Šios dienos daina: Little Mix - "Secret Love Song" ft. Jason Derulo [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Gerai, šią dainą išgirdau visai neseniai, nors gal „pusę ausies“ buvau girdėjęs ir seniau, tačiau kažkaip besiruošdamas į darbą per „Labas rytas“ parodė šį vaizdo klipą ir visą kelią jau nebegalėjau nustoti niūniuoti. Merginų grupė Little Mix kartu su solo atlikėju Jason Derulo įrašė pop muzikos baladę „Secret love song“.

Merginų grupė Little Mix susikūrė Britanijoje 2011 metais per aštuntą „X faktoriaus“ sezoną ir merginos jį laimėjo – jos buvo pirmoji merginų grupė, kuri laimėjo šį konkursą kaip merginų grupė šioje šalyje. Per savo gyvavimą jos išleido keturis solo albumus – paskutinis 2016 metais.

Daina „Secret love song“  yra iš trečiojo merginų albumo, kuriam talkina amerikiečių atlikėjas Jason Derulo. Nors daina sulaukė teigiamų muzikos kritikų atsiliepimų, bet Britanijoje ji pasiekė tik šeštą vietą. Tačiau tai nesutrukdė šioje šalyje ir Airijoje bei Naujojoje Zelandijoje tapti platininiu singlu, o Australijoje net dukart.

Daugiau neverta gilintis į užkulisius, geriau tiesiog pasiklausykime šios baladės:

Žodžiai / Lyrics

"Secret Love Song"
(feat. Jason Derulo)

When you hold me in the street
And you kiss me on the dance floor
I wish that it could be like that
Why can't it be like that?
'Cause I'm yours

We keep behind closed doors
Every time I see you, I die a little more
Stolen moments that we steal as the curtain falls
It'll never be enough

It's obvious you're meant for me
Every piece of you, it just fits perfectly
Every second, every thought, I'm in so deep
But I'll never show it on my face

But we know this.
We got a love that is homeless

Why can't you hold me in the street?
Why can't I kiss you on the dance floor?
I wish that it could be like that
Why can't we be like that?
'Cause I'm yours

[Jason Derulo:]
When you're with him, do you call his name
Like you do when you're with me? Does it feel the same?
Would you leave if I was ready to settle down
Or would you play it safe and stay?

Girl, you know this.
We got a love that is hopeless

Why can't you hold me in the street?
Why can't I kiss you on the dance floor?
I wish that it could be like that
Why can't we be like that?
'Cause I'm yours

And nobody knows I'm in love with someone's baby
I don't wanna hide us away
Tell the world about the love we're making
I'm living for that day
Someday

Why can't I hold you in the street?
Why can't I kiss you on the dance floor?
I wish that we could be like that
Why can't we be like that?
'Cause I'm yours, I'm yours

Oh, why can't you hold me in the street?
Why can't I kiss you on the dance floor?
I wish that it could be like that
Why can't it be like that?
'Cause I'm yours

Why can't I say that I'm in love?
I wanna shout it from the rooftop
I wish that it could be like that
Why can't we be like that?
'Cause I'm yours

Why can't we be like that?
Wish we could be like that

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: dainininkė Janis Joplin ant "Literatūra ir menas" viršelio

Sveiki,

Šios dienos fotografijoje – garsioji roko atlikėja Janis Joplin (1943-1970), kuri netikėtai pateko ant „Literatūra ir menas“ viršelio. Per savo itin trumpą karjerą ji „vyrų pasaulyje“ padarė itin didelę muzikinę karjerą. Gal ne tiek karjerą, kiek įtakos ateinančioms kartoms dėl savo poelgių, elgesio ant scenos ir t. t.

Nepakartojamos Ugnės Žalytės piešti ir tapyti portretai nuolat stebina. Šįkart – Janis Joplin, kurios nepavydėtinas gyvenimas tapo pavydėtina legenda.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Vytautė Žilinskaitė "Kintas"

Vytautė Žilinskaitė. „Kintas“ – Vilnius: Alma littera, 2006. – 216 p.

Sveiki, skaitytojai,

Jau nebe vieną dešimtmetį Vytautė Žilinskaitė (g. 1930) kuria vaikų literatūrą ir ne vienas jos kūrinys įtrauktas kaip skaitytinas į mokyklinę programą. Apysaka Kintas – skirta paaugliams, ji pasakoja apie paauglį Kintą, kurį patėvis vasaros metu išvežė iš Vilnius į kaimą. Maištingasis Kintas – „sunkus“ paauglys, didžiąją pasakojimo dalį slepiasi ūkiniame pastate, malkinėje ir tokiu protestu bando įtikinti patėvį jį grąžinti į Vilnių, kur jo laukia viską suprantantis dėdę, žadėjęs Kintą nusivežti į Nidą...

Vytautė Žilinskaitė parašė paauglio psichologija grįstą apysaką, kurioje pirmame pasakojimo plane išryškėja gana nebrandus poelgis – pabėgti iš namų, kad po to būta gailimasi (tą tikriausiai yra darę didžioji dalis paauglių). Kinto poelgius lemia jo šeimyninė padėtis. Jis iš emigruojančios ir „neaiškios“ šeimos: motina laikinai dirba Australijoje, likęs patėvis rūpinasi taip, kaip sugeba, tačiau jiedu neturi bendros kalbos. Kintas nepripažįsta patėvio ir vadina jį Tarakonu, kitaip sakant, nepageidautinu įnamiu ir tik retkarčiais prisimena savo biologinį tėvą, gyvenantį Panevėžyje, kaip jį ir mamą išdavusį asmenį. Savaime suprantama, tokia šeiminė terpė sukuria problematišką paauglį, kuris, kaip iš įvairių užuominų galima spręsti, turi problemų mokykloje ir namuose, ne tik kaime. Tėvo neturėjimas ir kito vyro globos nepripažinimas tampa kertine problema, nulemiančia Kinto veiksmus ir pasaulėžiūrą.

Pirmame pasakojimo plane vaizduojamas neklaužada Kintas, maištingas, negailestingas ir save alinantis ir kartu šitaip manipuliuojantis suaugusiųjų jausmais – rodos, absoliučiai „blogiukas“ pagrindinis personas. Tokių lietuvių vaikų literatūroje nėra daug, tačiau istorija ne apie tokį vaiką. Po manipuliacijos veiksmas ryškėja suluošinto vaiko agresyvi psichologija: jis keršija už nemeilę, jis kratosi šiltų jausmų ne tik nuo patėvio Antano, bet ir nuo močiutės Antosės. Nėra itin draugiškas ir su Silvestrėliu, draugu iš kaimo, kuris padeda jam išgyventi malkinėje – jis ir juo įtariai manipuliuoja, nori išlikti „kietesnis“ ir nuolat meluoja apie oranžinį karatė diržą. Iš esmės čia susiduria nuoširdaus kaimiškojo vaiko (Silvestrėlio) pasaulis ir brutalaus miestietiškojo ir, rodos, kad Kintas visur daro vien tik blogą įtaką, bet visumoje, pasąmonėje trokšta motinos ir aplinkinių meilės, pripažinimo, bet visomis išgalėmis neigia ir ginasi paauglio psichikai būdingomis priemonėmis.

Rašytoja Vytautė Žilinskaitė.

Netgi tada, kada senėlė Antosė, kuri įvardijama kaip „gerumas“, miršta, ištikta nevilties priepuolio ir ją kamuojančios sklerozės, Kintas neigia savo veiksmų „nekaltumą“ ir kaltina visą likusį pasaulį – atvirkštinė meilės ir švelnumo troškulio psichologija: jeigu negali gauti „natūralios“ meilės, pasiimk ją priversdamas kitus dėl tavęs jaudintis, parodyti, kad kiti be tavęs pražūtų: „Ne vakar, tai po savaitės būtų išgriuvusi. O dabar visa kaltė man... visur ir visada aš kaltas...(p. 122)“ – Kintas pradeda teisti per kitus, tačiau pats nė nemano esąs kaltas.

Toks pažeidžiamo vaiko paveikslas ypač aktualus paauglio pasauliui, daugelis jaunųjų skaitytojų turėtų gana nesunkiai perprasti Kinto poelgius. Nors jis viduriuoja, prisirijęs neplautų serbentų, nors jis kankinasi iš bado malkinėje, tačiau jo širdis pilna orumo: Kintas niekada neprisipažins balsu, kad yra silpnas ir jam reikia pagalbos, veikiau padarys taip, kad kiti pasiprašytų jam pradėti, kaip ir nutiko su Silvestrėliu ir jo pussesere Gile.

Rodos, didžioji teksto dalis vaizduoja kovą už tai, paauglys gali laimėti kelionę atgal, palaužti patėvį, bet V. Žilinskaitė, tarsi jausdama, kad apysakai dar trūksta ir nuotykių, įpina detektyvinę pasakojimo giją. Po kaimą slapstosi pabėgęs nusikaltėlis, kuris pabėgo nuo policijos ir kažkur slapstosi: nusikaltėlio ir Kinto keliai susikerta pasakojimo pabaigoje.

Pajutęs pirmą kartą šiltus jausmus mergaitei, Kintas atsitiktinai tampa numanomo išprievartavimo liudininku. Tai trapaus ir nesaugaus pasaulio paribys, kuris įspėja, kad gyvenimas nėra toks gražus, kokį jį Kintas buvo pradėjęs tverti savo vaizduotėje simpatizuodamas Gilei. Jautrios brendimo temos, pradedant slepiamu prezervatyvu piniginėje, gėdos jausmu ir baigiant suvokimu, kad jausmai gali užgriūti bet kada, jeigu „prisileidi“ žmogų ir jais imi pasitikėti.

Nors kūrinio pabaiga liūdna, tačiau teisinga, kone metaforiška – ar atsigręš einanti namo Gilė, ar pamos Kintui, kuris tikisi ne vien iš jos, bet ir viso pasaulio atsako, tačiau akys prižertos druskos ir pelenų, skaudžių potyrių, kurie amžiams pakeis paauglio pasaulį ir ar nebus per vėlu susigrąžinti Kintui iš rankų slystančio pasitikėjimo pasauliu ir žmonėmis. Viskas šioje apysakoje taip teisinga, kad nebeišeina nuteisti Kinto už jokias niekšybes, nes pats gyvenimas jau taip padarė.

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Mirties diena" / "Happy Death Day"

Sveiki,

Dar vienas neįpareigojantis filmas „prie jaunatviškos kompanijos“ yra „Mirties diena“ (angl. Happy Death Day) (2017), kurį žiūrėdamas susierzinau jau po šešių minučių.

Absoliučiai scenarijus neoriginalus: nužudoma eilinė studentė Kappa seserijos seksuali studentė, tačiau jos diena ir vėl pasikartoja, scenarijus vis kartojasi, kol galiausiai ji vargais ne galais išsiaiškina savo žudiko paslaptį. Baisiai nuviliantis šlamštas tiek siužetu, tiek mėgėjiška studentiška režisūra. Nors kritikai sumalė į miltus „Pjūklą 8“, tačiau šis filmas – absoliučiai šlapia vieta, net liežuvis neapsiverčia, kad galėčiau jį kam nors rekomenduoti: banalu, lėkšta, nuspėjama.

Pigi režisūra yra pasityčiojimas iš save gerbiančio žiūrovo. Kad bent būtų kiek „juokinga“, humoras vulgarus, dešimtokai koridoriuose geresnes parodijas nufilmuoja, nei šis atseit komiškai perteikto siaubo pasityčiojimas. Visų pirma filmas priminė kur kas geresnį serialą „Scream Queens“: panaši aplinka, įvykių eiga ir t. t., tačiau šis filmas nepalyginamai prastesnis. Tiesiog gaila laiko. Pirmasis vienetukas šiais filmų žiūrėjimo metais.

P. S. Kappa merginos nevalgo keksiukų!

Mano įvertinimas: 1/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pjūklas 8 " / "Jigsaw"

Sveiki,

Taip, buvau vienas iš tų, kurie sakė, kad daugiau niekada nebežiūrės „Pjūklo“ tęsinių, tačiau praėjo nemažai laiko nuo paskutiniosios „finalinės“ dalies ir štai, žiūrėkite, vėl pristatomas „Pjūklas 8“ (angl. Jigsaw) (2017), kuris beregint buvo pasmerktas kino kritikų. Kadangi filmus ne visada galiu atsirinkti vien tik pagal savo skonį, todėl tenka derintis su kompanija, tad nebeliko nieko kito, kaip tik atsiduoti kitų repertuarui.

Iš esmės filmas nėra jau toks prastas, kokį jį „piešia“ kritikai ir kai kurie žiūrovai. Jame, kaip ir ankstesnėse dalyse, yra to nesveiko psichologinio žalojimosi, kuris anksčiau, jeigu kėlė nuostabą ir nenuspėjamumą, tai dabar jau žinoma, kuria linkme viskas pasisuks – dar viena surėdyta nuodėmingųjų linčo scena, kuriame bus pjaustomasi ir kitaip sprendžiamas likimas... Lyg ir nuobodu, tikriausiai šios serijos kūrėjai tai suvokė ir buvo nusprendę užbaigti šią istorijos sagą, kuri, kažin, ar begalėjo kuo nustebinti, tačiau šiandien „Pjūklo“ aštuntoji dalis iš esmės nėra pajėgi sudominti išlepintą nuo kraupulių žiūrovą, nes didžioji filmo dalis surėdyta pagal tą patį žaidimo principą ir tik antroji siužetinė linija pasakoja apie netikėtai iš paties kapo duobės prisikėlusi „Pjūklo“ žaidimo kūrėją – taigi veiksmas vyksta po 10 metų nuo paskutiniųjų įvykių, bet...

Bet detektyvinį prisikėlimo istorija gana nyki – paslapties atskleidimo akcentai sudėti tik šios dalies pabaigoje, kurioje gana įdomiai, pripažįstu, kad siužetinė „dovanėlė‘ pabaigoje išties nebloga, galgi įvardysiu „nenuspėjama“, o ir tos kraupios scenos vis tiek turi savo įtampos parako – tai kodėl kritikai negailestingi šios sagos tęsiniams? Gal visi tiesiog pernelyg pavargo nuo „Pjūklo“ ir gal nebereikėjo nieko „judinti“? Galimas daiktas, bet vertinant objektyviai, vien tik patį filmą, tai toli gražu ne pati blogiausia šios serijos dalis, juolab, kad scenarijus parašytas painus ir neblogas, tik dėl ankstesnių dalių įtakos prigęsta įspūdžiai. Taigi ir aktorių vaidyba, psichologinis spaudimas, poelgiai – pernelyg teatralizuoti, trūksta tiesiog netikėtų pačių veikėjų poelgių, atsidūrus šiame žiauriame išgyvenimo žaidime.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 39/100

IMDb: 5.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nepatogi tiesa" / "An Incovenient truth"

Sveiki,

Žmonės vis labiau atsigręžta į globalines problemas, o dokumentinių filmų, kurie iš pažiūros supažindina su Žemės planetos trapia pusiausvyra, kasmet pasirodo dešimtimis – vieniems ši dokumentika įdomi, kitiems – geriau pažiūrėti naująją „Sostų karų“ seriją... Štai vienas iš tokių jau senesnių dokumentinių filmų yra „Nepatogi tiesa“ (angl. An Incovenient Truth) (2006), kurį režisavo žemės aplinkai neabejingas įtakingasis Al Gore.

Kalbant apie filmą, atrodo, kad jis pasaldintas. Nors jame vaizduojamas Al Gorės kelias į politiką, kad galėtų rūpintis globaliniais dalykais – ir jo pralaimėjimas, iš kitos pusės jis supažindina su Žemės pusiausvyros dėsniais ir grafiškai bei vizualiai pristato, kas nutiks (jau vyksta), kai ištirps ledynai, pasikeis vandenynų srovės ir t. t. Iš esmės filmas mažabiudžetis, todėl didžioji jo dalis visgi man primena ne išsamią dokumentinę studiją, bet auditorijoje nufilmuotą paskaitą, kuri turi dokumentinių filmo intarpų su atskiromis šalutinėmis istorijomis. Jeigu filmą žiūrėčiau ir žinočiau labai mažai apie Žemės klimato kaitą, filmas būtų padaręs kur kas didesnį įspūdį.

Filmas didelio įspūdžio nepadarė, tačiau neabejoju, kad savu metu, kai filmas vos tik pasirodė, jis turėjo lemiamos įtakos, kalbant apie klimato kaitą. Šiandien retrospektyvoje regiu ir kokybiškesnių ir aštriau sukaltų dokumentinių filmų šiomis problemomis. Ypač kažkada labai sukrėtė „Namai“ (2009), na, o šiandien „Nepatogi tiesa“ jau yra sulaukusi ir naujojo tęsinio, kurį galbūt vieną dieną pažiūrėsiu.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kūnas" / "El Cuerpo"

Sveiki,

Pasigendu tiesiog gerų ir aštrių mistinių trilerių – vieni geriausių tokių filmų kūrėjai, žinoma, yra ispanai. Štai filmas „Kūnas“ (ispan. El Cuerpo) (2012) pasakoja apie morge dingusios turtingos moters lavoną: vaizdo kameros neužfiksavo nieko įtartino, morgo sargas sušaudytas... Štai jums ir rebusas, kur dingo kūnas, ar moteris gyva? Retrospektyviai kadrai vis grąžina į tuos laikus, kai moteris buvo gyva ir pasakojama jo vyruko, kuris susimokęs prieš ją, nusprendžia žmoną nunuodyti... Klasikinė šekspyriška drama, tačiau rebusas, pasirodo, nėra toks jau paprastas, nes jį gaubia kur kas įdomesnės paslaptys.

Mistinę atmosferą nuolat aitrina smuiko muzikinis fonas, filmas filmuotas mažose uždarose patalpose, todėl atrodo gana tamsus ir itin tinka mistinio filmo atmosferai. Žinoma, didžiausias šio filmo pliusas yra nenuspėjamai gerai suregztas scenarijus, kuris ir įtraukia žiūrovą. Visgi šiek tiek buvo apmaudu, kad didžioji filmo dalis visgi vyko ne tiek įtemptoje retrospektyvoje, bet absurdiškai laikomo vyro įtariamojo policijos nuovadoje-morge. Manau, režisieriai galėjo labiau išnaudoti bauginančią mistinę pasakojimo pusę, tačiau jie labiau vystė detektyvinę pusę. Ir nors jau antrojoje filmo dalyje žiūrovas patiki pamažu dėliojama kerštingos gyvatės manipuliacija, siužetas pabaigoje vėl viskas apverčiama ir atskleidžiama tikroji įvykių versija.

Nors filmas geras, jame pasirodo puikūs ispanų aktoriai, matyti iš tokių siaubo ir mistinių filmų kaip „Prieglauda“ bei „Džiulijos akys“, kuriose vaidino puikioji Belen Rueda, tačiau visumoje filmas, kad ir kaip jis ypatingai sunarpliotas siužetiškai, lieka jausmas, kad jis klišinis. Tokių neblogų trilerių išties yra, tačiau dėliojami akcentai, kad ir pavyzdžiui finalinė išpažinties scena, topinė klišė. Tokių akcentų ir tėkmės trilerių dar ir šiandien kuria ne tik ispanai, bet ir Holivudas. Tačiau neapsigaukite, filmas visgi verčia mąstyti kartu su veikėjais, spręsti, kokią čia šunybę finale pateiks scenaristai ir tos spėlionės tikriausiai yra vienas smagiausių šio filmo teikiamų malonumų. Manau, juosta tikrai daugeliui patiks, o kai kam net paliks didelė įspūdį.

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela