Filmas: "Amityvilio siaubas: Pabudimas" / "Amityville: The Awakening"

Sveiki,

Siaubo filmas „Amityvilio siaubas: Pabudimas“ (angl. Amityville: The Awaking) (2017) yra naujos siaubo serijos tęsinys. Tiesą sakant, nieko neprisimenu, kas buvo pirmojoje dalyje, bet žinoti tikriausiai ir nebūtina, jeigu norite pamatyti šį filmą.

Apie dvasių ir piktųjų jėgų apsėstus namus – pilna filmų. Vieni geresni, kiti šiaip sau, kiti veikiau primena komediją nei siaubą. Šis filmas iš esmės nieko naujo nepasiūlo, nors nieko gero ir nesitikėjau. Istorija pasakoja, kaip jau įprasta, pernelyg šabloninę istoriją: nauja šeima atsikrausto į namą, kuriame tvyro blogis. Palaipsniui vyksta mistiniai ir nepaaiškinami dalykai. Naujovė tik viena – vienas iš veikėjų guli komoje ir į kurį, žinoma, kėsinasi piktoji jėga.

Tiesą sakant, filme yra keletas šiurpių vietų, dėl ko galbūt ir galima žiūrėti šį filmą, tačiau vertinant visą šį „šedevrą“, galiu pasakyti, kad tai vienas iš tų vienadienių siaubo filmų, kurie pasimiršta su visais savo pavadinimais. Istorija paprasta, scenarijus prikamšytas klišių, vaidyba abejotina, nes reikia gi įgyvendinti prasto scenarijaus šabloniškus vaidmenų tipažus. Labiausiai, kaip galima numanyti, klišių klišė tampa pagrindinė veikėja – užsispyrusi kvaila paauglė, kuri įsivelia į nemalonumus. Vakaro fonui skirtas filmas nieko gero nežada...

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 42/100

IMDb: 4.9

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: José Saramago "Kainas"

Jose Saramago. „Kainas“. – Vilnius: Kitos knygos, 2013 – 136 p.

Sveiki, skaitytojai,

Legendinis portugalų rašytojas Jose Saramago (1922-2010) yra puikiai pažįstamas lietuviams skaitytojams, kadangi turime išsivertę ne vieną kūrinį. Jo literatūra pasižymi novatoriška ir tik autoriui būdinga raiška bei aštriomis visuomenę bei religiją kritikuojančiomis temomis. Pirmoji knyga, kurią kažkada perskaičiau, buvo alegorinis kūrinys Aklumas – po puikios ekranizacijos knyga tuokart jau nebeatrodė tokia paveiki, tikriausiai dėl to, kad pirmiausia reikėjo skaityti kūrinį, nes tai idėjinės literatūros lygmens autorius. Ilgai „užkrito“ J. Saramago, kol visai netikėtai vėl panorau paskaityti jo kūrybos. Pirmiausia – Kainas (protugal. Caim) dėl to, kad knygos apimtis ne tokia ir didelė, tad ir kamuotis nereikėtų.

Kamuotis vis dėlto neteko, tačiau storesnės knygos nenorėčiau. Beskaitydamas vis prisiminiau kaip skaičiau Vinco Krėvės Dangaus ir žemės sūnūs, kuris ilgai ir kamuojančiai tirtėjo mano rankose. Tiesą sakant, šie du kūriniai turi tam tikrų panašumų, kadangi pagrindiniai personažai yra kamuojami gyvenimo prasmės ir abejonių.

Pagrindinis veikėjas – po laiką ir Senojo Testamento įvykius keliaujantis brolžudys Kainas. Taip jau įprasta, kad J. Saramago mėgsta Biblijos perversijas, suteikti diskusinių ir gal kiek šventvagiškų prieskonių, kadangi neretai kaip ir rašytojas, taip ir jo pagrindinis veikėjas yra kryžkelėje – nuolat abejojantis ir ieškantis loginių sąsajų tarp brukamų gražių pamokančių pasakaičių ir to, kaip iš tikrųjų galėjo būti. Pavyzdžiui, Kainas, atsidūręs Nojaus laive, iš tikrųjų atsiduria ne romantiškai bangų talžomame laivelyje, o tikrame mirties fabrike, kur reikia kuopti smirdintį gyvulių šūdą, apie kurį nė šiukštu neužsimenama Senajame Testamente. Tokių nudvasinančių ir prie žmogaus fizinių poreikių priartinančių detalių gausa užpildo visą kūrinį, pradedant seksualiniais geiduliais ir baigiant išsituštinimu.

Įdomi ir pasakotojo pozicija, savo leksika laviruojanti tarp šiuolaikinio skaitytojo ir Biblinio žodyno. Kalba tampa aiškinamuoju ir interpretuojančiuoju tiltu, jungiančiu nūdienos skaitytoją su senosiomis istorijomis. Nors kalboje dominuoja sakralusis šventraščių stilius, bet retkarčiais pasakotojas ima ir prabyla nevengdamas technologijų ir Naujųjų laikų terminijos, kaip antai apibendrindamas Adomo ir Ievos veiklą Rojuje.

Kainas kaip personažas atlieka keletą funkcijų. Viena iš jų – asmeninė prakeiksmo istorija, kuri tikriausiai labiausiai ir jaudina visoje šioje istorijoje. Po Abelio nužudymo, Dievas jam suteikia žymę, kuri tampa ir kelrode žvaigžde, ir prakeiksmu. Keliaudamas ant asilo, jis patenka į paralelines šventraščio istorijas, kuriose atlieka savitą vaidmenį. Kyla klausimas: ar Dievas sąmoningai leido Kainui stebėti tuos įvykiu ar ir juos nulemti, o gal tai tik tėra atskiras paralelinis pasaulis, savotiškas tų įvykių vakuumas, skirtas Kaino atgailai ir perauklėjimui, dvasios sustiprinimui? Šio atsakymo J. Saramago nepateikia ir tai lieka kaip viena iš daugelių interpretacijų. Kita funkcija – Kainas savotiškas kompasas, kišeninis Senojo Testamento atlasas, susipažinimui su senuoju žiauriuoju ir kerštaujančiu Dievu.

Jose Saramago

Kelionės laiku ir erdvėje, paraleliniai pasauliai, kurie vienaip ar kitaip sudaro Senojo Testamento pasaulį, primena ne vien tik Biblijos pasaulį, bet veikiau prakeiktąjį Kainą, kuris panašus į velnio vedžiojamą Faustą – jis visaregi, tačiau niekaip negali perprasti Dievo plano. Tiesą sakant, iki galo neaiški ir paties J. Saramago pozicija, nes jis sukūrė tokį savo interpretacijos modelį, kad interpretuoti galima dar daugiau. Senajam Dievo įvaizdžiui suteikė vieną išskirtinį bruožą, ne kartą minimą tekste – Dievas buvo itin pavydus, todėl kerštingas. Kitą vertus, tai lyg ir prieštarauja, pavyzdžiui, Jobo išbandyme, kada Dievas vaizduojamas abejingas, lažindamasis su pačiu Šėtonu dėl Jobo išbandymo. Pasitelkęs prieštaraujančius Dievo ir jo veiksmų įvaizdžius, autorius sukuria tirštą abejojančiojo Kaino terpę. Kainas bando perprasti Dievą ir su juo grumiasi – panašu į Sizifo mitą, nes Dievo jis niekada neįveiks šioje amžinoje kelionėje, nes įveikti Dievą, reiškia jį perprasti.

Jeigu ieškosime moralinių ir Biblijos nutviekstų konkrečių Dievo įvaizdžių – jų nerasime, viskas tarsi sudaryta iš gėrio ir blogio, todėl Dievas atrodo neįveikiamas ir savo poelgiais kartais primenantis patį Šėtoną, o kai kada gailestingą ir dosnų Viešpatį. Štai ką sako apie Dievą pats Kainas: „Nes tik pamišėlis, nesuvokiantis savo veiksmų, galėtų prisipažinti esąs dėl šimtų tūkstančių žmonių mirčių, o paskui elgtis taip, tarsi nieko neįvyko, o jei tai nėra tikras, neapsimestinis pamišimas, vadinasi, tai grynas, pats tikriausias blogis (p. 102)“.

Galbūt viena iš interpretacijos briaunų galėtų būti Kaino prakeiksmas nuolat nekęsti Viešpaties. Nors Kainas yra suformavęs praktiškai beveik visas krikščioniškas dorybes, tačiau toji nužudymo dėmė jį sekina, bet kova su Viešpačiu teikia jam stiprybės. Pažinęs laiko labirintuose nuožmųjį Dievą, Kainas tarsi tampa antikos pusdieviu, kovojančiu prieš olimpiečius, šiuo atveju prieš Dzeusą, kad padėtų mirtingiesiems. Visgi visą kūrinį skaitant, neapleidžia jausmas, kad Dievas Kainui paskyrė tam tikrą misiją kurti moralinį žmonijos pagrindą, todėl Kainas dalyvauja svarbiausiuose ir žiauriausiuose Senojo Testamento įvykiuose. Kad Dievas yra vienu žingsneliu priekyje, o jo įvaizdis pateikiamas tik pačiam Kainui, pamasinti atsiskleisti jo vidiniams gerumo resursams, atrodytų logiška, nes kuo piktesnis atrodys Dievas, tuo Kainas labiau bus nuolankesnis žmonijai ir tai bus savotiškas atpirkimas ne Dievui, bet tam, kam atėmė gyvybę – žmogui. Kita pusė – J. Saramago spjauna į gėrį ir Dievą, ir tiesiog sako, kad gyvenimas iš esmės neteisingas, kad Dievas ir yra dėl savo apsileidimo Šėtonas, jis siunčia kančias žmonijai, o Kainą pavertė stebinčiuoju, mėgaudamasis jo sopuliais.

Paskutinis J. Saramago kūrinys Kainas, nors ir mažos apimties, tačiau savo interpretacijų gausa stelbia tikriausiai net paties Senojo Testamento interpretavimo galimybes. Šėtoniška šioji istorija kur kas žmogiškesnė ir logiškesnė ir tik pats skaitytojas sukuria savo prasmių versiją. Dėl savo pasakojimo gylio, lengvo stiliaus, manau, dar tikrai sugrįšiu prie J. Saramago kūrybos, juolab, kad namų lentynoje manęs laukia jo romanas Praregėjimas.

Jūsų Maištinga Siela

Alessandro Baricco knygos / Books by Alessandro Baricco / I libri di Alessandro Barricco

Sveiki, skaitytojai,

Knyga yra toks „sutvėrimas“, kurį galiu įvardyti kaip priklausomybę. Sunku patikėti, juk priklausomybė tik alkoholis, seksas ir išmanieji telefonai... Dar velniai kas žino. Vienos knygos greit pasimiršta, kitos įstringa. Kaip ir rašytojai. Štai italų rašytojos Alessandro Baricco rašo universalias knygas, kurios tiek Švedijoje, tiek Turkijoje, tiek Argentinoje bus paskaitomas ir nereikia ten išmanyti etinių dalykų ar tuo labiau religinių.

Nors yra ir Lietuvoje kritikuojančių šį rašytoją, kad neva jo knygos pernelyg vaikiškos, poetiškos, siužetai išskydę... Tebūnie, bet tai rašytojas, kurį, bent jau man, gera skaityti. Tiesą sakant, jo tekstų vibracija pakylėta, turint galvoje, kad skaitau vertimus, tai kas slypi daugiau nei už kasdienių socialinių niuansų. Tad žaviuosi jo knygomis. Et!

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Karvių sąmokslo teorija" / "Cowspiracy: The Sustainability Secret"

Sveiki,

Žinote, kai tiek daug sukuriama filmų apie įvairias sąmokslo teorijas, pradedant visokiais tamplieriais, religijomis ir sektomis, užvaldančius civilizaciją ir net ateivius, kad net sunku po to atsikvošėti, tačiau ekologija ir neatsinaujinantys Žemės ištekliai bei žmogaus vartotojiškumas yra tai, kas matoma plika akimi ir mes visi prie to prisidedame kasdien. Apie tai filmas „Karvių sąmokslo teorija“ (angl. Cowspiracy: The Sustainability Secret) (2014), kurį režisavo Kip Andresen – man jau žinomas iš kitų tiriamųjų filmų dokumentinių filmų kūrėjas.

Iš esmės šiame filme jis atskleidžia gal jau kai kam nebeseną naujieną apie tai, kad planetą kur kas labiau niokoja gyvulininkystės verslas nei, tarkim, naftos ištekliai. Visi apie gyvulininkystę ir mėsos valgymo tradicijas linkę šnekėti pakuždomis, tarsi tai sveika, priimtina, juk taip buvo su seneliais, proseneliais... Tačiau filmas atskleidžia baisią statistiką apie gyvulininkystės taršą – kiek milijardų gyvulių paskerdžiama, kiek reikia gėlo vandens išauginti jautį ir kiek mėšlo kasmet užtektų padengti žemyną! Iš esmės gyvulininkystė kažkada buvusi mūsų civilizacijos pamatas tampa tikru planetos prakeiksmu, bet baisiausia, kad didžiosios kampanijos, netgi tokios kaip Greenpeas – tyli ir tokiais dalykais nesidomi, nes rinkoje sukasi galia ir dideli pinigai. Iš esmės filmas yra viena varginanti ir pavojinga tiriamoji kelionė po organizacijas, kad net keista, kaip tyrėjas dar gyvas po šio filmo... Galbūt viešumas ir yra vienintelė priežastis, kad jis dar gyvas, nes tik matomumas neleidžia su juo susidoroti...

Iš esmės, bent man, šiame filme lyg ir nieko naujo nebuvo, nors jo tikslas – grynai švietėjiškas. Net neabejoju, kad pradedančiajam sveikai maitintis ir mąstyti apie Žemės planetos ateitį šis filmas yra būtinas. Tokie filmai yra tiesiog sąmoningumo budintajai, o egoistams – propagandinis šlamštas.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vienuolis ir velnias" / "Монах и бес"

Sveiki,

Bežiūrėdamas vieną naujesnių naujojo rusų kino filmų „Vienuolis ir velnias“ (rus. Монах и бес) (2016) staiga prisiminiau Gogolio tekstus ir tą patį klasikinį Sovietų Sąjungos siaubo filmą „Baubas“, tiksliau ne tą klasikinę versiją, bet tą, kurią sukūrė prieš ketvertą metų ir taip puikiai visi žiūrovai sumalė į miltus, o man taip gražiai susižiūrėjo tie etniniai, religiniai ir komedijos junginiai, kad iki šiol tą filmą prisimenu kaip sodrų pavyzdį, jog rusų kinas nėra vien tik mafija ir tas, kuris savo tėvynėje uždraustas, nes kritikuoja sistemą.

„Vienuolis ir velnias“ savastimi kažkiek primena naujausią „Baubo“ versiją, nes jame esti šėtonas ir žmogelis, kamuojamas religinių išbandymų. Šėtono ir žmogaus kelionė virsta piligrimine kelione į Šventąją žemę, kurios metu pats šėtono princas netenka savo galių ir prisilietęs prie tikinčiųjų galios ima virsti žmogumi. Aišku, filmas prisodrintas paradoksalių juokelių, kuruos kelia juodas davatkiškumas ir kaltės atpirkimas – ypač pirmasis pusvalandis, kuris vietos vyskupui tampa tikru išbandymu su apsėstuoju tikinčiuoju. Filme net šmėkšteli caras Aleksandras, tad istoriniai aštuonioliktojo amžiaus atributai, ypač tiems, kurie simpatizuoja šiai epochai, manau, yra ką pamatyti.

Šmaikščios situacijos, konfesijų atstovų išbandymai ir velnias toli gražu neprimenantis „seksovo“ Liuciferio, kokį mėgsta vaizduoti, tarkim, amerikiečiai, rusiškajame variante man labiau priminė visa savo pateiktimi miuziklą „Velnio nuotaką“ ar senąsias čekų pasakų ekranizacijas. Pasiilgusiems užkeiktų kūdrų, meldų ir paprastų vietovių, manau, filmas patiks. Visgi neapleidžia jausmas, kad visas filmas nufilmuotas labai teatralizuotai, tarsi išlaužta iš piršto, stengiamas tyčia hiperbolizuoti, norint išgauti kuo daugiau ekspresijos. Tiesą sakant, filmas ir yra pastatytas kaip vienas didelis teatras ir tik išmaniųjų technologijų t. y. grafinių dizaino nepanaudojimas tėra tik vienas didelis žingsnis, kuo šis filmas, tarkim, nėra panašus į „Piktadarės istoriją“ – juk istorijos atsivertimo esmė tai ta pati.

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šešėlių namai" / "Marrowbone"

Sveiki,

Esu iš tikrųjų visokių siaubo ir mistinių istorijų fanatikas ir kaskart sukirbu, kai gaunu galimybę ką nors pažiūrėti iš šios serijos filmų. Vienas laukiamiausių filmų buvo ispanų režisieriaus Sergio G. Sanchez filmas „Šešėlių namai“ (angl. Marrowbone) (2017). Na, režisierius yra dirbęs prie ispanų mistinio filmo, kuris, beje, man labai patiko, „Prieglauda“ (2007), tad beveik nekilo įtarimų, kad filmas pateisins mano lūkesčius.

Iš esmės neklydau, nors filmo pradžia ganėtinai simboliška ir klišinė – senas namas, į kurį įėjus „stebuklingai“ pamirštami prisiminimai, prie mirusios motinos ketveriukė ištiesia rankas ir prisiekia amžinai būti neperskiriami... Vis galvoji, kad šitiek  šablonų, šitiek nevykusių teatralizuotų ir nenatūralių klišių gausa užslopins visas žiūrovų jusles. Vėliau, žinoma, režisūriniai reikalai pagerėja ir žiūrovas panardinamas į mistinę istoriją, tad kiek daugiau tokių filmų matęs žmogus tikrai suuos, kad visu filmu metu su veikėjais yra kažkas kitaip. Tiesą sakant, dalį filmo mįslės įminiau vos tik jam prasidėjus, kita dalis – kaip tai įvyko, teko sulaukti jau filmo atomazgos.

Džiaugiuosi, kad režisierius susikvietė jaunosios kartos aktorius, kuriems jau keleri metai simpatizuoju ir, manau, kad bent keli iš jų turi realius šansus tapti tikrais veteranais. Jeigu turėčiau keletą priekaištų dėl režisūrinių sprendimų, tai stipriąja šio filmo dalimi visgi laikyčiau patį scenarijų – nuoširdžiai išbaigtas pasakojimas, kuriam pasibaigus tikrai aišku, kad jokio tęsinio nebus, nes jo ir nereikia. Filmas turi savito žavesio, baugumo, kriminalinio ir mistinio užtaiso, kuris leidžia kai kada pašiurpti. Gal visko norėjosi dar sodriau, dar labiau hiperbolizuoto, kaip antai nuostabiai atmosferiškai sukurtas „Kiti“ (2001), tačiau matyt režisieriui buvo svarbu išlaikyti balansą tarp siaubo ir realių įvykių filmo metu tokiu būdu slepiant kai kurias siužetines gijas. Šiaip tai vienas geresnių per pastarąjį pusmetį matytų mistinių siaubo filmų.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Renata Šerelytė "Žvaigždžių medžiaga"

Renata Šerelytė. „Žvaigždžių medžiaga“ – Vilnius: Alma littera, 2016 – 200 p.

Sveiki, skaitytojai,

Tie, kas žino šiuolaikinę lietuvių rašytoją ir literatūros kritikę Renatą Šerelytę, tas gali ją įvardyti kaip pakankamai universalią rašytoją, kuri rašo įdomias knygas tiek suaugusiems, tiek vaikams. Nuo paprasto kaimiško pasakojimo iki įmantrių fantasmagoriškų pasakojimų. Šįkart nusprendžiau perskaityti Metų knygos titului paauglių literatūros kategorijoje nominuotą knygą Žvaigždžių medžiaga. Prisipažinsiu – R. Šerelytės kaip vaikų rašytojos dar netyrinėjau, todėl buvo smalsu, kuo ši rašytoja šįkart nustebins.

Žvaigždžių medžiaga, kaip ir daugelis dabartinių šiuolaikinių kūrinių, skirtų paaugliams, neapsieina be vienintelio komponento – išmaniųjų technologijų, kurios, regis, yra būtinos, kad teksto pasakojimas atlieptų šiuolaikinio paauglio skaitytojo sociumą, leistų jam pasijausti, kad tekstas yra aktualus jo pasauliui. Neseniai skaityta Rebekos Unos knyga Atjunk tą paliudija – vaikai be stebuklinių dalykų dar žvalgosi ir tokių tekstų, kurie kalbėtų apie jų įpročius, kasdienybę ir atlieptų jų problemas. Iš esmės Žvaigždžių medžiaga tą ir daro, bet čia ne technologijos yra pirmoje vietoje, nors Timis ir bendrauja su sukurta Evelina, klasės mergaitės prototipu, bandydamas kompensuoti realybėje neužmezgamų santykių stygių. Problemos centre – kaip išgyventi trauminę patirtį, susijusią su klasiokės Evelinos mirtimi?

Siužetinė linija iš pažiūros nesudėtinga ir patogi jaunajam skaitytojui – aiški ir planinga pasakojimo struktūra pasakoja apie mokinuką Timį, gyvenantį pas aktorę senelę. Probėgšmais nupasakojamas emigravusios mamos ir sesutės Kamilytės gyvenimas – išskaidytas šeimos portretas primena bendrą Lietuvos šeimų tendenciją. Vaikai, palikti kapstytis vieni, todėl turėdami daug laisvo laiko prisiverda visokiausių nemalonumų. Neatrodo, kad Timis būtų problematiškas vaikas, tačiau jam gudrumo ir (savi)ironijos tikrai netrūksta. Autorė ironijos meistrė ir suteikia pojūtį, kaip kartais bręstantys paaugliai, lengvai perimdami suaugusiųjų bendravimo manieras, leidžia sau kurti paradoksalią pasaulėžiūrą, kurios dėka, pašiepiamas kartais pernelyg rimtas suaugusiųjų pasaulis. Pavyzdžiui, Timio motina, persisunkusi perdėto pozityvumo reiklumu: „Ji šventai įsitikinusi, kad pozityvumas galingesnis už visas pasaulio bakterijas (p. 20).“

Be Timio kasdienybės didžiąją pasakojimo dalį sudaro kriminalinė istorija, į kurią iš dalies įsivėlęs ir pats Timis. Prie močiutės „prisiklijavęs“ inspektorius Jūrų Vėplys, nuolat informuoja lakoniškais pokalbiais iš virtuvės ir Timis lyg mažasis detektyvas pildo savo nenuoseklų tyrimą. Čia jis reguliariai per planšetę bendrauja su savo sukurta Evelina, o atsiradusi iš nežinia kur paslaptinga katė įgauna paslaptingų žmogiškų galių ir paverčia teksto audinį kažin kokiu mistiniu, tarsi tikroji Evelinos dvasia nuolat migruotų iš onirinės erdvės į planšetę, nuo planšetės prie katės ir vyksta sunkiai paaiškinami dalykai, kurie knygoje atrodo ne tirštai mistifikuoti, bet veikiau aidi kaip pagrindinio veikėjo nuojauta ar net potrauminė reakcija.

Renata Šerelytė

Iš esmės kriminalinė istorija kiek nuvilianti, nes pernelyg primityvi – vaikų namai, privažiuojantis automobilis, socialinio dugno šeimynėlė ir net seksualinis išnaudojimas. Visa tai lyg per rūką, neryškinant ir neaudrinant jautraus jaunojo skaitytojo. Tokia atsargi taktika irgi pateisinama, juk istorija pasakojama iš Timio perspektyvos. Visgi tekste žavi moksliniai inkliuzai apie Visatą, juodąją materiją, sielos ilgesį, žvaigždžių medžiagą. Šie trumpi „pasvajojimai“ iš tikrųjų leidžia stabtelti Timio kasdienybėje ir pasijusti vaiku, svajojančiu apie išties kažką pakylėto, antgamtiško, kažko neapčiuopiamo ir nematerialaus, ko negali užpildyti planšetėje programinė Evelina.

Renatos Šerelytės stilius be ironijos pasižymi lakoniškumu ir, bent jau man, sukėlė skubotumo įspūdį. Paaugliui skaitytojui, kuris nemėgsta ilgų filosofinių manevrų, o tik konkrečius vyksmus bei neužtęsimą, tai gali pasirodyti kaip pliusas. Nekamuoja ir ilgais dialogais, klampiais aprašymais, nors štai atgulus Timiui į ligos patalą ir ėmus kliedėti, nejučia prisiminiau, jog jau kelinta lietuvių autorės knyga paaugliams, kai šis atgulimo į ligos patalus motyvas vienaip ar kitaip kartojasi ir jau intuityviai žinau, kad po tokios ligos santykiai pagerėja, atomazga artėja ir viskas išsisprendžia lamingai, todėl primena įsigalėjusią klišę. Nepaisant visko, knyga skaitosi greitai, įvykiai rutuliojasi kaip ir priklauso populiariosios literatūros nišoje – greitai, efektingai, savaime suprantamai. Džiugu, kad paties teksto potekstės visgi skleidžiasi kur kas plačiau nei būtų galima numanyti – juk svarbiausia čia ne nuotykis, nors ir primena pasakojimas nuotykių literatūrą, bet tam tikras vaiko brandos, virsmo į suaugusiųjų pasaulį išbandymas, kuris toli gražu nėra toks jau lengvas.

Knygos aktualumas traukia skaityti, naujųjų laikų atributai neužgožia nuo caro maro laikų esminių vaikų problemų – santykiai su tėvais, pritapimas, dvasiniai išbandymai. Keičiasi tik daiktai, tačiau ilgesys pamatinių vertybių nesikeičia, kaip nesikeičia ir pati žvaigždžių medžiaga, o tik jos forma. Taigi.

Jūsų Maištinga Siela