Kelionė į Vieną (Austrija): šviesos, kultūros ir plačių gatvių miestas

Sveiki,

Spėjau aprašyti įspūdžius iš Čekijos sostinės Prahos, todėl šiandien noriu pasidalyti įspūdžiais iš Austrijos sostinės Vienos. Atvažiavus į šį miestą vidurvasarį pirmiausia pribloškia karštis ir tvankuma. Reikia nemažai ištvermės prasivaikščioti visą dieną Vienoje, kai oro temperatūra +34-36C*, bet viskas ištveriama, kai geras apavas, kepuraitė ant galvos ir vandenukas turistų kuprinėje!

Kas pirmiausia krenta į akis Vienoje? Žinoma, pirmiausia kainos. Čia išties brangu, net jeigu valgysite centre savitarnoje, sumokėsite kaip neblogoje užeigoje, tarkime, Vilniuje. Kainų atžvilgiu Viena, bent man, pasirodė brangesnis miestas nei Praha. Skaičiuoti čia labai lengva – viskas eurais, o kavos puodelį galite pradėti skaičiuoti nuo 4 eurų. Bet juk į Vieną važiuojate ne pavalgyti! Nors pasiskaninti tradiciniu austru šniceliu ar pyragu štrudeliu – galite, juk ne kasdien!

Taigi per Vieną teka Dunojus, kuris prateka per keturias Europos sostines ir čia jis turi įvairių kanalų ir apkaltinti austrų, kad jie dėl neturėjimo prieigos prie jūros, todėl neturi laivų, neįmanoma. Turi, dar ir kaip, nes platus Dunojus leidžia tai daryti! Koks jausmas būti Vienoje? Žinoma, geras. Kuo jis skiriasi nuo Prahos ir kitų miestų? Pirmiausia Viena atrodo platesnė, ištaigingesnė. Jeigu Prahoje viskas daugiau ar mažiau suspausta, tai Viena šviesesnė, gatvės labai plačios, čia pastatai prabangūs, aplink balti rūmai su plačiais vartais, daug statulų su žirgais ir daug plačių aikščių – vietos netgi azijiečių turistams išpyškinti fotoaparato baterijai iki valios. Vaikštant greit ima suktis galva ir viskas pamažu daugiau ar mažiau tampa vienoda tarsi buvę Habsburgų didikai bandytų vienas kitą pranokti statydami įvairias statulas ir aikštes.

Kas keisčiausia – nors Viena atrodo šviesi ir balta, visgi centrinėje dalyje visur dvokia arklio mėšlu, mat nuolat marširuoja karietos, kurios vežioja turistus, o tie arkliai ir tuštinasi ir šlapinasi tiesiog gatvėje, ko nepamatysit, tarkim, Budapešte ar Prahoje.

Keliaudami iš vienos aikštės į kitą, klausomės kelionių vadovės pasakojimų apie kadaise čia gyvenusius didikus. Austrijos istorija neatsiejama nuo Vengrijos, abi kadaise buvo vienoje imperijoje, todėl nemažai tenka išgirsti apie Mariją Teresę bei vieną gražiausių kada nors buvusių Europos didikių – Elžbietą, dar kitaip vadinamą gražiąja Sisi. Keisti tų Habsburgų dinastijos laidojimosi papročiai – kūnai laidojami šeimos sarkofaguose, širdys išlupamos ir įdedamos į sidabrinės urnas ir laidojamos kitur... Įspūdingi pastatai, gražūs ir platūs fontanai Vieną paverčia vienu didelių aikščių ir rūmų „sąaugų“ kompleksu, kad net fotoaparatai iš arčiau neaprėpia viso vaizdo. 

Kažkas sakė, kad labiau patiko Prahoje, bet energetiškai galbūt Vienoje man patiko šiek tiek labiau ir visas senamiestis bei rūmai padarė didesnį įspūdį nei vaizdai Prahoje. Vėlgi Viena atrodo prabangi, nepigi, ištaiginga ir netgi manieringa dėl savo praeities ir paveldo. Betgi juk didžiausią įspūdį ir padaro tai, kas, tarkime, yra labiau nutolę nuo Lietuvos ir visiškai į mus nepanašu, argi ne?

Gamtos mokslo muziejus. Įspūdingas ir objektyvo "nepaimtas" pastatas. Kitoje pusėje - identiška kopija, skirta meno muziejui.

 Mocarto skulptūra. Patys austrai jo nepripažino, tai padarė pirmieji čekai, tačiau šiandien Mocartas laikomas genijumi. 

 Tarp rūmų įsiterpęs didelis rožių sodas, kurį gaivina štai tokie vandens telkiniai.

 Rašytojas J. W. von Goethe paminklas - reikia sugalvoti norą ir paliesti jo batą. Spėkit, koks buvo mano noras?

Veina gražiausių pasaulyje maro kolonų. Tokių esama Europoje labai daug, kadangi siautė maras, o kolonos būdavo skirtos maro aukoms.

 Į rėmus vėlgi netelpanti šv. Stepono katedra.

 Garsieji Vienos operos rūmai, kurie neįtiko karaliui, tačiau čia kasmet surengiama per 300 koncertų. 

 Fontanas. Pavyko aptikti neužgultą azijiečių turistų.

 Tokių "arklinių" paminklų iš visų rūmų pusių.

 Saulėtą dieną Vienoje pilną turistų iš viso pasaulio.

 Šioje bažnyčioje buvo krikštijami, tuokiami ir laidojami Habsburgai. Iš išorės atrodo itin kukli ir integruota prie visų rūmų.

 Veinas gražiausių Vienos vaizdų, tačiau absoliučiai netelpantis į objektyvą.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žaklina" / "Jackie"

Sveiki,

Su šiuo unikaliu režisieriumi reikia atsargiai, nes jis tiesiog bombarduoja tiesiai į širdį. Niekaip negalėjau atsigauti „Kino pavasaryje“ Pablo Larrain filmo „Klubas“ (2015), kad jo režisūrine galia nė neabejojau, kaip ir neabejojau, kad susitvarkys su „Žaklina“ (angl. Jackie) (2016) ir, regis, įnoringus biografinių ir istorinių filmų kritikus šis jo darbas patenkino su kaupu, bet ar jis patenkina eilinį žiūrovą?

Kiek filmų sukurta apie lemtingą šūvį į prezidentą Kenedį? Taip, begalės ir kaskart jis vis kitoks. Filmas iš Žaklinos, Kenedžio žmonos pozicijos, tačiau istorija vis tiek liko ne apie Jackie, o apie tą patį prezidentą Kenedį – toli režisieriui pabėgti nepavyko. Kad ir kaip jis stengtųsi nevaizduoti Kenedžio, visos emocijos per Žakliną pasakoja daugiau apie patį prezidentą, o ne moters istoriją ir daryk tu ką nori. Kas tam turi įtakos? Pasirinktas vienas centrinis įvykis – prezidento mirtis, apie kurį ir sukasi visas byrantis Žaklinos pasaulis, kad žiūrovui nuolat kyla klausimas: kiek pačioje Žaklinoje yra pačios Žaklinos, o kiek to Pirmosios Ponios ir prezidento sukurto šešėlio? Aš bent pats klausiau: kiek mane jaudina šiame filme subyrėjusios moters tragedija? O tai ne taip jau ir gerai, turint galvoje, kad turėjau pamiršti bet kokius klausimus.

Pats filmas, tiesą sakant, žiūrisi vidutiniškai, visa jo esmė yra genialioji Natalie Portman vaidyba, ant kurios ir laikosi visas filmas. Daug emocijų ir energijos įdėjusi į filmą aktorė sulaukė daug dėmesio įvairiuose kino festivaliuose, ko nepasakysi apie paskutiniųjų metų veteranių mėginimus įsikūnyti, pvz., Nicole Kidman į Grace Kelly ar Naomi Watts į princesę Dianą. Tai kur N. Portman sėkmės priežastis? Tikriausiai režisieriuje, kuris strategiškai surėdė įtikinamą moters portretą, kuris iš esmės patenkino amerikiečių nacionalistų širdis: moteris, kuri drąsiai „atstovėjo“ tragedijos akivaizdoje, slėpdama po baldakimais ašaras. Tipiška. Ir tai amerikiečiai itin mėgsta kine – neslėpkime. Iš esmės visumoje filmas pasirodė vidutiniškas ir vertas žiūrovo dėl emocionaliosios Natalie Portman.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Išdavikė" / "The Whistleblower"

Sveiki,

Man kur kas labiau patinka filmai, kurie demaskuoja baltuosius taikos balandžius tų visų organizacijų, kurie atlieka nacionalines „pareigas“, o iš tikrųjų sėja mirtį ir dar didesnes kančias Rytų šalyse, labiau nei tuos amerikiečių didvyrius vaizdavimus kine, kurie „išplėšia“ grynai dėl nacionalistinių paskatų „Oskarus“. Štai filmas „Išdavikė“ (angl. The Whistleblower) (2010) yra būtent tas, kuris yra geras, tačiau niekada nepelnys jokio „Oskaro“, nes amerikietiškoji pusė pavaizduota ne tokia graži, o dar ir režisierė moteris, ryškiai ne amerikietė, tačiau toks filmas, kuris demaskuoja JTO ir prarodo, ką veikia amerikiečių vyrai karo nusiaubtame Sarajeve – prievartauja atvežtines merginas, fotografuojasi, sadistiškai jas kankina ir tyli, atlikdami angelų darbus.

Štai į tokią mėsmalę patenka aktorės Rachel Weisz kuriamos policininkės personažas, kuri pamažu pamato, kas dedasi su žmonėmis ir ką daro beveik visi vedę ir bent po vaiką turintys amerikiečiai vyrai. Filme neapsieita be prievartos, sadistinių scenų, kurios jautresnį žiūrovą gali šokiruoti, tačiau tikriausiai jau pasiilgau tokių filmų, nes anksčiau lyg ir buvau apatiškas ir atbukęs, tačiau dabar vėl „paėmiau giliai į širdį“, nes tie prievartos vaizdai iš tikrųjų veikia. Filmas lyg ir apie sekso vergovę, tačiau didžiausias prieštaros kontrastas tas, kad tą kančią sukelia „geriečiai“ – vilkai ėriuko kailyje. Na, ir žinoma, žiūrovas nebeturi pasirinkimo, kaip tik sirgti už vieną krepšinio komandą t y. moterį, kuri rizikuoja viskuo, kad paviešintų, kas dedasi Bosnijoje. 

Filme aštrių ir žiaurių kadrų netrūksta, kaip netrūksta ir tikėjimo R. Weisz kuriamu personažu, kuris perteiktas irgi ne kaip super didvyrės, bet kaip ne itin vykusios motinos, kuri vis dar turi sąžinę ir ji vis dar šį tą reiškia. Filmas kaip visada parodo, kad nėra didesnio priešo blogiui nei žiniasklaida, nes žinomumas ir paviešinimas sugriauna bet kokį išvešėjusį blogį. Nesunku filmu įtaigumu patikėti, bet dar baisiau, kai filmui pasibaigus, tos žmonių kančios juk niekur nesibaigia, jos yra čia ir dabar, šiuo metu Rytų frontuose, giliai musulmoniškose valstybėse, galgi net jūsų daugiaaukščiame name įkalintos moterys kenčia ir negali grįžti namo. Išties paveikus filmas.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela