Šios
dienos citata priklauso Logan Pearsall
Smith (1865-1946) britų ir amerikiečių eseistui ir visuomenės kritikui.
Išsilavinęs vyras buvo labiausiai žinomas dėl savo aforizmų, kurie tapo plačiai
pasklidę po Vakarų pasaulį. Šiandien vienas iš jų yra apie gyvenimo siekius, kuriuos
mums jau nuo mokyklos pradinių klasių kala į galvas, kad reikia stiebtis,
siekti, kad reikia planingai ir atkakliai nepasiduoti, tačiau niekas taip
niekada ir nemokina, kaip po to tais vaisiais mėgautis.
Ironiška,
bet šis aforizmas tarsi ir šaiposi iš tų siekėjų, kuriems gyvenimo tikslu
virsta jau net ne pats tikslas, bet procesas. Mėgautis savo rezultatais, kad ir
kas tai bebūtų, manau, reikia su dėkingumu, pagarba ir meile sau ir pasauliui.
Paskutiniu metu to mokausi – tiesiog mėgautis savo mažais pasiekimais, netgi
elementariausia sėkme, kuri (beje, jeigu tikėsime, kad pasaulyje nė plaukas
nenukrenta be Dievo žinios), vadinasi, taip pat yra neatsitiktinė. Taigi
kviečius Jus visus mėgautis savo mažytėmis pergalėmis, nes... Mes to verti!
Šios
dienos dainos rubrikoje negalėjau nepaminėti Jurijaus Veklenko, kuris vakar vėlai vakare laimėjo kelialapį į
Euroviziją. Jis buvo laikomas vienu iš favoritų, bet laurus jau žarstė Monikai
Marijai... Šiandien gerai apgalvojus visus pasirodymus ir kiek kiekvienas atlikėjas
ten įdėjo darbo ir kokia nuostabiai unikali ir seksualiai laisva tampa Lietuva –
juk pusė pasirodymų turėjo vienokius ar kitokius LGBTQ pasirodymo motyvus, kas
apskritai prieš kokius 15 metų buvo sunkiai įmanoma tokiose atrankose.
Vertinant
pasirodymus, man vienas įdomiausių buvo kaip asmenybė Alien Chico, kuris
sujungė iki tol nematytą tautinį įvaizdį su Drag Queen ir atrodė išties
įspūdingai. Manau, kad toks pasirodymas „Eurovizijai“ itin tiko, o ir daina
tokia įdomi, bet ją paniūniuoti nesugebėčiau net ir iš dešimto sykio. Patiko
Antikvariniai Kašpirovskio dantys su „Mažule“ – įsimenantis priedainis, tačiau
pats įvaizdis „Europai“ didžiajai daliai atrodytų nesuprantamas (ten „bardakėlis“
man niekada nesižiūri), nes tokį turėjo kažkas iš Moldovos ir jiems absoliučiai
nesisekė. Mūsų kontekste tai išties gera daina.
Monikos
Marijos baladė, kad ir kaip gerai, kad ir kaip profesionaliai atliktų, atrodo
na... klasiškai nuobodi „Eurovizijos“ konkursui. Lietuviai liko, mano
supratimu, per viduriuką su „saugiu“ konservatyviu variantu, atsisakę
ekstravagancijos, pasirinko tiesiog gerą popsinį kūrinį, kuris, kaip vienas
atsakingas komentatorius iš užsienio pasakė apie Jurijaus kūrinį: tai išties
puikus kūrinys, pop kokybės rodiklis, tačiau mes „Eurovizijoje“ norime ko nors
išskirtinio, kas išsišoktų, išsiskirtų, būtų įdomu... Šįkart prie kokybės mes
norime išskirtinumo. Manau, sutinku su šiuo komentatoriumi, kad kūrinys „Run With The Lions“ yra išties geras,
jį ne gėda siųsti, tačiau norint rezultatų „Eurovizijoje“ nebeužtenka nei
kokybės, nei gero ir tvarkingo vokalo, reikia čia kaip sporte –
ekstravagancijos, įžūlumo, na, o tokios dainos kaip Jurijaus (su visa pagarba
jam), manau, liks kažkur per aukso viduriuką. Kaip, manau, Monikos Marijos
daina irgi.
Pasiklausykime
Jurijaus dainos „Run With The Lions“:
Žodžiai
/ Lyrics
Jurijos Veklenko – Run With The Lions
If you wanna see, just open your eyes
If you wanna breathe, let’s go outside in the open
Azijos
turtų pripumpuotas filmas „Pasakiškai
turtingi“ (angl. Crazy Rich Asians)
(2018), vos tik pasirodęs tapo tikra sensacija, nes puslapyje rottentomatoes.com tapo vienu geriausiai
įvertintu filmu. Tiesa, iš pačių žiūrovų po kiek laiko apie filmą pradėjo
sklisti kalbos, kad filmas gerokai pervertintas, na, o dabar, pavyzdžiui, IMDb
bazėje jo reitingas siekia vos septynetą. Nepaisant visko, norėjosi kažko įnoringai
spalvingo, kas atitiktų gerą pramoginį filmą, kurį žiūrėdamas nesijaustum
absoliučiai bukas, nesuprasdamas lėkštų juokelių. Sakyčiau, „Pasakiškai
turtingi“ pateisina tokius lūkesčius.
Spalvingame
kone karnavaliniame filme daug pompastiškos prabangos. Istorijos principas kaip
Pelenės pasakoje – turtuolio motina nepripažįsta amerikietės emigrantės ir
nenori, kad ji taptų jo sūnaus žmona ir tą kuo ryškiausiai parodo savo
manieromis. Daug prabangių kadrų tėra tik menkas atspindys, kaip kartais
turtuoliai (ir nebūtinai azijiečiai) švenčia savo vestuves. Nepaisant azijietiškos
kultūros niuansų ir gausybę šios rasės aktorių, filmas absoliučiai amerikietiško
braižo ir primena netgi „Pagirios Las Vesgase“ stiliuką – daug alkoholio,
linksmybių, paviršutiniška meilės istorija su paviršutiniškomis Pelenės
problemomis: sudievintas motinos kultas, turtingųjų galia, į kurią neįsiliesi,
jeigu esi skurdžius... Ir tas vėlgi cinkelis, kad amerikietiškoji vidutinė
kultūra (laisvumas, paprastumas, ale nenoras puikuotis), kuo pasižymėjo
pagrindinė veikėja, yra kur kas geresnis vertybinis variantas už išlepusius ir
tik savo prabanga besimėgaujančius azijiečius. Žodžiu, filmas atrodo kaip ir užsakytos
varžybos, kuris dar kartą patvirtina, kad prieš Ameriką negalima sakyti nė
pusės blogo žodžio: Amerika – 1, Azija – 0. Rungtynės baigtos.
Žinoma,
filmą pagyvina tas dinamiškas vaizdų kaitaliojimas, egzotiški vaizdai ir net
patys aktoriai. Jeigu ta pati istorija būtų primesta vien tik amerikietiškai
versijai su amerikiečių aktoriais, tada filmas nė per pusę su tokiomis pat
scenomis neatrodytų toks geras, koks yra su tuo vargšės skurstančios Azijos žiūrovui
į sąmonę įstrigusiu kontekstu, kuriame, pasirodo, dar yra ir tokių pakvaišusių
turtuolių... Kultūrinis mąstymo laukas ir visos žinios apie socialinius
niuansus dar kartą patvirtina, kiek daug mes gauna informacijos apie
amerikietiškos viduriniosios ir turtingosios klasės socialinius gyvenimus ir
kiek mažai apie Azijos. Todėl šiuo atveju dėl egzotikos nesiginčiju, filmas
strategiškai apgalvotas, nes tikrai įdomiau žiūrėti apie azijiečius turtuolius
nei apie turtuolius amerikiečius. Filmas linksmas, filmas pasakiškas, filmas hiperbolizuotai
melodramatiškas, filmas prabangiame lukšte su tokiu paprastu turiniu, kad
besimėgaujant staiga apima jausmas, kad ankstėliau tokių istorijų didaktiką
kartojosi iš filmo į filmą, bet tie filmai neatrodė tokie puikiai nublizginti
kai „Pasakiškai turtingi“.
20-oji,
bet nepaskutinė Vilniaus knygų mugė buvo šiemet man labai trumpa. Vos penketas
gražių valandų, kurias „iššvaisčiau“ daugiau ne tiek renginiams, kiek gerdamas
kavą ir kirsdamas karbonadus šurmulingoje valgyklėlėje. Kadangi taip nutiko,
kad pavyko tik penktadienį iš ryto, tad grandioziniuose renginiuose
nedalyvavau, nors žmonių nestigo, bet įsivaizduoju, kas Knygų mugėje dėjosi
šiandien, šeštadienį, kai žmonės turi laisvadienį.
Ko
vykstama į knygų mugę? Ogi knygų ir renginių. Duonos ir žaidimų. Su renginiais
man sunku, nes visada dubliuojasi ir atrodo, norisi ten nueiti, ir ten, o
stabilumo taip ir nėra. Dažniausiai jau renkiesi tą autorių, kurį nors kiek pažįsti,
esi jį skaitęs. Šiemet, beje, renginiuose beveik nebuvau. Įkišau visur nosį po
truputį, labiau užsisėdėjau Aušros Kaziliūnaitės pristatyme apie Marinos
Abramovič knygą „Eiti kiaurai sienas“, kriterijus – nes skaitęs. Kaip tokiais
atvejais ir būna, kalbama apie asmenybę, o ne apie knygą – bet ar kaip nors
kitaip galima?
Deja,
nemačiau Martynenko užmėtymo triusikais ir liemenėlėmis. Bet galvoju, kad tokie
„skandalingi“ performansai pasiteisina kaip puiki reklama. Kas kitąmet atsiveš „tačkę“
mėšlo? Dėl kvapo... Pala, nepavokite šios idėjos, nes ji – mano! Šiaip Knygų
mugėje prabėgau per stendus kokius tris-keturis kartus ir nusipirkau tai, ką
daugmaž nusipirko ar gavo dovanų visi literatūros gurmanai. Nesunku tą
pasitikrinti internete, apžiūrėjus jų nufotografuotas knygas. Šiemet,
priešingai nei pernai, žinojau kiekvieną knygą, kurią pirksiu. Nors galvoje ir
skaičiavau, jeigu pakentėjus ir palaukus kokioj Maximoj 40 proc. nuolaidos,žinoma, knyga bus pigesnė, bet vat... Kaip čia neparsiveši iš Knygų
mugės karčiausių naujienų?
Dalinuosi
grobiu. Ir neklauskite, kad... visa tai turėsiu laiko suskaityti.
