Vakar pirmąkart
susidūriau su Maya Grey ieškodamas,
kas galėtų tą akimirką įkvėpti, kitaip sakant, meditacinės muzikos, ėmė ir
išmetė man Mayos Grey meditacijos įrašą (juo dalinuosi žemiau). Visiškai
suprantu, kad kai kam ši informacija blokuojama ir tiesiog neprieinama dėl
veikiančių programų, skepticizmo ir t. t., bet gal kas nors ryšis pamedituoti
pagal šį puikų veldės balsą. Bet kokiu atveju, dalijuosi citata iš tos
meditacijos, kuri, sakyčiau, ir yra ne tik šios meditacijos, bet ir viso mūsų
apsisprendimo, čia ir dabar būti laimingais ir sąmoningais, esmė. Nes tik nuo
mūsų pačių priklauso, kokia yra šioji realybė.
Jeigu susidomėjote,
galite apsilankyti Mayos Grey tinklapyje: www.mayagrey.com
Apie Petro
Gražulio problemas ir elgesį galima kalbėti iki begalybės – verkti ir juoktis,
verkti ir juoktis... Paskutiniu metu ši persona kažkaip neišlenda itin į eterį,
tačiau vis tiek, manau, vieną dieną vėl suspindės savo absurdo idėjomis, tad
negaliu ateičiai nepasidalyti protingos Aušros Maldeikienės pasakymu, patarimu,
kaip iš tiesų reiktų bendrauti su Petru Gražuliu.
Būna, kada
knyga paliko gerą įspūdį, bet galvoji, kaip būtų gerai dar ką nors lietuviškai
perskaityti iš šio autoriaus repertuaro, tačiau nieko neturime. Tiesą sakant, austrų
rašytojo Robert Seethaler antrojo
romano „Tabakininkas“ išvertimas manęs nė kiek nenustebino, nes pirmasis
vertimas „Visas gyvenimas“ turėjo gan gerą pasisekimą tarp intelektualų skaitytojų.
Džiaugiuosi
indų rašytojos Arundhati Roy staigiu
vertimu į lietuvių kalbą „Didžiausios laimės ministerija“ – prieš daugiau nei trylika
metų didžiulį įspūdį man buvo padariusi „Mažmožių dievas“, kad iki šiol slepiu
šią knygą ir niekam neskolinu. Tikiuosi vieną dieną prie jos prisėsti ir
perskaityti iš naujo – įdomu, kaip naujomis, jau kiek literatūrą
pavaikščiojusiomis, akimis atrodytų šis įstabus romanas?
Kanadiečių
režisierius Denis Villeneuve man puikiai pažįstamas iš tokių filmų kaip „Moteris,
kuri dainuoja“ (2010) bei „Atvykimas“ (2016), tad net nežinau, kas ilgą laiką
mane stabdė pažiūrėti puikiai įvertintą kriminalinę dramą „Kaliniai“ (angl. Prisoners)
(2013). Tiesą sakant, man režisierius kur kas labiau patiko, kai jis dirbo su
prancūziška rinka, pavyzdžiui, jo šokiruojantis filmas „Moteris, kuri dainuoja“
net po daugelio metų rezonuoja savo egzotiška kompozicija ir sudėtingu siužetu.
Iš esmės visko, ko besiimtų šis režisierius daugiau ar mažiau verčia suklusti, tad
ateityje tikrai norėsiu pamatyti jo filmą „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“,
nors, pavyzdžiui, „Sicario“ manęs absoliučiai nesudomino, kad antrąją dalį net
nebesivarginau žiūrėti...
Kalbant apie „Kalinius“
– tai išties įtraukianti įtempto siužeto drama apie pagrobtus vaikus ir keršto
bei tiesos ištroškusį tėvą. Slogi atmosfera, slogios emocijos, gilios traumos –
visa tai mėgsta dažniausiai tikrieji kino gurmanai, kuriems kinas nėra vien tik
pramoga. Puikiai išvystytas scenarijus turėjo visus šansus kito režisieriaus rankose
tapti eiliniu kriminaliniu trileriu, tačiau jis sugebėjo visą medžiagą pakylėti
iki vidinės veikėjų tragedijos, atskleisti vidinį rezonansą, todėl bet kokiu
atveju filmas puikus, kad ir trunkantis beveik pustrečios valandos.
Pagrindinius vaidmenis
sukuria puikiai žinomi Holivudo aktoriai Hugh Jackman bei Jake Gyllenhaal,
kurie retai pasirodo kokiose nors visiško pigaus absurdo filmuose. Drąsiai galiu
teigti, kad filmas „Kaliniai“ iš esmės yra tas didysis kinas, dėl ko verta
traukti į kino sales, nors galima įžvelgti tam tikrų dėsningų ir nuspėjamų
filme aplinkybių, kai kada perdėto didvyriškumo tonacijos aukojantis, darant
tam tikrus veiksmus, tačiau finalas, kuris atperka savo neteisingumu iš tikrųjų
paliudija kino galią, kai iš esmės nepataikaujama žiūrovui su happy end pabaigomis, o iš tikrųjų, kaip
gyvenime ir būna – prisišikai į
kelnes, tai ir dvokia per tris metrus.
Visgi filmas šį
bei tą priminė. Toks savotiškas kelių gerų filmų miksas, kaip antai
amerikietiška versija „Paslaptis jų akyse“, kriminalinį seną gerą filmą „Septyni“.
Svarbiausia, kodėl filmas pavyko, manau, yra pasirinkta teisinga tonacija, kad
nusikaltimas tai nėra nuotykis, kurį reikia patirti, kad sujaudintum ir iš
dalies pateisintum žiūrovo lūkesčius, o patirtį tą slegiantį atpirkimo,
atsakomybės ir iš dalies beprotybės potyrį.
Taip, kol kas
nematau jokio perspektyvesnio ir genealesnio Lietuvoje teatro režisieriaus už
Oskarą Koršunovą – savitas stilius ir braižas, savita medžiagos interpretacija,
magiška ir kartu kontraversiška scenografija... Būtų galima daug ką vardyti
apie Koršunovo teatrą, bet šįkart pasidalysiu trumpai apie jo pastatytą
spektaklį „Katedra“, remiantis
Justino Marcinkevičiaus kadais parašyta pjese.
Pirmas įspūdis,
kad didingos katedros statybos scenografijos terpėje rutuliojasi savotiška V.
Hugo „Paryžiaus katedros“ ir V. Šekspyro „Romeo ir Džuljeta“ miksas. Tamsus,
kone gotikinės atmosferos pasakojimas turi tai, kas iškart mane kaip žiūrovą
nuginkluoja – prieblandos misticizmą, davatkišką tarnystę, po kuria slepiasi
žmogiškosios aistros, dvilypumas. Pagrindinis veikėjas – Vilniaus arkikatedros
architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius, grįžęs iš Europos patiria (ak, kaip
netikėta!) regėjimą apie katedrą, kuri turi būti pastatyta ant senosios griuvėsių.
Na, tada ir
prasideda aistros dėl finansavimo, meilė vienuolei Ievai, kuri susilaukusi
sūnaus nuo Vilniaus vyskupo. Kaip priklauso gerai tragedijai – daug mirčių,
neteisybės, istorinio konteksto. Visgi man O. Koršunovas patinka tuo, kad jis
pjesėse geba iškelti nūdienos aktualijas ir šioji gotiško, barokiško ir
klasicizmo persipynusių mentaliteto pasaulyje iškelti modernią idėją apie
kiekvieno iš mūsų katedros statybas ir tos statybos griuvėsius t.y. savotišką
vertybių, disciplinos ir vidinės ramybės katedrą viduje. Ką kiekvienam iš mūsų
reiškia toji katedra? Ką ji atspindi? Geriausiai viską užbaigia liaudiška daina
su egzistenciniu klausimu „Kaip man dabar būti?“ Kai katedros pasaulyje griūva,
meilė čia yra, čia nėra, kai viskas taip nepastovu ir didingumas tampa
niekingu, iliuzija per tiršta... Iš esmės kaip būti tame nepastovume tarp karų
ir nelaimių? Kur tas Dievas, kuris turėtų mus apsaugoti? Tokie klausimai „kybo“
pasibaigus spektakliui. Ir tie klausimai teisingi ir smelkiantys dabartį, kaip
kiekvienam iš mūsų atrasti tą teisingą koloną, kuri taptu ramsčiu ir užuovėja
nuo neteisybės ir karo?
Gera Mariaus
Repšio vaidyba, puiki scenografija, kuri turi ir nacionalistinių tautiškų
motyvų, bet kartu atspindi visos Vakarų Europos istorinį portretą... Nežinau,
man visada Koršunovas palieka įspūdį, dažnai po karnavališka pateiktimi,
rėkavimais lieka toji tyroji egzistencinė nata, kuri nuginkluoja. Visumoje „Katedra“
judanti, progresyvi ir statoma spektaklyje kaip Sizifo mite vėlei iš naujo tam,
kad ji būtų nugriauta.
Amerikiečių
filmas „Amerikos gyvūnai“ (angl. American animal) (2018) toli gražu nėra koks
dokumentinis filmas apie gamtą, tai itin amerikietiško stiliaus kriminalinė
drama apie apiplėšimą ir dviejų jaunuolių svajonių įgyvendinimą.
Daug gerų kino
kritikų atsiliepimų gavusi drama, tiesą sakant, žiūrėjosi itin sunkiai. Visų pirma
puiki režisūra, puikus siužetinis montažas, kuris tikrai demonstruoja
režisieriaus potencialą. Atmosfera kuriama dviem pasakojimo perspektyvomis – du
jaunuoliai tarsi per dokumentiką pasakoja apie savo apiplėšimo planą, todėl
retsykiais pateikiamos kelios perspektyvos tos pačios situacijos, kuriant
apskritai sujaukto filmo įspūdį. Lyg ir potencialas yra, lyg ir montažas yra ir
daugiavariantinė pateiktis yra, tačiau filmas absoliučiai negyvas... Nė per
velnio nagą nejaudina pats siužetas – dar vienas nykus crazy vyrukų noras praturtėti ir nusikalsti, nes gyvenime turėjo ne
kažin kokius pavyzdžius, nors ir žinodami, kad visa tai geruoju gali
nesibaigti, jie vis tiek paveikti veliasi į tą kriminalą – nuobodu. Šiek tiek
priminė nelabai sąmoningą filmą „Kokainas“ su J. Deppu ir P. Cruz – nuspėjama,
neįdomu, vietomis net banalu.
Pernelyg daug
kine mačiau apiplėšimų ir pernelyg paviršutiniškai pateiktos tos pačios ar
paralelinės istorijos versijos. Tikslas šio filmo, žinoma, yra pramoga, tačiau
nepajutau jokio džiaugsmo. Tiesą sakant, gėrėjausi vien tik aktorių vaidyba – „Šventojo
elnio nužudymo“ aktorius Barry Keoghan bei „Amerikietiškų siaubo istorijų“
žvaigždė Evan Peters, kurie išties įtikinami bet kokiuose projektuose, kuriuos
man tenka matyti. Visumoje filmas man surūgęs, tamsus, neoriginalus, matytas,
atsikartojantis ir kaip kino meno mėgėjui man absoliučiai nuobodus.
Senoji geroji
tyla, tiek išaukštinta Rytų filosofijoje, mums, vakariečiams, tai briliantas,
dienos aukštoji nata, žinoma, jeigu mums pavyksta ją suskambinti. Anglų poetė
Emily Dickinson (1830-1886) yra pasakiusi, kad tyla arba, kitaip sakant, nieko nesakymas
yra kur kas išsamesnis už ilgiausią litaniją. Šįkart neturiu galvoje šaltą
atsiribojimą, abejingumą, ignoravimą, bet priešingai – šypseną, pasitikėjimą,
apkabinimą. Tas buvimas tyloje pranašesnis už galingą žodį. Kartais.
