Filmas: "Paslėpta" / "Cache" / "Hidden"

Sveiki, kino gerbėjai,

Vokiečių kilmės režisierius Michael Haneke yra neabejotinai vienas mano mėgstamiausių režisierių, kurį pamėgau iš tokių filmų kaip „Baltas kaspinas“ (2009) ir „Meilė“ (2012). Kanų kino festivalio auksinės palmės šakelės laimėtojas savo praeityje yra sukūręs ir daugiau sėkmingų ir pripažintų filmų. Vienas iš tokių yra „Paslėpta“ (Cache) (2005), kurį sukūrė prancūziškai su prancūzų aktoriais.

Išties filmas suintrigavo jau per penkiolika minučių ir įtraukė savo intriga ir nebepaleido iki pat pabaigos. Keista matyti M. Haneke kuriant tokį kiną, kuris nebūtų toks atidengtas, tai rodo režisieriaus universalumą ir sumanumą, juolab, kad scenarijaus autorius jis pats. „Paslėpta“, manding, šiek tiek priminė intriguojantį Ozono filmą „Provokuojantys užrašai“, viskas daugiau ar mažiau pagrįsta nežinomybe. Rami, tvarkinga šeima ima gauti vaizdajuostes, kuriose  pavaizduotas stebimas jų namas su keistais piešinukais, kurie primena personažo vaikystę. Iš pradžių viskas atrodo lyg nevykęs pokštas, kol vaizdajuostės neima keistis, atverdamos personažo senai slepiamas paslaptis... Efektingai suregztas filmas pilnas puikių ir įsimintinų dialogų, psichologinių niuansų ir tvirtų, logiškai pagrįstų veiksmų, kurie retsykiais netgi šokiruoja lėtai besivystančių veiksmų bėgyje.

Esu sužavėtas šiuo filmu ir po to sunkiai sekėsi užmigti, nes paryčiais norėjau pamatyti ir dar kokį nors šio režisieriaus filmą, tačiau teko eiti miegoti su vaizdais, išgyventais šiame filme. Pagrindinius vaidmenis sukuria prancūzų aktoriai – Daniel Auteuil (man asmeniškai nežinomas iki šiol) bei žavioji Juliette Binoche, kuri kaip visada savo natūraliu būvimu stebina ir stebina mane. Bet šiame filme ne aktoriai svarbiausia, nors ir jie svarbūs, bet psichologiniai personažų sprendimai, kurie griūva solidžios ir laimingos santuokos iliuzijoje. Intelektualų šeima nemažiau išprotėjusi ir turinti problemų nei kritinės būklės daugiabučiuose gyvenantys žmonės. O grįžimai į praeitį, vaikystės klaidų ir traumų prikėlimai yra neabejotinai susiję su neatpirktu kaltės jausmu. Tik klausimas – po 40 metų vis dar žmogus begali jaustis kaltas dėl to, kas nutiko? Ar galima „sudėvėti“ kaltę? Tai vienas iš tų filmų, kurie gali suerzinti, negaunant aiškaus atsakymo, bet dėl to viskas ir yra nuostabu!

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šešėlių šokėja" / "Shadow Dancer"

Sveiki, kino mylėtojai,

Britų-airių filmas „Šešėlių šokėja“ (Shadow Dancer) (2012) yra neabejotinai vykusi knygos ekranizacija, kuri pasakoja apie Airijos konfliktą su Anglija dėl šiaurinės Airijos dalies. Nesumaišykite šio filmo su Lars von Trier‘o filmu „Šokėja tamsoje“ (2000)! Šis filmas mus nuneša į 1993 – uosius, kada Airija ypač karštai reagavo į Britanijos politiką dėl Šiaurės Airijos, kuri, kaip žinote, iki šios dienos priklauso britams. Tai airių grupuotės ekstremistai, kurie rengia iš anksto suplanuotas pasalas ir žudo nekaltus žmones, taip keršydami už tėvynę. Nacionalizmu užvaldytos širdys atskiria airius nuo britų ir vyksta tik pirmasis susipriešinimas.

Antrasis vyksta vienos jaunos moters namuose, kai ją pagauna britų žvalgybininkai ir verčia ją išduoti savo šalininkus. Čia mes išvystame britų kilmės aktorių populiarųjį Clive Owen‘ą, bet ne jam šįkart atitinka psichologiškai sunkus vaidmuo, bet jo kolegei taip pat britei Andrea Riseborough, - nuostabaus sukirpimo aktorė šįkart neslepia akių po dažų sluoksniais ir vaidina tiesiu ir blyškiu veidu, pilnu dramatizmo ir begalinio skausmo. Išties jos personažas atsidūręs tarp dviejų ugnių, o siaubingiausia tai, kad ji mintyse jau yra save nusiteisusi myriop: - „aš mirusi, aš jau mirusi, turiu už ką nors kitą numirti“. Airių ekstremistai buvo neabejotini mirtininkai. Sudėtingos ir įtemptos dienos jaunai motinai tampa ypatingas emocinis krūvis, kuris, tiesą sakant, ir žavėjo visą šį filmą, ir buvo visos juostos tikroji varomoji jėga. Ypatingas žvilgsnis į sudėtingą situaciją, puikiai parinkta aktorė ir visada jaudinantis šiek tiek politizuotas filmas atidengia skaudžią ir netolimą Airijos ir Britanijos santykių raidą.

Nesitikėjau, kad filmas patiks, jį puikiai įvertino kritikai. Filmas yra vienas iš tų baisiai šaltų šiaurietiškų juostų, kurie maloniai ir efektingai gramzdina į įtikinamą pasakojimą. Patiko!

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Užmirštieji" / "Oblivion"

Sveiki, kino mylėtojai,

Mokslinės fantastikos mylėtojams dar vienas prabangus filmas pavadinimu „Užmirštieji“ (Oblivion) (2013), kurį režisavo amerikiečių režisierius Joseph Kosinski. Šį režisierių galima pavadinti visai žaliu, kadangi tai kol kas antrasis jo režisūrinis darbas, kuris gali pasigirti kur kas palankesniais atsiliepimais nei jo debiutas „Tornas“ (2010), kurio, beje, nemačiau. „Užmirštieji“, manau, yra vienas iš tų šių metų didžiųjų kinų, kurie neabejotinai dėl savo mega reklamos ir specialiųjų efektų prisodrintų anonsų pritraukė minias žmonių.

Iš „Užmirštųjų“, tiesą sakant, nieko rimto ir padoraus nesitikėjau, išskyrus gražių paveikslėlių. Apskritai nelabai mėgstu herojinių specialiųjų efektų filmus, su „Keršytojais“ sunkiai draugavau ir didelio įspūdžio nepaliko, tai maždaug to paties tikėjausi ir iš „Užmirštųjų“, kokio nors didvyriško kino. Tiesą sakant, nieko panašaus čia nebuvo, viskas išliko labai logiška, siužetą kaip įmanoma buvo stengtasi pritemti prie „rimto reikalo“, išlaikant populiariosios fantastikos kanonus. Prabangus filmas, tai neabejotinai surijęs ne vieną ir ne du milijonus JAV dolerių ir ką gi mes iš to galiausiai turime? Oigi, sakyčiau, visai vykusią ir padorią kino juostą ne tik adaptuotiems kino žiūrovams, bet ir normaliems mąstantiems piliečiams. Nors filme daugiau ar mažiau viskas nuspėjama, netgi antrininkų kolonijos nebuvo jokia staigmena, tačiau viskas pateikta tokiu patosu, kad neatrodo kaip mažam „leliukui“, kai sukramto mamytė obuolį ir po to šeria kūdikį. Filmas žavus savo pamąstymais apie žmonijos ateitį, robotizacijos laikus, kurie dar tik ateina, ir apskritai apie Žemės planetos perspektyvas. 

Šio filmo grožis man asmeniškai buvo britų aktorė Andrea Riseborough, kuri vaidino Viktoriją, netikrą mylimąją. Šią aktorę pastebėjau dar iš Madonnos filmo „W.E“ (2011), - nepaprastos energetikos aktorė, sparčiai kylanti karjeros laiptais. Tom Cuise tikriausiai yra dar vienas šio filmo sėkmės garantas. Šis puikiai išsilaikęs penkiasdešimtmetis atrodo kaip 30 metų vyras ir nė per nago juodymo nepraradęs savo žavesio. Nežinau, ar jis geras aktorius, bet neabejotinai tinka panašaus turinio filmams, kur atliekamos visokiausios misijos ir reikia panaudoti šaunamuosius ginklus. Būtent technikos šiame filme yra nemažai, ypatingai grėsmingai atrodo užprogramuoti šaudantys rutuliniai robotai, kurie herojams pridaro daug nemalonumų. Be to, kad vaizdas nepriekaištingas ir be to, kad tai šou filmas, kuris turi rodyti efektingus vaizdus ir žavėti žmones, priešingai negu didelė dalis tokių filmų, turi ir savo psichologinę pusę, - ką reiškia jaustis klonu, mylėti, turėti svetimo žmogaus prisiminimus, nežinoti savo ateities, jaustis dirbtiniu, tačiau režisierius šitos dalies nevysto, jam nesvarbu dramatizmas, todėl visi šios filmo pusės gabaritai pateikti jau supresuoti.

Šiaip filmas patiko, padarė teigiamą įspūdį, todėl manau, kad Holivudas išties dar nėra visiškai nusivalkiojęs ir dar yra pajėgus kurti ne tik brangius „šūdniekius“, bet ir didįjį kosmopolitinį kiną.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Sako, pavasaris kaidaise vėlavo, arba "Prarasto laiko beieškant" sindromas

Sveiki, 

Ką tik grįžau iš kiemo, kur ilgai žiūrėjau, kaip mano šuo ėdė senstelėjusią grietinę. Tiesą sakant, neėdė, o laižė, taip vaikai laižo ledus. Be visa to, kad šėriau šunį, dar ir truputį melancholiškai liūdėjau, nes buvo ūkanota, neseniai po lietaus, todėl sušlapo mano šlepetės, su kuriomis mėgstu vaikščioti. Be to, kad sušlapo ir buvo ūkanota ir vėsu, mane apėmė liūdesys dar ir dėl to, kad ant daržinės pamačiau sudžiūvusių žolių vainiką (kraujažolės, klevo lapai, kvietrugiai, rugiagėlės, smilgos, dobilai raudonieji ir baltieji, pelynai, ramunės ir t.t.), kurį buvau nupynęs per Jonines. Per Jonines irgi lijo, tačiau turėjau malonių svečių ir mes po daržinės stogu kepėme šašlykus, ilgai kalbėjomės, bet apie ką – jau nebepamenu, žinau tik tai, kad buvo gera sėdėti lyjant ir šildytis prie žarijų. Virš mūsų skraidė kregždės. Toli lizduose girdėjosi išsiritę jaunikliai. Buvo ilgos dienos ir trumpos naktys. Viskas buvo gerai. O dabar diena taip sutrumpėjo, kad liūdėti net pradėjau. Kažin, ar šuo, kuris laižė grietinę kaip ledus, irgi jaučia, kad po kelių savaičių teks ilgam pamiršti šortus ir marškinėlius ir vėl lįsti į tuos nepatogius ilguosius rūbus? Manau, kad jaučia. Šuo nemėgsta vasaros, jam per karšta, todėl per kaitras nuolat slepiasi šešėlyje.

Prabėgo beveik visa vasara. Liko tik sauja negyvų musių. Tik sauja, manau, tiek būtų vasaros, nugrandžius įkyruoles nuo lipniosios juostos, kuri kabo virtuvėje virš valgomojo stalo, kur mėgsta sėdėti mano senelis ir klausytis savo radijo. Kažkaip liūdna dėl to. Ne dėl radijo ir musių, o dėl to, kad taip greitai bėga laikas. Man jis bėga per greitai, per greitai trumpėja dienos, per greitai atšąla, per greitai temsta, per greitai, per greitai, per greitai...

Kažkokia nepaaiškinama nostalgija. Kvepia bulviakasiu ir vasariniais obuoliais, nors galiu prisiekti, kad dar vakar ėjau vakarais žiūrėti, kaip žydi trešnės ir obelys. Pavasaris kažkur nežmoniškai vėlavo. Taip, taip, žinau, kad taip ir buvo. Jau prabėgo laikas. Šast, ir nebėra. Greit nebebus ir žolės, ant kurios išsitiesus pledą galėsiu ramiai sau skaityti knygą. Nebebus. Galvoju, kad tai kažkokia nesąmonė. Nesąmonė yra ilgėtis prabėgusio laiko, tarsi jis būtų kažkoks artimas žmogus. Žmogus, kurį kas akimirką prarandame. Nuolatinis praradimas atveria begalinę vienatvę ir tuštumą, bet gal tai labiau ne tuštuma, o ilgesys. Keistas ilgesys. Ir visgi, nesąmonė yra ilgėtis nuolat prarandamo laiko. Ypač, jei tas laikas yra geras laikas. 

O kas rytoj? Poryt? Niekas. Rytoj ir vėl reikės gyventi.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Devyni" / "Nine"

Sveiki, kinomanai,

Ir vėl draugauju su miuziklais. Šįkart su „Čikagos“, „Geišos išpažinties“ režisieriaus Rob Marshall filmu „Devyni „Nine“ (2009). „Devyni“ – tai antrasis režisieriaus miuziklas, bet tokios svaiginamos aukštumos, kokios buvo pasiekęs su „Čikaga“ jam jau nebepavyksta, atvirkščiai, jis dar ir gauna nemažai kritikos ir kandžių replikų.

Miuziklas „Devyni“ iš vienos pusės įdomus filmas, tai savigraužos ir kūrybinio išsekimo bei išsisėmimo tema. Vidutinio amžiaus vyras kamuojasi ir nori pabėgti nuo visų darbų, jį slegia visa atmosfera, kurioje jis dirba, todėl pamažu kraustosi iš proto visaip kaip įmanydamas trokšta pasislėpti po nepasislepiamu savo paties šešėliu. Savigrauža ir noras ištrūkti tokie dideli, kad jie jaučiami filme visomis prasmėmis. Bet visa ko šio filmo grožis ir gėris yra moterys, moterys, moterys! Moterų šiame filme tikrai nestinga ir šis filmas yra apie jas ir skirtas joms, žvelgiant iš vyro perspektyvų. Daug skirtingų moterų, bet svarbiausia, kad visos jos yra pačios svarbiausios ir artimiausios pagrindiniam personažui – motina, žmona, meilužė, sena mylimoji, draugė, paauglystės laikų kekšė... Tai visos moterys, kurios turėjo ir tebeturi kiekvieno vyro gyvenimui didžiulės įtakos ir su kiekvienas vis kitoks tonas, kitoks santykis. Čia tikriausiai visas įdomumas ir pasibaigia...

...nors nevisai. Įdomiausia yra tai, kad filme susitinka neregėtas pulkas žvaigždžių. Be talentingojo Daniel Day – Lewio, čia ištisas pulkas pačių ryškiausių Holivudo gražuolių – Penelope Cruz, Nicole Kidman, Marion Cotillard, Sophia Loren, Judi Dench, Kate Hudson bei labiau kaip dainininkė žinoma Fergie Duhamel. Na, išties labai skirtingos aktorės susitinka tokiame projekte, kuriame galime grožėtis ne tik jų sceniniu lankstumu ir balsais, bet ir pafantazuoti apie užkulisius, prisimenant, kad Penelope Cruz „paviliojo“ iš Nicolės Kidman buvusį sutuoktinį Tomą Cruzą. Kaip vyko darbas, šiek tiek galima pamatyti filmo pabaigoje pateikiamoje repeticijų vaizdų koliaže, ką labai mėgstu ir dievinu. 

Be visa ko, filmo nevertinu kaip labai įdomaus ir verto pamatyti. Žiūrėjau tik dėl aktorių, o ne dėl to, kad labai troškau pamatyti šią juostą. Filmas nepasirodė itin stiprus, savotiškai įdomus, jį žiūrėti ir juo mėgautis galima, tačiau jame pernelyg daug burleskiškų štampų, o ir dainų atžvilgiu nedaug kūrinių norėtųsi pasiklausyti ir vėl. Skirtingos ir temperamentingos moterys ir jų įtaka vyro gyvenime, karjeroje ir kūryboje. Štai apie ką filmas „Devyni“.

Mano įvertintinas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 49/100

IMDb: 5.9

Jūsų Maištinga Siela