Richard
Flanagan. „Siauras kelias į tolimąją šiaurė“ – Vilnius: Baltos lankos, 2017. –
416 p.
Sveiki, knygų
skaitytojai,
Yra kelios priežastys,
kodėl pasirinkau australų rašytojo Richard
Flanagan romaną Siauras kelias į tolimąją šiaurę (angl. The Narrow Road to the Deep North). Tiesą sakant, knyga mano knygų
lentynoje pragulėjo apie metus, nors įsigijau su tuokart bemaž kartu
pasirodžiusia Ruth Ozeki romanu Knyga
laiko būčiai – pastaroji paliko neišdildomą įspūdį, nors ir buvo tik
nominuota Man Booker literatūrinei
premijai, o štai R. Flanagan jį už šį kūrinį net pelnė. Negana to, šios knygos
susietos su Japonija ir apskritai abi vienoje recenzijoje įvardytos kaip „pagalba
suprasti Japoniją“.
Nemanau, kad iš knygų
įmanoma kaip nors suprasti ar patirti kitos šalies kultūrą, tačiau suvokti šį
bei tą apie pasaulį ir literatūrą visgi galima, kitaip nebūtų jokios prasmės
skaityti. Taigi kita priežastis – vertėja Violeta Tauragienė, kuria
besąlygiškai pasitikiu kaip vertėja ir kaip kūrinių „pateikėja“.
Turėjome mes ir iki tol
išverstų R. Flanagan kūrinių į lietuvių kalbą, tačiau šioji – pirmoji, kuri „įkrito“
man į rankas. Tenka pripažinti, kad pats skaitymo procesas nebuvo gana lengvas.
Pirmuosius 150 puslapių galynėjausi tarytum su lokiu. Kėliau sau abejotinus
klausimus: ar tikrai šioji knyga tokia ypatinga? Ir kas joje ypatinga? Išskydusi
istorija, banalumo perteklius, ryškios amerikietiškojo romano imitacijos, maniera
bei struktūra, kad net nežinojau, už ką šią knygą būtų galima pagirti, tačiau
nepasidaviau ir tęsiau skaitymą. Anot Giedros Radvilavičiūtės, jeigu knyga „neužkabina“
per pirmuosius 50 puslapių, jos skaityti nebeverta. Šįkart reikėjo pasistengti
kone trigubai.
Vėliau, žinoma, įvyksta
esminis lūžis ir knyga išties „sukrenta“ į išties puikiai suvaldytą ir pajaustą
istoriją. Klausimas: kodėl kankinausi tuos 150 puslapių? Paskutiniu metu
nebegaliu pakęsti banalybių ir kaip velnias kryžiaus vengiu literatūrinių
saldžių klišių. Tiesiog buvo pragaras skaityti pagrindinio veikėjo
nuodėmingosios meilės užuomazgas prieš karą, kaip Dorigas Evanas prieš
pašaukiamas į karą užmezga intymius santykius su savo dėdės sužadėtine. Tas susitikimas
knygyne, nusaldinti žvilgsniai, pavydas, meilė-nemeilė, aistra, žiedas plaukuose...
Net detalės, rodos, paimtos iš pigiausių meilės istorijų, kad net žagsėjau: už
ką šis rašytojas, po galais, gavo Man
Booker?
Rašytojas Richard Flanagan.
Galiausiai perkopus
esminį knygos lūžį, įvyko stebuklas ir aprašomi „tiršti“ įvykiai tiesiant
Siamo-Birmos geležinkelį australų belaisvių prakaitu ir krauju, pasidarė išties
įdomu. Jau seniai nebežavi ir atviros aprašomos scenos kankinių, gyvenusių
įvairiose koncentracijos stovyklose (to jau prisižiūrėta dešimtyse pačių
geriausių ir jautriausių filmų virtinėse), tačiau tikriausiai buvau atitokęs
nuo „kankinių“ literatūros, kad net labai jautriai (dar pamasintos egzotiška
Azijos gamta) suskaičiau šią istorijos dalį. Išties tos scenos ir neadekvačiai
žiaurios situacijos kaip antai choleros epidemija ar kojų amputacija sužadino
tai, ko iš esmės negalime pamatuoti, tik įsivaizduoti, kaip iš žmonių atimamas
žmogiškumas. Jaunų vyrų traumos ir kova su mirtimi itin artima Primo Levi romanui
Jei tai žmogus ar net lietuviškam Balio
Sruogos šedevrui Dievų miškas.
Visgi stipriausią ir
paveikiausią knygos dalimi pavadinčiau autoriaus gebėjimą vaizduoti karą
išgyvenusius jaunuolių gyvenimus, kai šie grįžta į įprastas vėžias, kas iš
esmės nebeįmanoma. Apie gyvenimo prasmės netekimą, besaikį gėrimą, dvasines
traumas, sudaužytus gyvenimus. Šioje pasakojimo dalyje autorius išplėtoja ir
japonų, dalyvavusių geležinkelio tiesimo istorijoje, pasakojimus. Lygindamas išgyvenusių
karo nusikaltėlių ir belaisvių likimus „po visko“, R. Flanagan išgauna retą
literatūriškai išplėtotą gėrio ir blogio, atpirkimo ir susinaikinimo, gebėjimo
rekonstruoti ir negebėjimo atsinaujinti dvasios žemėlapį.
Kyla nemažai etinių ir
moralinių klausimų. Kodėl štai karo japonų nusikaltėlis staiga atsiverčia į
altruizmą ir bando atstatyti pusiausvyrą, o štai karo belaisvis, patyręs
baisiausias kankinimo formas, ima po karo ir viską naikina? Kur slypi blogio
šaknys ir kada žmogus pasiduoda iš esmės? Šitos traumuojančios ir niekada žmogų
„nebeatstatančios“ patirtys vėlgi labai siejasi su režisieriaus Michael Cimino
filmu Elnių medžiotojas (1979) ir net
su Svetlanos Aleksijevič knyga Cinko
berniukai.
Knyga kai ką iš esmės
sukrės. Ypač kruopščiai ir įtaigiai aprašyti kankinimai, tačiau labiausiai
visada šokiruoja ne pjaustomi ir naikinami kūnai, kiek iškreiptas skirtingų
ideologijų susidūrimas, kai viena ir kita pusės jaučiasi besąlygiškai teisios,
kad net imame abejoti, kokioje mes patys iškreiptoje tiesoje murgdomės. Šiame romane
liūdnai suskamba japoniškas klasikinis haiku, kuris iliustruoja tradicinį
patriotišką japono mąstyseną, pagrįsta imperijos idealizmu ir tai, bent jau
man, buvo taip atpažįstama, kai kalbame apie Europoje dar visai neseniai
gyvavusias imperijas. Iš esmės romane yra trūkumų, gal veikiau ne trūkumų, bet man
itin nepatinkančių dalykų, tačiau visumoje tai užbaigtas, gerai surėdytas ir „aidintis“
giliomis prasmėmis kūrinys apie mūsų žmonijos sudėtingą prieštaringumą, o
galiausiai apie gėrio ir blogio kovą pasaulyje ir žmogaus dvasioje. Knyga, po
kurios lieka apie ką pamąstyti.
Jūsų Maištinga Siela
