Tebūnie tai Barbara Eden!“ Ir serialas visgi debiutavo ne ABC kanale, bet pačiame populiariausiame – NBC.

Netrukus Džinės rausvas rūbas tapo tikra klasika ir mėgiamas visuose maskaraduose, šį rūbą kūrė žymi Holivudo dizainerė Gwen Wakeling. Įdomu tai, kad iš pradžių kūrėjai susidūrė su dar viena problema – tuokart amerikietiškoje televizijoje niekas nerodė serialo, kuriame moteris gyventų pas vyrą būdama su juo ne santuokoje – tai buvo dideli puritoniniai laikai televizijoje, todėl kūrėjai nuolat akcentavo, kad Džinė miega ne vyro namuose, bet savo butelyje. Vėliau, kaip žinote, Džinė iš tikrųjų tapo savo šeimininko žmona. Įdomu dar ir tai, kad vos pradėjus kurti serialą, Barbara Eden tapo nėščia ir šią problemą reikėjo nedelsiant spręsti, nes ji vilkėjo gundančius džinui būdingus rūbus, todėl net 11 epizodų Džinė vaizduojama tik iki juosmens, stengiantis paslėpti nėštumą, tačiau retsykiai sušmėžuoja profilis, kuris neleidžia apsirikti – pagrindinė aktorė laukiasi mažylio.

Atėjus kanalui NBC spalvotojai erai, kūrėjam teko susidurti su tokiais dalykais kaip vaizdo efektai: spalvos, dizainas, naudojami įrankiai, apie kuriuos anksčiau mažai buvo galvojama. Iš esmės režisierius norėjo jau ir pirmojo sezono spalvoto, tačiau kanalas nebuvo itin sužavėtas Džinės projektu ir nedavė reikiamas sumos, NBC manė, kad Džinė kitų sezonų nesulauks ir apsiribos tik daugiausiai pusėtinu debiutu. Tik pirmasis ir trečiasis „Mano svajonių Džinė“ sezonai papuolė į geriausius Top 30 kuriamų projektų tuometinėje televizijos rinkoje.

 Džinė savo butelio viduje tuoj teleportuosis laukan.

 

Džinė su savo piktąja seserimi (abi jos B. Eden). Iš pradžių aiškinama, kad Džinė buvo žmogus ir ją džine pavertė Mėlynasis Džinas, vėlesniuose epizoduose pasirodo jos šeima, kurie irgi yra džinai. Buvo šioks toks nesusipratimas ir loginė kūrėjų klaida, nes vėliau aiškinama, kad Džinė tokia ir gimė.

 Nykštukinė Džinė ant darbo stalo.

 

Džinių maratonas.

Gražus Džinės butelis iš tikro nebuvo sukurtas specialiai šiam serialui. Tai alkoholinio gėrimo grafinas, skirtas burboniniam viskiui, tačiau pagal stilių visai tiko ten apgyvendinti ir svajonių Džinę. Atėjus spalvotiesiems sezonams, butelis buvo pakeistas į spalvingesnį ir labiau patrauklesnį, tačiau jo kamštis išliko iš pirmojo sezono naudoto butelio. Yra sakoma, kad per visus sezonus šis butelis buvo pakeistas mažiausiai 12 kartų. Neretai šis butelis (kadangi buvo stiklinis) suduždavo nuo didelės temperatūros, mat, į jį mesdavo gerą cheminį užtaisą, kad iš jo pradėtų garuoti rausvi ir žali dūmai. Barbarai Eden atiteko paskutinis butelis po paskutinės serijos filmavimo, jį turi išsaugojusi iki šių dienų, jos serialo partneris taip pat namuose turi vieną iš butelio variantų.

 

Džinės butelis.

 

Serialo aktoriai po daugelio metų su savo išsaugotais butelių variantais. 

 Štai taip filmuojama scena butelyje.

Barbarai Eden teko suvaidinti Džinę, savo seserį brunetę ir tuo pačiu savo motiną, o 1985 metais, prabėgus 15 metų po serialo baigties, buvo sukurtas pilnametražis filmas „Džinė po 15 metų.“ Su tais pačiais aktoriais.

Štai tiek įdomybių, kurių tikriausiai nė nežinojote apie šį serialą, tačiau dabar sužinojote. Manau, kad ateityje tęsiu kultinių senų serialų kūrimo istorijas, jūs taip pat galite man pasiūlyti, apie ką norėtumėte daugiau sužinoti, juk šitiek serialų buvo kuriama ir rodoma pas mus: „San Francisko raganos“, „Santa Barbara“, „Be namų negerai“, „Jos vardas – Nikita“, „Heraklis“, „Ksena“, „Kerėtoja“, Beveri Hilsas, 90210“ ir kiti, su kuriais kai kas augo, kai kas stūmė laiką ir norėtų vėl nors mintimis sugrįžti tenais. Laukiu Jūsų pasiūlymų ir pageidavimų.

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Savižudžių kambarys" / "Sala samobójców" / "Suicide Room"

Sveiki,

Jau kaip tyčia stereotipu tampa mano tezė: „lenkų kinas mane gaivina“ ir šįkart galiu drąsiai ir vėl tai paliudyti, komentuodamas Jan Komasa filmą „Savižudžių kambarys“ (Suicide Room) (2011 m.) Ničnieko nesitikėjau iš šios juostos, atvirkščiai, maniau, bus jaunų kūrėjo pretenzingas darbelis su mažai įvykdytu ketinimų, bet vakar naktį išjungiau kompiuterį ir pagalvojau, kad miegu su šiuo filmu ir kartu su jų herojais...

Filmas gal ir ne šedevras, tačiau įdomus, originalus, įtaigus – štai, ko reikia geram kinui! O svarbiausia gerai įgyvendinti, motyvuoti personažai ir emocija. Nepaguodžiamas jaunimas, ypač jautruoliai, kurie atstumti ir pažeminti realybės, bėga į virtualų pasaulį ir jame susikuria ne tik prasmę, bet ir meilę, kaip rodo šis filmas – virtuali meilė visgi egzistuoja, o gal tai ne meilė, tačiau prisirišimas – tai diskutuotina. Turtingi tėveliai susirūpina savo abiturientu sūneliu, kuris 10 dienų užsidaro kambaryje, nes buvo pažemintas Facebook‘e ir išvadintas gėjumi. Socialinis internetinis gyvenimas jaunam žmogui yra lygiai toks pat kaip ir realus, ir viskas, kas jame vyksta turi didžiulius padarinius. Jautruoliai bėga nuo pašaipių žmonių į virtualų savižudžių kambarį, kur renkasi išskirtiniai, venas besipjaustantys vaikėzai.

Puikus siužetas, režisūra – virtualaus ir realaus pasaulio apjungimas, tėvų emocijos ir rūpestis, gydytojų rekomendacijos, psichologija, liūdesys, vienatvė, internetinė meilė ir daug, daug visko šiame filme sudėta, bet sudėta, mano galva, labai taikliai, neperspaudžiant, viskas valdoma lyg meistro ranka. Puikiai suvaidintas Jakub Gierszal personažas Dominykas atskleidžia gan populiarias temas kine – kartų konfliktą, psichologinį smurtą mokykloje, auklėjimo padarinius bei vienatvės užkambarius.

Filmą netgi rekomenduočiau rodyti mokyklose, specialiuose seansuose, nes tai gan vertinga medžiaga kaip menas ir kaip didaktika moksleiviams bei patiems tėvams. Man šis filmas išties patiko, padarė nemenką įspūdį, priminė kai ką iš gyvenimo ir šiaip siūlai pasižiūrėti visiems.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Doroti" / "Dorothy Mills"

Sveiki,

Bendras airių ir prancūzų kūrėjų darbas – mistinė drama „Doroti“ (Dorothy Mills) (2008 m.). Šiaip iškart prisipažinsiu, kad mistinės dramos man yra vienas iš įdomesnių žanrų, tačiau paskutiniu metu truputį nuviliantis dalykėlis. Filmas „Doroti“ manęs nei nuvylė, ne nenuvylė, tačiau tikrai tikėjausi kažko stipresnio ir įtaigesnio, nes siužetu labai jau priminė neprastą Holivudinį dirbinį, tačiau turint galvoje, kad dramą kūrė Europos režisierė, tikėjausi kažko intymesnio, gilesnio, nuožmesnio.

Filmas nėra labai prastas, jis pakankamai žiūrimas ir galima jį vertinti įvairiai. Asmenybės susidvejinimo teorija per misticizmo persisunkusią paauglę, kurios kūne gyvena kadaise saloje užsimušę vaikigaliai – gal ir nieko, sakytum. Pasaulio aiškinimas visgi nukrypo režisieriai į mums neįprastą ir mokslu nesuvokiamą pasaulį, tačiau miestelio bendruomenės tarpusavio santykiai mažų mažiausiai man pasirodė vaizduojami ne dviveidiški, kiek truputį vaikiškai nemotyvuoti, noru sukelti perdėtą įdomumą. Kunigas ir religingi miestelėnai tarpusavyje žaidžia su velniška ugnimi, vieni prieš kitus pateisina ydas ir nuodėmes, ir kartu smerkia atvykėlius – bla, bla, bla. Galiu pasakyti, kad siaubo trileris „Kaimas“ (2005 m.) šiuo atveju perspjovė šį filmą šviesmečiais, tačiau šio filmo idėja kitokia – pomirtinio pasaulio neigimas ir su juo susidūrimas per psichologės asmenybę yra nemenkas iššūkis kino kūrėjai, manyčiau, nelabai gal ir pasisekęs. 

Personažai, ypač Doroti atrodo paslaptinga, tačiau tas paslaptingumas lyg saulėgrąžų aliejus – dirbtinai perspaustas, nemadingas, atgyvenęs kaip ir filme „Moteris juodais drabužiais“, kuris buvo, mano akimis, visiškas krachas. Dieve, tie miestelėnų žvilgsniai ir kiti vaizdavimo būdai, atrodo, tokie nuvogti, kad net nebėra laiko kada stebėtis. Aišku, kur kas įdomiau filmas būtų užsibaigęs, jei scenarijus būtų pakrypęs į mokslo pusę, o ne misticizmą, tada ir pati Doroti atrodytų įdomus ir intriguojantis personažas, bet... Šiaip nenoriu visai sumenkinti filmo, jis pakankamai gerai žiūrisi, tačiau kai pradedi apie jį mąstyti, pamatai, kad vėl pelų sauja rankoje.

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb: 6.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Abraomas Linkolnas. Vampyrų medžiotojas" / "Abraham Lincoln: Vampire Hunter"

Sveiki,

Vis prabėgomis grįžtu į šių dienų komercinį kiną atsipalaidavimui ir į nagus pateko šiuo metu pakankamai populiari juosta „Abraomas Linkolnas. Vampyrų medžiotojas“ (Abraham Loncoln: Vampire Hunter) (2012 m.). Naujas ir šviežias filmas apie šiuo metu tikrą euforiją ir bumą išgyvenančius vampyrus, kurie dar ilgai nenusileis iš populiarumo viršūnių. Šiaip iš juostos nieko daug nesitikėjau, kaip ir iš visų tokio tipažo filmų, į kuriuos eičiau nebent nemokamai kino teatruose. Ši juosta – tai totalus fantazijos lipdinys apie Amerikos prezidentą Abraomą Linkolną, kuris laisvalaikiu, keršydamas už motiną, daigodavo kirviu vampyrus ir laimėjo Pilietinį karą. 

Galiu pasakyti patį didžiausią šio filmo minusą – nuspėjamas ir neoriginalus siužetas, kuris prisodrintas puikiais vaizdo efektais, pakankama įtampa, tačiau personažų sprendimai ir logika yra lygi animacinių filmukų personažų lygyje. Režisierius Timur Bekmambetov, sukūręs tokius filmus kaip „Ieškomas“, „Eglutės“, „Naktinis patrulis“, „Likimo ironija, arba laimingų Naujų!“ ir šįkart aukščiau bambos neiššoko ir kažkokių įdomesnių ir netikėtesnių siurprizų, deja, nepateikė. Sukurta tipinė Holivudinė paveiksliukų dėlionė, kuri išlaiko palyginus gan silpną siužetinę įtampą, o apie gilesnius vandenis, tikriausiai, nereikia nė kalbėti. Kaip reginys filmas man gal visai ir patiko, buvo vietų, kada užhipnotizuotas Linkolno kirvio valdymo meistrystės, pasinėriau į siužetą, tačiau filmą jau mačiau prieš dvi dienas, o jau šiandien beveik nieko neliko, tik pelų sauja. Kaip Holivudinis reginys filmas nėra nei kažkuo labai įdomus, nei jis koks lyderis, nei dar kažkuo puikus, tačiau „prastumti“ laikui tinkantis, nuvarant į šoną depresiją, liūdesį ir kitus negatyvius dalykus. 

Turėčiau pasiūlyti pažiūrėti, tačiau to nedarysiu, nes manau, kad filmas iš tų, kai nebėra ką žiūrėti ir norisi kažkokios balalaikos su trupučiu krauju ir pasakinio tipažo personažais, tada pirmyn – griebkite! 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 42/100

IMDb: 5.9

Jūsų Maištinga Siela

Lietuvos Seimo rinkimų finalas: Anai Kareninai išties pasisekė

Sveiki,

„Pažadėtosios žemės“ dar neturėsime 4 metus į priekį – tokia mintis man pasipiršo, pamačius šių Seimo rinkimų rezultatus (pirmojo turo)! Belieka persižegnoti ir melstis, melstis, melstis. Darbo partijos sėkme net neabejojau, bet kad ši taps lydere, net košmaruose negalėjau pagalvoti! Dabar galvoju, kad Anai Kareninai labai pasisekė, ji spjovė ant visko ir atsigulė po traukiniu, o štai mes dabar keturis metus turėsime legalizuotą atvirą ir aukšto kalibro korupciją su Viktoru Uzpaskich ir jo nešvaria, bjauria, kudlota partija – atsiprašau, norisi tikėti, kad ten sėdi ir gerų žmonių geri norai, tačiau vien Viktoro snukis suparalyžiuoja viską, kas yra už jo nugaros. Taip ir noris išbėgus klykti: žmonės, ką jūs padarėte, ką jūs padarėte!? 

Labiau atvirai korumpuoto patino politikoje reikėtų paieškoti, priminsiu ir vėl: suklastotas diplomas, slapstymasis Rusijoje nuo Lietuvos teisėsaugos, korupcija, agurkų skandalai, dvarų skandalai ir nešvarūs dalykėliai tarp savų ir t.t. ir t.t. Ir jūs atidavėte savo balsą šitam „lyderiui“, kuris dabar gali labai ramiai tapti premjeru, neduok Dieve, Dalia Grybauskaitė užsimiegojusi jį ir patvirtins. Aš suprantu, kad žmonės ištroškę geresnio gyvenimo ir darbo šalyje, ir „Darbo partija“ vien šis žodis „darbo“ labai gerai užhipnotizuoja ir, jaučiu, dėl to supylė vargšai piliečiai savo kryželius. Ar girdėjote, kiek Viktoriukas žadėjo minimalios algos? Daugiau nei 1509 lt – bananų respublikos pigmėjai sutiko tai ovacijomis, pagyvensime ir pamatysite, kaip bėgsite iš šalies kaip žiurkės, atsiprašant, praktiškai pardavėte Lietuvą chuliganui – imk mane, prievartauk, korumpuok, žagink ir visaip kitaip duchink! Už Viktorą baisesnis gali būti koks Romanovas ir kiti debilai, kurie eina į rinkimus savęs masturbuoti prieš visas Venckienės mergaites ir griauti žmogaus – žodžiu, daryti Debilistano. 

Žodžiu, esu rezultatais ne tiek nepatenkintas, kiek nusivylęs žmonėmis – kur jūsų protas? Bet kaip Nijolė Oželytė guodė: matyt, reikia dar ketverius metus mums kažko pasimokyti iš politikos, kad suaugtume ir subręstume. Gal karta nespėjo pasikeisti, nes įspūdis toks, kad runkeliai subalsavo, o protingi žmonės pasiskirstė tarp liberalų ir konservatorių – kiti nukrypo į socialdemokratus, kuriuos prieš tai ketverius metus peikė, bet netikėtai po konservų eros, pamiršo, kad nekentė Kirkilo gvardijos. Apskritai liberalai ir konservatoriai gavo daugiau balsų nei buvo tikėtasi – pavogė simpatijas iš Venckienės ir Pakso, kas mano galva, yra bene vienintelis sveikintinas dalykas šiuose maskaraduose, kurie vadinami rinkimais. Taigi tauta tarė žodį ir dabar galės patylėti vėl ketverius metus.

 

Mano favoritas Liberalų Sąjūdis bent jau į penketuką pateko! Žodžiu, būsiu akylas ketverius metus ir kaskart ateisiu ir priminsiu Jums, ką durnoji Darbo Partija pažadėjo, su malonumu lenksiu pirštus ir priminsiu kiekvieną Viktoro pažadą, kurio jis tikrai – kertu lažybų! – neįvykdys. 

Kitas cirkas – Visagino Atominė Elektrinė ir referendumas, kurio rezultatai irgi gražūs – daugiau nei 64 procentų žmonių pasakė, kad yra prieš šią energetiką ir aš jiems šįkart pritariu, tačiau kam tas referendumas ir cirkas, kai sutartys jau beveik pasirašytos, planai sudaryti, japonai finansuotojai rasti – ką dabar referendumas duos, jei tauta pasakė ne, tačiau statybos vis tiek vyks (argi?)? Jos likimas dabar iš vis nebeaiškus. Šventas Jėzau, tokie chaosai, nesąmonės ir kiti juodi baisumai teigia tik vieną – demokratijos nėra ir niekada jos nebuvo. Iliuzija. Rinkimai irgi iliuzija. Opozicija ateina į valdžią ir laikykitės, nes cirkas privalo tęsti, tačiau ir tie patys Seimai yra tik „makiažas“, vis tiek viena valdžia slepiasi už Seimo, kuri nekinta, tai iš esmės ne tiek ir svarbu, kad ten Seime sėdi, jie tokie patys bejėgiai kūdikiai kaip ir mes – tai yra teigusi ir Seimo pirmininkė Irena Degutienė, kuri niekaip negali suprasti, kodėl lietuviai emigruoja, bet šią kadenciją, manau, pagaliau supras. Laikykitės, rusiška meška atvažiavo į cirką – Viktorai Uzpaskich‘ai, vai, parodyk, kaip Jurgelis daro. 

Jūsų Maištinga Siela