Marcelijus
Martinaitis (1936-2013) – vienas talentingiausių savo kartos
poetų. Jo eilėraštis „Padainuok man“, lyginant su kitais jo kūrybos darbais,
atrodo absoliučiai neišsiskiriantis ir lyg niekuo neypatingas. Norint atrasti
eilėraščio raktą, reikia žiūrėti į lietuvių liaudies dainos tęstinumą
individualiojoje M. Martinaičio poezijoje, nuo lietuvių tautos pasaulėjautos iki
vieno asmens pasaulėjautos. Dalijuosi jo eilėraščiu.
Šįkart šios dienos
nuotraukoje – mokslininkų rekonstruota paauglė, gyvenusi prieš 9 tūkstančius
metų. Ją mokslininkai pavadino Don, kurios palaikus rado 1993 metais Graikijos
regione Tesalijoje, kur plyti urvai. Prieš 9 tūkstančius metų – tai laikotarpis
iki civilizacijos atsiradimo ir šioji paauglė neturėjo galimybės išgyventi, nes
kramtė vien odą, todėl žandikaulis toks atsikišęs. Be to, ji sirgo įvairiomis
maisto trūkumo ligomis, todėl negalėjo vaikščioti ir mirė urve.
Nežinau, kiek mokslininkai
tiksliai atvaizdavo ją pagal kaukolę, tačiau vis tiek įdomu būtų tokią pamatyti
gyvą.
Ketvirtoji
priežastis: Jeigu gali bėgti – bėk! Bėk, kol išpils
prakaitas, kol pritrūks kvapo ar pradės skaudėti šoną. Toks beprotiškas trumpas
ir iš visas jėgas atimantis sprintas (iš esmės vieno kilometro klausimas) yra
puikus variantas išblaškyti bet kokioms blogoms mintims. Nereikia daug, tik
susikaupti, susirasti kilometražą ir nubėgti vieną kilometrą. Neįtikėtina, kaip
po bėgimo „išsitaško“ viskas ir lieka tik kvėpavimas. Šiuo atveju verta gyventi
vien dėl judėjimo ir juo mėgautis.
Po Kino pavasario filmų
norisi kažko kasdieniškai komercinio ir pirmasis filmas, kurį nusprendžiau
pažiūrėti, yra amerikiečių fantastinė juosta „Sunaikinimas“ (angl. Annihilation)
(2018), kuris vos tik pasirodęs iškart sulaukė puikių kino kritikų vertinimų ir
jame pirmu planu pasirodo „Oskaro“ laureatė Natalie Portman.
Tiesą sakant, iš šios
mokslinės fantastinės juostos galima tikėtis itin daug, tačiau, prisipažinsiu,
kad truputį kankinausi, nes filmas beaistris, šaltas ir pernelyg sintetinis, trūko
paprasčiausio režisūrinio talento derinti tai, kas žmogiška ir tai, kas
fantastiška. Pernelyg filmas nuslydo į klišinį vaizdavimą – perdėm pernelyg
nepaaiškinamas reiškinys, slapta organizacija, slapta moterų grupelė, einanti į
paslaptingą stalkerišką zoną, kuri
vadinama „virpesių zona“ ir... Tiesą sakant, iš šios istorijos norisi paslapties,
originalumo ir netikėtumo ir, regis, scenarijus jau galėjo užsikabinti už
puikios medžiagos – genetiniai mutavimai, tačiau jie liko filme veikiau tik
aplinkybių dekoracijomis, nestebinantys, kažkur matyti ir siužetiškai
nuspėjami.
Vietomis filmas artėja
prie trilerio apie paikas ekspedicijas kur nors negyvenamoje planetoje, bet
veikėjų psichologija pernelyg nuspėjama ir vykdoma pagal visą eilę jau matytų
panašių aplinkybių filmuose. Natalie Portman iš esmės superinė aktorė, bet kai filmas lėkštokas, o idėjinis matmuo
paviršutiniškas, o praradusios moters tipažas šabloniškas – nėra gelmės, nėra
ir aktorinio meistriškumo viršūnės. Galima pagirti nebent filmo filosofinę
pabaigą, kuri šiek tiek priminė filmą „Sielonešė“ ar tą patį apie ateivius „Atvykimas“,
bet kai filmas turi tik beaistrę, bet neblogą idėją, tada kūrinys tiesiog
nejaudina ir daryk nors tu ką.
Po paskutinio šiame
festivalyje matyto dokumentinio filmo „Bobi
Jene“ (angl. Bobbi Jene) (2017)
likau truputį sukrėstas. Įtariu, kad visgi daugeliui filmas nelabai patiks,
jame tiek daug gluminančio atvirumo, kad lietuviškam („nemeniškam“) mentalitetui,
kur įsigalėjęs stiprus konservatyvumas, šis filmas gali likti tiesiog
nesuprastas – ai, kažkokia kvailelė,
kurios psichika pakrikusi, dulkinasi viešai su smėlio maišu!
Nepaisant skeptikų, man
filmas tiesiog sukėlė nepaprastai daug pamąstymų. Dokumentine maniera
nufilmuotas trisdešimtmetės šiuolaikinio šokio menininkės Bobbi Jene gyvenimas
po gyvenimo Izraelyje, kur ji praleido beveik dešimt metų šokdama teatro
trupėje. Šįkart ji trokšta kurt savo teatrą ir kol kas ji ieško mono spektakliuose
savasties, o patys spektakliai tampa šokiruojančiais dvasiniais ir kūniškais
perfomansais.
Nesigilinsiu, kiek šiame
filme yra negyvumo ir dirbtinumo, nes, mano nuomone, dalis nenatūralumo visgi
išlieka dėl paskui slankiojančios kameros, vis tiek prieš kamarą žmogus bus
kitoks, nei be jos. Nepaisant to, ne tai tikriausiai filme yra svarbiausia, bet
tas laisvumas, kurį transliuoja menininkė, tas beprotiškai draskantis noras
ištrūkti iš tų sustabarėjusių formų, moralinių stereotipų, kas varžo, liepia
slėptis, nuolat save teisti kitų akimis, galvoti, ką vieni ar kiti pagalvos...
Iš esmės man kiek priminė Marinos Abromovič asmenybę ir jos perfomensus, kurie
grįsti išsilaisvinimu ir dvasiniu pasiruošimu.
Labai man patiko šis
filmas, nes jis iš esmės paveikė mane ir leido dar ilgai mąstyti apie meno ir
menininko paskirtį ir apie asmenybės išsilaisvinimo nuo to mėšlo, kuriuo esame apkrauti,
kad tai net laikome „normaliu“, o išsilaisvinimą – frykiškumu.
Tokie filmai kaip „Ką žmonės pasakys“ (angl. What Will People Say) (2017) Kino
pavasario repertuare visada išliks mėgstami ir pastebėti. Vienas dalykas –
lietuvių publika mėgsta smarkiai tarpkultūrinius konfliktus, ar jie būtų lokalios
šeimos, apibrėžtos griežtų tradicijų, masto, ar tarptautinis konfliktas. O jeigu
tie konfliktai dar susiję su Artimaisiais Rytais ar Azija – tai pirmu numeriu
filmas gali tapti hitų hitas šiame festivalyje.
Savaime dėl to nieko čia
blogo. Filmas „Ką žmonės pasakys“ iš esmės netgi labai geras. Kaip jau minėjo
Rytis Zemkauskas viename interviu apie šį filmą, jis tiesiog šiemet atstovauja
daugeliam panašių šia tema filmų plejadai. Filmas kokybiškas, išvystytas
siužetiškai, skaudus ir nevienareikšmiškai turintis pasakyti kai ką pasauliui
apie senąsias musulmoniškas tradicijas valdyti savo šeimos moterų likimus taip,
kaip jiems „priklauso“. Šiame filme maištaujanti paauglė iš esmės primena
eilinę vakarietę, kuri Švedijojetraukia
paauglių akį ir, regis, negresia jokio kito pavojaus, kaip vien tik eilinis
tėvų ir vaikų konfliktas vakarietiškame kontekste, bet... Viena lemtinga klaida
ir paauglė išsiunčiama atgal į Pakistaną, kur ją ištinka kultūrinis šokas ir
nauja patirtis, tačiau akivaizdu, kad aplinkybės nulemia ir dar vieną
staigmeną.
Iš esmės pagrindinė
veikėja yra kamuoliukas tarp dviejų kultūros sampratų, tarp Švedijos ir
Pakistano, įkalinta ne tik savo lokalioje šeimoje, bet ir toje sumaišties kirmgraužoje,
kad net pasidaro gaila stebėti visą tą melagysčių cirką vien tam, kad būtų
patenkinti šeimos draugai ir giminaičiai. Žmogus neturi teisės į laimę ir
individualybę, tad dar baisiau pasidaro, kai žiūrovas blaiviu protu suvokia,
kad milijonai moterų ir merginų yra šioje absurdiškos tradicijos aukomis bes
galimybės pabėgti. Filmas įtraukiantis, neprailgsta ir tiesiog turiningas
visomis prasmėmis.
Daug žadanti kriminalinė
prancūzų drama nežavinčiu pavadinimu „Lenktynininkė
ir gangsteris“ (pranc. Le Fidele)
(2017) iš esmės liko truputį nuviliantis filmas. Nors teko girdėti dūsaujančių,
koks geras filmas, pats geriausias Kino pavasaryje ir net norėjosi po seanso
sustoti ir pasibarti su netikėtai apstulbusiais žmonėmis. Tai filmas, į kurį
galėčiau, tarkim, nueiti paprastą dieną kaip į bet kurį komercinį filmą, nes
jis tokio tipažo – nufilmuotas amerikietiška sensacinga maniera, pridedant atseit
jaudinančių, romantiškai tapybiškų ir perspaustų scenų, kurios nieko bendra
neturi su realybe. Tiek to, ne dėl realumo einama į šį festivalį, o dėl
kitokios suteikiamos iliuzijos, o toks filmas kaip „Lenktynininkė ir gangsteris“,
mano akimis, žiūrimas prieš miegą, pasidėjus ant kelių nešiojamąjį kompiuterį.
Filmas nėra savaime
prastas, jis strategiškai „įmestas“ į pagrindinį Kino pavasario repertuarą,
norint prisivilioti masinio kino žiūrovą su prancūziška produkcija. Manau, organizatoriams
pavyko, tik gaila, kad kur kas unikalesni filmai, kurių nebebus progos
pamatyti, dėl tokių strategijų yra nustumiami į antrą planą. Bet kas ieško, tas
randa... Filmas absoliučiai vidutiniškas ir čia negelbsti nei išliaupsinti ir
puikiai žinomi iš kitų filmų aktorių duetas („Tolyn nuo tolstančios minios“, „Kaulai
ir rūdys“, „Adelės gyvenimas“ ir kt.), nes viskas tiesiog dvelkia netikrumu. Scenarijus
neįtikėtinas lyg iš trilerio, personažai nesimpatiški, nes jie pernelyg nutolę
nuo mūsų realybės – vėžiu serganti lenktynininkė ir gangsteris melagis,
bijantis šunų. Tiesiog nesuderinama pora apkvaišusi nuo meilės. Kur tokius
nenatūraliai margus personažus galima pamatyti? Aišku, tame pačiame standartiškų
filmų kalvėje – Holivude.
Kažkodėl filmą pamiršau
vos išėjęs iš kino salės, vadinasi, tiek tų aplinkinių liaupsių – nepaveikė nors
tu ką. Bet pykti ant filmo nereikia, nes tai komercinio pobūdžio juosta,
prieinama daugeliui, daug kam dar kelia įspūdį ir prancūziška aplinka bei
kalba, tačiau čia tiems, kurie apskritai retai pamato kokį europietišką kino
kūrinį.
Ieškant šiame filme pliusų,
galima paminėti iš esmės gerai išvystytą pasakojimo eigą – nuoseklu, motyvuota
ir viskas taip tvarkinga, kad nekelia abejonių, jog iš šio filmo nesulauksime
jokios priešpriešos ar netikėtos provokacijos, diskusijų ar ginčų. Kitaip sakant,
tai paprasta Romeo ir Džiuljetos istorija, tiesiog įvilkta į jau nuspėjamas
aplinkybes, nufilmuota gražiai ir tvarkingai, net vietomis prabangiai, tačiau,
bent jau aš, ne to atėjau į Kino pavasarį. Bet ar galiu kaltinti, kad kas nors
mane apgavo? Tikriausiai, kad ne.