Kultūros savaitraštis "Literatūra ir menas" Nr. 5 (3553), 2016 vasario 5 d.

Sveiki, skaitytojai,

Šiaip jau apie savaitraščius ir periodinę spaudą nerašau, o tuo labiau nerecenzuoju, bet šįkart tiesiog knieti brūkštelti apie Literatūra ir menas, kurio paskutinį numerį perskaičiau prigulimu ant lovos. Neretai būna, kada nusiperku šį savaitraštį, perskaitau Knygų presą, rūpimus interviu ir dar prisieki, jei atsiras laiko, būtinai perskaitysiu ir aną straipsnį, ir kitą, tačiau numeris užkrenta, jau reikia skaityti naują ir tam praktiškai nebelieka laiko.

Literatūrą ir meną sąmoningai perku popierinį, nors yra ir elektroninė versija, tiesiog toks kažkoks sąmoningas apsisprendimas pirkimu paremti popierinio varianto gyvavimą, – jeigu niekas nepirktų, žurnalas nebegyvuotų. Prieš porą metų gerokai atsinaujinęs, pakeitęs formatą, popierių ir tiesiog stulbinamai atkutęs antram gyvenimui, šiandien Literatūra ir meno kokybė ir popierinio formato leidimas nyksta tiesiog akyse (neturiu galvoje turionio). Tiesiog pasipiktinau, kai po Naujųjų metu kaina pakilo kone 30 euro centų (beveik visu litu!), o kokybė popieriaus subjuro, tapo kone tualetinio popieriaus šiurkštumu. Tiesiog pasibaisėjimas, kaip galima šitaip plėšti, bet pažiūrėjus LRT laidą apie apskritai užsuktą rėmimo Šiaurės Atėnų, 7 meno dienos ir Literatūra ir menas laidą, kada redaktoriai ėmėsi sniego kasybos Kudirkos aikštėje, rodydami absurdišką rėmimo programą. Žodžiu, suprantama, kodėl ir popierius suprastėjo, ir kaina išaugo, nes paskutiniu metu šie puikūs savaitraščiai tampa tyli intelektuali atrama išpindėjusiems kriminalų, sensacijų ir bulvarų mirkalų dienraščiams. Net sprigtelėjau, kai buvo pasiūlymas šiuos savaitraščius paversti didžiųjų dienraščių priedais – nė velnio, nedrįskit, norėjosi surikti! Visgi, toliau perku Literatūrą ir meną, Šiaurės Atėnus prabėgom paskaitau prekybos centre, įdomesnį numerį nusiperku ir tokiu būdu išreiškiu savo palaikymą.

Taigi, trumpai apie Literatūra ir meną, išėjusį 2016 vasario 5 dieną. Puslapis prasideda su Kęstučio Navako eilėraščiu apie prikaltą kreivą mėnulį, tiesą sakant, Navako eilės man tolimos kaip ir pats mėnulis, o būties poeta kančios Facebook‘e, kaip jis paserviruoja stalą svečiams, neatrodo tokios žvarbios, kaip šis pradžios eilėraštis, nei brolis mėnulis, nei vinis sesė, veikiau sesuo silkė ir degtinė pusseserė, belaukiant bohemos į namus.

Dailės pasaulis paskutiniu metu gana nutolęs nuo manęs ir paties paveikslas jau pusantrų metų užmestas už naktinės užuolaidos ir neklibinamas – bijau. Andrius Makarevičius interviu metu dievagojasi, kad geriau nieko gyvenime neveiktų, tik tapytų ir mylėtų moterį Dailę. „Grynai“ bohemiškas interviu apie nepasiturintį dailininką iš pusrūsio, galiausiai sulaukusį pripažinimą. Apie nuogus vyrų ir moterų kūnus kaip simbolius ir betarpiškus kaukėtus santykius bei kompozicinį pasaulio matymą – tai buvo ganėtina įdomu skaityti, drobė Stebint saulės užtemimą 90 x 90 buvo išties įsimenama, nors ir nespalvota.

Aurelija Auškalnytė papasakoja apie psichikos sutrikimus ir stigmas, apie pamirštą pagalbą, o gal veikiau neveiksmingą pagalbą. Iš esmės jos straipsnyje gyva vakarietiška mintis, dabar mums dar kol kas liberali, apie psichikos diagnozes. Ji įvardija kontekste vyrą, įmetusį savo vaikus į šulinį, kaip sveikos psichikos žmogų, sąmoningą ir t. t., tik mūsų suvokiami simptomai psichikos sutrikimo gajūs iš sovietinių laikų. Gal iš tikrųjų socialiai reiktų aiškinti šio vyro poelgį, o ne psichikos sutrikimu, nors man pačiam teko vaikščioti po psichiatrijos kiemelius ir kai kas pirštu baksnojo į langus, kad, va, čia psichus laiko, ne šiaip sau tokius „atsijunkiusius“, bet agresyvius (be alkoholio ir psichotropinių medžiagų), kurie tiesiog sau ir kitiems pavojingi. Norėčiau su Aurelija pakalbėti būtent apie tuos atvejus.

Latvių rašytojas Janis Juonevas savo trumpoje esė skirtam elektroniniam naujam „Sans“ kultūriniam leidiniui dėstė apie periodinės spaudos pokyčius nuo sovietinių laikų iki dabarties. Latvių kultūriniai leidiniai neatsilaikė, išmirė, tapo priedais ir dabar naujas elektroninis kultūrinis puslapis, kuriame Retrospektyvaus svajotojo liūdesys kartu aprauda popierinę periodinę spaudą, sumišusią su tarybinių leidinių kvapais, nusysiotais kačių iki šių dienų ir daro prielaidą, kad nėra jau taip blogai ir elektroninis variantas, tačiau J. Juovenas gali atsikvėpti, popierius dar nemirė, tą skelbia statistiniai duomenys – Lietuvoje krito elektroninių knygų prekybą, tokios pats rinkos tendencijos ir Didžiojoje Britanijoje. Visgi šalia laptopo, lovoje dar rasis vietos ir knygai, ir katei. Reik manyti.

Marijus Gailius – o kaip be jo Knygų presas? Nuostabusis apžvalgininkas, net ne recenzijų autorius, tiesiog apžvalgininkas, šįkart apie Pirmosios knygos laureato Mykolo Saukos Grubiai. Nors recenzija lyg ir „duoda velnių“, bet paaiškėja, kad knygą visgi vertą turėti, nes jame yra ir savitumo. Štai M. Gailius supuvusių obuolių negailėjo Regimanto Dimos romanui Vilniaus plovas, kurio tiražas, kaip teigė Tyto Alba, buvo išgraibstytas per kelias savaites. Įtariau šią knygą esant prastą, neskoningą ir tiesiog reklaminiu šturmu paimti skaitytojai aikčiojo, nesupratę, ką perskaitė. Ši recenzija tiesiog patvirtino mano spėjimą, o M. Gailius tiesiog atvirai pasakė recenzijos pabaigoje, jeigu knyga pirkta 14 dienų metu, ją vis dar galima grąžinti – drąsu, sakyčiau. Populiarumas ir nuomonė neretai skiriasi, bet man M. Gailiaus recenzijos patiko, ypač kai jis visada pamini BDSM, jam tikriausiai patinkančią seksualinę temą, visada susizgrimbu, kad ir aš tam nesu abejingas ir bent literatūroje stengiuosi tai perskaityti su pasimėgavimu. Alfa ir Omega skyrius, veikiau eksperimentas, kai paskutinio bumo knygos pristatomos kaip pirmųjų ir paskutiniųjų sakinių punktyrais. Tiesą sakant, šis eksperimentas manęs neįtikino ir apskritai nesu linkęs kažką spręsti apie knygą iš tokio eksperimento, tačiau kaip keista, kad Umberto Eco ir ta pati Lina Ever lyg senoji Žemaitė būtų prisikėlusi, ar Donelaitį paantrinę – prozos potėpiais mėgsta gamtos vaizdus, ypač saulę, lyg vėl grįžčiau į klasikinę lietuvių literatūros barą ir zubrinčiau Jau saulelė atkopdama budina svietą...

Apie Oskaro Koršunovo nematytą spektaklį ir jo naują Šekspyro Audros interpretaciją, tikriausiai gali suryti užkietėję teatralai. Man užteko pasinaudoti kiekvieno graiko recenzento paskutiniais nuskaitytais sakiniais, kaip ir prieš tai siūlė atrenkant knygas skaitymui, kad suprasčiau, jog su O. Koršunovu viskas gerai būtų ir Šiaurės Korėjoje, ir Zimbabvėje. Štai Ramūnas Čičelis negailėjo kritiko „TV Europa“ ir gyrė komercinėje televizijoje dirbantį Rytį Zemkauską. Kodėl manęs tai visai nestebina? Kur išsami kelių minučių kalba ir montažas, o kur „miegantis“ pusvalandis bespalvis pasakojimas – nėra net ką kalbėti. 

Baliui Sruogai 120 metų! Skelbiami jo laiškai. Paskaičiau fragmentiškai – sentimentalumo ir ilgesio jūra – šįkart tai ne man, pernelyg priminė paties Čiurlionio laiškus Sofijai, o jau Sruogos raštas, atsiprašau ir lenkiuosi spausdintiniam tekstui, nes kitaip niekaip nesuskaityčiau tų keistų vingių, kaip suskaitė jo Valė, nežinau.

Sara Poisson esė Pėdkelnės, arba Devynių kilogramų svoris apskritai buvo geriausias šio numerio tekstas. Suskaičiau su malonumu ir tik vėliau jau įtariau, kad skaičiau apie intymų moters pasaulį (galima įžvelgti ir feministinių rakursų), nors pėdkelnės lyg ir vyrams buvo išrastos, bet tapo Tarybinių laikų moterų prakeiksmu, antroji oda, savotišku seksualumo mada ir seksualumo sutramdymu, vyrams, kažin, ar pėdkelnių trapumas suprantamas, o gėda „nubėgus akiai“ prilygsta moters gyvenimo katastrofai. Visgi šiandien mergino svaikšto su džinsais ir pėdkelnes užsitempia retomis progomis, tačiau S. Poisson su riebia nostalgija ir faktografiškai pėdkelnių evoliuciją perduoda taip intymiai, lyg pati matuotųsi prieš skaitytojus pėdkelnes.

Jaunasis poetas Aleksandras Žaltauskas parodė tai, ko apskritai nemėgstu poezijoje – postmodernišką, iširusio, išgriuvusio poeto pozą, pasirūkimus po tiltais, ieškant savasties ir mylint save bei iliuziją. Per daug eilėraščiuose tų „man, aš, mes...“ savo jausmų įvardijimas per tam tikrą pozos manierą ir galiu pasakyti, kad eilėraščių pavadinimai buvo įdomesni už pačius eilėraščius, bet, o, tačiau paskutinis eilėraštis keistai ir atšiauriai trupantis, apie juliujus ir elžbietas tiesiog keistai ir intelektualiai blykstelėjo ir taip suskambo galvoje, kad kitame puslapyje išversti Charles Simič eilėraščiai pasirodė pernelyg sentimentalūs, pernelyg jaukūs, „naminiai“ – apie vėjus, šešėlis, pabėgiojimus pakrante, ypač apie medžių šnaresį. Pirmas eilėraštis Baimė dar labai gerai skamba, tobulas vertimas, o vėliau viskas vienaip ar kitaip jaukiai atsikartoja, trumpi netgi visai proziški pasakojimai apie vieną ir tą patį – kasdienybės potyrį be didesnių dramų, lyg bandant atsargiai prieiti prie tikėjimo klausimo. Deja, po Lazario moterų Marina Stepnova dabar yra šio mėnesio „dievas“ ir negalėjau skaityti Italų pamokų ištraukų – labai nemėgstu žvilgčioti ir laižyti, ką po to teks ragauti, gali būti po to surūgę.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ištikimasis sodininkas" / "The Constant Gardener"

Sveiki, skaitytojai ir filmų žiūrėtojai,

Gal paskutiniu metu nuklydęs į serialus praradau gebėjimą mėgautis didžiuoju kinu? Tokį klausimą sau uždaviau pažiūrėjęs brazilų režisieriaus Fernando Meirelles filmą „Ištikimasis sodininkas“ (angl. The Constant Gardener) (2005), kuris tiesiog buvo kritikų liaupsinamas, nominuotas net keturiems „Oskaro“ apdovanojimams, tiesa, aktorei Rachel Weisz pavyko pelnyti tiek „Oskarą“, tiek „Auksinį gaublį“ kaip geriausiai antro plano aktorei.

Visgi filmas šiek tiek mane nuvylė, nes tikėjausi kur kas daugiau. Žymiai daugiau. Štai ankstesnis režisieriaus filmas „Dievo miestas“ (2002) apie brazilų lūšnynų mafiją sukėlė mano galvoje tikrą audrą ir ilgai negalėjau savęs nuraminti, o „Ištikimasis sodininkas“, pagal 2001 metais išėjusį romaną pastatyta juosta buvo, švelniai tariant, rimta tema pakalbėta skystokai. Visų pirma filmas dvelkia romantiniu maištavimu – nei iš šio, nei iš to atsiranda veikėja, ginanti pasaulį nuo globalinio susinaikinimų ir pamilsta naivų daktarą Džastiną. Filmas konstruojamas iš pradžių, kaip romantinė drama, apie santykių pasiaukojimą ir bla bla bla, tiesiog migdė, o dar tie iškarpyti kadrai, kurie kaip įkaitintas lituoklis pjaustė nechronologišką istoriją, isteriškai nervino. Tas tiesa. Vėliau viskas su pirmuoju veikėjos nėštumu slinko į pakankamai aiškias viso filmo vėžias – nešvarius formacijų kompanijų žaidimėlius trečiosiose Afrikos, Lotynų Amerikos šalyse. Prasideda didžiųjų medicinos kompanijų ir teisėsaugos bei mokslininkų maištininkų šachmatinių figūrų žaidimas, o šalia to ir Džastino byrančios meilės iliuzijos ir abejonių domino vorelė. Kaip ir „Dievo miestas“, taip ir čia, režisieriui svarbi išlieka įmantri filmo pasakojimo struktūra laiko atžvilgiu – tai išties sveikintina, tačiau pats filmas kažkaip mažai kuo jaudino.

Tiesa, surinkti puikūs aktoriai. R. Weisz gavusi „Oskaro“ ne be pagrindo, ji šiame filme išties natūrali, praktiškai be grimo, spuoguota, susivėlusi ir visa „naminė“. Puikiai pasirodė Ralph Fiennes, kostiminių-istorinių dramų sunkiasvoris, kuriam ir šiuolaikiškos juostos visai tinka. Nežinau, gal per daug vyno užsiurbiau, bet mano jausmų receptoriai šiam iš esmės neblogam filmui buvo itin abejingi ir net pykau ant savęs, kad nepatyriu to katarsio, kurį rengiausi ir maniausi patirsiąs taip kruopščiai atsirinkęs šią kino juostą. Ką gi. Būna dienų lyg tyčia...

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Trumpametražis filmas "Banda" / "The Herd"

Sveiki, skaitytojai, 

Paprastai čia nerašau apie trumpametražius filmus, tačiau šįkart tiesiog nesusilaikysiu ir pasidalysiu beveik 20 minučių trukmės filmu, kurį praktiškai gali žiūrėti visi net nesuprantantys anglų kalbos. Daugybės trumpo metražo filmų festivalių favoritas ir laimėtojas, socialinės kritikos negailintis filmas „Banda“ (angl. The Herd) (2015) tikriausiai daug ką pritrenks ir šokiruos. Tai trumpas pasakojimas apie moteris, kurios auginamos aptvarose maisto pramonei t. y. pienui, mėsai ir naujai vadai. Ši aštri simbolinė drama iš esmės perpasakoja galvijų brutalų auginimą maisto pramonei tragediją – siaubingas elgesys su gyvūnais, jų laikymo sąlygos ir kiti niuansai, apie kuriuos dažniausiai nesusimąstome vartodami pieną, sūrį ar mėsą.

Šįkart vietoj galvijų aptvarose auginamos moterys. Nors pagrindinė filmo mintis lyg ir aiški bei primena Jaroslavo Melniko romano „Maša, arba postfašizmas“ siužetą, tačiau galima įžvelgti ir feministinių minčių, kad būtent moteriškosios lyties atstovės yra pavergiamos pienui ir jų vaginos užgrobiamos veisimui. Filme daug smurto, žiaurių scenų, tačiau viską derėtų priimti kaip socialinę akciją, norą pasauliui pranešti šį bei tą svarbaus. Pridedu nuorodą, kur online galite pažiūrėti šį filmą, sugaišite viso labo 15-20 minučių – ČIA.

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ieškomiausias žmogus" / "A Most Wanted Man"

Sveiki, skaitytojai,

Filmas „Ieškomiausias žmogus“ (angl. A Most Wanted Men) (2014) buvo tarsi briedis išbėgęs vairuotojui ant greitkelio. Visiškai neketinau žiūrėti ir tiesiog per prievartą pažiūrėjau, nors eilėje laukia šimtai kitų filmų, bet dėl gerai žinomų aktorių kolektyvų negalėjau praleisti, juolab, kad ir visai gerų atsiliepimų buvau girdėjęs.

Paskutiniu metu tiesiog tiršta kriminalinių filmų, ypač susijusių su šnipinėjimu – tiesiog kažkoks gangsterių ir kriminalų filmų atgimimas, kad tiesiog nebespėju visų sužiūrėti, o gal visų ir nereikia, tačiau kažkaip gaila vieną kitą praleisti. Taigi, „Ieškomiausias žmogus“ žadėjo man gerą kriminalinę istoriją, gerus aktorius, gerą režisūrą. Iki tol režisieriaus Anton Corbijn mačiau tik gerai suręstą nespalvotą filmą „Kontrolė“ (2007), kuris paliko gero filmo režisūrine prasme įspūdį, daug kam patiko ir kino gurmanams. „Ieškomiausias žmogus“ šiek tiek holivudiškesnis variantas. Aišku, sukaltas gal ir neprastas scenarijus, tačiau istorijos rėmai gana atpažįstami – Rugsėjo 11 teroro aktas amžiams pakeitė požiūri į Artimųjų Rytų žmones, daugelis kriminalų susiję su neigiamu požiūriu į šiuos emigrantus, o šis filmas būtent apie tai, tiesą sakant, eilinis filmas apie eilinę tą pačią temą tik vis kitokiu rakursu. 

Tiesą sakant, pykau ant filmo gerą pusvalandį, nes jis migdė, neįtraukė, kažkokie bereikšmiai pokalbiai, kažkokia intriga, užuomazgos be rimtesnio sudominimo. Kažkas kažką seka, nori tų beprotiškų pinigų, kažkas kažkuo manipuliuoja ir velniai kokį žaidimą žaidžia, viskas per subtilu, per daug užuominų tokio žanro filmui. Tik filmui įpusėjus ir pradėjus veikti Rachel McAdams kuriamam personažui išties pasidaro įdomiau... Iš esmės filme superiniai aktoriai, tačiau pati istorija atsiveria tik po kažkokios sunkios klampynės. Tiesą sakant, visuma lyg ir esu patenkintas, tačiau etapai, dėliojant istoriją, buvo nelengvi. Mano galva, yra ir geresnių tokio tipažo istorijų, tačiau būtent dėl ilgos slinkimo prie intrigos, filmas tampa lyg ir šioks toks kitoks, nei visi, tačiau klausimas, ar tai Jums patiks? Tai jau skonio reikalas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištingi Siela