Vienas
geriausių straipsnių paskutiniame „Literatūra ir menas‘ (Nr. 3692) buvo Donato
Petrošiaus pasidalijimas apie minkštąją galią, kuri veikia ir meno pasaulį. Neseniai
į kinų kalbą išverstas visas pulkas lietuvių poetų, kurie džiaugėsi, jog „prabilo“
tokia egzotiška kalba, tačiau D. Petrošius iškėlė moralinę dilemą ir teigia,
kad tai tam tikras moralinis žlugimas, nepabijokime ištarti to žodžio, tai ir
išdavystė.
Nors
straipsnyje yra išsakyta ir D. Petrošiaus pozicija, tačiau nesunkiai galima iš šios
pozicijos priskaldyti daug malkų. Sutinku, kad Kinija yra didžiulė politinės
arenos lošėja ir neretais atvejais didelė agresorę, invazinė valstybė, kuri „įleido
nagus“ į daugelį sričių. Menas ne išimtis. Jau nuo Dalai Lamos pirmojo vizito
Lietuvoje ir po to, kai atvyko Kinijos prezidentas, tapo aišku, kad mūsų
politikai yra dviveidžiai palaižūnai. Kalbant apie menininkų poziciją, leisti
publikuoti komunistinės Kinijos bazėse, atmetant kaip politinę priemonę „prisijaukinti“
Lietuvą kaip dalį Vakarų sraigtelį, manding, daugelis neskiria, kad jie visi
tėra tos supervalstybės įkaitais.
Žinoma,
galima laikytis tos visuotinai banalios pozicijos, kad menas ir politika yra du
skirtingi dalykai, kaip antai „Eurovizija“ ir politika nipričiom, tačiau
akivaizdu, kad viskas yra politika, nori to ar nenori, todėl, mano galva, tik
nuo paties rašytojo, menininko priklauso versti jį į kinų kalbą, ar neversti,
ir tai yra jo asmeninės pozicijos, įsitikinimų išraiška, palaikant Tibetą ir
visus tuo milijonus žmonių kankinamų koncentracijos stovyklose.
Žiūrėdamas
naujausią devintą „Amerikietiška siaubo istorija: 1984“ (angl. American
Horror Story: 1984) sezoną, vis galvojau, kuris iš aktorių galėtų pelnyti „Emmy“
nominaciją, tačiau nė vienas veikėjas manęs iki galo neįtikino. Priešingai nei
pirmieji penki sezonai, atrodo, „Amerikietiška siaubo istorija“ pamažu
išsikvepia ties sudėtingais, estetiškais ir įdomiais personažais, kaip antai aktorė
Jessica Lange, dėl ko iš esmės būdavo verta žiūrėti šį serialą. Šiandien „1984“
atrodo sezonas be aiškių lyderių, tačiau su aiškiomis nuorodomis į klasikinius
siaubo filmus, siaubo kino klišes ir, žinoma, devinto dešimtmečio madą.
Nesuklysiu
sakydamas, kad sezono pavadinimas smarkiai asocijuojasi su George Orwell romanu
„1984-ieji“, tačiau su pačiu romanu nieko bendro neturi. Šie metai – tai siaubo
klasikos metai, kada siaubo kine įsigali tam tikros siaubo kino klišės kaip
antai „Penktadienis, 13-oji“ ar tas pats „Helovinas“, „Košmaras Guobų gatvėje“
bei „Kruvinos skerdynės Teksase“. Visuose panašaus laikotarpio filmuose
vaizduojama grupelė naivių jaunuolių, kurie apsistoję kur nors atokiau nuo
miesto yra vienas po kito išskerdžiami. Šįkart serialo kūrėjai perėmę šių filmų
kompozicijos ir pasakojimo elementus kuria šį sezoną ir pasakoja apie grupelę
jaunuolių, kurie vasarą sumano praleisti Redwood‘o stovykloje, kurioje prieš
daugel metų buvo įvykdyta masinė žmogžudystė, o serijinis žudikas sulaikytas,
bet – o siaube, kaip netikėta! – kaip tik tuo metu jis pabėga iš psichiatrijos ir
skuba atgal į nusikaltimo vietą, kad pratęstų tai, ko nebuvo užbaigęs prieš
daugel metų...
Nuo
pat pirmųjų serijų aišku, kad kūrėjai stipriai, kaip visada, padirbėjo su tiriamąja
laikmečio medžiaga, kuri dažnai neišprususiam žiūrovui vargiai žinoma, todėl
neretai norint išsiaiškinti epochos ištakas, tenka „pasiguglinti“. Kad ir tas
faktas, kai satanizmo priveiktas devinto dešimtmečio serijinis žudikas Richard
Rodriguez, kuris vienoje serijoje pakyla į orą, nes į jo kūną įeina pats šėtonas,
yra iš tikrųjų egzistavęs, kaip ir nemažai kitų antraeilių veikėjų, kurie šiame
sezone nėra itin pastebimi ir įtaigūs dėl vienos labai svarios priežasties. Autoriai
vadovavosi jau gerokai išsikvėpusia devinto dešimtmečio siaubo kino pasakojimo maniera,
kuri prasilenkia ir su įtaiga, ir su sveika logika. Čia man kiek priminė vieną
silpniausių „Amerikietiškų siaubo istorijų“ šeštąjį sezoną „Ronaoke košmaras“,
kuriame buvo remtasi siaubo kino kliše tampytis paskui save vaizdo kamerą ir
pasakoti „Bleiro raganos“ technika kiek neįtikinamą istoriją.
Prieš
tai buvęs sezonas „Apokalipsė“, kuris stipriai rišosi su „Kulto“ bei „Žmogžudysčių
namas“ sezonais, žadėjo sukabinimą su šiuo sezonu, kadangi tai iš esmės irgi
pasakojama vaiduokliška istorija – mirę Redwood‘e žmonės pasilieka amžiams
įkaltinti stovykloje ir gyviesiems rodosi kaip iš tikrųjų likę gyvi žmonės,
tačiau kūrėjai šį sezoną kompoziciškai atskyrė nuo kitų ir sąsajų nebelipdė. Kitą
vertus, tai gana dinamiškas sezonas, kuriame nemažai judesio. Yra net 4-5
serijos skirtos vien kraupiam pasilakstymui naktį po mišką ir ežerą, kai
siautėja vienu metu net trys serijiniai žudikai. Vienas iš jų ausis nupjaunantis
Ponas Skambutis ir satanizmo iškreipto kulto priveiktas Rodrigesas.
Tiesą
sakant, šios serijos kartu tampa ir sezono vilkduobe, nes iš serijos į seriją
atsikartoja tie patys motyvai, įtaigių veikėjų neturime, o žmogžudysčių scenos,
neskaitant tikrai vykusios, kai vienas iš jaunuolių vos nesudeginamas
orkaitėje, beveik nėra, jos labiau kuriozinės, absoliučiai, kas ir būdinga
devinto dešimtmečio siaubo kinui, atrodo labai dirbtinos ir netikroviškos,
todėl stinga įtaigumo. Kai kas netgi priminė Ryan Murphy paralelinį nelabai daug
dėmesio susilaukusio projekto „Scream Queens“, kur hiperbolizuotas juodasis
humoras žudant užgožia bet kokį siaubą ir mirtis tampa teatralizuotu smagiu
farsu.
Kitą
vertus stipriausias šios sezono koziris tebėra, kaip ir ankstesniųjų sezonų,
istorijos kompoziciniai elementai. Traukiant sezonui prie pabaigos iš 1984-ųjų
į 1989-uosius, atsiranda baltųjų dėmių lopymas, sukuriamas tikrasis Redwood‘o vaiduoklyno
vakuumas ir iš tikrųjų jaučiamas atotrūkis ir nostalgija šiam dešimtmečiui. Iš chaotiškų
gabalėlių pagaliau sulipdomas visas šių žmogžudysčių, keršto ir gerojo žmogaus
pasaulėlis, apipintas magijos ir mistikos. Kaip visada veikėjai slepia savo paslaptis,
yra vieni su kitais sudarę slaptus kontraktus, turi savų kėslų, kurie iš
pradžių nežinomi nei veikėjams, nei žiūrovams. Man patinka, kaip scenarijus
išdėstytas šiame sezone ir tik po paskutiniosios serijos galima šiek tiek
atsikvėpti, pamiršti visas priekabes, visus nepatikusius ir neįtikusius šio
sezono dalykus ir iš tikrųjų suprasti kūrėjo strategiją ir pasirinktą tokį
pasakojimo braižą.
Visgi
nepasakyčiau, kad šis sezonas vienas geriausių ir toks, kuris iš tiesų
priverstų laukti kiekvienos serijos, toli gražu, nebeprimena ir pirmųjų auksinių
sezonų, kada serialas atrodė išties novatoriškas, bet vien iš noslatgijos
galima pažiūrėti.
Klaipėdos
dramos teatrą ne juokais atgaivino latvių režisieriaus Elmārs Seņkovs sukurtas
spektaklis pagal vokiečių dramaturgą Bertoldą Brechtą ir jo garsiąją pjesę „Motušė
Kuraš ir jos vaikai“ (1938). Iš esmės tai gerokai sumoderninta pjesė, adaptuota
ir apeliuota į šių dienų norą ginkluotis ir gintis nuo velniai žino ko. Prieš trejetą-ketvertą
metų vėl suintensyvėjo informacija propaganda, kad neva rusai puola, reikia
grąžinti karinę prievolę, vėl skirti daugiau pinigų krašto gynybai ir, žodžiu,
užsiiminėti karo verslu.
Spektaklis
„Mama drąsa“ iš tikrųjų atskleidžia dvejopą požiūrį į karą. Vieni jaunuoliai
tai laiko vyriškumo žyme ir atvirai žavisi, nes tai yra jų gyvenimo prasmė, o
tokios motinos, kurios nori apginti savo vaikus, priešinasi karo tragedijai. Šiuolaikinių
šauktinių-verktinių ašaros ir Bertoldo Brechto pjesės sukryžminimas, manding,
pasirodė dabar toks aktualus, kai atvirai erdvėje romantizuojama karinė galia,
pratybos ir tuo žavimasi kaip antai „tobulėjimas-draugystė-ištvermė-vyriškumas“
ir tai iškreipiama kaip vertybė visuotinėje erdvėje iki absurdo, man norisi
sakyti, kad spektaklis vėlei įžiebia politinę diskusiją manyje.
Pagrindinį vaidmenį atlieka aktorius Darius Meškauskas, už šį vaidmenį pelnė auksinį scenos
kryžių. Vyras atlieka moters, motinos vaidmenį ir tai vizualiai ir energetiškai
efektyvu, kadangi priešina vyriškuosius ir moteriškuosius stereotipus, todėl scenoje
mes matome kartu ir farsą, ir akivaizdų padidinamuoju stiklu išryškintus
kvailus stereotipus apie tai, kad karas yra vyrų ir vyriškumo performansas, o
moterys tik teikia maistą ir gimdo vaikus.
Būtent
D. Meškausko vaidmuo kibirkščiuoja charizma ir juo patikėti neįmanoma, kaip ir
klaikiai karo aplinkybių bei ekstremalių, nežmogiškų pasirinkimų draskoma motina,
kuri pamažu netenka visų savo vaikų. Atrodo, tai grynų gryniausia Antigonės
tragedija, tačiau čia pat išlenda karkasai, jaunuolių karo išpažintys kaip iš Svetklanos
Aleksijevič dokumentikos „Cinko berniukai“, čia pat pateikiamos šiuolaikinių
šauktinių pozicijos, lengvu rakursu išvengiant politizavimo. Kaip gerai, kad
spektaklis nepakrypo patriotiškumo didaktika, nes tai būtų didžiausias „pravalas“
ir teatro žlugimas. Spektaklis, kaip ir būdinga beveik visiems gerų režisierių
darbams, išlaiko neutralią poziciją t. y. pateikia karo suluošintos moters
paveikslą ir savimi besididžiuojančių bukagalvių jaunuolių karo narcizų
paveikslus. Kas čia koktu? Manau, neverta atsakyti, nes kiekvienas žiūrovas ras,
kurią pusę palaikyti, o teatro pažadas išlaikytas tas pats: neatsakyti ir
nemokyti, o iškelti klausimą patiems žiūrovams.
Negalėjau
nesižavėti scenografija. Besisukančia teatro scena, kuri nuteikia ilgai
amžinybės kelionei kosmosu, visaip kaip planetariume, tačiau papasakojama
amžinybės taikos ir karo istorija vienoje epochoje, kuri tokia išsilydžiusi,
kad čia nebesvarbus laikmatis, jis tinka čia ir dabar, tiks rytoj ir tiks istorijai
prieš 100 metų. Džiugu, kad atsinaujinusios Klaipėdos dramos teatro patalpos
išnaudoja besisukančios scenos galimybes ir tai taip tiko šiam spektakliui!
Žodžiu, esu tikrai patenkintus „Mama Drąsa“.
Mėgstu
visokiausius filmus apie rašytojus ir tapytojus, tačiau jau kuris laikas vis
įsivaizduoju, kad žiūrėdamas tokius filmus, regiu visgi ne iš faktų sudurstytą
tiksliai restauruotą gyvenimo audinį, o veikiau režisieriaus interpretacijos
galią sukurti pagarbos gestą menininkui, bet ir pratęsti tas legendas apie
rašytojus, kitaip sakant, neretai būna, kad filmas supažindindamas su tam tikrais
kūrėjų darbais ir jų įtaka meno pasauliui, sukuria kiek dirbtiną, netikrą,
tačiau dažno žiūrovo trokštama asmenybės kulto paminklą. Kad būtų sukurtas šis
kultas, reikia neretai nusižengti faktams ir „naudoti“ visuotinai paplitusias,
kiek pagražintas istorijas apie kūrėjus. Vicentas van Gogas tikrai tokių turėjo
ne vieną, o žymiausias jo skiriamasis bruožas, (be to, kad nutapė apvytusias
saulėgrąžas) yra biografijoje kaip viena ryškiausių žymių įsirašęs įvykis, kad
neva tapytojas skustuvu nusipjovė ausį. Šis faktas taip pat panaudotas
režisieriaus Julian Schanbel biografiniame apie tapytoją filme „Prie
amžinybės vartų“ (angl. At Aternety‘s Gate) (2018). Tiesa, esu ne
kartą „užskaitęs“, kad visgi van Gogas niekada savo ausies nebuvo nusipjovęs ir
tai tėra tik visuotinai paplitęs mitas, kad būtų spalvingesnė tapytojo
biografija. Kaip ten yra iš tikrųjų, neketinau aiškintis, nes nutariau, kad
pasimėgausiu filmu toks, koks jis yra sukurtas, be išankstinių nusistatymų.
Tai
jau trečiasis režisieriaus filmas, kurį man tenka matyti. Prieš tai „Kol dar ne
naktis“ (2000) bei „Drugelis ir skafandras“ (2007) anuomet padarė man
neišdildomą įspūdį. Iš tikrųjų režisierius jis puikus ir geba pateikti
subtiliai biografinę medžiagą. Šis jo naujausias filmas apie Vincentą van Gogą
iš tikrųjų įprasmina ne tiek pačius tapytojo biografinius siužetinius vingius,
nes atmetus filmo raiškos mechanizmus, van Gogas apskritai atrodo nepatrauklus
ekranizacijai, nes yra vos keletas įdomesnių jo gyvenimo vingių, kaip antai
atsidūrimas beprotnamyje ar legenda apie nupjautą ausį, tačiau visumoje filme
nėra aštrumo, kaip nėra aštrumo ir tapytojo gyvenime. Režisierius remiasi
pasaulio pajautos ir regėjimo perspektyvomis, priartėja prie gaivališkos gamtos
amžinybės, tapytojo regėjimo ir pasaulio jutiminio lauko, kurį galėtume
pavadinti misterija, dvasiniu nušvitimu, kuris suteikė galimybę van Gogui
jausti ir regėti kur kas daugiau nei įprastam žmogui duota, tačiau kartu tai
(kaip neretai ir būna menininkui) tampo jo nesuprasto laikmečio prakeiksmu.
Vincentas
van Gogas pasižymėjo staigiu ir greitu tapymu, jis per 80 dienų nutapė 75
paveikslus, jo judesiai neapskaičiuoti, jo pasąmonė veikia iš inercijos, o potėpiai
stiprūs ir stori, išreiškiantys menininko charakteringumą ir temperamentą...
Visgi pats filmas priartėja prie van Gogo paveikslo ritmikos ir filosofijos,
joje maišosi spalvos, daug ryškių gamtos spalvų, dangaus ir žemės susiliejimo,
todėl filmas nukreiptas į van Gogo dvasinį regėjimą, dažnai atitrūkstant nuo
logiškos ir sąmoningos gyvenimo tėkmės. Įtariu, kad filmas daugeliui sukels
pasipiktinimą, nes jame išties mažai veiksmo, viskas nukreipta į aktoriaus Willem
Defoe perteiktą dvasinės kančios ir katarsio susijungimą ir proveržį. Vangogas gamtoje,
tarp ryškių spalvų, savo regijimuose, archetipinių energijų susijungimą, virsmo
tarp tvarkos ir chaoso suvokimo, o tai iš esmės tapo filosofiniu dailininko tapymo
technikos pagrindu. Filmas kiek primena meditaciją, prisodrintą romios
instrumentinės muzikos, spalvų, ryškių mistinių regėjimų pasakojimą, kai kurie
kadrų jungimai labai priminė Terrencce Malick (ne)pagaulios akimirkos
perteikimo elementus. Šiaip filmas man kaip pats meno kūrinys patiko.
