Filmas: "Velnio advokatas" / "Devil's Advocate"

Sveiki, skaitytojai,

Yra dar tokių senųjų mistinių dramų, kurios vis prašosi pažiūrimos, vienas iš tokių kultinių filmų yra gal jau daugeliui kam žinomas „Velnio advokatas“ (angl. Devil‘s Advocate) (1997). Beveik pustrečios valandos trukmės filmas apie advokatą, kuris nepralaimi nė vienos bylos. Gali kilti abejonių dėl sėkmės. Lėta istorijos tėkmė neleidžia pasiklysti tarp bylų ir advokatų terminologijos, o netrukus žiūrovas yra priverstas suklusti, tai kur tas šio filmo demoniškumas, ar viskas ir pasiliks tik žemiškoje realioje plotmėje?

Filmas pastatytas pagal to paties romano pavadinimą, kur esmė gana labai paprasta – kuo gilyn į mišką, tuo daugiau grybų. Istorija remiasi gana visiems žinomais krikščionybės simboliais – Dievo ir Velnio simbolika, žmogaus nuodėmėmis, kur svarbiausia gėrio ir blogio kova. Na, kur daugiau neteisybės ir klastingumo gali būti, nei teismo salėje? Iki tol kaip žmogus gyvenęs advokatas tiki savo sėkme, myli savo žmoną ir be proto religingą motiną, tačiau jis vis dar „paviršiuje“, nežino demoniško pasaulinio sąmokslo...

Režisieriui kažkaip pavyko mane sudominti, šiaip vengiu filmų apie visokias bylas, bet pažiūrėjęs, retai nusiviliu. Ilga istorija apie neklystantį žmogų įdomi dar ir dėl tos nuojautos, jog šalia vyksta mistiniai dalykai. Būtent mistiniai niuansai ir daro filmą įdomų, vyro ir žmonos santykių krizė, Niujorkas ištvirkina žmogų ir parodo jo puikybės perteklių. Gerai realizuotos žinomos idėjos, aktorių kolektyvas. Jau koks demoniškas buvo Al Pacino ir kaip jam tiko Šėtono vaidmuo, tai vien dėl jo balso tembro galima žiūrėti filmą. Charlize Theron – dar visai jaunutė, riestanosė ir jau taip gerai! Na, ir „Matricos“ žvaigždė Keanu Reeves – kas gali atsispirti jo juodoms demoniškoms akimis? Nežinau, kaip jūs, brangūs skaitytojai, bet drįstu pareikšti, kad šis filmas man visai patiko. 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kailis. Įsivaizduojamas Dianos Arbus portretas" / "Fur: An Imaginary Portrait of Diane Arbus"

Sveiki,

Vis pasižiūriu, kas dar nematyto su aktore Nicole Kidman ir štai atrandu tokiu ilgu ir ne itin patogiu pavadinimu filmą „Kailis. Įsivaizduojamas Dianos Arbus portretas“ (angl. Fur: An Imaginary Portrait of Diane Arbus) (2006), kuris, beje, mano akimis, yra vienas geresnių Nicole Kidman sukurtų kino vaidmenų. 

Biografinis filmas pasakoja apie realiai egzistavusią XX amžiaus fotografę, išgarsėjusi savo keistenybėmis ir trauka nestandartiniams žmonėms, kurių portretus ji fotografavo, tai įvairūs apsigimimai, genetiniai pakitimais, nudistai, transeksualai ir kiti iš visuomenės forumų į paribius pasitraukę žmonės. Filmas pasakoja tik dalį šios keistos fotografės gyvenimo atkarpą – apie tai, kaip ji susipažįsta ir įsimyli plaukuotą vyrą, nepaisydama savo vaikų ir santuokos – žodžiu, jos kaip fotografės karjeros pradžia. Istorija kaip istorija, sakyčiau, bet įdomus moters meninis pasaulis ir subtili aistra, kurią perteikė N. Kidman keistiems subjektams, kurie fotografei kelia susižavėjimą, netgi keistą fetišą. Režisieriui pavyko perteikti moters nestandartinį požiūrį, jos savotišką beprotybę ir pasiryžimą eiti prieš standartizuotą visuomenę. Filmas gana lėtas, savotiškai dvelkia filosofiniai lygmenys, tačiau labiausiai mane įtikino ir sužavėjo režisieriaus dėmesys detalėms, ypač subtiliai subrandintomis pauzėmis, aktorių žvilgsniams, o ne dialogams, psichofiziniams veiksmams, o ne buitiniam chaosui. Įtikino mane ir laikmetis, kostiumai, savotiškas meninio sudėtingo pasaulio matymas, pajauta ir supratimas.

Apskritai tai gana gurmaniška juosta, viena iš tų keistų biografinių istorijų, kurios turi dvasią, nes turi ką papasakoti, galgi net režisierius moka tai pastebėti ir perteikti taip, lyg jam pačiam tai būtų svarbu ir įdomu. Mikroskopinis stambus planas ir emocija apšviečia personažų dvasines vibracijas, galima kartu jaudintis ir stebėtis su trauką jaučiančiais herojais. Patiko.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Besivaikantys mirtį" / "Flatliners"

Sveiki, 

Būna visai neblogų dešimto dešimtmečio perliukų filmų, kurie pas mane „ateina“ dėl aktorių, kažkaip norisi susigrąžinti Julia Roberts į ekranus, nes paskutiniai šarmingi vaidmenys man labai patikę, tačiau kuo jaunesnė ji kine, tuo man ji atrodo banalesnė, galgi net ne ji, o vaidmenys ir filmai. Štai vienas mistinis fantastinis filmas su siaubo elementais „Besivaikantys mirtį“ (angl. Flatliners) (1990) lyg ir turėjo visus šansus mane nustebinti, tačiau žiūrėjau filmą gana sunkiai, net su mintimi, kad esu vaikystėje „lūžinėdamas“ mamytės lovelėje matęs, kaip koks deja vu.

Išties filmas turi ir gerų ketinimų bei idėjų – sužadinti žiūrovo fantaziją, priversti jį pasijausti arčiau mirties ir perteikti sapno mistines transcendentinės erdvės pojūčius. Gerai, viskas lyg ir gerai, tačiau vis galvojau: Dieve, tu mano, pulkelis puikiausių studentų, su protingomis galvomis, atsidavę medicinai, skrodžia lavonus ir šitaip su mirtimi ima žaisti kaip koks gatvės vaikų būrys laiptinėje su adata besikviečiantis dvasias. Kur jų galvos, žaidžiant su savo gyvybėmis? Na, gerai, J. Robers herojė norėjo pasimatyti su giminaičiais, tačiau kiti? Toks jausmas, kad visai nevertinama gyvybė. O dialogai? Kažkokie neįtikinantys, struktūruoti ir nuspėjami veiksmai, pritrūko man gyvumo, kažkokio neperdėto vientiso nusibodusio formato. Su tekstais režisierius galėjo padirbėti kur kas labiau.

Kas labiausiai visame šiame filme patiko, tai tikriausiai tos veikėjų patirtys, gražiai ir estetiškai perteiktos ribos tarp gyvenimo ir mirties, noras atpirkti ir suvesti sąskaitas su sąžine ir žmonėmis – gal kiek vėlgi didaktiškai visa tai atrodo, lyg ir teatrališkai, bet visumoje visai neblogai. Kai kada pavykdavo pasiekti tos puikios kine jau nebesamos dešimto dešimtmečio kino žiūros rakurso, savotiško stiliaus, o kai kada tiesiog dėl nuspėjamumo praplaukdavo kaip padėklas su prastu užkandžiu ir nelikdavo jokios dvasios.

Šiaip filmas „pusėtinas“. Mano akimis, yra kur kas geresnių kūrinių, bet turiu visai neblogą nuojautą, kad neišrankiam žiūrovui ir mylintiems Julia Roberts, ar kokį kitą iš šio filmo aktorių, visgi patiks.

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 6.5

Jūsų Maištingi Siela