Tikriausiai ši nuotrauka
pretenduoja suerzinti kalną krikščionių ir kitus itin siauros pasaulėžiūros
žmones, tačiau visgi šioji nuotrauka mane sudomino. Visų pirma – sutrikdė, o
tai jau yra gerai, antra – atkreipė dėmesį.
Taip, Jūs neapsirikote. Nuotraukoje
– translytis žmogus, kuris gimė moteriškosios lyties, tačiau vėliau sąmoningai
ėmė vartoti vyriškus hormonus, kad taptų vaikinu. Evanas – toks šio vaikino
vardas, tačiau neseniai pajutęs moteriškus instinktus, jis susilaukė kūdikio,
todėl nuo šiandien gali džiaugtis esąs dar ir mama.
Šis atvejis galbūt gali
nesužavėti, tačiau pasaulis toks įvairus ir žmonių būna tokių įvairių, kad
galima tik nulenkti galvą prieš savo visus kruopščiai sustandartizuotus
įsitikinimus ir principus. Žmogaus laisvė būti tuo, kuo nori – beribė.
Britų režisierius James
Ivory tikrai talentingas britų režisierius, kurio filmai visada verčia
suklusti. Jo darbai „Morisas“ (1987), „Hawards Endas“ (1992) yra tikri
perliukai. Filmas „Dienos pėdsakais“
(angl. The Remains of the day) (1993)
yra vienas geriausių režisieriaus darbų, nominuotas net aštuoniems „Oskarams“,
tačiau nepelnė nė vieno. Bet kokiu atveju, tai tikrai vertas dėmesio kino
perliukas ir puiki japono rašytojo Kazou Ishiguro romano „Dienos likučiai“
ekranizacija.
Tiesą sakant, man
asmeniškai įdomesnis siužetine prasme filmas buvo „Hawards Endas“ nei šis filmas,
nes ten daugiau intrigos, netikėtų siužetinių posūkių, o „Dienos pėdsakai“ kai
kam gali pasirodė preciziškai snobiškas, kuriame nėra ryškių įvykių, tačiau
filmas vienas iš tų puikių perliukų, kaip subrandintas geras vynas – tikriems kino
gurmanams. Visų pirma reiktų paminėti, kad tai subtilus filmas, kur žmonių
santykiai XX amžiaus pradžioje vis dar reiškiasi itin aristokratiškai. Tarnų dvaro
pasaulyje rezgasi itin sudėtingi tarpusavio santykiai, paveikti atsidavusios
tarnystės, principų, kultūros taisyklių. Itin preciziškas tarnų ir namų
ūkvedžių pasaulis beregint priminė kritikų išliaupsintą serialą „Dauntono
abatija“ – panašus laikotarpis, kostiumai, manieros, etiketo taisyklės.
Kur šios istorijos
skaudžioji tragedija? Jos tik pilna nuvaškuotose grindyse ir nušveistame
sidabre, kad šiandien žiūrint net skaudu, kaip žmogiškumą įveikia pareigos ir
prestižas. Tai luošina pagrindinius veikėjus, juos skaldo, jie pasmerkti
meluoti sau. Tai išties vykęs filmas, vykęs scenarijus ir, žinoma, aktoriai.
Emma Thompson kaip visada nepriekaištinga, didelį talentą demonstruoja
veteranas Anthony Hopkins, atlikęs pagrindinį vaidmenį ir tapęs vienu
didžiausiu režisieriaus aktorių kituose projektuose. Aktorių meistriškumas,
atidi režisūra, puiki medžiaga leido filmą išvystyti į itin subtilią neįmanomos
meilės istoriją, kur vergiški principai sugriauna laimę. Rekomenduoju gurmanams.
Nė nepastebėjau, kaip
tapau „Iskmenų“ gerbėju ir nejučiomis vis laukiau šios dalies bepasirodant. Po
itin gero 2014 metų pasirodžiusios šios dalies „Iksmenai: Praėjusios praeities
dienos“ kažkaip susizgribau, kad fantastinis didysis holivudinis kinas dar nemiręs.
Šiemet pasirodžiusi juosta „Iksmenai:
Apokalipsė“ (angl. X-Men: Apocalypse)
(2016) išties turėjo peršokti per nemenką anos dalies kartelę. Ar filmui pavyko
tai padaryti? Nemanau.
Visų pirmiausia apie
gerus dalykus. Nuostabi aktorių brigada, į kurią pateko bene ryškiausios šių
dienų Holivudo žvaigždės. Šią brigadą netikėtai papildė ir naujos kylančios
žvaigždės, o viena ryškesnių – „Sostų žaidimo“ aktorė Sophie Turner, padariusi
dar vieną svarbų žingsnį savo karjeroje. Apskritai visada smagu matyti rimtus
aktorius vienoje krūvoje, kad ir koks tai bebūtų projektas, tačiau laikas
negailestingas, į šią dalį jau nebesugrįžta ankstesnių dalių aktoriai, pvz.,
Audra – Halle Berry. Tačiau nusiminti netenka, nes tikrai daug ką kompensuoja
aktorių amplua ir iš jaunesnės kartos. Kaip visada viskas nufilmuota ir
apdorota be priekaištų – efektyvu, gyvybinga ir tikrai panašu į tuos komikso
filmus, kuriuos norisi žiūrėti ir žiūrėti, tačiau iškart tenka prisiminti, kad
šios dalies siužetas nebeatrodo toks nenuspėjamai žaismingas ir dinamiškas,
kaip ankstesnės dalies, kaip buvo šokinėjama per laiko erdves ir „Iksmenai“ iš
esmės buvo itin stiprūs ir vikrūs. Tai iš esmės nulėmė ir tai, kad
chronologiškai išdėsčius filmo dalis, šioji dalis vėlei grįžta į pradžią ir
pasakoja iš devinto dešimtmečio, kai viskas, rodos, tik prisidėjo.
Būtent siužeto nuspėjamumas
ir sulėtėjusi dinamika smukdė šią dalį žemyn, tačiau senovės Egipto kultūros
panaudojimas, sielos persodinimo mechanizmas ir daugelis kitų itin kruopščiai
estetiškai pateiktų elementų tikrai pritraukia didingam reginiui. Tiesa, šioji
dalis pavadinta „Apokalipsė“, bet tos apokalipsinės dvasios būtent ir
pasigedau, nes kol kas atrodė, kad iksmenai kovoja eilinę dieną su eiliniu
blogiu, o tos visuotinės pasaulio pabaigos nepajutau, nors ir buvo išmestos
atominės raketos į Žemės atmosferą. Kad ir kaip ten bebūtų, filmu nenusivyliau,
daug jame komikso dvasios, tačiau vietomis norėjosi ne tokios akivaizdžiai
nuoseklios įvykių sąrangos ir daugiau nenuspėjamumo. Kad ir kaip ten bebūtų,
filmas dvelkia didingumu, todėl daugeliui visgi filmas turėtų patikti.
