Filmas: "Pjūklas X" / "Saw X"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Vis neatsispiriu pagundai pažiūrėti kokį nors komercinį siaubo filmą. Vienas iš jų – vienas sėkmingiausių siaubo filmo frančizės „Pjūklas X“ (angl. Saw X) (2023) dalis. Žinau, daug kas džiaugėsi, kad buvo pagaliau užbaigta šioji frančizė, nes idėjos buvo išsisėmusios ir nieko iš esmės naujo nevyko. Sunku perlipti pirmųjų dalių užkeltą psichologinio siaubo kartelę, tačiau net ir žiūrovai labai greitai pripranta prie kino siaubo ir žiaurumo. Kaip ir prie karo ir žiniasklaidos išdidintų siaubų baubų, tad nenuostabu, kad kitos dalys nebesuveikia kaip pirmosios. Visgi, kaip vienas internautas pastebėjo, dar viena „Pjūklo“ dalis tiesiog jau nuteikė nostalgiškai, bandant rekonstruoti anuomet patirtą siaubą.

 

Naujausioje dalyje, kuri vėlgi gali būti ne paskutinė, pasakojama apie genialų architektą John Kramer, kuris kovoja su smegenų vėžiu. Užsikabinęs už slaptos medicininės organizacijos, jis pasiryžta avantiūrai – skrenda į Meksiką operacijai ir gydymui. Kaip jau galima numanyti, Krameris patenka į melo pinkles, o likusioji filmo dalis bus skirta jo keršto puotai melavusiems. Apleistame fabrike jis suorganizuoja ištisą kankinimų šou, kurie iš esmės paremti tais pačiais žaidimais iš ankstesniųjų filmo dalių, t. y. veikėjai turi vienas kitą žudyti, nusipjauti galūnes, deginti, springti krauju ir bla bla bla...

Nepaisant visko, šioji filmo dalis atskleidžia iki tol nelabai būtus Johno Kramerio žmogiškuosius principus. Nejučia šioje dalyje žiūrovas yra priverstas vienaip ar kitaip pritarti siaubūnui, nes jis gina nekaltuosius, ypač vaikus, myli savo pagalbininkę Amandą, yra švelnus ir dėmesingas teisingiesiems ir netgi šioje dalyje pavaizduotas jo gailestingumas ir altruizmas. Iš kitos pusės Krameris pernelyg prisiima teisingojo siaubo architekto vaidmenį, pretenduoja į Dievo vaidmenį, tauškia apie nuodėmių išpirkimą tarsi būtų koks teisuolis mesijas, įtikėjęs savo veiksmų teisėtumu. Prieštaringas veikėjas ir šis prieštaravimas tikriausiai yra visos šios filmo dalies geriausiai pavykęs aspektas.

 

Kitą vertus, pribloškia holivudiniai nusidėvėję štampai. Vienas baisiausių ir labiausiai nepavykusių, kai veikėjai kaip karikatūros sustatomi prie durų, kurias atidaro ir išveda berniuką į šviesą, kylančią saulę, lyg monstrai staiga būtų tapę angelais, iliustruotais disnėjiškai pakilia muzika. Argi ne ironiška? Nesuvokiamas ir „Pjūklo“ lėlės ant dviračio žaidimo etapas. Kam naudoti tą baisią lėlę, jei veikėjai patys nusileidžia iš apžvalgos kabineto, kalba per mikrovoną ir rodosi savo aukos? Lėlė išvis nebefunkcionuoja, o kelią nuostabą, kam šita pastanga? O pagrindinė blogiukė – Cecilija Pederson filme pasirodo dar blogesnė nei Krameris. Pradžioje lyg ir kėlusi intrigą pabaigoje staiga personažė tampa plokščia ir tuščia kaip karoso pilvas – absoliučiai neįdomi ir tipinė blogiukė, neturinti įdomesnės perspektyvos. Filmo visuma, nepaisant Kramerio asmenybės naujų aspektų, pavyko drungnai vidutiniškai.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pjūklas 8 " / "Jigsaw"

Sveiki,

Taip, buvau vienas iš tų, kurie sakė, kad daugiau niekada nebežiūrės „Pjūklo“ tęsinių, tačiau praėjo nemažai laiko nuo paskutiniosios „finalinės“ dalies ir štai, žiūrėkite, vėl pristatomas „Pjūklas 8“ (angl. Jigsaw) (2017), kuris beregint buvo pasmerktas kino kritikų. Kadangi filmus ne visada galiu atsirinkti vien tik pagal savo skonį, todėl tenka derintis su kompanija, tad nebeliko nieko kito, kaip tik atsiduoti kitų repertuarui.

Iš esmės filmas nėra jau toks prastas, kokį jį „piešia“ kritikai ir kai kurie žiūrovai. Jame, kaip ir ankstesnėse dalyse, yra to nesveiko psichologinio žalojimosi, kuris anksčiau, jeigu kėlė nuostabą ir nenuspėjamumą, tai dabar jau žinoma, kuria linkme viskas pasisuks – dar viena surėdyta nuodėmingųjų linčo scena, kuriame bus pjaustomasi ir kitaip sprendžiamas likimas... Lyg ir nuobodu, tikriausiai šios serijos kūrėjai tai suvokė ir buvo nusprendę užbaigti šią istorijos sagą, kuri, kažin, ar begalėjo kuo nustebinti, tačiau šiandien „Pjūklo“ aštuntoji dalis iš esmės nėra pajėgi sudominti išlepintą nuo kraupulių žiūrovą, nes didžioji filmo dalis surėdyta pagal tą patį žaidimo principą ir tik antroji siužetinė linija pasakoja apie netikėtai iš paties kapo duobės prisikėlusi „Pjūklo“ žaidimo kūrėją – taigi veiksmas vyksta po 10 metų nuo paskutiniųjų įvykių, bet...

Bet detektyvinį prisikėlimo istorija gana nyki – paslapties atskleidimo akcentai sudėti tik šios dalies pabaigoje, kurioje gana įdomiai, pripažįstu, kad siužetinė „dovanėlė‘ pabaigoje išties nebloga, galgi įvardysiu „nenuspėjama“, o ir tos kraupios scenos vis tiek turi savo įtampos parako – tai kodėl kritikai negailestingi šios sagos tęsiniams? Gal visi tiesiog pernelyg pavargo nuo „Pjūklo“ ir gal nebereikėjo nieko „judinti“? Galimas daiktas, bet vertinant objektyviai, vien tik patį filmą, tai toli gražu ne pati blogiausia šios serijos dalis, juolab, kad scenarijus parašytas painus ir neblogas, tik dėl ankstesnių dalių įtakos prigęsta įspūdžiai. Taigi ir aktorių vaidyba, psichologinis spaudimas, poelgiai – pernelyg teatralizuoti, trūksta tiesiog netikėtų pačių veikėjų poelgių, atsidūrus šiame žiauriame išgyvenimo žaidime.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 39/100

IMDb: 5.9

Jūsų Maištinga Siela