Pasivaikščiojimas prie Baltijos jūros: Jūros ir žmogaus prigimtis

Paveiksl. William-Adolphe Bouguereau "Dante and Vergil".

Sveiki, brangūs skaitytojai,

Neseniai vaikščiojau prie jūros ir galvojau apie tai, kaip pamažu senstame, tapdami Raudonosiomis milžinėmis – tai žvaigždės stadija, kai jos masė padidėja daug sykių, sudegindama šalia esančias planetas, ir ruošiasi sprogimui-supernovai. Kai kas tądien tolėliau rinko gintaro gabalėlius, buvo balandžio pirmoji savaitė, pats atšilimas, kai norisi eiti iš daugiabučių ir darbų į pasaulį ir prisisemti pilnas kišenes vėjų, akmenų, kriauklių, paukščių plunksnų, susipažinti su nepažįstamais, kai pasiilgsti kažin kokios archetipinės laisvės.

Jūra irgi sensta. Kartu su manimi. Lyg vienišas vyras su šunimi daugel metų vis ateitų į įlanką ir vis mažiau žaistų, vis mažiau lakstytų ir vis daugiau stebėtų horizontą, kur laivai tik neryškiais taškeliais išnyksta lyg vaiduokliai, kuriems nebelieka prasmės vaidentis. Vis mažiau taškytųsi bangomis ir vis labiau stebėtų veidrodines purslų duženas. Vis labiau skaitytų paauglių užrašus smėlyje – nešvankius ir tuos, kurie panašiūs į maldą ar bent meilės prisipažinimą.

Tas vėjas vis girdisi, lyg nematomas dinozauras lakstytų kopose tarp žolių, sulaukėjusių erškėtrožių, paliktų čia pat alkoholio butelių, lengvai permintų skardinių ir kluptų kopų įdubose it antsvarį turinčios moterys, mesdami griaučių šešėlių pjautuvus, nes vėjai kaip ir dinozaurai – tušiaviduriai, išlesti laiko termitų. Rodos, mirę kuršiai ateina tapyti paveikslų, nykstančių laivų ir gyvųjų, o vėjo dinozaurai jų neliečia, tik perkošia plaukus ir ilgesį, nuglosto akių obuolius, atverdami kažin kokius šulinius. Tokiais šuliniais žiūri į jūrą Velykų salos sukerpėjusios statulos.

Sensta ir jūra. Vis mažiau ir mažiau ji tampa jūra, vis daugiau kažkokia kuždesių sala, gal net ne sala, kažkokiu nepaglostytu žvėrimi, kuris norėtų paguodos, tačiau nesiryžta prisipažinti, kad iš jūros tapo žvėrimi, vis evoliucionuojanti gyvybe, kuri tuoj užsiropš į krantą ir pradės lyg ištikimas šuo laižyti neskustus vyro skruostus.

Jūra, ar tu ten? Ar savyje besi panaši į jūrą? Nuskendę laivai, gintarai ir išmirusios rūšys guli tarp nugrimzdusių torpedų ir XVII amžiaus šampano dėžių. Ar tebesi panaši į save savo kvaila prigimtimi būti tik jūra? Mudu senstame kartu. Mudu kvailėjame. Mudu kartu.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šėtono vaikas" / "The Boy"

Sveiki,

Yra kino režisierių, kurie yra užsispyrę kaip avinai, kai jiems nesiseka, jie vis tiek atkakliai eina tuo pačiu keliu. Tą galėčiau pasakyti ir apie žavųjį režisierių William Brent Bell‘ą, kuris po triuškinamos nesėkmės siaubo filmo nišoje pristatęs „Šėtonas Manyje“ (2012) vis tiek neatlyžta ir kuria siaubo filmus vieną po kito. Šįkart pažiūrėjau dar vieną jo darbą „Šėtono vaikas“ (angl. The Boy) (2016). Nors žinojau, kad nieko lyg ir gero negalima tikėtis, tačiau kažkaip mane traukia prasti okultiniai filmai su dideliais gergšiančiais britiškais namais ir paslaptingomis istorijomis – čia tikriausiai nepaprastas filmo „Kiti“ (2001) ilgesys.

Gerai, pripažįstu, kad „Šėtono vaikas“ nėra prasčiausias režisieriaus darbas. Pradžia filmo išties intriguoja ir kelia bemaž keistą nepatogumą – kaip šitaip garbūs aristokratai gali elgtis su lėle? Žinoma, vaizduotė jau užbėga už akių ir brėžiamas daugmaž nuspėjamas siužetas, kuris daugiau ar mažiau pasitvirtina. Režisierius naudojasi tomis universaliomis siaubo filmo struktūromis – naujas žmogus naujoje aplinkoje, kaip įprasta, dideliame senoviniame name, iš veikėjų trykšta skepticizmas, galiausiai intensyvėjantys paranormalūs reiškiniai, kai jau nebegalima meluoti net sau pačiam. Bandyta išgauti kažkokio savito kolorito, dvasios, tačiau visgi, pripažinkime, režisieriui nepavyko to padaryti. Geros siužetinės idėjos tapo atsikartojančių filmų idėjų miksais – truputis ano, truputis šio ir filmas išėjo tik toks, kurį visai mielai galima pasižiūrėti nieko ypatingą vakarą, daug nesitikint, nenusiviliant, tačiau įprastam siaubo žanro nepasotinam žiūrovui reikia kur kas daugiau, nei jau nuspėjamos istorijos.

Tiesa, žiūrėdamas filmą visgi aikčiojau. Ne iš siaubo, o dėl begalės nelogiškų ir nepaaiškinamų dalykų filmo veikėjuose. Kam berniuko tėvams žudytis? Kam jiems slėpti sūnų ir žaisti tą kvailą lėlės žaidimą, atsiprašinėjant naujosios auklės? Sutrūkinėję loginiai ryšiai scenarijuje, lyg parašyti tam, kad reikia kažkur veikėjus padėti, tad įmeskime juos į jūrą. Trūko loginio aiškumo ir argumentų. Ir visgi, kaip sunku sukurti šiais laikais gerą siaubo filmą, surasti savitą pasakojimo stilių ir žiūros tašką, kad žiūrovas  liktų patenkintas, besiilgėdamas siaubo kino klasikos.

P. S. Filmo lietuviškas pavadinimas itin nevykęs, kadangi satanizmo šiame filme, ar užuominą į šėtoną - nė kvapo.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 42/100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sensacija" / "Spootlight"

Sveiki, 

Ką gali nuveikti puikiai visiems žinoma holivudinių aktorių būrys? Įtaigiai perteikti režisieriaus užmačias. Tokį filmą galime pavadinti katalikų bažnyčios siaubui ir nemalonei sukurtą juostą „Sensacija“ (angl. Spootlight) (2015), kuris pasakoja 2001 metų įvykius, kai staiga ilgai kaupęsis kunigų tvirkintų vaikų slepiamos bylų burbulas, kuris sutapo su Rugsėjo 11-osios dienos įvykiais. Tiesą sakant, mane kiek nustebino, jog būtent šiam ir ne kitam filmui atiteko „Oskaras“ geriausio metų filmų kategorijoje. Nors ko čia slėpti, daugelis „Oskarų“ pelniusių filmų šioje kategorijoje kažkaip absorbuoja realias istorines socialines problemas, ta pati „Avarija“ – rasizmas, „12 metų vergovės“ – vergovės tema, „Argo“ – amerikiečių gelbėjimo operacija ir t. t.

Filmas „Sensacija“ man kažkuo panašus į toje pačioje kategorijoje nominuotą filmą „Didžioji skola“ – abu pakelia paprastiems piliečiams nematomą sistemos mechanizmo. „Didžioji skola“ – ekonomikos krizės burbulą, o „Sensaciją“ – katalikų Bažnyčios pedofilijos skandalą, o ir režisrūriniai momentai, bendra filmo struktūra kažkuo man šie filmai panašūs. Nepaisant to fakto, kad filmas geras ir to nenuginčysiu, tačiau turiu pasakyti, kad iš filmo tikėjausi šiek tiek daugiau. Visgi tai biografinė juosta su atitinkamais prototipais realybėje ir filmo pabaigoje pažerti skaičiai tiesiog stulbina savo tiesa: kas gi tiems kunigams negerai, kad jie tvirkina tuos vaikus? Ar taip veikia užgniaužti seksualiniai ryšiai ir cementinis celibatas? Jis priverčia griebtis alternatyvų – vaikų? Kažkodėl iš stačiatikių pusės mes negirdime nieko panašaus, tačiau man kyla įtarimas, kad stačiatikių krikščionys vis dar slepia seksualinius nusikaltimus vardan Bažnyčios ir „geresnio gėrio“.

Tiesą sakant, teko matyti dokumentinę juostą su tikrų žmonių liudijimais, mėginimus prisibelsti į Vatikano duris dėl šimtais ištvirkintų vaikų. Iki 2000 metų katalikų Bažnyčia kruopščiai teismuose tildė, slopindama skandalus ir kilnodama kunigus iš vienos parapijos į kitą. Galiu pasakyti, kad dokumentinis filmas kur kas mane labiau paveikė ir sukrėtė, nei filmas „Sensacija“. Dokumentiniam filmui pavyko atskleisti tų žmonių dramas ir likusias suluošinimo žymes, o vaidybiniam filmui pavyko atskleisti pačios paslapties išviešinimo ir atradimo procesus. Stebina tai, kad skaičiai didžiuliai, tačiau baimė apie tai kalbėti buvo tokia didelė, kad žmonės net nesikreipė į teisėsaugą, nors ko čia kreiptis, jeigu viskas vyksta už uždarų durų, pasitelkus katalikų įtaką. Super dovatkoms ir itin religingiems žmonėms filmas gali visai nepatikti.

Pats filmas geras, labai geras – vaidyba, scenarijus, kruopštumas detalėms, smulkmenoms, įvykių rekonstrukcija, tikslingumas, siekiant parodyti, kaip buvo iš tikrųjų. Didelis kruopštumo pastangos ir darbas, tačiau visgi, nepaisant visko, (tikriausiai man koja bus pakišusi ta anksčiau matyta dokumentika šia tema), mano galva, buvo vertesnių filmų, kurie galėjo pelnyti „Oskarą“. Nors kitas dalykas – „Oskaras“ dar nėra aukščiausias geriausio filmo rodiklis, tik paskata pažiūrėti ir visuotinai padiskutuoti, neatsiliekant nuo kino ir realijų. 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 93/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela