Knyga: Julian Barnes "Pabaigos jausmas"

Julian Barnes „Pabaigos jausmas“. – Vilnius: Baltos lankos, 2016.

Sveiki, skaitytojai,

Britų rašytojas Julian Barnes lietuvių skaitytojams gurmanams tikrai nėra svetimas. Nemažai jo kūrinių yra pasirodę lietuvių kalba, pačiam šią vasarą pavyko perskaityti jo trumpą, bet jaudinantį romaną Gyvenimo lygmenys, tačiau kažkodėl visi kaip susitarę man rekomendavo pradėti nuo Bookerio premija apdovanoto romano Pabaigos jausmas (angl. The Sense of an Ending), kuris 2011 metais atnešė šiam pripažintam rašytojui jau ketvirtą Bookerio apdovanojimą.

Tiesą sakant, šios knygos jau nebebuvo galima įsigyti prekyboje, todėl Baltos lankos, kaip retai ganėtinai nutinka, visgi perleido romaną ir tik dėl to jis dabar atsidūrė mano bibliotekoje. Julian Barnes jau nuo Gyvenimo lygmenų knygos man atsivėrė kaip itin juslingas ir subtilus rašytojas, kuriam svarbūs tarpusavio santykiai. Ir toli gražu ne pirmosios jaunystės, melodramatiškos aistros, o ta reali ir trapi egzistencija, kuri tampa individualiu žmogaus egzistencijos apmąstymo aktu. Pabaigos jausmas – tai romanas, kuris siužetiškai aprėpia vieno vyruko gyvenimą nuo jaunų dienų iki senatvės. Regis, autoriui turėtų rūpėti atskleisti gyvenimo etapus, laike besikeičiančiu veikėjo vertybių skale ir pasaulėžiūra – tokių knygų (ir gerų knygų!) yra begalės, todėl Bookerio premijos laureatui to neužtenka, jam svarbu, kaip veikia žmogaus atmintis – emocinė ir ta, kuria mes orientuojamės praeities įvykiuose. 

Pagrindinio veikėjo atmintis, atminties „pavedimas“ arba emocinės atminties nuslopinimas romane sukuria daugiasluoksnius įvykių žiūros ir vertinimo kampus. Idėja gal ir paprasta, tačiau grožinėje literatūroje, turiu galvoje Pabaigos jausme, tai išreikšta išties talentingai ir nebanaliai: kai mes esame jauni, viską veikiame ir vertiname kur kas aštriau, nei senatvėje. Romano pasakotojas itin atviras, pasakojama pirmuoju asmeniu ir akivaizdu nuo pat pirmųjų puslapių, kad iš senatvės pozicijos, su tam tikru patyrusio pasakotojo pozicija, todėl tiek jaunystės, tiek vidutinio amžiaus vyro veiksmai vertinami nuosaikiai, tarsi skaitytojas jaustų memuarų, išpažinties, autobiografinius istorijos niuansus, kurie tik dar labiau pritraukia skaitytoją prie pasakotojo kalbos.

 Rašytojas Julian Barnes.

Teksto kalba graži, nes ji minkšta, intymi, vyriškai jautri, bet išlaikytas britiškas orumas, atsisakant perdėto sentimentalumo. Tokį kalbėjimą, tik dar jautresnį galima rasti Julian Barnes knygoje Gyvenimo lygmenys. Tekstų stilius itin paprastas, tačiau dėl išpažinties ir autobiografiškumo įspūdžio „vingrus kaip upelis“, malonu skaityti jautrų tekstą, kurį papildo akivaizdi sąmoningai surėdyta romano kompozicija. Visų pirma pasakojimo laiko struktūra, kuri gana tradiciška – įvykiai dėstomi chronologiškai, tačiau jaučiama, jog tai praeitis, tam tikra pasakotojo retrospekcija, tačiau labiausiai žavi vidinė logišku mąstymu grįsta veiksmų ir pasekmių kompozicija. Tekstas „išverčia“ žmogaus atminties veikimo galią ir jo trūkumus, skirtingas dėl atsirandančių istorijos versijų. 

Įtaigiai lengva kalba pradėtas kūrinys gali priminti šiuolaikinę amerikiečių literatūrą, netgi tam tikrų aliuzijų į E. Remarko romaną Trys draugai, tačiau akivaizdu, kad savo teksto prasmių architektūrą mėgstantis kurti autorius, anksčiau ar vėliau romane pasuks visai kita linkme. Perskaičius Pabaigos jausmą iki galo, imama pirmiausia apmąstyti siužetą, kuris lyg ir primintų vidutiniškai sukurptą melodramą – jaunystės mergina Veronika, jaunystės draugas Adrianas, jo savižudybė, dabartinė šeiminė padėtis, sentimentai praeičiai ir beveik konstruojama kriminalinė kaltės ir atpirkimo, laiškų šantažo linija, kuri pažeria priešingai nei gali tikėtis skaitytojai, ne įprastą trileriui būdingą kulminaciją, bet staiga į pagrindinį veikėją atėjęs naujas suvokimas apie praeities įvykius. Taigi ir apie visą gyvenimą, kuris eina į pabaigą, staiga, pasirodo, jog viskas buvo nugyventi vidutiniškame nežinomybės rūke.

Pabaigos jausmas su visomis savo gelmėmis – išmoningas kūrinys, kur siužete atsiveria individo egzistencija, kuri iki galo ilgą laiką nesuvokta. Nesuvokimo skausmas kyla dėl to, kad žmogus yra besikeičiantis, o keičia jį įvairios patirtys, gyvenimo tarpsniai, įvairios aplinkybės. Romanas tarsi viso gyvenimo skaidrės, kurios blunka, išryškėja naujomis spalvomis, dar vėliau persimaino į kitus atspalvius. Gražus ir talentingai parašytas romanas, manau, patiks literatūros gurmanams, kurie ieško literatūroje ne tiesos ir Dievo paneigimo, ne maišto, o visiškai priešingų dalykų – realaus gyvenimo liudijimo, santykių ir žmogaus visumos veikimo gyvenime galimybių ir kartu ribotumo.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paplūdimys" / "The Beach"

Sveiki,

Garsus režisierius Danny Boyle jau įeis į kino istoriją su tokiais puikiais filmais kaip „Traukinių žymėjimas“ ir „Lūšnynų milijonierius“, tačiau man asmeniškai nemažai abejonių kelia taip žiūrovų pamėgta jo kino juosta „Paplūdimys“ (angl. The Beach) (2000), kuriame pagrindinius vaidmenis sukūrė Leonardo Di Caprio bei Tilda Swinton, netikėtai pirmąkart įsiveržusi į populiarųjį kiną.

Filmas „Paplūdimys“ labai jau savo siužetu primena „Traukinių žymėjimą“ – maištingi jaunuoliai veržiasi į keistą Azijoje įsikūrusią komuną, kurioje galioja savos taisyklės. Ši vieta tarsi laisvės oazė, kurioje nori atsidurti kiekvienas žolės rūkorius, taigi, ir Leonardo Di Caprio veikėjas. Maištas, žolytė, savotiškas maištas prieš civilizacijos santvarką primena „Traukinių žymėjimą“, tačiau akivaizdu, kad „Paplūdimys“ nepasiekia tokio aštraus jaudulio kaip ankstesnis režisieriaus filmas. Egzotiški kraštai, pavojingos situacijos pasirodo pernelyg „glamūriškos“, lengvos ir neįtikinamos, kad herojams, rodos, nusispjauti į viską ir jie tik šiaip sau nežinodami kur veržiasi be didesnių pastangų. Išskyrus tą plaukimą į salą, kurioje patys tampa komunos kanibalais...

Filmas, galima sakyti ganėtinai vidutiniškas, vietomis turintis savito žavesio, tačiau visumoje nemažai keliantis keistų abejonių dėl logikos, režisūrinių sprendimų. Pati istorija ir siužetiniai vingiai kai kada tokie absurdiški, kad kelia abejonių: na, kuris dabar protaujantis vyrukas lakstys po džiungles ir bandys atimti popieriaus skiautę, kad įtiktų komunos vadei. Iš esmės filmas jaunatviškas, atspindintis tam tikros kartos laisvamaniškumą, tik labai abejoju, ar Z kartai šis filmas emociniu pagrindu bebus suprantamas, kaip, beje, ir anuomet suprasta laisvė – atsiskyrimas nuo civilizacijos.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 43/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gyvenimas po vandeniu" / "The Life Aquatic with Steve Zissou"

Sveiki, skaitytojai,

Filmas „Gyvenimas po vandeniu“ (angl. The Life Aquatic with Steve Zissou) (2004) visais atžvilgiais panašus ir į kitus režisieriaus Wes Anderson filmus: „Mėnesienos karalystė“, „Didysis Budapešto viešbutis“ ir t. t. Režisierius turi unikalų braižą, unikalų istorijos matymo kampą, kuris visada balansuoja ant liūdno absurdiškumo, jo veikėjai kaip iškirptos iš kartono lėlės – netikroviški, angažuoti, keisti komiksiniai šablonai, kuriems lemta nuolat susimauti, o susimovus tapti netikrais didvyriais. Taip, tai tipinis W. Anderson filmas.

Pažiūrėjęs jo senesnį darbą, galiu pasakyti, kad tikriausiai jis kuo toliau, tuo mažiau mane žavės. Pripažįstu šį unikalų režisierių, tačiau tikriausiai jo pasaulėvoka kine skirta ne man. Tikrai. Žiūrėjau ir darėsi vis nuobodžiau ir nuobodžiau, nors ir galima pajusti šioje kino juostoje „dvasią“, tačiau kai kada viskas pasidarydavo tiek nuobodžiai ir absurdiškai, kad herojai manęs nebejaudindavo. Filmo pradžia žavi taikiu „liūdnu humoru“ – kuriamas filmas apie ryklių pasaulį, kuriame suėdamas vienas herojus. Vedamas neįtikinamo ir beaistrio keršto pagrindinis herojus nori atkeršyti rykliui, todėl surengiama dar viena karkasinė ekspedicija, kurioje patiriama daugybė keistų nuotykių: piratai, nauji herojai, apsimetėlis sūnus... Viskas atrodo tarsi šiek tiek nerealiai saldu ir šiek tiek nerealiai dirbtinai visko prikaišiota, kad atrodo siužetinė linija tuoj ims ir visai padrikai nutrūks, tačiau režisierius filmo gale ryžtingai sudeda visus akcentus ir filmas galiausiai išlaiko struktūrą.

Filme pasirodo galionas Holivudo žvaigždžių, kuriuos nesunku atpažinti. Kai kurie aktoriai tapo nuolatiniais režisieriaus kompanionais, kurie nuolat švysteli įvairiuose jo projektuose. Apibendrinant norisi pasakyti, kad filmas tikrai nėra prastas, bet bijau, kad vienas iš tų retesnių atvejų, kai mano ir filmo „biolaukai nesutapo“.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela