Filmas: "Trumanas" / "Truman"

Sveiki,

Ar galima įsivaizduoti „Kino pavasario“ festivalį be ispaniško kino? Tikriausiai, kad ne. Kaip ir mano repertuare – jam visada atsiras vietos, nes ispanų kinas nuostabus ir jam reiškiu dideles simpatijas. Cesc Gay komedija ir drama „Trumanas“ (ispn. Truman) (2015) tikriausiai daugelį nepaliks abejingo, netgi tų, kuriems nepatinka nekomercinis kinas. Iš esmės tai pripažintas geriausias ispanų metų filmas, pelnęs 5 „Gojos“ apdovanojimus, įskaitant ir aktorių duetą. Tai tokio filmo nepamatyti, tikriausiai, didelė kino maniakų nuodėmė.

Iš tikrųjų kuo toliau, tuo labiau nekenčiu filmų apie mirštančius nuo vėžio. Siaubingai atsibodusi tema, nuo kurios jau ima sukti vidurius – kiek gi galima? Na, tiek to, šia tema, berods, ispanų filmo dar nemačiau. Meluoju. Mačiau, tačiau „Gojų“ statulėlės ant filmo nesninga vien dėl temos. Sakykim, kad filmo siužetas daugiau nei banalus: atskrenda senas draugas iš Kanados į Ispaniją aplankyti vėžiu sergančio draugu su tikslu jį priversti gydytis, nors šansų praktiškai nėra. Keturias dienas vyrai smaginasi ir savotiškai aprauda draugystę, moteris ir gyvenimą. O kur dar tas senas šuo Trumanas? Žodžiu, viskas bla bla bla, tačiau režisieriui pavyko magiškas dalykas – išgauti pačių šilčiausių ir pačių įvairiausių vyriškos draugystės formų, kurios pasiekia žiūrovą, sėdintį salėje. Regis, nededant daug pastangų, jam pavyko lengvai nupasakoti visas pagrindines žmogaus fundamentaliąsias vertybes su tokiu subtiliu humoru, bet nebanaliai, neperspaudžiant. Kasdienybė, trumpėjantis gyvenimas, žmogaus ryžtas ir baimė pasakyti sūnui ir tam pačiam šuniui „sudiev“. 

Ar teisinga buvo filmą pavadinti „Trumanu“? Šuo kaip ištikimybės ir draugystės simbolis, įprasminantis vyrų draugystę. Pagrindinis veikėjas braukia ašaras, atsisveikindamas su šunimi, tačiau ne su šunimi atsisveikina, o su savo draugu, kuriam negali pasakyti viso labo, todėl reikalingi simboliai. Simboliai padeda pasakyti ir išlaikyti emocijas, nesuskystėti, tačiau imlus žiūrovas supranta režisieriaus sumanymą. Ir Dieve, tikrai geras šis filmas, paliekantis pilną krūtinę kažin kokio noro gyventi, šviesos, kad gyvenimas nesibaigia, kad reikia kvailioti, būti žaismingiems ir, et, ką čia pasakoti, pozityvus, šmaikštus filmas tiks ir patiks daugeliui.

Tiesa, aktorių duetas Ricardo Darin ir Javier Camara – pritrenkiančiai atskleidė veikėjų ryšius ir pastangas, ką jau sakyti apie režisieriaus kūrybinį sumanymą. Žinote ką? Nematau nė vienos sumautos priežasties, kodėl šio filmo nebūtų verta žiūrėti.

Mano įvertinimas: 9.5/10

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Karas" / "Krigen"

Sveiki,

Kuo toliau į mišką, tuo daugiau grybų, tuo daugiau „Kino pavasaryje“ gerų filmų. Vienas iš tokių danų režisieriaus Tobias Lindholm „Karas“ (dan. Krigen). Na, režisierius dirbęs su garsiausiais ir kokybiškiausiais šiuolaikinio danų kino projektais ir apskritai šiemet danų ir apskritai skandinavų kinui „Kino pavasaris“ skiria ypač daug dėmesio. Sakau, šunys matė, kad drama apie karą, baisiai niūri, tačiau pasikliaudamas danų kino kokybe ir žinoma brigada, ėjau į seansą kažin ko ypatingo nesitikėdamas.

Filmas iš esmės daugiau nei geras, jis labai geras. Dėmesys scenarijui – ypatingai. Apgalvoti dialogai, filmavimo maniera, problemos iškėlimas ir galimi jos sprendimo būdai. Na, taip, filmas pilnas plieninio šiaurietiško niūraus braižo, tačiau jis tuo ir puikus. Apie danų karius, kurie atlieka misiją Afganistane iš pažiūros atrodo nusibodusi tema, ypač iš Holivudo varpinės, kur dažniausiai didvyriais lieka amerikiečių kariai, išskerdę civilius ir teroristus. Šįkart režisieriui ir scenaristams nerūpi, už ką ir kaip kovojama, didelis dėmesys skiriamas abipušalėms santykiams: tiems artimiesiems, kurie lieka šalyje, ir tiems, kurie išvyksta į misiją. Koks jaudulys ir atstumas, nežinia skiria artimuosius, kaip tai paveikia vaikus – štai apie kokį karą kalba šis filmas.

Gana aiški filmo struktūra – pirmoji filmo pusė militaristinė, karo scenos, susiskambinimai su artimaisiais ir t. t. Kita filmo dalis – europietiško kino drama, kur lošia žmogaus sąžinė ir atsitiktinumas, sprendžiasi šeimos likimai. Aštri ir taikli režisūra brandina ir žiūrovo emocinį atsaką ne tik į karo vaizdus, bet ir į pagrindinio veikėjo vidaus gelmes. Ką jau besakyti apie aktorių parengtį – vaidyba užburianti. Smagu, kad šiame karo filme nėra didvyrių, nėra aiškios tiesos, nėra laimėjusių ar pralaimėjusių. Šitaip turėtų baigtis visi karai, o dar geriau – geriausias karas tas, kuris neįvyksta.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Iš toli" / "Desde allá"

Sveiki, 

Yra tokių kino filmų kasmet „Kino pavasaryje“, kurių pamatęs vien antraštę, žinai, kad privalai pamatyti ir viskas. Vienas iš tokių filmų buvo Venesuelos režisieriaus Lorenzo Vigas „Iš toli“ (ispn. Desde Alla) (2015), kuris pelnė Venecijos kino festivalyje „Auksinio liūto“ apdovanojimą. Eidamas į tokį karališkai apdovanotą filmą tikėjausi paties geriausio, tačiau kuo didesni lūkesčiai, tuo didesnis būna nusivylimas. 

Iš tikrųjų man „Iš toli“ priminė prieš kelerius metus tame pačiame „Kino pavasaryje“ rodytą analogišką prancūzų dramą „Vaikinai iš Rytų“, kur prostitucija užsiiminėjantys emigrantai iš Rytų bloko parsiduoda Paryžiaus gatvėse, ir galiu pasakyti, kad anas filmas man patiko kur kas labiau nei „Iš toli“. Tiesa ir tai, kad „Iš toli“ nėra filmas apie prostituciją, nors elementų tam tikrų esama, tai filmas ne apie gėjus – būta tokiu antireklamų: „neikite, filmas skirtas gėjams“. Iš esmės tai gana subtili ir psichologiškai pagrįsta drama, kurioje daug intymumo, „silpnų nervų“ žiūrovams sunku regėti, kad pagyvenęs dantų protezų meistras masturbuojasi prie gatvės paauglių, tačiau mes tik pirmame plane matome pasekmes – akivaizdų seksualinį potraukį, grįstą jaunystės geiduliu ir pinigais, vėliau peraugantį į keistą „prisijaukinimą“. Pirmame plane tai atrodo gana tiesmuka, tačiau kas gi vyksta iš tikrųjų? Gatvės jaunuolis trokšta gero gyvenimo ir pamiršti kalėjime sėdintį tėvą, pagyvenęs vyras, persekiojantis savo maklerį seną tėvą, trokšta jo mirties, nes tikriausiai kažkada jo nepriėmė tokio, koks jis yra. Jaunuolis išpildo pagyvenusio vyro troškimą ir iš tikrųjų atkartoja savo tėvo kelią, homoseksualus vyras jį „pririšo“ suteikdamas tam tikras tėvystės sąlygas, kurių jis neturėjo, nors jos nesuvoktos, pasiklydusios erotikoje... 

Režisieriui subtiliai pavyko dviem sluoksniai nupasakoti socialinę Karakaso įvairenybę, nutvieksti LGBT temą, tačiau kartu logiškai pagrįsti vaizdinius ir įvykius kaip prastų veikėjų santykiais su tėvystės stoką. Iš vienos pusės filmas tuo ir patiko, kad galima pateisinti ir žavėtis herojais, o iš kitos – įvykiai šiek tiek monotoniški, norėjosi didesnio psichologinio spaudimo žiūrovui, veržlesnio, labiau šokiruojančio polėkio, koks pasirodė esąs filmas „Vaikinai iš Rytų“. Nors čia tikriausiai aš vienas ištroškęs to šokiravimo, kai kam, mano akimis, akivaizdžiai visko buvo per daug – kino salėje kilo žmonės ir išėjo, negalėję pakęsti erotinių homoseksualių vaizdų. Tada pagalvojau: „Dieve, ar Jūs tiesiog per „skysti“, ar tiesiog nepaskaitėte aprašo prieš eidami į filmą?“ 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela