Šios dienos daina: Ellie Goulding "Love me like you do"

Sveiki, mieli skaitytojai,

Šiandien noriu pristatyti Ellie Goulding dainą „Love me like you do“, kuri buvo skirta filmui „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ kaip pagrindinis garso takelis. Apie filmą ir literatūros kūrinį galima kalbėti itin kritiškai, bet tenka pripažinti, kad hitų kūrėjo Max Martin ir kitų parašytas kūrinys susilaukė ne be pagrindo tiek klausytojų simpatijų, tiek komercinės sėkmės.

Na, atlikėja Ellie Goulding – tai dar viena muzikinė britų sensacija, atrasta per „Youtube“ gerų muzikos prodiuserių. Jos hitas „Burn“, pasirodęs 2013 metais tapo viena klausomiausių to meto pasaulyje dainų. „Love me like you do“ yra jau antrasis tokio pat pasisekimo sulaukęs E. Goulding hitas, kuris įtvirtina šią atlikėją į muzikos rinką jau ne kaip vieno hito atlikėją, o kaip teisėtą muzikos pasaulio įtakingą personą. 

Daina startavo 2015 sausio 7 dieną ir iškart tapo hitu numeris 1 daugelyje pasaulio šalių. Auksinio singlo statusai jau paskelbti Britanijoje ir Naujojoje Zelandijoje, platininiu – Australijoje. Ši daina tapo ne tik sėkminga komerciškai, bet jau pripažinta šiemet daugiausia kartų transliuota Britanijoje – per 2 milijonus sykių. Visame pasaulyje – per 15 milijonų kartų. Tai tikriausiai susiję ir su „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ reklamine kampanija, kuri yra viena įspūdingiausių šiemet.

Kritikai dainą pavadino ambicinga ir pripažino jos vertę. Man asmeniškai ji kaip jūra su potvyniu. Niekada pernelyg nesižavėjau Ellie dainomis, bet šioji daina tiesiog atvedė pas ją. Daina išties nusipelno būti hitu, mielai ją dabar nešiojuosi savo mp3 leistuve ir klausausi, kai noriu apmalšinti įtampą ir nervus. Raminanti, intymi ir kartu turinti potencialios energijos, o ką jau kalbėti apie mielą Ellie balsą?

Pasiklausykime:

Jūsų Maištinga Siela

Vanduo žudikas, vanduo paslaptis, vanduo laikas...

Sveiki,

Manęs niekaip neapleidžia keistas kažkoks kosminis kolektyvinis ryšys. Ypač tada, kai lipamame į kokį nors tvenkinį, ežerą ar jūrą pasimaudyti, kai šokinėjame nuo tiltų, nebijodami prasiskelti galvos į čia pat nuskendusį tanką. Juk iš tikrųjų, kai įlipame į tą vandenį, mes maudomės su tomis pačiomis žuvimis, kurias žvejojam ir apdorotas dedam į burnas. Maudomės su čia pat nuskendusiais dviračiais, „Maximos“ išblukusiais, bet niekaip nebesiskaidančiais pirkinių maišeliais, alaus skardinėmis ir buteliais, srutų upeliūkščių nuotekomis iš tvartų ir išviečių, galgi net kokiais nors niekada neatrastais skenduoliais, kurių kaulai trūnija, apsinešę pūvančiais lapais. 

Vanduo, į kurį kažkieno ranka murgdė pakulinį maišą su šunyčiais – vanduo žudikas, vanduo slėpikas, vanduo paslaptis, vanduo laikas. Tuo pačiu paspringstame, dūstame, išlindę į paviršių ir vėl šokame į jį, bet jei jo kronika išsiskleistų kaip rašto istorija, tikriausiai į jį pultume atsargiau arba išvis nebežiūrėtume. Tas pats vanduo nuo Dinozaurų ir dar daug senesnių laikų – juk kitokio per milijonus metų neatsirado naujo, esu girdėjęs per vieną dokumentinį filmą, o tai stebina labiau nei tas faktas, kad visi mūsų kūnai yra iš Didžiojo Sprogimo t. y. žvaigždžių dulkės, o tai reiškia, kad senesni už visokias „Maximas“, dviračius, tankus, skenduolius, Mesopotamijos civilizacija, dinozaurus, Pangėja, Žemės planetą, Saulės sistemą...

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kaip danguje, taip ir po žeme" / "As above so below"

Sveiki,

Užsinorėjau siaubo filmo ir užšokau ant „Kaip danguje, taip ir po žeme“ (angl. As Above So Below) (2014). Tiesą sakant, renkantis siaubo filmą darosi vis sudėtingiau ir sudėtingiau, nes mus pasiekia tiek daug prastos šio žanro produkcijos, kad kartais taip norisi, ką gero pamatyti, bet kartu gaila laiko prastam filmui. Kažkaip ir iš šio filmo per daug nesitikėjau, sakau, pažiūrėsiu dėl aukštesnio, nei įprasta IMDb reitingo.

Nenusivyliau. Buvau išties chaotiškame filme, kur yra pagauli emocinė idėja. Pasakysiu, kad paskutiniais metais vis labiau nusiviliu filmais, kuriuos neva filmuoja patys personažai, nešasi kameras į pavojingas vietas, patys lipdo pasakojimą – tokį principą pirmą kartą, berods, sukūrė „Bleiro Ragana“, kuri nepadarė jokio įspūdžio. Filmas „Kaip danguje, taip ir po žeme“ kažkaip įtraukė nuo pat pradžių, nors, regis, žaidžiama lygiai tokiais pats principais – gal buvau pernelyg ištroškęs siaubo filmo? Nežinau, bet buvo ir baisių filmo scenų, nors nieko lyg ir naujo nepateikta išskyrus pačią idėją, kad po Paryžiumi yra požeminis „veidrodinis“ pasaulis su galybe paslapčių, į kurių medžioklę išsirengia nieko neišsiskiriantis irzlus ir nenustygstantis jaunimėlis.

Filmų kūrėjai bandė pagal jau esamą modelį kurti idėjinį filmą ir jiems, sakyčiau, beveik pavyko. Jeigu iš šio filmo tikitės absoliučiai kažko naujo – nusivilsite, bet jeigu norite leistis tiesiog į lengvą kelionę po požemius – pirmyn, nes baisumų tikrai yra ir ne viskas turi atitikti realybę, kalbant apie kai kurių veikėjų charakteristiką ar logiškus veiksmus. Man filmas patiko, nė pats nesitikėjau.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 38/100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dvynių dienoraštis" / " A nagy füzet"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šiandien noriu pakalbėti apie vengrų filmą „Dvynių dienoraštis“ (vengr. A Nagy Fuzet) (2013). Na. Iš tikrųjų nesitikėjau, kad vieną dieną išvysiu vengrų-šveicarų rašytojos Agotos Kristof romano „Storas sąsiuvinis“ ekranizaciją. Romanas buvo vienas stipriausių ir emociškai paveikiausių skaitytų knygų paauglystėje. Lietuvių kalboje šis romanas pasirodė leidinyje „Storas sąsiuvinis“, bet į jį įeina ir neatsiejamos kitos dalys „Įrodymas“ bei „Trečiasis melas“, kurios kitose šalyse išėjo kaip atskiri romano tęsiniai. Filmas „Dvynių dienoraštis“ aprėpia tik pirmąją trilogijos ekranizaciją, tikriausiai įspūdingiausią dalį. 

Grįžtant prie filmo, tiesą sakant, net neabejojau, kad knygą geriausiai gali ekranizuoti tik patys europiečiai, kurie labiausiai ir išgyveno Antrąjį pasaulinį karą. Filmas įvertintas kino kritikų, pelnęs ne vieną kino festivalio apdovanojimą ir, sakyčiau, ne be reikalo. Nors knyga gal man patiko kiek labiau, tačiau ekranizacija, kiek leidžia mano atmintis, labai tiksli, kai kurie dialogai praktiškai net nekeisti. Geras scenarijus, geri aktoriai – ypač charizmatiškoji „ragana“ močiutė, kuri savo vaikus anūkus vadina išperomis. Ne ką prasčiau atrodo ir patys dvyniai – keisti, izoliuoti savo vienas nuo kito priklausomybės. Gaila, kad režisierius Janos Szasz nekuria istorijos tęsinių, nes būtų be galo įdomu pasižiūrėti, kaip visa Luko ir Klauso dvynių istorija rutuliojas toliau.

Agota Kristof romanas lietuviškai "Storas sąsiuvinis" ir filme Klauso ir Luko vaidmenis atlikę broliai dvyniai Laszio ir Andras Gyemant'ai.

Filmas daugiau ar mažiau rekonstruoja romano emocinę plotmę, atkuria atmosferą, keistus, retkarčiais sunkiai protu suvokiamus dvynių veiksmus, turiu galvoje, karines išlikimo pratybas, maudynes su nuoga moterimi ir jos nužudymą. Antrojo pasaulinio karo atmosfera tėra tik kontekstas, istorinė terpė, todėl filmo nevadinčiau karine drama, bet aštrios dramos tikrai filme netrūksta, kaip ir grotesko, kuris modifikuoja personažus, tarsi jų pasaulėžiūra išskirdamas nuo likusio pasaulio. Filmas išties geras, bet tie, kurie skaitė romaną, manau, turės ir šiokių tokių pretenzijų, bet tikriausiai filmu niekaip neperteiksi to, kas lieka už teksto – vaizduotės neišmatuojama emocinė erdvė.

Filmas patiko ir rekomenduoju jį kino gurmanams, europietiško kino gerbėjams ir apskritai tiems, kuriems nusibodo pramoginis kinas.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bado žaidynės: Strazdas giesmininkas. 1 dalis" / "The Hunger Games: Mockingjay - Part 1"

Sveiki, kino žiūrovai,

Tradiciškai tęsiu filmų tęsinius, kurie vienaip ar kitaip buvo praeityje sudominę. Šįkart „Bodo žaidynės: strazdas giesmininkas. 1 dalis“ (angl. The Hunger Games: Mockingjay – Part 1) (2014). Pradėsiu nuo to, kad pirmoji šios sagos dalis buvo tikrai kultinė ir įdomi, antroji gera, bet įspūdžio aštrumo nebesukėlė dėl to, kad daugiau ar mažiau žaidimo principas kartojosi. Ko bereikėjo tikėtis iš paskutiniųjų dalių? Kažko, kas išmuštų iš pusiausvyros žiūrovą, bet...

Po pusvalandžio seanso mano draugas pabėgo iš kambario prie kompiuterio, sako, niekada daugiau su manimi nebežiūrėsiąs filmų. Nebemoku išsirinkti. Man beliko užsimerkti, nes iš tikrųjų pradžioje filmas labai čiuožė žemyn. Visgi problema labai paprasta: iš vienos knygos bandoma priskaldyti du kino filmus, kurie negali niekaip scenariškai būti potencialiai stiprūs ir įtempti, jie gali būti tik užvilkinti. Šioji dalis užvilkinta, daug susitelkta į bergždžius dalykus, pvz., strazdo giesmininko vaizdo klipo sukilėliams filmavimas – nesupratau, ar ten verkti reikėjo, ar juoktis, kai personažą tempia į nuolaužas, kad jam sudirgintų emocijas. Nuobodu. Nuobodu. Nuobodu. – Jūs turite tris nuobodu!

Dialogai kažkokie išplėšti iš knygų, jaučiamas heroizmo patosas ir jokio noro sukelti kažkokio tikroviškumo, lyg žiūrėtume kompiuterinio žaidimo anonsą. Jennifer Lawrence, kuri apskritai yra gera aktorė, šįkart atrodė tiesiog sugniuždyta (ir visai ne dėl personažo ištęstos jausenos), o kaip aktorė, kuri suspausta į tam tikras scenas, kur turi būti arba apsiverkusi arba medinė, o dar ta makabriška dainavimo scena prie ežeriuko – tiesiog buvo graudu žiūrėti. Tik filmui artėjant į pabaigą, kai vyrukai įsilaužė į treniruočių bazę, o prezidentas Snow susisiekė su Katniss, tada jau filmo temperatūra pradėjo išties kaisti. Bet tai arbatos pašildymas, kai beveik arbata išgerta.

Viena didžiausių Holivudo klaidų – užvilkinti ir skaldyti malkas. Dėl šio nukenčia viskas – žiūrovų lūkesčiai, aktoriai, filmo medžiaga. Jau geriau vienas stiprus filmas, nei du šiaip sau. Nustebino nebent švystelėjęs Julianne Moore veidas – tai priminė ir Meryl Streep debiutą panašiame į šį filmą „Stebėtojas“. Jau nieko nesakau apie šviesaus atminimo Ph. S. Hoffman, kuriam ir buvo dedikuotas šis filmas.

Šioji dalis visgi mane labai nuvylė. Kaip ir juodas J. Lawrence perukas, slepiantis nurėžtas garbanas.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela