Taip jau nutinka, kada
pirmosios dienos įspūdis neretai būna gana prastas. Taip nutiko ir su Kelly
Clarkson naujausia „Heartbeat song“, kuri yra pirmasis singlas iš būsimo jau
septintojo solo albumo „Piece by Piece“. Pastarasis pasirodys 2015 metų vasario
pabaigoje. Muzikos kritikai gana šiltai pasitiko naujausią K. Clarkson dainą,
lygindami su devinto dešimtmečio pop muzikos tradicija ir senaisiais jos
kūriniais.
Iš pradžių įspūdis buvo
gana toks: per silpna daina po tokio jos stipraus hito „Stronger“. Bet tai nėra
roko baladė ar skanduotė. Jautri meilės daina, nors ir nevengiama gana panašios
į roką muzikos „šnaresio“ pašonėje, kas apskritai būdinga K. Clarkson muzikai.
Ritminga daina su daug pa-pa-pa-pa-pa... Pasiklausius su atotrūkiais po keletą
kartų, manau, daina patiktų ne vienam melomanui.
Filmas „Gilyn į mišką“ (angl. Into the Woods) (2014) turėjo mažų
mažiausiai būti malonus, nes surinkti aktoriai ir siužetas žadėjo be galo daug.
„Geišos išpažinties“ bei miuziklų „Čikaga“, „Devyni“ režisierius Rob Marshall
žadėjo irgi daug. Pasakų kryžminimas (Broliai Grimai, Šarlis Pero) atrodė
neįtikėtinai paranki idėja šiuolaikiniam kinui, juolab, kad pamažu vientisos
pasakos interpretacijos paskutiniuoju metu buvome sulaukę tik „Piktadarės
istorija“ – dar vis neatsibodęs žanras, o miuziklas irgi svaigino įvairiomis
galimybėmis.
Deja, filmas manęs „nepalietė“,
nesujaudino ir nesudomino. Siužetas nors ir ganėtinai neprastai suraizgytas,
bet filmo pradžia labai neįspūdingai silpna, o vėliau beveik visa filmo
siužetinė eiga nuspėjama. Personažų pasakų maišalynė skirta labiau suaugusiai
auditorija nei vaikams, kurie su tomis pasakomis tik pradeda susigyventi, nėra
itin gabūs atskirti veikėjus ir juos identifikuoti iš skirtingų pasakų. Miuziklo
dalis man irgi nepatiko – dominuoja aštrūs ir spigūs, erzinantys ir ganėtinai
monotoniški balsai, kurie nepadėjo nei filmui, nei patiems aktoriams. Pasaką miuziklą
gana palankiai įvertino kino kritikai, tačiau aš toks gailestingas nebūčiau. Iš
aktorių galėčiau paminėti nebent dvi – Emily Blunt, kuri įtikino ir, žinoma,
Meryl Streep, kurios pasirodymas buvo nominuotas „Oskarui“, kas mane itin
nustebino. Taip, ji filme atrodo gerai, tačiau jokios nominacijos už šį
vaidmenį jai neskirčiau, todėl įtariu tiesiog nesveiku pataikavimu – vien dėl
to, kad ji legendinė Meryl Streep. Apie Anna Kendrick aš šįkart patylėsiu –
visiškai netiko Pelenės vaidmeniui – nuobodi per visą pilvą ir paimta
tikriausiai dėl to, kad turėjo dainavime patirties. Apie vyrus princus aš
tegaliu pasakyti tik tiek – tipiški, statiški, nuobodūs, o vienas iš jų dar ir
prastai dainuojantis.
Grafikos elementų,
lyginant su „Piktadarės istorija“, šiek tiek pagailėta. Gal dėl riboto
biudžeto, nežinau... Ir šiaip filmas ganėtinai nuobodus, trūko juokelių,
intrigos, kažko, kas prikaustytų ir suaugusį žiūrovą. Gal reikėjo statyti ne
miuziklą? Nežinau. Žodžiu, mane filmas nuvylė.
Režisierė Lynn Shelton
jau tarp kino kritikų yra sulaukusi gerų atsiliepimų, todėl toliau tęsia savo
kino tradiciją. Filmas „Užstrigusi
paauglystėje“ (angl. Laggies)
(2014) tikriausiai pernelyg neturėjo nustebinti, jeigu kas nors matė nors vieną
šios režisierės darbą.
Neaušindamas srėbtuvės
pasakysiu, kad filmas patiko, paliko lengvumo įspūdį. Sukaltas gana nebanaliai,
simpatiški dialogai, bet už vis labiausiai patiko Keira Knightley kuriamas
personažas – niekaip negalinti subręsti ir suaugti moteris, kurios elgesys ir
visa pasaulėžiūra liko mokyklos baigimo dieną. Draugės jau ištekėjusios,
laukiasi vaikų, o ji beviltiškai kamuojasi su gyvenimo nemylimu draugu, bėga
nuo vestuvių ir nežino, ko nori... Infantilumas yra svarbiausias personažo
bruožas, atsakomybės stoka, tikslų neturėjimas merginą nubloškia į visai kitus
gyvenimo krantus, kur ji pamažu įgyja tokios patirties, kad ima spręsti
svarbius savo gyvenimo klausimus.
Filmas toli gražu nėra
įspūdingas, režisūriniu atžvilgiu jis gana paprastas, be didesnio biudžeto, bet
visgi kažko turi. Gal dėl to, kad režisierei buvo svarbus šitoks žmogaus tipas,
kada veikėjas pamažu moksi priimti sprendimus ir nešti atsakomybę. Tėvelio
dukrelė atkartoja tėvo klaidas ir išmoksta nieko nebesmerkti. Šįkart manęs
neerzino net Chloe Grace Moretz, kurios dažniausiai negaliu pakęsti, Keira buvo
kaip niekad „ne lėlės“ pavidalu ir tokia natūrali, kad jos net gražuole
nebesinorėjo vadinti ir pagaliau galėjau įvertinti ir patvirtinti seną tiesą,
kad ji tiesiog gera aktorė.
Šiaip filmas tikrai neprastas,
tinkanti paauglių, jaunimo auditorijai, tėvams, auginantiems vaikus, bet iš
esmės filmas neturi specifinio žiūrovo, kaip neprastas meninis kūrinys, jis
tinka visiems.
Filmas „Everli“ (angl. Everly) (2014) kaip bebūtų keista, Lietuvos piratinėje „rinkoje“
nesulaukė didelio pasisekimo, daugelis linkę tvirtinti, kad filmas pernelyg
nuobodus, be esmės ir pan. Ir tai tvirtina tie, kurie yra pratę prie trilerių
ir daug prastesniu nei „Everli“. Visgi nusprendžiau pažiūrėti šį filmą, nes
nebepraleidžiu nė vieno aktorės Salmos Hayek darbo kine – ši aktorė
paskutiniuoju metu retokai bepasirodo kine, nes daugiau laiko skiria šeimai.
Trileris yra
patikrintas Salmos Hayek žanras ir daugelis nustebo, kodėl visgi aktorė
pasirodė „tokiame prastame trileryje“. Neskubėčiau smerkti aktorės, nežinant
tikrųjų priežasčių – juk yra draugai, kurie prašo ir kviečia filmuotis ir
kuriems negali pasakyti NE. Kalbant apie patį filmą, galiu pasakyti, kad jis
man patiko. Netgi labai, todėl noriu paprieštarauti daugeliui nuomonių, kad
filmas lėkštas ir nuobodus. Visų pirma tikriausiai žiūrovus trikdo maža
izoliuota erdvė, bet ji tik dar labiau intriguoja, nes imi spėlioti, kaip
režisierius suspaustoje erdvėje išnaudos įtampos ir siužetines galimybes, o jis
tai išnaudojo – patikėkite. Erdvė tikrai nėra tas faktorius, kuris supaprastina
filmą. Vėlgi pats žanras – trileris, kuris balansuoja tarp fantazijos ir
realumo, o šiame filme nesitikėkite pamatyti nieko realaus ar likusių prasmių
už kadro. Stipri moteris, kuri dėl savo vaiko taško apmokytas kekšes ir
samdomus žudikus, atrodo lyg ir pabodęs trilerio siužetinis elementas, primena
Q. Tarantino „Nužudyti Bilą“ dalis. Ir visgi, atmetus tapatinimą su realybe,
filmas lieka pramoga, reginys, šou, kuris nėra pajėgus sujaudinti išlepusį
šiuolaikinio kino žiūrovą, nors filmas turi, sakyčiau, neblogą kompoziciją,
viskas daugiau ar mažiau motyvuota, žinoma, dėl ko kovojama... Seksualioji
Salma Hayek toli gražu nepaseno tokiems vaidmenims, ji tiesiog degte degė ir
jutome jos pulsuojančios veikėjos jėgas, pavargome kartu su ja, todėl šį gana
įtaigų nuovargį nereiktų vadinti „užtęsimu“.
Kokie filmo trūkumai? Aliuzijos
į Q. Tarantino filmus, trūko režisūrinio savitumo, todėl lyginant su Q.
Tarantino elegancija, šis trileris gerokai nusileidžia. Trūko siužetinio
papildymo, nes neaišku, iš kur Everli tokia stipri, iš kur ji tai užtikrintai
valdo šaunamuosius ginklus ir kovos menus? Ją pamokė buvęs mylimasis, ar ji
pati turi kriminalinę praeitį? Ir, žinoma, daugiau ar mažiau nuspėjama filmo
baigtis susilpnina filmo ekspresyvumą.
Nepaisant visko,
retokai žiūriu tokio pobūdžio filmus, apie kuriuos dar ir blogai atsiliepiama,
bet galiu pasakyti, kad tiems, kurie neišlepę ir kine moka užčiuopti gerąsias
puses (o filme, bent man, įtampos vis tiek netrūko), juosta turėtų patikti. Man
patiko.
Filmas
„Apie Šmitą“ (angl. About Schmidt) (2002) tapo
neatsitiktiniu mano žiūrimų filmų repertuare. Yra net kelios priežastys. Viena
iš jų pagrindinis aktorius Jack Nicholson, o kita – režisierius Alexander
Payne, kurio kiekvienas darbas susilaukia kuo puikiausių įvertinimų. Man
patinka šis režisierius. Filmą „Nebraska“ pažiūrėjau su malonumu, o štai
„Klystkeliai“ apskritai laikau šedevru!
„Apie
Šmitą“ vėl galiu laisvai atpažinti režisieriaus braižą – filmo herojus visai
neherojiškas, bet išstumtas būti liūdno vaizdo riteriu. Epicentre – žmonos
netekęs vyras leidžiasi į dukters vestuves, nemėgsta žento ir apskritai beveik
nesišypso, bet keisčiausia yra tai, kad jis rašo dienoraščio tipo laiškus
šešiamečiui į Tanzaniją, kuris nemoka nei rašyti, nei skaityti. Čia vėl veriasi
begalinė žmogaus vienatvė, kasdienybės ironiškos situacijos, šeimyniniai
santykiai – žodžiu, beveik viskas, kas ir kiekviename šio režisieriaus filme,
bet vis kitaip, vis skirtingai.
Nepasakyčiau,
kad ši juosta man patiko labiausiai iš režisieriaus repertuaro. Taip, J.
Nicholson‘as buvo puikus ir kitoks nei įprastas kine – nusikratęs šėtoniškos
šypsenėlės, palikęs spinduliuojančią charizmą už kadro, jis tapo, sakyčiau,
visiškai kitoks – melancholiškas, prislėgtas personažas. Labai žaviuosi
kiekvienąkart jo būvimu kadre. Todėl visai nenuostabu, kad jis už šį vaidmenį
buvo nominuotas „Oskarui“. Lygiai tą patį galiu pasakyti ir apie „Amerikietiškų
siaubo istorijų“ aktorę Kathy Bates, kuri buvo už žento motinos vaidmenį
nominuota kaip geriausia antro plano aktorė. Ji šiame filme 54 metų ir drąsiai
švystelėjo be kompleksų nuoga.
Puikūs
aktoriai, scenarijus geras – adaptuotas pagal 1996 metais pasirodžiusį romaną. Ar
galiu pasakyti, kad tai tiesiog geras filmas? Man asmeniškai, atmetus
objektyvumą, buvo sunkiau nei paprastai įsijausti į filmo vyksmą, nesu itin
patenkintas pačiu seansu, bet iš objektyviosios pusės – tai tikrai neabejotinai
geras filmas.
