Filmas: "Vinčesterio košmaras" / "Winchester"

Sveiki,

Kaip siaubo filmų žanro mėgėjas nuo pat vaikystės, vos tik pamatęs kokią nors reklamą apie vaiduoklių apsėstus namus, sukirba jį kuo greičiau pamatyti. Tik po to įsijungia racionalus protas, kad su siaubo žanru dažniausiai ateina prėskumas arba totalus nusivylimas, tačiau vis tiek žiūriu, kad ir kas jame bevaidintų, kad ir kokį nevykusį IMDb reitingą jis beturėtų... Panašiai ir su siaubo filmu „Vinčesterio košmaras“ (angl. Winchester) (2018), kuris, kaip teigia anotacijos, realiai bando atpasakoti tai, kas dėjosi San Franciske 1906 metais. Pasirodo, toks namas, primenantis keistą lėlių namų architektūrą su gotikiniais Viktorijos epochos puošmenomis, iš tikrųjų egzistuoja ir ten – jau įprasta – iš tikrųjų vaidenasi.

Žinoma, šią biografinę juostą sunku laikyti apskritai biografine, nors ir analizuoti dokumentai, dienoraščiai, liudijimai, tačiau pati pasakojimo struktūra ir istorija yra tokia pasakinė ir pertransformuota vaidybiniam scenarijui, kad, bent jau man, sunku susieti turinį su realiais įvykiais.

Filmas išties labai patrauklus, labai mėgstu gotikinį Viktorijos laikų atmosferą, prisodrintą kaip siaubo seriale „Pigios siaubo istorijos“, tačiau, kad filmas būtų išties vykęs, turi būti puikiai pateikta istorija. „Vinčesterio košmaras“ turėjo puikią medžiagą, tačiau viskas prašapo klišių jūroje. Jau vien pirmieji kadrai, prieš rodant pagrindinių aktorių vardų užrašus, kai motina su žvake maklinėja tamsiais namo koridoriais rėkdama kaip nevisprotė Henrio vardą – verčia sukti akis iš gėdos. Kalta ant to paties priekalo kalama kreiva klišinė pasaga ir receptūra nieko nesiskiria nuo vidutinių štampinių filmų. Vėliau filme visa tai pasitvirtina – vengiama bet kokių originalių sprendimų, nes paprasčiausiai filmas skirtas rinkai, „patenkinti“ niekaip nepasitenkinančiai masinei miniai. Štai siaubo religinis filmas „Motina!“, kuris absoliučiai pasižymi crazy pateikimu ir idėja, išties nubloškia ir sumakaluoja smegenis, nes filmas neužsakytas papasakoti namo istoriją siaubo žanro rėmuose, todėl jis masėms ir nepatiko, nes „Motina!“ stipru, nes filmas verčia mąstyti, diskutuoti, ieškoti idėjinio pateisinimo, o „Vinčesterio košmaras“... lieka parodomasis filmas, kuris galėjo būti skyrelyje „įdomioji dokumentika“, kurios minios į kino teatrus paprasčiausiai neina žiūrėti, nes, na, skamba pernelyg išsilavinusiai ir pramogų nemėgstančiai auditorijai.

Apskritai kalbant, filmas klišių lipdinys, tačiau vieną jis iš tikrųjų užburiantį dalyką turi. Tai namo atmosfera, tie gražūs mediniai baldai, kostiumai, laikmečio detalės, šukuosenos ir netgi tas bendravimo teatralizuotas etiketas. Viskas plaukia kaip puikių atmosferinių vaizdinių upelis, kuriame smagu turkštis, bet, Dievas mato, kaip blogai, kai filmai tampa užsakomaisiais ir netenka originalių sprendimų ir režisieriai dėl didelių užmokesčių tiesiog suka tokias juostas. Nepaisant, kad filmas vertas vos galbūt patenkinamo ketverto, pridedu pusantro balus už tai, kad visgi mėgavausi tais vaizdiniais.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 28/100

IMDb: 5.4

Anonsas:

Čia trumpas dokumentinis supažindinimas su realiai pastatytu namu ir jo istorija:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pjūklas 8 " / "Jigsaw"

Sveiki,

Taip, buvau vienas iš tų, kurie sakė, kad daugiau niekada nebežiūrės „Pjūklo“ tęsinių, tačiau praėjo nemažai laiko nuo paskutiniosios „finalinės“ dalies ir štai, žiūrėkite, vėl pristatomas „Pjūklas 8“ (angl. Jigsaw) (2017), kuris beregint buvo pasmerktas kino kritikų. Kadangi filmus ne visada galiu atsirinkti vien tik pagal savo skonį, todėl tenka derintis su kompanija, tad nebeliko nieko kito, kaip tik atsiduoti kitų repertuarui.

Iš esmės filmas nėra jau toks prastas, kokį jį „piešia“ kritikai ir kai kurie žiūrovai. Jame, kaip ir ankstesnėse dalyse, yra to nesveiko psichologinio žalojimosi, kuris anksčiau, jeigu kėlė nuostabą ir nenuspėjamumą, tai dabar jau žinoma, kuria linkme viskas pasisuks – dar viena surėdyta nuodėmingųjų linčo scena, kuriame bus pjaustomasi ir kitaip sprendžiamas likimas... Lyg ir nuobodu, tikriausiai šios serijos kūrėjai tai suvokė ir buvo nusprendę užbaigti šią istorijos sagą, kuri, kažin, ar begalėjo kuo nustebinti, tačiau šiandien „Pjūklo“ aštuntoji dalis iš esmės nėra pajėgi sudominti išlepintą nuo kraupulių žiūrovą, nes didžioji filmo dalis surėdyta pagal tą patį žaidimo principą ir tik antroji siužetinė linija pasakoja apie netikėtai iš paties kapo duobės prisikėlusi „Pjūklo“ žaidimo kūrėją – taigi veiksmas vyksta po 10 metų nuo paskutiniųjų įvykių, bet...

Bet detektyvinį prisikėlimo istorija gana nyki – paslapties atskleidimo akcentai sudėti tik šios dalies pabaigoje, kurioje gana įdomiai, pripažįstu, kad siužetinė „dovanėlė‘ pabaigoje išties nebloga, galgi įvardysiu „nenuspėjama“, o ir tos kraupios scenos vis tiek turi savo įtampos parako – tai kodėl kritikai negailestingi šios sagos tęsiniams? Gal visi tiesiog pernelyg pavargo nuo „Pjūklo“ ir gal nebereikėjo nieko „judinti“? Galimas daiktas, bet vertinant objektyviai, vien tik patį filmą, tai toli gražu ne pati blogiausia šios serijos dalis, juolab, kad scenarijus parašytas painus ir neblogas, tik dėl ankstesnių dalių įtakos prigęsta įspūdžiai. Taigi ir aktorių vaidyba, psichologinis spaudimas, poelgiai – pernelyg teatralizuoti, trūksta tiesiog netikėtų pačių veikėjų poelgių, atsidūrus šiame žiauriame išgyvenimo žaidime.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 39/100

IMDb: 5.9

Jūsų Maištinga Siela